Dark Side of the Moon. [asm. arch. nuotr.]Grupės „Pink Floyd“ darbas „Dark side of the moon“ vis dar vienas iš komerciškai sėkmingiausių albumų muzikos istorijoje. Skaičiai kalba patys už save: 45 milijonai parduotų įrašų, 821 savaičių dominavimo prekyboje (1973-1988). Prieš 6 metus (2013 m.) garsus britų scenaristas Tomas Stoppardas (gim. 1937 m.) sukūrė visą muzikinę dramą 40-ies metų albumo sukakčiai. Tokie faktai verčia pažvelgti į šį albumą iš filosofinės-sociologinės prizmės.

Įžanga į The Dark side of the moon

Garsus žurnalistas Robertas Sandallas teigė:

„Mano galvoje nėra nė klausimo, kad Dark side of the moon buvo vienas iš svarbiausių meninių teiginių per, ko gero, paskutiniuosius 50 metų.“

Žvelgiant į minėtus prekybos skaičius, ko gero, peršasi mintis, jog tai taip pat buvo vienas iš svarbiausių progresyvaus roko įvykių. Nors grupėje galima įžvelgti įvairių aliuzijų į tam tikrą subkultūrą, tačiau grupės tikslas buvo kur kas aukštesnis. Tris metus prieš pasirodant aprašomam albumui, muzikos kritikas Richardas Melterzeris (gim. 1945 m.) išleidžia knygą „The Aesthetics of Rock“ (1970). Vien knygos pavadinimas rodo, jog progresyvus rokas siekė tam tikrų estetinių konceptų, kurie kai kuriais atvejais yra sietini su praeities įvykiais. Čia iškyla garsus progresyvaus roko istorikas Paulas Strumpas, kuris iš dalies ironiškai apie „Pink Floyd‘ų“ audio-vizualinių efektų naudojimą teigė – „Aišku, kas buvo pastatyta ant kortos čia nebėra vien muzika, bet visa meninė karalystė, veržimasis link Gesamtkunstwerk, kad modernistinis iniciatorius ir romantizmo arkangelas Richardas Wagneris būtų pripažinęs: Muzika ... sėdėjo daugiameninio eksperimento centre. (1997 m.)“. Kodėl reikalingos iliuzijos į muzikos istoriją? Progresyvusis rokas, taip kaip ir teigė muzikologas Kevinas Holmas-Hudsonas gali būti suprastas kaip priklausomas postmoderniam judėjimui, kuris atsirado tuo pačiu metu ir gynė aukštosios ir žemosios kultūros peržengimo ribas. Todėl kaip ir matysime, progresyvaus roko albumas „Dark side of the moon“ taip pat bandys gretinti aukštąją ir žemąją kultūras.

Technologijos ir „Pink Floyd“


Muzikos istorijoje tai kone vienas kitą papildantys žodžiai. Grupės tikslas visada buvo gauti geriausią įmanomą įrangą, jog jie būtų sietini su progresu, inovatyvumu. Pirmojoje savo gyvavimo pusėje „Pink Floyd“ muzikos garso organizavime vyrauja chaosas, naudojamos panašūs elementai kaip konkrečiosios muzikos (La musique concrète) komponavime. Įvairių garsų (nebūtinai ir muzikos instrumentų) fragmentų naudojimas, kai kur net ir besaikis vartojimas perša mintį, jog tai buvo perimta iš konkrečiosios muzikos. Tai puikiai atsiskleidžia psichodeliniame filme „Tonite Let‘s All make Love in London“ (1967).

Kaip ir teigta, atidžiau organizuojami garsai atvėrė duris ir tikslingesniam efektų organizavimui. Dėl to galima sutikti, jog „Pink Floyd“ [yra-J.S] grupė, beveik sinonimas audiovizualinių naujovių, prasidėjusių 1960-ųjų dienomis per didžiulius 1970-ųjų ir tolimesnių roko spektaklius, daugeliui tapo nostalgijos šaltiniu. Tą patį liudija net ir minėto filmo afiša teigdama, jog tai yra nepakartojama audio-vizualinė patirtis (pav.).




Fragmentas iš filmo „Tonite Let‘s All make Love in London“ (1967). Aut. Peter Whitehead (gim.1937)



Svetimumo tema

Nemažai „Pink Floyd“ abumų pavadinimų apeliuoja į svetimumą-vienatvę („The Wall“, „Wish You Were Here“ ir kt.). „Dark side of the moon“ albume svetimumas tampa socialiniu reiškiniu, atsirandantis dėl atomizacijos ir modernizuotos visuomenės suprekinimo po kapitalizmo politinių, socialinių ir ekonominių struktūrų suvaržymų. Tai galima sieti su neomarksistinės krypties mąstytojais. Čia iškyla Theodoro Adorno (1903-1969) kultas. „On the popular music“ (1941) ir „Philosophy of the New Music“ (1947) tekstuose išsakoma modernios industrinės muzikos kritika. Adorno požiūriu XX amžiuje tik du kompozitoriai geriausiai perteikia modernią muziką: Arnoldas Schönbergas (1874-1951) ir Igoris Stravinskis (1882-1971). Pirmasis sietinas su progresu, o antrasis su primitivizmu. Igorio Stravinskio atveju primitivizmas pasireikšdavo įvairių, kone chaotiškų ritminių motyvų kartojimu, kuris, ko gero, geriausiai pasireiškia riaušes išprovokavusiame balete „Šventasis pavasaris“ (1913). „Pink Floyd“ primitivizmas buvo kur kas radikalesnis – įsirengti įrangą bei kurti albumus viduryje antikinio romėnų amfiteatro, apleistame Pompėjaus mieste. Išties tai siunčia panašią žinutę kaip ir Stravinskio minėtas baletas. Taip pat vienas iš Epizodas iš Live Pompeii (1972)pagrindinių Adorno kritikos aspektų buvo populiariosios muzikos struktūra, kuri buvo gana aiški 4-5 dešimtmečio JAV muzikoje (32 taktų daina; 12 taktų bliuzas). Galime teigti, jog ši grupė bandė patenkinti šį kriterijų 2 būdais: Prieš „Dark side of the moon“ naudodami daug garsinių fragmentų, ir su (po) „Dark side of the moon“ pateikdami kiekvieno kūrinio savitą struktūrą. Muzikologas Edwardas Macanas (gim. 1961 m.), teigė, jog terminas struktūrinis procesas yra raktažodis kalbant apie „Dark side of the moon“ albumą. Tai reiškia, jog muzika, nors ji yra nutaikyta į masinę kultūrą vis dėl to nėra šabloniška, nes kiekvienas kūrinys turi vieną iš bendrų kūrinio charakteristikos bruožų – Formą (struktūrą). Po 34 metų nuo Adorno teksto publikavimo, vienas iš svarbiausių asmenų „Pink Floyd“ grupėje, Rogeris Watersas (gim. 1943 m.) pašiepiai žvelgė į muzikos industriją teigdamas – „Ką Jūs svajojate? Viskas gerai, mes Jums pasakėme ką svajoti“.

The Dark Side of the Moon kaip naratyvas

Speak to me (liet. Kalbėk su manimi). Albumo debiutas. Šis kūrinys yra sietinas su kone avantgardiniu Rono Geesino (gim. 1943 m.) kūriniu „A Raise of Eyebrows“ (1967). Minėtas kūrinys turi tas pačias konkrečiosios muzikos (La musique concrète) komponavimo elementus (įvairių garsų, dūžių jungimas ir pan.)



Breathe (liet. Kvėpuok). Šį kūrinį lydi lyrinė pobūdžio muzika. Tema – pyktis, žmonių tarpusavio santykiai, kurie yra lydimi prieštarų (Palik mane, nepalik manęs). Tuo pačiu kūrinys visiškai be sustojimo pereina į sekantį kūrinį.

On the run (liet. Bėgant). Vienintelė albumo ne instrumentinė kompozicija. Rogerio Waterso žodžiais dainos prasmė yra apie baimę skirsti, kurią mes nors kartą turėjom. Taip pat įdomu pastebėti, jog tai buvo kone futuristinė kompozicija sukurta su tuomet naujausiu EMS VCS3 sintezatoriumi, kuri įtraukė oro uosto foną. Svarbu paminėti, jog vienas iš svarbiausių masinės elektroninės muzikos kūrėjų Jean-Michel Jarre (gim. 1946 m.) hitas „Oxygène“ (1976) naudojo tą patį sintezatorių.

Time (liet. Laikas). Kūrinys prasideda žadintuvų/laikrodžių garsais. Šios idėjos autorius bei įgyvendintojas – Alanas Parsonas (tas pats žmogus, kuris sukūrė „The Alans Parson‘s project“). Laikrodžiai buvo įrašyti antikvariate. Taip pat tai yra vienas ilgiausių albumo kūrinių, trunkantis virš 7 minučių.

The Great Gig in The Sky (Liet. Didis koncertas danguje). Kūrinys pasitenka žodžiais: „Aš nebijau mirti bet kuriuo metu/Kodėl turėčiau bijoti? Nėra priežasties bijoti, vis tiek aš ten keliausiu kažkada“. Kūrinys stebima visiškai netikėtu tonalumu ir fortepijono naudojimu. Iš muzikos istorijos požiūrio taško būtina paminėti, jog šio albumo inžinierius, Alanas Parsonas (gim. 1948 m.), tas pats žmogus, kuris sukūrė „The Alan Parsons project“, pasiūlė pirmąją šio kūrinio vokalo atlikėją Clare Torry (gim. 1947 m.). Dėl tonalumo galima iškelti įtakos hipotezę, jog fortepijono ir įprasto tonalumo sugrįžimas padarė tam tikrą įtaką „the Queen“ grupės ikoniniame takelyje „Bohemian Rhapsody“ (1976).

Money (liet.pinigai). Vienintelė džiazo elementų įtraukiantis albumo takelis, kuris išreiškia tam tikrą kritiką kapitalizmui. Beje takelio žodžiai „I‘m alright Jack keep your hands off my stack“ pasirodo ir antrame, ko gero, komerciškai sėkmingiausio „Pink Floyd‘ų“ albumo „The wall“ pagrindiniame takelyje „Another brick in the wall“.

Us and them (liet. Mes ir jie). Be abejonės, kaip ir tampa aišku iš pavadinimo, kūrinys atskleidžia įvairias dichotomijas, kurios teršia tai, kas akivaizdžiai numatoma kaip sugadinta socialinė pasaulėžiūra - Mes/jie, su/be, karas, galia ir visos netolygios hierarchijos, kurias sukelia tokie padalijimai. Tačiau tai daroma ramioje, elegantiškoje, albumo vietoje. Svarbu pastebėti, jog šis kūrinys kilo iš takelio „The Violent Sequence“ kuris buvo panaudotas garsaus italo režisieriaus Michelangelo Antonioni (1912-2007) filme „Zabriskie Point“ (1970)



Any colour you like (liet. Bet kuri spalva, kuri Jums patinka). Tai instrumentinis kūrinys, neturintis jokių žodžių, atliekantis perėjimo į finalą funkciją.

Brain Damage (liet. Smegenų pažeidimas). Dominuoja lunatizmo tematika, nerišlus tekstas, „kažkas yra mano galvoje, bet tai ne aš“, kalbama, jog visur yra lunatikai. Galų gale tekstas teigia, jog bus susitikimas tamsioje mėnulio pusėje.

Eclipse (liet. Užtemimas). Viskas ką lieti, viskas ką girdi yra apšviesta saulės, bet ją užtemdo mėnulis. Gausus tuomet naujausių sintezatorių naudojimas. Įdomu, jog paskutinėmis sekundėmis tylus balsas byloja, jog „išties nėra jokios tamsios mėnulio pusės. Jis pats visas tamsus“ (Ši grupė pasižymėjo tuo, jog klausytojams palikdavo ,,žinutes‘‘, kurios yra girdimos tik esant dideliam garsui).

Tomas Stoppardas. Darkside (2013)

Tyliai sutiktas, bet dėmesio verta muzikinė drama. Drama buvo parašyta 40-ties metų albumo sukakčiai. Būtina atkreipti dėmesį, jog dramos autorius- Įvairių knygų bei tekstų autorius Tomas Stoppardas. Drama kelia tokius klausimus – Kas yra gyvenimo prasmė? Didžiausią nuostabą kelia Tomo Stoppardo įvaldyta aliuzijų technika, kurioje turint tam tikras žinias galima chronologiškai atsekti teiginių bei tekstų kilmę. Nors sunku išnarstyti visas įmanomas dramos aliuzijas, bet įmanoma rasti bendras tendencijų temas:

1. Traukinio dilema. Gana tradicinis etikos eksperimentas, kuris išryškina dilemą gyvybės išsaugojimo klausimu (Ar geriau pražudyti vieną žmogų, tam, kad išgelbėti daugiau žmonių). Šios dilemos kūrėja, viena iš pagrindinių moderniosios dorybinės etikos atstovių Philippa Foot (1920-2010).

2. Bendruomeninė tragedija modernioje etikoje naudojamas terminas, teigiantis, jog visada yra tam tikra prieštara tarp individo bei bendruomenės interesų, nes žmogaus prigimtis teikia pirmenybę asmeniniams interesams.

3. Utilitarizmas. Etikos teorija, kurios vienas iš svarbiausių ginėjų bei autorių žymus anglų filosofas Johnas Stuartas Millis (1806-1873). Svarbiausiame jo veikale „Utilitarizmas“ (1863) apibendrinama utilitarizmo idėja, pasak kurios aukščiausias tikslas yra žmonių laimė/nauda ir skausmo/kančių nebuvimas.

4. Kalinio dilema. Taip pat sietina dilema su etika, kuri siekia išryškinti egoistinius pasirinkimus. Kalinio dilema teigia, jog policijai sulaikius du nusikaltėlius be įrodymų abu kaliniai neutraliai išloštų jei nei vienas neprisipažintų atlikę nusikaltimą, tačiau galutinis šios dilemos teiginys sako, jog bent vienas kalinys prisipažins tam, kad jo bausmė būtų sumažinta dėl bendradarbiavimo.

Muzikinės dramos anonsas




Tekstą parengė Justas Stankevičius.