Ištrauka.

R7wa

---

Tipas: Proza Publikavimo data: 2012m. Sausio 21d. 23:03

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Sekdama velniux pavyzdžiu, ir aš pristatau vienos knygos ištrauką. Knygos, kurią mano mokytoja išrinko geriausia. Ir iš anksto dėkoju už pastabas. Tik iš klaidų mes ir mokomės...



Ne. Tai druska. Sūri, šlykšti druska. Cukrus tai taip. Ir saldus skonis burnoje mane lydi iki pat mokyklos durų. Ryte kramčiau kramtomą gumą.
O tada išdygęs siluetas priešais. Buvo per vėlu. Aš į jį atsitrenkiau ir siluetas atsisuko. „Aš spaudžiu rankoje tamsiai raudoną tušinuką...“

- Atsargiau,- jis nusišypsojo, o viduje sukilo netikėta šiluma.

„Aš galvoju, kad jei tik kas dabar mane užpultų, aš raudoną tušinuką susmeigčiau jam į pilvą...“
- Gerai,- tragiškai pralemenu ir pasitraukiu per du žingsnius.- Iki.
- Viso,- jis keistai kryptelėjo lūpų kampučius ir nulydėjo mane koridoriumi. Tiesiog jaučiau, kaip mane nulydi žvilgsniu.

Nubildėjusi į trečią aukštą ir įsitaisiusi pirmojoje savo pamokoje visiškai nesusikaupiau. Nes? Mintyse plaukiojo šiandieninės avarijos auka. Raudonas tušinukas mano rankoje, tik šiandien rašyti nieko nereikėjo. Kodėl jis mano rankoje? Lėtai šąla pirštai.

- Matau, kad grupėje yra naujokė,- prabyla mokytoja ir ištaria mano vardą pavardę. Nuskamba per klasę augalų motyvais apipinti žodžiai.- Iš kurios mokyklos atėjai?
- A...- nejauki pauzė. Atsirinkti pasirodė sunku. Mintyse siluetas ir avarija.- Iš Šaltinių gimnazijos,- galiausiai pralemenau ir dar labiau susigūžiau sau per dideliame suole.

Mokytoja paliko mane ramybėje ir gąsdino dėl egzaminų. Nejau taip visus metus? Ir į kokį pragarą aš pakliuvau?
Į pragarą? Ir didingais sparnais pragaro viduryje sėdi Liuciferis, vadovauja savo kariaunai ir trys didžiausi pasaulio nedorėliai sėdi šalimais. „Judas“ uždainuoja šių dienų pop dievaitė. O Liuciferio veide matau šiandieninės savo avarijos auką. Kokia aš apgailėtina.
Skambutis. Reikia keltis ir eiti į kitą pamoką. Beje, kokia pamoka buvo dabar? Pažiūriu į lentą ir keistą datos kalbą. Anglų kalba. Nuostabu.
Antras aukštas, suoliukas prie kabineto ir sėdinti būtybė. Būtent čia aš pamatau jį. Praeinantį koridoriumi ir pasukantį žvilgsnį nuo savo draugo prie manęs. Jis nusišypso, tačiau aš jam tuo pačiu neatsakau. Mano žvilgsnis verčiau sakė: „Tu čia tikrai man?“

Šypsausi aš retai. Taip retai, jog nepamenu kada paskutinį kartą šypsojausi. Aš neturėsiu raukšlių aplink burną. Neturėsiu jų ir ant kaktos, nes niekas nepriverčia manęs nustebti, jaudintis ar išgyventi bet kokius jausmus, galinčius sukelti kaktos raukimą. Apskritai mano veidas dažniausiai būna akmeninis. Gal dėl to visi vengia su manimi bičiuliautis. Atgrasi, nejudanti, mechaniška būtybė. Kam reikia tokių draugų savo gyvenime?
Jam? Jis keistas žmogus, dėl kurio dėmesio kalta aš pati. Nesuprantu jo ir todėl jis keistai mane traukia. Neabejoju, kad jisai nėra išskirtinė būtybė, kurios psichologijos neištirtų net geriausi psichologai. Bet vis tiek jis mane traukia. Taip, kaip mokslininką traukia neištirti faktai ir teorijos.

Ir būtent jis man padėjo ištverti pirmą rimtų pamokų dieną. Nebuvau aš prasta mokinė. Kitaip negalėjau, nes mokyklos tiesiog manęs nepriimtų. Turėjau mokytis devynetais ir dešimtukais. Maža ar didelė mano auka ir galimybė kiekvienus metus sutikti vis kitoje mokykloje. Kam man to reikėjo? Taip nesugriūdavo mano uždanga nuo kitų. Mano kruopštus ligos slėpimas nuo aplinkinių. Per tiek metų įstengiau išmokti kelių gudrybių, kaip tai paslėpti. Jei pasijusdavau siaubingai, paprašydavau minutės išeiti į tualetą. Kontrolinio metu būdavo kiek sunkiau. Prieš jį išgerdavau tabletę ir tada kentėti. Mintys susikoncertuodavo. Kramtydavau šokoladą, cukrų ar dar ką, kad suaktyvinčiau viską, ką dar įmanoma suaktyvinti. Ir taip ištverdavau. Ištvėriau vienuolika metų ir teliko metukai. Tada stojimai be aiškaus tikslo ir pomėgių. Vieną kartą etikos mokytoja pasiūlė man dalyvauti filosofijos olimpiadoje. Laimėjau. Tada ir prasidėjo jos likusius metus toje mokykloje trukusi manija mane paversti filosofe. Gal todėl būtent ši specialybė žiba numeriu vienas mano mintyse. Nors ką galima veikti gyvenime baigus tokią neperspektyvią specialybę? Nesidomėjau ir nesidomėsiu. Tebūnie taip, kaip neturėtų būti. O gal turėtų?

Ir tarp sostinės didingų pastatų užsilikę mano ateities šešėliai vaizdžiai laukia manęs, sustoję lygioje linijoje, kaip išmuštruoti kariai. Jie stovi, laukia, o aš galvoju apie savo pragaro Liuciferį. Ir kodėl? Nusvirusi galva ant pagalvės atsakymų šiandien neras.

***

Siaubas kausto jau ir taip sukaustytas kojas. Juoda. Tamsu. Nė vieno šviesos ruoželio ar menkiausio vilties spindulėlio. Vien mano košmaro dinamika, kuri judesiu gaubia mane, einančią nežinia kur. Į tuštybės susiliejusius siluetus.
Ir tada iš po žemių išdygsta jis. Ryškiai regiu jo veido bruožus, kaukę primenančią veido mimiką ir neregio akis. Sapne jis buvo aklasis, suėmęs mane už pečių ir prisiglaudęs prie savęs. Aš ramiai jį apsikabinau ir nusišypsojau. Išgelbėtojas velnio vardu. Kaip norėčiau, kad tai būtų realybė.

Pirmadienį jau buvau mokykloje ir ramiausiai sėdėjau pirmojoje pamokoje. Dailė. Nieko ypatinga pamoka, nes krūvis dar neprasidėjo. Nors ir čia buvo kalbama apie egzaminus. Dailės egzaminas? Verčiau mirtis jazminuose.

Pirmadienis, bemiegės naktis, tad ir akys mano sunkiai kilojosi. Laisva pamoka prieš pat ilgąją pertrauką ir iš ketvirto aukšto reikėjo leistis į antrą. Pagal keistą mokyklos išdėstymą, tik per antrą aukštą galėjai patekti į pirmame aukšte esančią valgyklą.
Taigi, aš jau ant pirmojo laipto, bet tolimesnė mano kelionė nutraukta.

- Sveika, miegale,- jis pasigauna mane ir it spurdantį, sunkiai mirksintį paukštelį suspaudžia savo gniaužtuose. Ir nejučia prisimenu savo košmarą.
- Paleisk mane. Tuoj nuskambės skambutis ir minia mus praris.

Skambutis. Čaižus jo aidesys ir dvi būtybės keistai nutolusios nuo pasaulio. Jau raudantys koridoriai dėl kojų gausos ir atgijusi mano pasąmonė. Aš sugriebiau jo ranką ir vedžiausi laiptais žemyn pro pirmuosius sužvėrėjusios minios šauklius. Greitai mudu jau buvome lauke ir visa akimirksnio galybė apleido mano kūną. Aš sustojau, gniaužiau šiltą jo ranką, o pro mus zujo išsisklaidanti minia.

- Ir ką tai turėtų reikšti?- išgirdau jo balsą sau už nugaros.
- Sudie.

Paleidau šiltą ranką ir ramiausiai nužingsniavau ligi parko. Būtent čia man įėjus į šešėlių ir krintančių rudeninių lapų karalystę, jis pasigavo mane ir suėmė ranką. Šiluma, menkutis timptelėjimas ir aš sustojau. Tada jau jis mane vedėsi link fontano.

Rudeninė saulė žaidė vandens pursluose, kartas nuo karto pro akis praūždavo pageltęs lapas, o skaisčiai sužydėjusios rožės dar neleido galvoti tik apie niūrų rudenio koloritą. Raudona. Bepročių, aistros, meilės ir pergalės spalva. Pasiaukojimo, kraujo ir kovos simbolis. Ir vis dėlto koks ankstyvas šiemet ruduo.

- Prisėsi?

Aš nejaukiai įsitaisiau ant žalio parko suoliuko ir toliau stebėjau rožes.

- Žinai, labai džiaugiuosi, jog mes turime šį parką. Kitos mokyklos tokių privilegijų neturi. Na, gal Šaltinių gimnazija, bet jų parke nėra fontano. Tik senukų šachmatų klubas.
- Aš jo nekenčiu.

Net nepažvelgiau į jį, tačiau pajaučiau, kaip keistai sutrūkčiojo jo ranka, spaudžianti mano delną. Lyg jis būtų norėjęs mane paleisti, bet akimirksniu apsigalvojęs.

- Kodėl?- sunkiai pasukau galvą ir pažvelgiau į keisto atspalvio akis. Žalsvai, melsva pilka. Neišraiškinga, nuobodi, tačiau savaip žavi spalva.
- Pripažink, mes nematome tikrojo jo grožio. Ateiname čia kankinami pamokų krūvio, kontrolinių atgarsių. O vasarą būdami čia prisimename mokyklą.
- Kalbi taip, lyg mokykla būtų pragaras,- šypsnis žaidė jo lūpų paviršiumi.
- O taip nėra?- abejingas mano klausimas ir nusuktas žvilgsnis.
- Nevisiems. Kai kam tai vienintelė vieta, kurią jie gali vadinti namais.
Jis atvėrė man asmeninę paslaptį, pats aiškiai to nesuprasdamas. Jo namuose kažkas baisiai netvarkoje ir todėl jo išsigelbėjimas – sena mokykla parko paunksmėje. Aš nejaukiai nusipurčiau ir vėlei pažvelgiau į jį.
- O ką daryti žmogui, kuris niekada neturėjo vietos, kurią galintų vadinti namais?- jis mano klausimą suprato ne kaip asmeninės patirties faktą, diagnozuotą klausimu, o kaip iššūkį.
- Geriausia daugiau bergždžiai nesistengti vaidinti, kad gyvena.

Ir jis iškart pasigailėjo, kad tai pasakė, nes aš pakilau nuo suoliuko, šiukščiai išplėšdama ranką iš jo gniaužtų, ir grįžau į mokyklą. Tądien daugiau jo nesutikau.

2012m. Sausio 21d. 23:03

R7wa / Kodėl poetai rašo naktimis  2013 m. balandžio 28 d.  R7wa / E. T. i. K. E. T. Ė. S...  2012 m. lapkričio 22 d.  R7wa / Raudona siena arba zebro kailis  2012 m. spalio 10 d.