![](/images/avatars/1140.gif)
Papasakota istorija 2 dalis
Tipas: Memuarai
Publikavimo data: 2021m. Vasario 9d. 15:41
|
|
Aš gyvenu netoli pajūrio ir čia labai dažnai atvažiuoja turistai. Dabar vėlus pavasaris, čia labai šilta, bet dar mokslo metai nesibaigė. Vieną eilinę dieną, pirmadienį, aš važiavau į muzikos mokyklą, kuri yra Palangoje. Kai lėtai žingsniavau link jos, staiga pamačiau vaikiną, kuris atrodė pasimetęs. Pagalvojau, kad greičiausiai turistas ir nutariau padėti.
-Labas. Gal galiu padėti?-paklausiau.
-Sveika. Aš nerandu kelio. Gal galėtum pasakyti kur yra Jūratės gatvė?-atsakė ir vis žvilgčiojo į dulkėtas kelkraščio plyteles.
-Žinoma. Galėčiau net palydėti jei reikia. Aš laiko turiu.
-Ačiū, bet netrukdysiu tavęs, užteks tik pasakyti kelią, bet jei jau nori...
-Aišku, kad noriu. Pakeliui galėsime susipažinti. Jei tik sutinki...-supratau, kad elgiuosi per drąsiai, stumiu jį į padėtį be išeities.
-Na jei jau taip sakai... Tiesiog nenorėjau tavęs trukdyti.
Tik kai pradėjome eiti, įsižiūrėjau į jo veidą. Mane begalo traukė jo akys, žvilgsnis. Jos buvo rudos, o žvilgsnis gilus, nesuprantamas. Jo akys buvo visiška mano akių priešingybė.
-Tai kuo tu vardu?
-Tomas, o tu?
Hmm... Greta.-pradėjau plačiai šypsotis, nes per susižavėjimą juo, net užmiršau kuo aš vardu ir jis pradėjo juoktis.-Ką?
-Nieko.-vis dar besijuokdamas atsakė.-Tiesiog man pasirodė, kad tu užmiršai savo vardą. Beje, tu labai raudona, ar tau viskas gerai?
-Atleisk, taip, viskas gerai.
-Tu atsiprašinėjo dėl to, kad tu rausti?-jis vėl nusijuokė.
-Turbūt.-ir abu pradėjome juoktis.- Beje, aš neužmiršau savo vardo, kaip aš jį galėčiau užmiršti, tiesiog užsigalvojau.
-Atsiprašau. Man tiesiog pasirodė.-tai pasakęs jis mielai nusišypsojo.-tu čia vietinė?
-Na, kaip čia pasakius...beveik... na aš gyvenu netoli Palangos, tai galima sakyti, kad vietinė. Iš kur tu esi?
-Aš iš Vilniaus.
-Ooo... tolokai.-šiek tiek nusiminiau, nes jau ketinau pasiūlyti susitikti dar kada nors.
-Na, taip. Bet su savo mama ir sesute ketinu atsikraustyti į Šventąją.-su šiais žodžiais mano širdis pradėjo ,,dainuoti“.
-Tada gal kada nors susitiksim.-nudžiugau.
-Aha. Gal galėtum duoti savo numerį?-staiga paklausė Tomas.
-Žinoma. Štai, nusirašyk.-ir parodžiau savo numerį telefono ekrane.
Po minutės jis vėl paklausė:
-O dar toli ,,Jūratės“ gatvė?
-Dar tolokai. Gal nori prisėsti?-pasiūliau.
-Gerai. Man pabosta ištisai eiti.
-Na tada eime ieškoti suoliuko.-nusišypsojau ir paspartinau žingsnį.
-Na kur taip skubi?-nusijuokė Tomas.
-Ieškoti suoliuko.-besišypsodama tariau ir šiek tiek sulėtėjau.
-Gi jis niekur nedings.
-Ką gali žinoti. Štai ir suoliukas.
-Taip. Galėčiau pasakyti, kad šitoj gatvėj jų gan mažai.
-Tiesa...-švelniai nusišypsojau.
-Ėė, o ten tas gatvės užrašas ant prieš mus stovinčio namo ne Jūratės gatvės?
-Gali būti.-sutrikusi tariau.-Aš nelabai gerai matau.-apsidairiau ir pasakiau.-taip, tai Jūratės gatvė, nė nepastebėjau kaip mes taip greitai ją priėjome.
-Na tada aš jau eisiu... ačiū tau, iki.-vos įskaitomose jo akyse pamačiau liūdesį.
-Nėra už ką. Taip, iki...-ištariau ir nuleidau galvą.
-Ate!-dar riktelėjo tolumoje.
-Nepamiršk parašyti...-sau po nosimi sumurmėjau.
Dar minutė išstovėjau prie suoliuko po kaitinančia saule lydėdama jį ryžtingomis, pilnomis vilties akimis, kol jis nuėjo į pušyną, kuris yra šalia gatvės ir Tomas dingo tolumoje.
Nežinau, ar jis išgirdo mano paskutinius žodžius, bet tikiuosi kad taip. Manau, kad kad ir neišgirdo, jis vis tiek parašys.
![](/images/date_32.png) 2021m. Vasario 9d. 15:41
|
![](/images/date_32.png) 2022 m. rugpjūčio 11 d.
![](/images/date_32.png) 2022 m. liepos 7 d.
![](/images/date_32.png) 2022 m. birželio 13 d.
|
Copyright 2001-2024 music.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.