Devilstone 2017. [Vytenio Jurevičiaus nuotr.]Atrodo, kad po tiek metų Devilstonas jau turėtų būti susitūpėjęs ir atradęs savo kelią. Bet štai organizatoriai ima ir pastato naują sceną sunkiai ištariamu Barbablu pavadinimu Šventosios krantinėje. Ir groja toje mėlynbarzdžio stoginėje festivaliui nebūdingo stiliaus grupės. Net nereikia užsiminti apie nuolatines muzikines rotacijas rytų ir vakarų scenose. Ir visa tai reiškia vieną paprastą dalyką – tokio pat Devilstono niekada nebebus. Devintą kartą pinčukas nešė velnišką savaitgalį Anykščiuose.

Iš anksto atsiprašysiu skaitytojo, kad Devilstoną pradėjau tik penktadienio vakarą, bet ir man dėl to skauda, mat diena prieš jau grojo „Alcest“ ir „the Oathbreaker“. Tačiau toks jau buvo organizatorių sprendimas – abi post metalo grandų grupes palikti pirmajai dienai. Tikėkimės kitais metais rengėjai susimils ir įneš žanro gerbėjams šventę į penktadieninę ar šeštadieninę sceną.

Rytų scena

„Soviet Soviet“ savo pavadinime neturi jokios politinės potekstės, grupės nariams tiesiog patiko pasikartojančio žodžio skambesys – tokia banali pavadinimo istorija, bet mintys kyla įvairios, kai lipi su tokiu pavadinimu į rytų sceną. Bet ne apie tai šįkartą, apžvelkim italų trijulės muziką.

Post punk‘as turi elementarų ritmą, puikiai tinkamą šokiams, todėl paprastai užkuria gerą vakarėlį. Net ir melancholiška, atmosferiška muzika, kokia yra „Soviet Soviet“ turi potencialo party‘inimui. Gaila, bet atlikėjai neparodė jokio užsidegimo, it siestos snaudulio apimti italai stovinėjo scenoje, o bosistas publikai beveik visą laiką demonstravo nugarą. Labai sunku žiūrėti tokį pasirodymą. Norėjosi ir pačiam nusisukti. Savotiškos grupės atmosferos taip pat nepavyko sukurti, nors čia nepagelbėjo ir ilgi, šviesūs lietuviškos liepos vakarai. Deja, bet teko nusivilti, tik Placebiškas vokalas buvo kiek įsimintinesnis.

„Graveyard“ tiek savo išvaizda, tiek muzika primena auksinius garažinio roko laikus, septintojo dešimtmečio pabaigą. Grupė turi dvi puses, viena – retro stiliaus su nostalgiškai lėtais bliuzo gabalais, antroji – rokenrolas, puikiai tinkamas šokiams. Tokia kūryba buvo smagiai sutikta vadinamosios „margos“ festivalio publikos ir manęs taip pat nemigdė! Visgi teko sutikti su kolega, kad visa tai, ką „Graveyard“ groja nėra nieko nauja ir muzikos gurmanams su jais nėra ką veikti. Jau bus keli dešimtmečiai, kai galime išgirsti panašias muzikines idėjas daugelyje roko grupių pradedant Bob Dylan, baigiant „Led Zeppelin“.

„Molly“ ir „Tallships“ – atsiprašau jei ką įžeisiu, bet man asmeniškai, tai muzikiniai projektai, kurie labiau tinkami įgarsinti „Draugų“ serialą. Žodžiu, not my cup of tea, bet jei yra tokių, kuriems jie patinka, nematau problemos tokioms grupėms šitame festivalyje būti, juk yra dar bent dvi alternatyvios scenos.

Vakarų scena

Oranžiniu Babilono vėjo dievu pasivadinę suomiai „Oranssi Pazuzu“ pristatinėjo savo praeitų metų albumą. Lėtai įsibėgėjantis atmosferiškas transas vis išsiverždavo smarkesniu metalu ir agresyviu, black'išku balsu, puikiai tinkamu headbang‘ui. Net sunku patikėti, kad viename albume galima sutalpinti tiek skirtingų stilių elementų, – yra stoner‘io, doom'o, black'o net shoegaze‘o, o kur dar sintezatoriaus kuriama ambient atmosfera. Turbūt net nereikia minėti, kad toks kosminis derinys neleido nuobodžiauti metalo gurmanams.

Ketvirtą kartą Lietuvoje lankęsi „Solstafir“ kiek netikėtai priskirti vakarų scenai. Tokia muzika labiau tiktų Rytams, jei gerai suprantu festivalio užmanytojų mintis. Kita vertus panašu, kad abi pagrindinės scenos šiemet „palengvėjo“ net lyginant su jau ir taip išskirtinai nemetaliniais praeitais, 2016-ais metais. „The Soft Moon“ ir „A Place To Bury Strangers“ pakeitė „Molly“ ir „Tall Ships“ rytuose, savo ruožtu „palengvėjo“ ir Vakarai. Grįžtant prie islandų pasirodymo, tai jis buvo vykęs. Ta mistiška rūko atmosfera, kuria garsėja grupė šį kartą buvo paskleista Šventosios slėnyje. Komunikacija su publika taip pat pavyko: tiek jautresnis pasisakymas apie savižudybes, tiek priminimas apie Islandijos žygdarbį Lietuvos labui 1991-aisiais skambėjo laiku ir vietoj.

„Warbringer“ yra trash‘as iš Kalifornijos, o jos lyderis Kevill – istorijos profesorius. Jau tapo Devilstono tradicija, kad šeštadienį baigiantis dienai į Vakarų sceną lipa trash‘o atlikėjai, užkuriantys didžiulę pirtį ir įaudrinantys minią prieš pat keturdienio renginio headliner‘ius.. Šį kartą ta garbė teko „Warbringer“, grupei turinčiai labai nestandartines dainų struktūras. Jose tarp trash‘iškų vietų įmaišyta ir labai melodingai skambančių muzikinių intarpų. Tokia, kiek neįprasta žanrui muzika pasirodė tinkama pogui, bet ir tiesiog klausyti nebuvo nuobodu. Beje grupės pavadinimas nemeluoja: į pogo spiečių įsisuko tiek metalistų, kad galiu vadinti tai didžiausiu matytu pogo ratu Lietuvoje.

„Heaven Shall Burn“ – melodingas metalas iš Vokietijos mano ausims nebuvo malonumas, viskas atrodė smarkiai pritempta ir dirbtina. Rifai nevežė, o vokalas geras, bet visiškai nieko naujo. Kad ir kaip ten būtų, „In Flames“ gerbėjams turėtų patikti.

„Satyricon“ grojo tokius gabalus, kad geriausiai jų pasirodymą apibūdina vienas iš Devilstono festivalio šūkių – ekstremalus rokenrolas. Tiek rokenrolo, tiek ir ekstremalumo čia per kraštus. Tokie albumai kaip „Rebel Extrevaganza“ ir „The Pentagram Burns“ ko gero yra vieni geriausių black'o surokenrolinimo pavyzdžių ir nors girdisi kalbų apie tai, kad „Satyricon“ išsikvėpė, nebeturi energijos, tačiau bent jau aš tokio stygio minios šėlsme nepajaučiau. Gal tai nulėmė mano meilė grupei – neslėpsiu, tiek pirmieji black metalo albumai, tiek ir plečiantys jo supratimo ribas ar net už jų išeinantys man yra puikūs. Tiesa, smulkmenėlė, bet Satyras labai jau smarkiai nepataikė, manydamas, kad lietuviai važiuos į Rusiją idant paklausyti jo naujojo albumo. Turbūt net nereikia aiškinti, kad minia tokią žinutę sutiko tyloje.

Dar galima būtų daug kalbėti apie grupes, kokia puiki alternatyva techno muzikai tapo krautroko ilgaplaukiai „Dollkraut“ ar kaip netikėtai gerai pasirodė „Autism“. Tačiau esmė ponai ir ponios yra paprasta – Devilstonas siūlo tobulą garso kokybę, didelę grupių įvairovę, kokios nerasi jokiam kitame festivalyje kelis šimtus kilometrų aplink. Devil is fine, indeed.

Renginyje lankėsi ir vertino Šarūnas Valickas, fotografavo Vytenis Jurevičius