Berta Timinskaitė. [Vytenio Jurevičiaus nuotr.]2012 m. "Lietuvos Balso" finalininkė Beata Timinskaitė, neseniai pristačiusi keletą naujų savo kūrinių, sutiko atsakyti į svetainės "Music.lt" klausimus ir pasidalinti mintimis apie muziką, gyvenimą ir ateities planus.

Papasakok apie savo pirmąsias pažintis su muzika, muzikinį kelią.

Pradėjau dainuoti nuo trejų metų, kai mano auklė tiesiog pasakė tėvams - arba ji nuves mane dainuoti, arba jie tai padarys patys. Ji pastebėjo, kad aš turiu tam tikrų gabumų. Tuomet ir pradėjau dainuoti. Turėjau keletą mokytojų. Iš tiesų, gal kokius aštuonis. Tiesiog mokiausi muzikos mokykloje, grojau fortepijonu, dainavau, mokiausi įvairių muzikos stilių - šiek tiek operos, šiek tiek džiazo. Galiausiai atvažiavau į Vilnių, pradėjau dainuoti gospelą. Dalyvavau savo pirmajame realybės šou „Lietuvos talentai”. Po jo sekė soprano partija viename garsiausių Lietuvos gospelo chorų „Sounds in G”. Ir galiausiai buvo „Lietuvos balsas”, kas turbūt man davė daugiausiai atsispyrimo į muzikinį kelią Lietuvoje.

Minėjai, kad teko išbandyti ne tik dainavimą, bet ir kitus muzikos instrumentus. Kodėl dainavimas vis dėlto pasirodė artimesnis?

Kai buvau maža, tokio supratimo galbūt nebuvo. Tiesiog man patiko muzika, patiko šokt, patiko dainuot, patiko grot. Kai pradėjau mokytis, pradėjau semtis tam tikrų dalykų iš tam tikrų specialistų, ne tik iš dainininkų, bet ir iš kitų kūrėjų. Pradėjau kurti savo muziką. Manau, vienas svarbiausių dalykų ir yra tai, jog aš esu ne tik dainininkė, bet ir kūrėja, nes tas savęs įprasminimas muzikos garsais man buvo kažkas tokio. Aš visąlaik klausydama dainos ir pati norėjau kažką sukurti, tad pradėjau rašyti, pradėjau kurti muziką ir šiai dienai aš labai džiaugiuosi galėdama atlikti savo dainas, ne tik perdainuoti koverius. Nors tai taip pat nėra blogai.

Ar gyvenimą žadi sieti su muzika? Juk studijavai nuo muzikos ganėtinai nutolusius dalykus…

Taip, iš tiesų studijavau tarptautinį verslą, bet galimybė išmanyti pramogų verslą pasitelkiant tai, ką išmokau universitete, man padeda. Norėčiau svajoti ir tikėti, kad muzika ir toliau mano gyvenime užims labai didelę dalį. Šiandien tai yra penkiasdešimt ant penkiasdešimt,, ką aš darau už muzikinio gyvenimo ir tai, ką darau muzikoje. Aišku, visada norėtųsi tikėti, kad muzika galėtų tapti pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu, ne tik visapusiška savęs realizacija, tačiau šiai dienai Lietuvoje, manau, rinka yra pernelyg maža. Todėl aš labai džiaugiuosi, kad galiu kurti, kad žmonės klauso mano muziką, o kaip bus ateity, galime tik pasvajoti.

Belieka tik tris kartus nusispjauti per petį, bet o jei vieną dieną kažkas nutiktų ir tu nebegalėtum dainuoti?

Aš manau, kad kiekvienas sveikai mąstantis vokalistas apie tai pagalvoja, ypač tie, kurie pragyvena iš muzikos, nes jie turi turėti planą B. Šiuo metu, jei žiūrint iš materialiosios pusės, aš planą B tikrai turiu, bet iš psichologinės, dvasinės pusės, manau, kad jei aš negalėčiau (pfu pfu pfu) dainuoti, manau, didelę mano gyvenimo dalį užimtų kūryba, kūryba kitiems žmonėms, jei pati to negalėčiau realizuoti, tai bent per savo dainas aš galėčiau atiduoti dalį savęs.

Berta Timinskaitė. [Vytenio Jurevičiaus nuotr.]Esi pakankamai jauna atlikėja. Ar jau atradai tam tikrą stilių, įvaizdį, savo veidą, kurį nori rodyti scenoje? Kaip manai, ar atlikėjai išvis turėtų visąlaik ieškoti ar priešingai- apsistoti ties kažkuo?

Aš manau, kad atlikėjas yra kaip ir kiekvienos profesijos atstovas, kuriam svarbu nuolat tobulėti, savęs ieškoti, nuolat kažką naujo išmokti ir tai, kad save išbandai kažkokiuose naujuose stiliuose- nėra blogai. Kuo universalesnis dainininkas, tuo jam lengviau išlikti. O tai, kad aš bandau, kad aš vis dar ieškau, nereiškia, kad aš nežinau savo kelio. Galbūt tą kelią aš seniai atradusi. Gal aš ieškau savęs tam, kad mano kūryba taptų įvairiapusiškesnė, pilnesnė. Ieškojimas nereiškia, kad esi pasimetęs. Tai savęs tobulinimas. Juk nėra liūdniau, kai žmogus yra užstrigęs savyje, užstrigęs kažkur, kur galbūt net nėra laimingas, o to kito kelio jis gal nė nera pabandęs. Todėl, kol esu jauna atlikėja, noriu išbandyti viską. Noriu pasižiūrėti , ką aš galiu, kiek aš galiu, kur yra mano lubos, kur mano grindys, ir kur tas kelias, kuriuo aš turiu eiti.

Kaip manai, koks turėtų būti scenos žmogus? Ko reikia scenai? Balso? Išvaizdos? Komunikacijos?

Manau, kad scenos žmogui pirmiausia reikia būti savimi, reikia turėti gabumų, reikia turėti charizmą. Kartais atrodo, kad galbūt žmogus tau nėra patrauklus išoriškai, tačiau jis spinduliuoja tam tikrus vidinius procesus, kurie traukia žmogų. Tu net negali paaiškinti, kas tai yra per jausmas. Nepabijokime to, kad Lietuvoje yra nusistovėję tam tikri išvaizdos standartai… Jei žmogui įmanoma atitikti tuos standartus tiek išoriškai, tiek viduje, manau, tas žmogus yra pasmerktas sėkmei. Tačiau labai dažnai sėkmei pasmerti būna ir žmonės, neatitinkantys tų standartų… Taigi, čia negalima nei spėlioti, nei prognozuoti. Manau, kad kiekvienas žmogus turi būti savimi, ir tas kelias vis tiek ateis. Jei jis yra vertas, jei jis yra nuoširdus su savo klausytoju, nuoširdus pats su savimi, tas kelias anksčiau ar vėliau ateis. Gal ne taip, kaip jis tikėjosi, bet vėliau tas laimėjimas jam gali būti daug svaresnis.

Kalbėjai apie sėkmę. O ar pati jautiesi sėkmingu žmogumi?

Jaučiuosi sėkmingu žmogumi todėl, kad šalia turiu labai gerus žmones. Manau, kad draugai, šeima, artimieji patys kalba už tą žmogų. Jeigu turi daug žmonių, ištiesiančių pagalbos ranką, žmonių, kurie tiki, nuolat už tave stovi, manau, ir tu pats turi geras žmogus, nes kitaip tu nepritrauksi tokios komandos. Sėkmė gali būti įvairiapusė, bet kalbėdama apie muziką, manau, kad tai, jog mano kūryba išvysta dienos šviesą ir pasiekia tam tikrus žmones, yra didžiulis laimėjimas man pačiai prieš save. Manau, kad tai- didžiulė sėkmė.

Ne vienas naujienų portalas tavo dainos “We Can Be Free(k)” vaizdo klipą pavadino šokiruojančiu. Toks ir buvo tavo siekis- šokiruoti?

Kalbant konkrečiai apie “We Can Be Free(k)” klipą ir pačią dainą- taip, tikslas buvo šokiruoti, be ir siekti, kad žmonės susimąstytų. Kad susimąstytų apie šalia esantį žmogų, kad plačiai atvertų akis ir suprastų, ką galima iššifruoti iš šio pavadinimo- jog nuo laisvės iki beprotybės- tik vienas žingsnis. Visa mano kūryba, mano puikios komandos-prodiuserių, vadybininkų-darbas. Dainos, klipai iš tiesų neša tam tikrą socialinę žinutę. Mes tikrai siekiame ir toliau tai išlaikyti savo veikloje, nes galbūt žmonės po truputį, palaipsniui pradės matyti esančius šalia bei juos vertinti, atsižvelgs į dalykus, kurie yra skaudūs visuomenei, o ne nuo jų nusigręš.

Tau svarbu ką šneka aplinkiniai?

Man svarbu, ką šneka mano šeima ir draugai. Taip, aišku, man svarbu, ką šneka aplinkiniai, jei ta kritika ar liaupsės yra konstruktyvios. Labai nemėgstu, kai žmonės daugžodžiauja, labai nemėgstu, kai jie nepagrįstai kažką peikia .Pati kaip išmanydama stengiuosi to nedaryti. Iš tiesų, mėgstu kritiką, mėgstu atsižvelgi, atsisukti į savo veiksmus- ką padariau gerai, ką padariau bloga. Labai noriu, kad žmonės man sakytų tik tiesą, nors ji ir skaudi, jei yra konstruktyvi.

Kokia vis dėlto yra lietuvių publika- konservatyvi, juos lengva išgąsdinti plikais užpakaliais, kurių nemaža viename tavo video klipų, ar lengvai priimanti tokius dalykus?

Aš manau, kad ne pliki užpakaliai gąsdina žmones, nes nuogybių televizijoje, žiniasklaidoje mes turime labai daug ir jau tikrai nesame ta sovietinė karta, kuri baiminasi nuogybių. Manau, ne tame esmė. Daugelis žmonių pamato, kokia baisi gali būti realybė ir kokioje visuomenėje mes gyvename, o nieko nesistengiame pakeisti. Tai juos šokiruoja. O kokia yra ta publika… Iš tiesų, labai norėčiau pasidžiaugti, kad kiek man pavyksta susidurti su pradedančiosiomis grupėmis, kurios turi tam tikrą nišinę rinką, kurios groja regį, dabstepą, alternatyvas, jų veikla parodo, jog žmonės turi įvairų stilių, klauso įvairią muziką. Negalima sakyti, kad Lietuva yra popsas ar Lietuva yra elektroninės muzikos šalis. Žmonės dabar stengiasi patirti kuo daugiau. Jie stengiasi atsižvelgti į tam tikrus, skirtingus muzikos stilius. Įdomiausia, kad dabar galima sutikti žmones, kurie klauso visiškai kardinaliai skirtingų stilių. Manau, kad šiandien ne stilius yra esmė. Esmė yra daina, ką ta daina norima pasakyti, melodija. Jei tai veikia žmogų, tada jie klauso tą muziką neatsižvelgdami į muzikos stilių.

Berta Timinskaitė. [Vytenio Jurevičiaus nuotr.]Tavo vaizdo klipai tarsi pasakoja skirtingas istorijas. O ar reiktų tave pačią tapatinti su tuo vaidmeniu, kurį atlieki klipuose?

Savo klipuose tikrai neatspindžiu savo gyvenimo ar istorijų iš jo. Visiškai priešingai yra dainose. Dainos, galima sakyti, yra mano gyvenimo atspindys, mano potyriai, jausmai. Klipai- ne. Jie tarsi mini filmas, kuriame yra siužetas, o juo norima kažką pasakyti. Aš ten esu aktorius. Aš esu žmogus, įeinantis į savo rolę, ir tikrai nesinešantis kažkokių papildomų emocijų. Aišku, būna visokių situacijų. Kalbant apie tą patį “We Can Be Free(k)… Aš esu susidūrusi su didžiule netolerancija kitiems žmonėms. Kitaip besielgiantiems, kitaip beatrodantiems, kitokių pažiūrų. Galbūt tai ir norėjau pasakyti tuo klipu. Tai tiesiog kažkokia užuomina į tam tikrus įvykius. Bet tai tikrai nėra mano asmeniniai potyriai.

Kas tau įdomiau- procesas ar rezultatas. Tarkim, kad ir kuriant, filmuojant klipą, įrašinėjant dainą.

Manau, kad kiekvienu atveju skirtingai. Tarkim filmuojant klipus, man svarbiausia pats procesas. Labai džiaugiuosi, kai to proceso gale mes turime labai gerą produktą, dėl ko ir dirbame, dėl ko ir liejame tą devintą prakaitą. Bet pats procesas yra vienas įdomiausių dalykų mano gyvenime. Filmuojant “We Can Be Free(k)” aš susitikau tokių žmonių… Negalvojau, kad kažkas iš šalies, tie, kurie nepažįsta manęs, bet žino mano muziką, prisidėtų prie to klipo filmavimo ir tikės manimi labiau negu aš pati savimi tikiu. Tik dėl tokių žmonių, kurie tave supa, tau padeda, klauso tavęs, net tave kritikuoja ar pagiria, verta kažką filmuoti, kurti. Tas procesas ir mane pačią keičia ir kaip atlikėją, ir kaip žmogų, nes aš labai daug išmokstu. Manau, kad tai, būnant dvidešimt trejų metų, yra didžiausia dovana, kokią gali turėti žmogus.

Sakei, kad sutikai labai daug gerų žmonių. Galbūt per tą laiką muzikinėje virtuvėje pamatei ir kažkokią negražiąją jos pusę?

Galbūt aš esu laimingas žmogus, kuris traukia laimingus žmones, kurie blogai nesielgia, nes niekada niekas su manim blogai nesielgė tiek koncertų, tiek įvairių šou metu. Aišku, visada būna visko, kiekvienam žmogui atsitinka įvairių dalykų, įvairių kuriozų, bet aš visuomet stengiuosi suprasti kitą ir jei jis kažkaip ne taip elgiasi, bandau ieškoti priežasčių ir jam padėti. Tu turi atsižvelgti į tai, nes galbūt žmogus elgiasi ne taip, nes turi didelių problemų. O kalbant apie muzikinius užkulisius.. Nežinau, manau, kad tai mitas. Kulniukų man niekas niekada nelaužė ir suknelių nedraskė (juokiasi). Atvirkščiai, yra buvę atvejų, kai aš iš tam tikrų Lietuvos pop žvaigždžių, žavių damų, kuriuos visuomenėj kartais vertinamos šiek tiek neigiamai, esu sulaukusi labai didelio palaikymo, tiek šou, tiek koncertų metu. Kažkokio draugiškumo, gero žodžio. Nesu susidūrus su tuo, kad žmogus piktai šnekėtų, kažką tiesiogiai engtų. Galbūt žmonės turi tokią nuomonę, nes apie tai sukurta daug filmų. Bet aš džiaugiuosi, kad man pasisekė, kad man taip nenutiko. Tikriausiai vėl reikia nusispjauti (juokiasi). Manau, kad galbūt jei žmogus yra piktas, nemėgstantis kitų, geresnių ar blogesnių už save, jis pats ir traukia tokias situacijas, negatyvų požiūrį į jį patį.

Ko lietuviškoje scenoje Tau trūksta?

Man labiausiai trūksta tos unikalios kūrybos. Žinau šūsnį atlikėjų, kurie patys gebėdami kurti, bijo to. Jiems lengviau ir paprasčiau tobulai atlikti kažkokius užsienio koverius, kitų atlikėjų programą, o ne labiau dirbti ties savo kūryba. Todėl aš labai gerbiu žmones, kurie nepabijo atsistoti su savo dainom, apnuoginti savo sielą ir laukti tos reakcijos- arba spjūvio į veidą, arba rankos paspaudimo.

Tęsiant apie sceną- kas ten taip traukia. Kas tave į ją veda?

Tai tikriausiai kažkoks mistinis dalykas. Penkias minutes prieš lipant į sceną, mane krato didžiulis jaudulys, atrodo, viskas blogai, bet tik padedu koją ant scenos- viskas dingsta. Ir tos žmonių akys… Visąlaik norisi pasirodyti kuo geriau. Norisi perlipti per save, kad tik tiems žmonėms būtų gera, kad tik jie būtų laimingi. Ir ta euforija, kai žmogus išeina iš tavo koncerto. Išeina patenkintas… Jis gali nedžiūgauti, nekrykštauti ir nesakyti: “ Vau, aš pirmą kartą buvau tokiame renginyje”, bet jis išeina gavęs to, ko atėjo- vidinės ramybės, gerai praleido laiką. Išeina neburbėdamas, neliūdėdamas, nepykdamas. Tai, kad žmonės jaučia tave, kad tu su jais būna, yra didžiausias postūmis. Kitas dalykas- komanda, kuri dirba su manimi. Tik dėl to verta lipti į sceną, kad sutiktum tokius žmones. Kad žinotum, jog labai labai daug grandžių dirba ties tavimi, kad sugebėtum save įvertinti. Juk ne kiekvienam taip pasiseka. Ypač mergaitėms iš provincijos (juokiasi).

Užaugai mažame miestelyje. Kaip ten žmonės į tave reaguoja?

Pradėkime nuo to, kad žvaigždžių liga prasirgau kažkur penkerių metų, dėl to labai džiaugiuosi ir esu labai dėkinga, nes mažame mieste tapti žinoma mergaite, kuri ganėtinai neblogai dainuoja, buvo gana lengva. Po to pradėjau dainuoti bažnyčios chore, tai davė visai kitą publiką, tarkim pagyvenusius žmones, vaikus, kurie į tave žiūri, kaip į kažkokį sektiną pavyzdį, tėvus, kurie nori, kad jų vaikai į tave žiūrėtų, kaip į sektiną pavyzdį, kuris kiekvieną sekmadienį eina į bažnyčią. Kai grįžau po pirmojo realybės šou, man buvo keista. Mano mama tuomet dar Šiauliuose sakė: “Aš neisiu su tavim į parduotuvę, nes visi į mus žiūri”. Aš pati to nepajutau, bet tai pasijuto grįžus po “Lietuvos balso”, nes manęs visi labai laukė. Dabar taip jau yra, kad aš vis rečiau grįžtu namo, bet man gera, nes aš grįžtu į tas pačias vėžias, kuriose buvau, pas tuos pačius žmones, kurie manęs laukia, kurie nori manęs pasiklausyti, kurie ateina į bažnyčią, kad manęs paklausytų giedančios. Iš tiesų, mano seneliai, mano tėvai yra labai liberalūs. Gal kitiems atrodo, jog tai, kad aš filmuoju tokius klipus, yra kažkoks negerbimas, ypač, nes aš dainuoju sakralinę muziką. Bet žmonės, kurie supranta pagrindinę idėją, tikslą, mane palaiko, o svarbiausia, kad palaiko tėvai, seneliai. Aš sakiau savo močiutei: “ Močiute, jei tau kas nors ką nors sakys apie mano klipą, tu neimk į širdelę, viskas bus gerai”. O ji man atsakė: “ O žinai, ką aš jiems pasakysiu? O tu parodyk pirma savo klipą, tada aš tau papasakosiu, ką mano anūkė daro”. Kas keisčiausia, tai, kad kuo toliau, tuo labiau aš žmones šokiruoju, bandau kažką pasakyti, bet aš tikiuosi, kad ta žmonių meilė yra ir išliks bent jau mano mieste, nes man visą laiką gera pabėgti nuo šurmulio ten, kur visi laukia.

Berta Timinskaitė. [Vytenio Jurevičiaus nuotr.]Kaip tu atėjai prie tos sakralinės muzikos? Juk jauni žmonės dažniausiai skeptiškai nusiteikę šiuo klausimu…

Į bažnyčios chorą aš atėjau, nes man tai pasirodė visai smagu. Bet aš net negalvojau, kad man ten bus duota solo partija. Be to, aš labai domėjausi gospelo muzika. Labai norėjau ir tą bažnyčios chorą padaryti kažkiek gospelo muzikos atlikėjais. Aišku, tai yra šiek tiek sunku dėl žmonių kaitos, nes ateina jaunos mergaitės, vyresnės išeina- ta kaita yra didžiulė. Tada aš pamačiau “Sounds in G”, savo dievus, kaip aš juos vadinu, o tada aš sau pasakiau, kad aš būsiu ten ir po ketverių metų buvau. Labai gaila, kad dabar “Sounds in G” iširo, tačiau mes turime naują kolektyvą, gospelo komandą “HARK”, kuri taip pat atlieka tą sakralinę, krikščioniškąją muziką. Aišku, kitaip- mes turime įvairias kryptis- latino, hip-hop’as ir taip toliau. Aš visąlaik buvau artima ir niekada neslėpiau, kad aš tikiu dievu. Niekada neslėpiau, kad man dievas ir tikėjimas suteikia daug jėgų. Manau, kad šiais laikais žmogus turi kažkuo tikėti. Jis gali netikėti Jėzum Kristum, jis gali tikėti Buda, jis gali tikėti medžiu, kaip mūsų senovės pagonys, bet jis privalo kažkuo tikėti, nes šiame amžiuje labai sunku išlikti, neturint į ką atsiremti.

Kas gyvenime tave įkvepia?

Mane įkvepia viskas. Mane įkvepia šeima, tas pats dievas, mano draugai, kurių darbai mane įkvepia, įkvepia gamta. Jeigu žmogus yra atviras visiems aplinkos veiksniams, tiek gyviems, tiek negyviems, jį įkvėps viskas.

Kokiose srityse dar norėtum save išbandyti?

Norėčiau būti daktare (juokiasi). Norėčiau pabandyti pastudijuoti kokį nors inžinerinį dalyką. Man visada buvo įdomu, kaip ten kas mechaniškai jungiasi arba fizikiškai dėliojasi. O iš tikrųjų, aš manau, kad tai, jog aš dabar pati dirbu su verslu, tam tikrais verslo administravimo procesais, rinkodara, viešaisiais ryšiais, tai tų krypčių yra labai labai daug, kuriomis aš dabar norėčiau ir galėčiau eiti. Bet vėlgi, ta muzika… Ji atsveria. Tas noras dainuoti atsveria daug ką. Tačiau manau, kad harmoniją gyvenime visada galima atrasti, nesvarbu kokia tavo profesija. Labai džiaugiuosi, kai žmonės, tarkime medikai groja, pavyzdžiui Šarkinas iš “Saulės kliošo”. Arba yra begalė teisininkų, kurie dainuoja arba groja, fizikų, kurie puikiai pučia trimitą. Turiu labai daug draugų, pažįstamų muzikantų, kurie turi tą antrą gyvenimą, bet tai nereiškia, kad jie turi dėl ko išgyventi. Jie tiesiog turi labai daug mėgstamų veiklų, kurios gali būti įgyvendinamos vienodai ir šalia muzikos.

O kam savo gyvenime sakai griežtą “ne”?

Griežtą ne… Apsinuoginimui scenoje (juokiasi). Esu atvira idėjoms. Pavyzdžiui, lapkričio trečiąją Berta Timinskaitė paneria į dumbliną pelkę pati savo noru, nes pati ir sugalvojo šitą siužetinį vingį savo klipe.

O jei ne apie muzikinį gyvenimą?

Manau, kad čia geriausias atsakymas būtų toks: ačiū mano tėčiui, kad jis mane augino taip, jog nėra dalyko, kurio nesugebėtų jo dukra. Iš vienos pusės tai gali būtų ir labai blogas dalykas, nes kartais tas perfekcionizmas mane užspaudžia iki viršaus, bet būna galvoju: “Ką, aš šito negaliu padaryti? Ne. Timinskaitė gali padaryti viską.” Pavyzdžiui, kartais žmonės bijo aukščio. Pamenu, “Labas” pramogų parke reikėjo leistis su guma. Kai visi atsisakė, aš pasakiau, kad aš šoksiu, o po manęs nuėjo dar trys. Aš irgi bijojau taip pat, kaip ir visi kiti. Nežinau, ko aš tikrai nedaryčiau. Nepaminčiau tų kertinių vertybių- neišduočiau savo šeimos, artimų draugų, nelipčiau jiems per galvas, nepaminčiau savo tikėjimo.

Atėjo nauji metai, o tokiomis progomis žmonės dažnai sudarinėja įvairius pažadų sąrašus. Jei tau reikėtų tokį sudaryti, kas į jį įeitų?

Aš jau tokį sudariau (juokiasi). Kai ką nutylėsiu, bet ten įeina tai, kas svarbiausia žmogui- gyventi sveikai, rūpintis savimi ir artimaisiais, kurti, kas man svarbiausia, dar geriau išmokti rusų ir prancūzų kalbas, perskaityti daugiau knygų. Labai paprasti norai. Labai paprasti. O tie paprasti norai ir sudaro visa gyvenimą. Didelės svajonės ir yra mažais norais grįstos.

Kas tau yra šventė? Kada tau yra šventė?

Aš pati sau galiu susikurti šventę. Man nereikia rimtų progų. O esminė šventė, kada šalia manęs yra šeima, draugai, kada mes su broliu atsisėdam vienas prie pianino, kitas pasiima gitarą, mes kartu dainuojame, tėvai sėdi ir klausosi, nes tokie vakarai yra labai reti. Kada mano draugams pasiseka, man yra šventė. Kada man pasiseka, man yra šventė. Kada mums visiems pasiseka, yra šventė. Mėgstu prisigalvoti progų.

Džiugiai įsivažiavus norisi ir pabaigti džiugiai. Ko norėtum palinkėti visiems žmonėms?

Norėčiau ne palinkėti, o patarti. Noriu kiekvienam žmogui patarti vakare atsigulus miegoti užmerkti akis ir dvidešimt kartų pakartoti svarbiausius troškimus. Kai troškimai garsiai ištariami, jie materializuojasi. Jie sėda į tavo pasąmonę ir tu esi užprogramuotas tų troškimų siekti. Būkit sveiki, laimingi, nebijokit svajoti, nebijokit klysti. Mes visi klystame, mes visi atsitiesiame. Linkiu tų žmonių, kurie būtų šalia ir padėtų atsistoti.

Ačiū už pokalbį.