Music.lt logo
TAVO STILIUS:
rock  /  heavy  /  alternative
pop  /  electro  /  hiphop  /  lt
Prisijunk
Prisimink / Pamiršau

Paprasčiausias būdas prisijungti - Facebook:

Prisijunk


Jau esi narys? Prisijunk:
Vartotojo vardas:
Slaptažodis:

Įprasta registracija:
Vartotojo vardas:
Slaptažodis: (bent 6 simboliai)
Pakartokite slaptažodį:
El. pašto adresas: (reikės patvirtinti)

ALBUMO RECENZIJA | „Spirit“ arba dabar „Depeche Mode“ groja politizuotą elektronizuotą bliuzroką.

Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

Depechde Mode albumo Spirit viršelis.

Depechde Mode albumo Spirit viršelis.

Jei gerai įsižiūrėsime į „Depeche Mode“ diskografiją, matysime, kad nuo pat „Songs of Faith and Devotion“ albumai buvo leidžiami kas 4 metus: 1993, 1997, 2001, 2005, 2009, 2013... Atėjo 2017-ieji ir atrodo, kad grupė šios tendencijos nutraukti nežada. Prieš porą mėnesių pasirodė visus gerbėjus ir nekentėjus tiesiog sugluminusi „Where‘s the Revolution“, o netrukus ir visas albumas „Spirit“. Per kiekvieną ketverių metų ciklą būdavo subrandinimas vis netikėtesnis sutvėrimas, atrodo, kad „Depeche Mode“ per pastaruosius 24 metus niekada neužsistovėjo vietoje ir ieškojo kitokių skambesių, galbūt nebent „Playing The Angel“ ir „Sounds of the Universe“ yra vienintelė albumų pora, turinti kažkokių ryškesnių panašumų. Taigi, remiantis daugiametėmis tendencijomis reikia laukti kažko kitokio. Ir sulaukėme, bet tokio išsiskiriančio, kad įsižiebė begalybė diskusijų. Taigi, kyla esminis klausimas — kas šiame albume tokio iššaukiančio, netikėto, svarbaus?

Pirmiausia, muzikinė kryptis. „Songs of Faith and Devotion“ buvo kritinis albumas ir turbūt vienintelis „Depeche Mode“ stilistinis lūžis per 40 metų, kai Gore‘as paklausė amerikiečių grunge scenos grupių kūrybos ir nusprendė, kad „Depeche Mode“ repertuare šitas gitarinis alternatyvumas turėtų labiau išryškėti. Nuo tada „Depeche Mode“ kaip šokių muzikos grupės autoritetas pradėjo slopti, vis labiau stiprėti pradėjo alternatyvaus roko, bliuzroko įnašas ir šita progresija išliko iki pat šiandienos. Todėl pagaliau sulaukti albumo, kuriame bliuzinių dainų yra daug daugiau nei intensyvios, dinamiškos elektronikos, kurios mažokai buvo jau pačiame „Delta Machine“, visiškai nenuostabu. Pagalvojus geriau, iš „Spirit“ tokios dainos kaip „Scum“ ir „You Move“ drąsiai įtiktų į „Delta Machine“ kontekstą, o pastarojo albumo pažiba „Welcome to My World“ yra pakankamai bliuzinė, kad nepakenktų naujojo albumo atmosferai. „Spirit“ nėra kardinaliai kitoks, grupė tiesiog nenustoja stilistiškai progresuoti ir tas progresas yra absoliučiai vienakryptis. Jei albumas būtų panašesnis į „Ultra“, arba dar įspūdingiau, į „Violator“, tada būtų tikrai labai keista. Sporto kontekste sakytume, dopingo užvartojo, bet čia muzika...

Kas iššaukė didesnes reakcijas, tai lyrinė kryptis. Kažkokios ryškesnės progresijos, tiesa, tekstų evoliucijoje nebuvo, tačiau Gore‘o kūryboje daugiau buvo jaučiamas apsiribojamas dvasiniais išgyvenimais ir inspiracijomis. Tiesa, tiesmukiškos dialektikos irgi būta. Ir šita kryptis išliko „Spirit“ albume. Netikėta pusė buvo tai, kad nemaža dalis albumo tekstų vis tik kelia itin reikšmingus socialinius, visuomeninius, politinius klausimus, įskaitant didįjį hitą „Where‘s the Revolution?“. Dar viena stipriau juntama „Spirit“ tekstų savybė yra jokios atsvaros neturintys negatyvas. Tekstų autoriai eina į vienus vartus, nuosaikiam optimizmui labai retai prasimušant į klausytojo ausis. Šios kelios bendresnės savybės išryškina „Spirit“ prieš kitus albumus ir nukelia jį į visai kitą svorio kategoriją.

Baigiant lyginimą ir kalbėjimą abstrakčiais apibrėžimais, derėtų pažiūrėti į svarbesnius kūrinius ir jų ryškesnius akcentus. Klausytojas į albumą įvedamas kūriniu „Going Backwards“, kuris iš pradžių sukelia tokį atstumiamąjį poveikį, tie lėti, bliuziniai gitaros akordai, beveik nunulintas sintezatoriaus vaidmuo, intuityviai neišeina sutapatinti „Depeche Mode“ praeities darbų su šiuo kūriniu, tačiau geriau įsiklausius jau jauti visą „depešišką“ energiją, Gahan‘o vokalo „šarmą“, sintezatorius gražiai papildo lėtūnišką dainos eigą. Pavadinimas įspėja apie dainos lyrinę prasmę — apie visuomenės sustabarėjimą, nesugebėjimą išlikti žmogiškiems, t.y. totalų dvasinį ir mentalinį regresą („<...> senses that have been dulled“, „We feel nothing inside“). Technologijomis patys sau keliame grėsmę („We‘re digging our own hole“, „Going backwards / To a caveman mentality“), žodžiu, materialinio progreso atstojamasis efektas yra pražūtinga žmogiškumo krizė.

„Where‘s The Revolution“ vėlgi yra lėta, bet sunkesnė, daugiau sintezatoriaus žematoniais motyvais užsodrinta kompozicija, kurios skambesys šiek tiek implikuoja į praeitus darbus („Delta Machine“ ar „Sounds of the Universe“ kontekste visai įsitektų), tačiau tuo pačiu išlieka lėtesnėje, rokiškesnėje „Spirit“ teritorijoje. Priedainis ryškus, šauksmingas, netgi himniškas, galime laikyti kvietimu kelti revoliucija, apie ką, beje, kalbama ir tekste. Apie žmogaus dvasinį ir protinį priklausomumą tam tikroms sistemoms ir ideologijoms („Who‘s making your decisions you or your religion“), apie jėgos politiką („They manipulate and threaten with terror as a weapon“). Trumpa įžvalgėlė: „The train is coming“ labai primena žymiąją Lenino kelionę traukiniu iš Šveicarijos į Rusiją 1917 metais. Kuo tai pasibaigė, žino kiekvienas.

„The Worst Crime“ yra dramatiškumo įsikūnijimas. Viena lėčiausių bliuzinių baladžių albume, kurioje nelieka praktiškai jokios elektronikos, jokio „depešiško sintpopo“, tačiau melodinga ir savotiškai intriguojanti. Tas neįprastumo akcentėlis neleidžia įsivynioti į dainos lyrizmą ir patogiai užmigti, o tekstas yra tiesiog dramatizmo viršūnė: apie vykdomą egzekuciją padariusiems „blogiausią nusikaltimą“. Antrajame posme kalbama apie dezinformuojančią atmosferą, nevykusius lyderius ir ideologus ir „mus“, teisiamus išdavyste. Taip ir įsivaizduoji, kad „The Worst Crime“ yra antroji dilogijos apie revoliuciją dalis, kurioje „Where‘s the Revolution?“ sušaukti revoliucionieriai teisiami už valstybės išdavystę. Ir čia tik pati akivaizdžiausia ir tiesmukiškiausia teksto interpretacija.

Palaipsniui albumas įsisiūbuoja ir nusukama į tipiškesnius vandenis. „Scum“ — lyrine prasme skurdžiausias kūrinys (apie kažkokį niekam nereikalingą ir beviltišką tipą, kuris yra raginamas nusišauti, matyt sąžinės balso), tačiau muzikaliai daug kitoks nei pirmieji trys. Gahan‘as čia rėksmingai, ne tiek bliuziškai, kiek pankiškai atlieka vokalo partiją, ypač įsimintinas šaižus „Pull the trigger!” išrėkimas. Sintezatorius stipriai, ryškiai ir šaltai praturtina intensyvią perkusiją ir daina skamba kaip dvigubai „užturbintas“ kūrinėlis iš „Delta Machine“. Muzikaliai labai panašus ir kitas kūrinys „You Move“, tik kiek lėtesnio tempo, šiek tiek subtilesnio skambesio. Bet jo tekstas stipriai kitoks, apie nesėkmingą dviejų gyvenimų sanklodą („You talk to me about the life we could‘ve had but we don‘t have that life no more“), tačiau nenutrūkstamą fizinį, seksualinį potraukį („But I like the way you move“), todėl šis kūrinys vienas vulgaresnių, tiesmukiškesnių šiame albume.

„Cover Me“ spinduliuoja šalčiu ir mirtimi („The air is so cold here it‘s so hard to breathe“), dramatiška pabaiga, tačiau išlenda prislopintas romantizmas ir pakilumas („Way up here with the Northern lights <...> I dreamt of us in another life“). Muzika irgi lėta, kaustanti, melancholiška, lyg atspindinti tekstą, tačiau sintezatoriai intensyvėja ir daina pasibaigia solidžia instrumentine partija, kuri yra vienas ryškiausių muzikinių momentų visame albume.

„Eternal“ yra netikėtai gera, gan unikali „Depeche Mode“ kontekste miniatūra, lyg dramatiška baladė, kuri ir skamba pakiliai, ir tekstas vertas atskiro veiksmo operoje, arba puslapėlio Šekspyro sonetų rinkinyje. Tikrai fantastiškas „brūkšnys“, žymintis albumo persiritimą į antrą pusę.

Toliau dvi klasiškesnės dainos apie meilę. „Poison Heart“ yra dar vienas bliuzinę albumo tradiciją puoselėjantis kūrinys, tačiau perkusija ir sintezatoriai prideda daugiau galios, rokiškumo šiam kūriniui, taip ši daina tampa viena ryškesnių skambesio prasme visame albume. Tekstas yra eilinis metaforinis kliedesys apie užnuodytą širdį, o tiksliau, apie nelaimingą meilę. „So Much Love“ yra lyg iš 80-ųjų atėjęs trankus elektroninis „Depeche Mode“ hitas, deja, melodija kažkodėl sena ir surūdijusi, turbūt ne pats sėkmingiausias bandymas kopijuoti senus gerus save. Nors čia tekstas yra visiškas antipodas praeitam kūriniui — protagonistas tiesiog trykšta energija ir meile („There is so much love in me“).

Kai jau atrodė, kad visas politikavimas „Spirit“ albume pasibaigs ties pirmosiomis trijomis dainomis, išlenda „Poorman“, turbūt melancholiškiausias kūrinys, kuriame yra ryškus bliuzinis gitaros motyvas. Turbūt, jei būčiau paklaustas prieš 10 metų, čia „Depeche Mode“ ar kažkoks suelektroniškėjęs Nick Cave, turbūt rinkčiausi pastarąjį variantą. Tekste iškeliamas turtinės nelygybės klausimas: kol korporacijos visą pelną susiglemžia sau, skurdžius nudėvėtais batais ir prašantis išmaldos šlaistosi gatvėmis. Netgi tekstas yra absoliutus bliuzas!

„No More (This is the Last Time)” yra turbūt paskutinis pozityvesnės muzikos gurkšnis šiame albume, lengvai skambanti įsimintina sintezatorinė melodija apipavidalina dviejų žmonių, pabodusių vienas kitam, išsiskyrimą.

Albumo uždarymas yra ypač iškalbingas. Paskutinės dainos „Fail“ skambesys toks tamsus, kad net „A Broken Frame“ albumas ryškiai nusileidžia tokiai „juodajai skylei“. Neveltui tokiais dramatiškais epitetais švaistausi, tekste yra absoliutūs pabaigos, nevilties, nesėkmės ženklai („Our minds are messed up“, „We‘re fucked“, „Our spirit has gone“ ir pan.). Sulaukęs tokio albumo uždarymo pradedi tiesiog sakyti žmonėms, kurie girdėjo tik „Where‘s the Revolution?“ per radiją, kad jūs dar negirdėjote tikrojo šio naujojo albumo negatyvo. Tiesa, skambesys įdomus, tačiau ne pats įsimintiniausias.

Susumuojant viską į bendresnius pastebėjimus, šiame albume ypač ryški yra lyrinė progresija — visa socialinė problematika, iškalbama pirmose trijose dainose, atrodo daug daugiau sukrečianti nei „kliedesėliai“ apie nelaimingas meiles, o albumo gale viskas finalizuojama negailestingu verdiktu, taigi, įspūdis paliekamas galingas. Galima tik įsivaizduoti, jei „Depeche Mode“ vis tik būtų pagaminę visą albumą konceptualų ir nuosekliai kalbant vien tik apie politines ir visuomeninies problemas. Galbūt efektas būtų buvęs dar stipresnis. Iš „nepolitinių“ kategorijos tekstų įsimintinesnis nebent „You Move“ tiesmukiškas žaismas. Muzikinė progresija čia arba neegzistuoja, arba visiškai neaiški. Tai tiesiog toks neišsisluoksniavęs kelių stilistikų mišinys — kažkas tarp seno gero alternatyvaus roko, ką „Depeche Mode“ jau demonstruoja nuo „Songs of Faith and Devotion“, išlaikant į „Delta Machine“ panašius savitus elektroninius motyvus ir užkraunant viską koncentruotu bliuzroku. Ausims tikrai šiame albume yra ką veikt, nors tikrai yra dainų, kurios skamba kiek nykokai.

Užbaikime visą recenziją mano subjektyviu sąrašėliu, kaip aš skirstyčiau visas dainas pagal gerumą:

Labai geros: „Going Backwards“, „The Worst Crime“, „You Move“, „Eternal“, „Poorman“, „No More (This is the Last Time)“, „Cover Me“.

Geros: „Where‘s The Revolution?“, „Scum“, „Poison Heart“, „Fail“.

Mažiausiai patikusi yra „So Much Love“, nors melodija į galvą įlenda kaip adata į pagalvę.

Galutiniai įvertinimai skaitine išraiška:
Originalumas: 6,5/10
Tekstai: 8/10
Muzika: 7/10

Galutinis vertinimas: 7/10.


Mano nuomone, tai vertas dėmesio, kiek išsiskiriantis iš savo pirmtakų „Depeche Mode“ albumas, kurio net niekaip nedrįsčiau gretinti su kitais albumais ir sakyti, kad jis geresnis už tą, bet prastesnis už aną. Taip, šis darbas mane intriguoja labiau nei praeitas albumas „Delta Machine“, bet „Spirit“ muzika labai neatspari klausytojo nuotaikai — kartais tiesiog tą patį „Delta Machine“ klausyti, nes jame daugiau energingesnių kompozicijų, mažiau bliuziškumo. Laukime, ką „Depeche Mode“ netikėto pasiūlys 2021 metais. O gal staigmena bus, kad albumas pasirodys greičiau nei po keturių metų?

Albumo recenziją parengė Einaras Sipavičius.







Susijusi informacija


  • Naudojant music.lt informaciją internete aktyvi nuoroda į www.music.lt yra būtina.
  • Naudojant music.lt informaciją radijo/televizijos eteryje, būtina paminėti, jog informaciją pateikia www.music.lt.
  • Užfiksavus pažeidimus bus kreipiamasi į atitinkamus teisėsaugos organus.

Gairės


 albumo recenzija

Šaltinis: Music.lt   Peržiūrėta kartų: 2639   Data: 2017-04-14
Esamas tekstas

Depechde Mode albumo Spirit viršelis. Jei gerai įsižiūrėsime į „Depeche Mode“ diskografiją, matysime, kad nuo pat „Songs of Faith and Devotion“ albumai buvo leidžiami kas 4 metus: 1993, 1997, 2001, 2005, 2009, 2013... Atėjo 2017-ieji ir atrodo, kad grupė šios tendencijos nutraukti nežada. Prieš porą mėnesių pasirodė visus gerbėjus ir nekentėjus tiesiog sugluminusi „Where‘s the Revolution“, o netrukus ir visas albumas „Spirit“. Per kiekvieną ketverių metų ciklą būdavo subrandinimas vis netikėtesnis sutvėrimas, atrodo, kad „Depeche Mode“ per pastaruosius 24 metus niekada neužsistovėjo vietoje ir ieškojo kitokių skambesių, galbūt nebent „Playing The Angel“ ir „Sounds of the Universe“ yra vienintelė albumų pora, turinti kažkokių ryškesnių panašumų. Taigi, remiantis daugiametėmis tendencijomis reikia laukti kažko kitokio. Ir sulaukėme, bet tokio išsiskiriančio, kad įsižiebė begalybė diskusijų. Taigi, kyla esminis klausimas — kas šiame albume tokio iššaukiančio, netikėto, svarbaus?

Pirmiausia, muzikinė kryptis. „Songs of Faith and Devotion“ buvo kritinis albumas ir turbūt vienintelis „Depeche Mode“ stilistinis lūžis per 40 metų, kai Gore‘as paklausė amerikiečių grunge scenos grupių kūrybos ir nusprendė, kad „Depeche Mode“ repertuare šitas gitarinis alternatyvumas turėtų labiau išryškėti. Nuo tada „Depeche Mode“ kaip šokių muzikos grupės autoritetas pradėjo slopti, vis labiau stiprėti pradėjo alternatyvaus roko, bliuzroko įnašas ir šita progresija išliko iki pat šiandienos. Todėl pagaliau sulaukti albumo, kuriame bliuzinių dainų yra daug daugiau nei intensyvios, dinamiškos elektronikos, kurios mažokai buvo jau pačiame „Delta Machine“, visiškai nenuostabu. Pagalvojus geriau, iš „Spirit“ tokios dainos kaip „Scum“ ir „You Move“ drąsiai įtiktų į „Delta Machine“ kontekstą, o pastarojo albumo pažiba „Welcome to My World“ yra pakankamai bliuzinė, kad nepakenktų naujojo albumo atmosferai. „Spirit“ nėra kardinaliai kitoks, grupė tiesiog nenustoja stilistiškai progresuoti ir tas progresas yra absoliučiai vienakryptis. Jei albumas būtų panašesnis į „Ultra“, arba dar įspūdingiau, į „Violator“, tada būtų tikrai labai keista. Sporto kontekste sakytume, dopingo užvartojo, bet čia muzika...

Kas iššaukė didesnes reakcijas, tai lyrinė kryptis. Kažkokios ryškesnės progresijos, tiesa, tekstų evoliucijoje nebuvo, tačiau Gore‘o kūryboje daugiau buvo jaučiamas apsiribojamas dvasiniais išgyvenimais ir inspiracijomis. Tiesa, tiesmukiškos dialektikos irgi būta. Ir šita kryptis išliko „Spirit“ albume. Netikėta pusė buvo tai, kad nemaža dalis albumo tekstų vis tik kelia itin reikšmingus socialinius, visuomeninius, politinius klausimus, įskaitant didįjį hitą „Where‘s the Revolution?“. Dar viena stipriau juntama „Spirit“ tekstų savybė yra jokios atsvaros neturintys negatyvas. Tekstų autoriai eina į vienus vartus, nuosaikiam optimizmui labai retai prasimušant į klausytojo ausis. Šios kelios bendresnės savybės išryškina „Spirit“ prieš kitus albumus ir nukelia jį į visai kitą svorio kategoriją.

Baigiant lyginimą ir kalbėjimą abstrakčiais apibrėžimais, derėtų pažiūrėti į svarbesnius kūrinius ir jų ryškesnius akcentus. Klausytojas į albumą įvedamas kūriniu „Going Backwards“, kuris iš pradžių sukelia tokį atstumiamąjį poveikį, tie lėti, bliuziniai gitaros akordai, beveik nunulintas sintezatoriaus vaidmuo, intuityviai neišeina sutapatinti „Depeche Mode“ praeities darbų su šiuo kūriniu, tačiau geriau įsiklausius jau jauti visą „depešišką“ energiją, Gahan‘o vokalo „šarmą“, sintezatorius gražiai papildo lėtūnišką dainos eigą. Pavadinimas įspėja apie dainos lyrinę prasmę — apie visuomenės sustabarėjimą, nesugebėjimą išlikti žmogiškiems, t.y. totalų dvasinį ir mentalinį regresą („ senses that have been dulled“, „We feel nothing inside“). Technologijomis patys sau keliame grėsmę („We‘re digging our own hole“, „Going backwards / To a caveman mentality“), žodžiu, materialinio progreso atstojamasis efektas yra pražūtinga žmogiškumo krizė.

„Where‘s The Revolution“ vėlgi yra lėta, bet sunkesnė, daugiau sintezatoriaus žematoniais motyvais užsodrinta kompozicija, kurios skambesys šiek tiek implikuoja į praeitus darbus („Delta Machine“ ar „Sounds of the Universe“ kontekste visai įsitektų), tačiau tuo pačiu išlieka lėtesnėje, rokiškesnėje „Spirit“ teritorijoje. Priedainis ryškus, šauksmingas, netgi himniškas, galime laikyti kvietimu kelti revoliucija, apie ką, beje, kalbama ir tekste. Apie žmogaus dvasinį ir protinį priklausomumą tam tikroms sistemoms ir ideologijoms („Who‘s making your decisions you or your religion“), apie jėgos politiką („They manipulate and threaten with terror as a weapon“). Trumpa įžvalgėlė: „The train is coming“ labai primena žymiąją Lenino kelionę traukiniu iš Šveicarijos į Rusiją 1917 metais. Kuo tai pasibaigė, žino kiekvienas.

„The Worst Crime“ yra dramatiškumo įsikūnijimas. Viena lėčiausių bliuzinių baladžių albume, kurioje nelieka praktiškai jokios elektronikos, jokio „depešiško sintpopo“, tačiau melodinga ir savotiškai intriguojanti. Tas neįprastumo akcentėlis neleidžia įsivynioti į dainos lyrizmą ir patogiai užmigti, o tekstas yra tiesiog dramatizmo viršūnė: apie vykdomą egzekuciją padariusiems „blogiausią nusikaltimą“. Antrajame posme kalbama apie dezinformuojančią atmosferą, nevykusius lyderius ir ideologus ir „mus“, teisiamus išdavyste. Taip ir įsivaizduoji, kad „The Worst Crime“ yra antroji dilogijos apie revoliuciją dalis, kurioje „Where‘s the Revolution?“ sušaukti revoliucionieriai teisiami už valstybės išdavystę. Ir čia tik pati akivaizdžiausia ir tiesmukiškiausia teksto interpretacija.

Palaipsniui albumas įsisiūbuoja ir nusukama į tipiškesnius vandenis. „Scum“ — lyrine prasme skurdžiausias kūrinys (apie kažkokį niekam nereikalingą ir beviltišką tipą, kuris yra raginamas nusišauti, matyt sąžinės balso), tačiau muzikaliai daug kitoks nei pirmieji trys. Gahan‘as čia rėksmingai, ne tiek bliuziškai, kiek pankiškai atlieka vokalo partiją, ypač įsimintinas šaižus „Pull the trigger!” išrėkimas. Sintezatorius stipriai, ryškiai ir šaltai praturtina intensyvią perkusiją ir daina skamba kaip dvigubai „užturbintas“ kūrinėlis iš „Delta Machine“. Muzikaliai labai panašus ir kitas kūrinys „You Move“, tik kiek lėtesnio tempo, šiek tiek subtilesnio skambesio. Bet jo tekstas stipriai kitoks, apie nesėkmingą dviejų gyvenimų sanklodą („You talk to me about the life we could‘ve had but we don‘t have that life no more“), tačiau nenutrūkstamą fizinį, seksualinį potraukį („But I like the way you move“), todėl šis kūrinys vienas vulgaresnių, tiesmukiškesnių šiame albume.

„Cover Me“ spinduliuoja šalčiu ir mirtimi („The air is so cold here it‘s so hard to breathe“), dramatiška pabaiga, tačiau išlenda prislopintas romantizmas ir pakilumas („Way up here with the Northern lights I dreamt of us in another life“). Muzika irgi lėta, kaustanti, melancholiška, lyg atspindinti tekstą, tačiau sintezatoriai intensyvėja ir daina pasibaigia solidžia instrumentine partija, kuri yra vienas ryškiausių muzikinių momentų visame albume.

„Eternal“ yra netikėtai gera, gan unikali „Depeche Mode“ kontekste miniatūra, lyg dramatiška baladė, kuri ir skamba pakiliai, ir tekstas vertas atskiro veiksmo operoje, arba puslapėlio Šekspyro sonetų rinkinyje. Tikrai fantastiškas „brūkšnys“, žymintis albumo persiritimą į antrą pusę.

Toliau dvi klasiškesnės dainos apie meilę. „Poison Heart“ yra dar vienas bliuzinę albumo tradiciją puoselėjantis kūrinys, tačiau perkusija ir sintezatoriai prideda daugiau galios, rokiškumo šiam kūriniui, taip ši daina tampa viena ryškesnių skambesio prasme visame albume. Tekstas yra eilinis metaforinis kliedesys apie užnuodytą širdį, o tiksliau, apie nelaimingą meilę. „So Much Love“ yra lyg iš 80-ųjų atėjęs trankus elektroninis „Depeche Mode“ hitas, deja, melodija kažkodėl sena ir surūdijusi, turbūt ne pats sėkmingiausias bandymas kopijuoti senus gerus save. Nors čia tekstas yra visiškas antipodas praeitam kūriniui — protagonistas tiesiog trykšta energija ir meile („There is so much love in me“).

Kai jau atrodė, kad visas politikavimas „Spirit“ albume pasibaigs ties pirmosiomis trijomis dainomis, išlenda „Poorman“, turbūt melancholiškiausias kūrinys, kuriame yra ryškus bliuzinis gitaros motyvas. Turbūt, jei būčiau paklaustas prieš 10 metų, čia „Depeche Mode“ ar kažkoks suelektroniškėjęs Nick Cave, turbūt rinkčiausi pastarąjį variantą. Tekste iškeliamas turtinės nelygybės klausimas: kol korporacijos visą pelną susiglemžia sau, skurdžius nudėvėtais batais ir prašantis išmaldos šlaistosi gatvėmis. Netgi tekstas yra absoliutus bliuzas!

„No More (This is the Last Time)” yra turbūt paskutinis pozityvesnės muzikos gurkšnis šiame albume, lengvai skambanti įsimintina sintezatorinė melodija apipavidalina dviejų žmonių, pabodusių vienas kitam, išsiskyrimą.

Albumo uždarymas yra ypač iškalbingas. Paskutinės dainos „Fail“ skambesys toks tamsus, kad net „A Broken Frame“ albumas ryškiai nusileidžia tokiai „juodajai skylei“. Neveltui tokiais dramatiškais epitetais švaistausi, tekste yra absoliutūs pabaigos, nevilties, nesėkmės ženklai („Our minds are messed up“, „We‘re fucked“, „Our spirit has gone“ ir pan.). Sulaukęs tokio albumo uždarymo pradedi tiesiog sakyti žmonėms, kurie girdėjo tik „Where‘s the Revolution?“ per radiją, kad jūs dar negirdėjote tikrojo šio naujojo albumo negatyvo. Tiesa, skambesys įdomus, tačiau ne pats įsimintiniausias.

Susumuojant viską į bendresnius pastebėjimus, šiame albume ypač ryški yra lyrinė progresija — visa socialinė problematika, iškalbama pirmose trijose dainose, atrodo daug daugiau sukrečianti nei „kliedesėliai“ apie nelaimingas meiles, o albumo gale viskas finalizuojama negailestingu verdiktu, taigi, įspūdis paliekamas galingas. Galima tik įsivaizduoti, jei „Depeche Mode“ vis tik būtų pagaminę visą albumą konceptualų ir nuosekliai kalbant vien tik apie politines ir visuomeninies problemas. Galbūt efektas būtų buvęs dar stipresnis. Iš „nepolitinių“ kategorijos tekstų įsimintinesnis nebent „You Move“ tiesmukiškas žaismas. Muzikinė progresija čia arba neegzistuoja, arba visiškai neaiški. Tai tiesiog toks neišsisluoksniavęs kelių stilistikų mišinys — kažkas tarp seno gero alternatyvaus roko, ką „Depeche Mode“ jau demonstruoja nuo „Songs of Faith and Devotion“, išlaikant į „Delta Machine“ panašius savitus elektroninius motyvus ir užkraunant viską koncentruotu bliuzroku. Ausims tikrai šiame albume yra ką veikt, nors tikrai yra dainų, kurios skamba kiek nykokai.

Užbaikime visą recenziją mano subjektyviu sąrašėliu, kaip aš skirstyčiau visas dainas pagal gerumą:

Labai geros: „Going Backwards“, „The Worst Crime“, „You Move“, „Eternal“, „Poorman“, „No More (This is the Last Time)“, „Cover Me“.

Geros: „Where‘s The Revolution?“, „Scum“, „Poison Heart“, „Fail“.

Mažiausiai patikusi yra „So Much Love“, nors melodija į galvą įlenda kaip adata į pagalvę.

Galutiniai įvertinimai skaitine išraiška:
Originalumas: 6,5/10
Tekstai: 8/10
Muzika: 7/10

Galutinis vertinimas: 7/10.

Mano nuomone, tai vertas dėmesio, kiek išsiskiriantis iš savo pirmtakų „Depeche Mode“ albumas, kurio net niekaip nedrįsčiau gretinti su kitais albumais ir sakyti, kad jis geresnis už tą, bet prastesnis už aną. Taip, šis darbas mane intriguoja labiau nei praeitas albumas „Delta Machine“, bet „Spirit“ muzika labai neatspari klausytojo nuotaikai — kartais tiesiog tą patį „Delta Machine“ klausyti, nes jame daugiau energingesnių kompozicijų, mažiau bliuziškumo. Laukime, ką „Depeche Mode“ netikėto pasiūlys 2021 metais. O gal staigmena bus, kad albumas pasirodys greičiau nei po keturių metų?

Albumo recenziją parengė Einaras Sipavičius.




Siūlomas pataisytas variantas

Pastabos

 

Komentarai (4)

Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Suraskite ir pridėkite norimus kūrinius, albumus arba grupes:


Patvirtinti
ewaldaz
2017 m. balandžio 14 d. 20:25:25
Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

gera visai apžvalga, tik nenuvertinčiau „So Much Love“ man ji labai gera, per koncertus gerai tinkanti, gerai kad prodiuserį DM pakeitė, pasikeitė ir skambesys į geresnę pusę labai patinka kad ir bliuzo daugiau panaudoja šiame albume {#}


____________________
valgyk mano sortus
Atsakyti
einaras13
2017 m. balandžio 14 d. 14:34:36
Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

Tarp kitko, šiandien yra puikaus DM albumo "Ultra" išleidimo dvidešimtmetis.


____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
Atsakyti
einaras13
2017 m. balandžio 14 d. 14:33:06
Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

Absoliučiai nesutinku su abiem teiginiais. Dėl So Much Love jau pasakiau viską recenzijoje. O politikai dažniau nieko nesupranta muzikoje, nei muzikantai politikoje. Kartais menininkai įžvelgia politikoje daugiau nei patys politikai gali joje įžvelgti, todėl geriau tegu politikuoja menininkai nei muzikuoja politikai. Po to ir gaunam visokius Auksinių Svogūnų lygio performansus iš gerb. politikų.


____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
Atsakyti
Silentist
2017 m. balandžio 14 d. 10:56:47
Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

man tai kaip tik So Much Love labiausiai patikusi, sexy daina

o del politikos muzikoje: tai geriau jau kai politikai muzikuoja, nei muzikantai politikuoja {#}


____________________
Idėjų garažiukas.
Atsakyti
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI

Susijusios naujienos

TOP-15 įdomiausių rugsėjo mėnesio vaizdo klipų
0
0

Atrinkome 15 įdomiausių, originaliausių, o galbūt net geriausių vaizdo klipų, kuriuos grupės ir atlikėjai pristatė 2017 m. rugsėjo mėnesį. Marilyn Manson sugrįžta su šokiruojančiu naujo kūrinio „Heaven Upside Down“ vaizdo klipu, o „Radiohead“ ieško atsaky...
„Depeche Mode“ išskirtinai pažymėjo D.Bowie dainos 40-metį
1
0

Vasario 22 d. „Siemens“ arenoje Vilniuje koncertuosianti grupė „Depeche Mode“ dideliam gerbėjų džiaugsmui pristatė naują vaizdo klipą. Šįkart muzikantai išreiškė pagarbą legendiniam britų atlikėjui David Bowie. „Depeche Mode“ atliko vieną geriausių D.Bowi...
„Depeche Mode“ paskelbė, kas pradės grupės koncertą Vilniuje
0
0

Vasario 22 d. „Siemens“ arenoje Vilniuje koncertuosianti grupė „Depeche Mode“ vėl džiugina gerbėjus. Šiandien britų muzikos legenda paskelbė grupes, kurios pradės jos žiemos gastrolių „Global Spirit Tour“ koncertus Europoje. „Depeche Mode“ pasirodymus ski...
„Depeche Mode“ pristatė naują vaizdo klipą
1
0

Vasario 22 d. „Siemens“ arenoje Vilniuje koncertuosianti grupė „Depeche Mode“ nudžiugino gerbėjus nauju vaizdo klipu. Legendinė britų grupė pristatė naujo singlo „Cover Me“ video, kurį sukūrė ilgametis „Depeche Mode“ bendražygis, fotografas ir kino režisi...

Copyright 2001-2017 music.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.

Šiuo metu vertiname


Robert Johnson Robert Johnson
7,8

Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

Užsiregistruok ir vertink!

Artimiausi įvykiai

Kas vyksta?

  Daugiau

Pokalbių dėžutė

19:29 - Silentist
pastebėjot, kad music.lt naujienos tapo kryptingesnės: pranešama apie koncertuojančius LT atlikėjus arba LT atlikėjus, išleidžiančius naujus albumus. nebėra pigių naujienų apie globalinio pasipūtimo apimtas senas žvaigždes ir renginius/konkursus užsienyje
14:12 - 4Blackberry
Čia komentare?
13:38 - Gintulys
Kaip pateikti video į šį tinklapį?
16:52 - Silentist
geriausia žiūrėt serialą per čia: http://twinpeakstv.ru/
13:40 - Silentist
o aš rašau googlej: twin peax season 3 episode x + recap ir man meta kiekvienos derijos paaiškinimą
23:56 - DjVaids
Aš pažiurejau pradžią šią savaitę Tvin Pykso ir išjungiau Teleką. nuobodus kažkoks, o be to prieš tai buvusiu seriju nemačiau.
19:18 - Konditerijus
džiugu
18:18 - Silentist
lb patiko dienos daina - pirma: David Byrne - Soft Seduction..
11:38 - Silentist
*tamsiai juoda
23:35 - Silentist
šįvakar twinpeakso serija buvo tamsi juoda duobė
Daugiau  

Informacija

  Šiuo metu naršo narių: 4
  Neregistruotų vartotojų: 147
  Iš viso užsiregistravę: 72665
  Naujausias narys: Rolis64
  Šiandien apsilankė: 163726
Reklamos nekenčia: 8


My status  Music.lt Skype
Muzika per facebook  Music.lt Facebook