Kazimieras Likša. [Vytenio Jurevičiaus nuotr.]Pirmą kartą iš arti su grupe „Karma“ ir Kazimieru Likša ant scenos susipažinau lapkričio viduryje Šv. Kotrynos bažnyčioje vykusiame grupės koncerte. Ten ir pagalvojau, kad Kazimieras yra tas žmogus, kuris turi ką pasakyti. Pasirodo, neklydau.

Kokios buvo Tavo pirmosios pažintys su muzika?

Man konkrečiai buvo taip, kad su muzika kažkokį ryšį jaučiau nuo pat vaikystės. Mama man pasakojo, kad aš labai sunkiai užmigdavau ir pas mus namie buvo tėčio kasečių rinkiniai. Kai mama juos užleisdavo, aš visąlaik užmigdavau. Visą laiką. Po to ilgą laiką tų kasečių nuo kokių devynerių metų iki keturiolikos- penkiolikos praklausiau ir, atsimenu, bandžiau dainuoti pagal jas, po to pradėjau domėtis kažkokia savo muzika. Tokia ir buvo ta pirmoji pažintis. Nežinia kodėl, bet nuo vaikystės aš su muzika jaučiuosi patogiai. Kai groja kažkokia muzika, yra garsas, aš ir užmiegu gerai, ir pradedu galvoti apie kažką. Man muzika yra kažkas, kas įkvepia, leidžia susimąstyti apie gyvenimą, apie save. Ir kažkaip man nuo vaikystės tas ryšys yra. Nežinau, negaliu jo paaiškinti konkrečiai, bet jis yra.

Kiek vietos Tavo gyvenime užima muzika?

Daug. Daug… Labai. Tai nereiškia, kad aš kiekvieną dieną sėdžiu su gitara ar prie pianino, ar kažkur kažką kuriu, bet tai būna nesibaigiantis procesas. Man būna tokie etapai, kad parašau dainą ir jaučiuosi ramus kokiems dviem mėnesiams į priekį, bet kai tie du ar trys mėnesiai praeina, jaučiu, kad man reikia vėl. Ir kiekvieną dieną tai būna pastovus kažko ieškojimas- ar tai būna kažkokie įvykiai iš tavo gyvenimo, kurie tave sukrečia ar paliečia iki tokio lygio, kad tu pradedi apie juos galvoti, ar tai yra kažkokie aplinkiniai veiksniai. Ir tai- nesibaigiantis procesas, kai tu kiekvieną dieną gaudai signalus iš aplinkos, kad galėtum apie kažką parašyti. Kiekvieną dieną atsikeli ir vis galvoji: galbūt apie tai, galbūt apie tai, galbūt apie tai.

Jei galėtum visą gyvenimą daryti tik tai, ką nori, tai būtų muzika? Tau užtektų pinigų, neatsižvelgiant į visokius materialius dalykus.

Taip.

Vienareikšmiškai?

Vienareikšmiškai. Net jeigu neužtektų pinigų, tai irgi būtų muzika. Kiekvienas gyvenime kažką atranda ir tai nebūtinai turi būti labai lengva. Aš visąlaik galvoju, kad dalykai, kuriems labiausiai verta gyvenime skirti dėmesį, yra tie, kurie pakankamai sunkiai pasiekiami. O muzikoje ypač, jeigu tu nori daryti kažkokią muzikinę karjerą, tai turi sekti tam tikri laiptukai, žingsnis po žingsnio eiti į priekį, turėti kažkokį planą. Man tas ir patinka. Man patinka kurti muziką, man patinka sėdėti studijoje, įrašinėti dainas, man patinka repetuoti, man patinka koncertuoti, man patinka duoti interviu, kalbėti apie muziką. Viskas įeina į tą komplektą ir man niekada to nebūna gana, man visada to norisi daugiau ir daugiau. Būtent dėl to aš neturiu jokių abejonių, kad būtent šitas kelias yra tas, kuriam aš noriu skirti daugiausia savo laiko.

Pasirinkai savo, kaip muzikanto, keliu eiti su grupe. Su kokiais sunkumais buvote susidūrę per grupės gyvavimo laiką?

Vienas sunkiausių dalykų- matyti komunikaciją tarp žmonių. Kai nesi grupėje, labai sunku paaiškinti, kokie tai santykiai, bet juos galima palyginti su vaikino ir merginos. Tu turi bendrauti, komunikuoti, nes kiekvienas žmogus tame rate turi savo nuomonę, turi savo įsitikinimus, turi savo viziją ir kažkaip tarpusavyje reikia juos suderinti. Ir jeigu ta komunikacija kažkuriuo metu sustoja, reikia surasti būdą vėl sukontaktuoti su jais. Čia yra pagrindinė problema, kada būna pykčiai, kada tu nori kažką padaryti, o kitas nori padaryti kitaip, tu turi surasti tą bendrą būdą. Lygiai taip pat kalbant apie dainas. Aš parašau dainą, ji yra kaip pagrindas ir po to mes su grupe nuo to pagrindo statome visą namą. Ir tai yra laikas, kada atsiranda kompromisų ieškojimas, kada tu supranti, kad tu tame rate nesi vienas, ir tu turi leisti kitiems žmonėms įnešti kažką savo, ką jie mato, ką jie norėtų matyti. Ir tada daina nuo to, kaip aš ją parašau, kartais išauga į kažką, ko aš pats negalėjau įsivaizduoti, bet tai yra tų žmonių, kurie yra grupėje ryšys, kaip mes tai padarome kartu.

Koncertų metu susidarė įspūdis, kad nors esi grupės lyderis, neskirstai- čia būgnininkas, čia gitaristas, o aš, va, vokalistas, kad nematuoji kieno indėlis grupėje svarbiausias.

Koncertų metų- kas be ko. Jų metu mes tikrai įdedame vienodą indėlį. Tai labai slidus klausimas. Jei pradedi gilintis, kiek kas įdeda pastangų, gali labai pasiklysti ir labai lengvai iškelti savo ego, kiti gali išsikelti savo. Geriau tiesiog galvoti apie bendrą tikslą, kad mes visi esame bendrame katile ir mes norime daryti tą ir tą. Tada tu galvoji, kaip mes visi galime pasiekti to ir to. Būtent dėl to mes įdedame tam tikrą indėlį. Taip, kas be ko, jei aš tų dainų nesukurčiau, grupės ,,Karma” nebūtų, bet, bet kokiu atveju, tie žmonės įdeda tokį darbą, kad žmonėms tai patiktų, kad jie visuomet sugrįžtų į koncertus, kad būtų įdomų klausyti.

Kodėl „Karma“?

Nežinau. Man net su dainom būna toks dalykas, kad tu parašai kažkokį tekstą ir tik po pusės metų ar metų supranti, ką tu, po galais, parašei, nes tą akimirką pagauna kažkoks minčių srautas ar emocija, kad tiesiog taip parašai, bet nežinai, kodėl būtent. Ir su pavadinimu “Karma”… Mokyklos laikais visą laiką žinojau, kad aš norėsiu grupės, kad norėsiu koncertuoti ir jau tada pradėjau apie ją galvoti. Ir tuo metu pavadinimas man tiesiog toptelėjo į galvą ,,Karma”. Jis buvo trumpas, aiškus, jį lengva skanduoti ir visa kita. Man atrodė, kad jis turėtų tikti. Ir tik po to, kai pradėjau domėtis rytų filosofijomis, aš atradau, kad tai, ką aš dažniausiai noriu pasakyti dainomis, atsispindi visoje karmos koncepcijoje- kad tu esi atsakingas už save ir tavo veiksmai nulemia ne tik tavo gyvenimą, bet kažkaip tai gali nulemti ir aplinkinių. Ir kiekvienas žmogus turi tai suvokti, nes tik taip mes esame suaugę ir subrendę žmonės, kada tu supranti, kad negali elgtis bet kaip- tavo veiksmas įtakoja ir štai šį fotografą, kuris dabar fotografuoja (juokiasi).

Kokią didžiausią žuvį kol kas pagavote savo karjeroje?

Didžiausias pasiekimas… Kai išėjome su pirmu albumu, mes kiekvieną kartą sulaukdavom tokių dalykų: ,,Jūs, chebra, nesijaudinkit, jūs tą kompaktą išleiskit ir gal per dvejus- trejus metus jo nebeliks”. Bet realiai, nepraėjo nei metai, ir mes to albumo nebeturime. Geriausias dalykas buvo, kai mes supratome, kad yra tie žmonės, kuriems įdomu, yra tie, kurie nori ateiti, įsigyti kompaktą ir klausytis tos muzikos. Per septynis mūsų turo koncertus apsilankė apie 1400 žmonių. Mums tai buvo pakankamai didelis kiekis. O pagalvojus, kad to albumo nebeliko… Nuostabu jausti, kad tu turi tokį palaikymą.

Tai koks vis dėlto tavo, kaip muzikanto, didžiausias siekis- žmonių palaikymas, asmeninė išraiška?

Jeigu tu kuri savo malonumui, tau niekas ir nerūpi, bet jeigu tu nori iš to ir gyventi, ir tame visą laiką būti, turi suprasti, kad tu nesi atsiejamas nuo tų žmonių. Kai mes koncertavome ,,Tamstoje”, į tą koncertą susirinko sausakimšai. Buvo virš 320 žmonių. Ir tu supranti, kad tie 320 žmonių tą vakarą suplanavo, kad jie tą vakarą susitvarkys, atvažiuos į koncertą, praleis dvi valandas koncerte, po to grįš atgal namo ir taip išeina, kad jie mums tą vakarą visiškai paaukojo. Ir tu negali būti nedėkingas jiems, tu negali galvoti, kad taip ir turi būti. Ne. Tie žmonės ateina ir tu jiems turi atiduoti visą pagarbą ir visą, ką gali geriausio koncerto metu. Tad tai, kad žmonės vis sugrįžtų pas tave į koncertus, yra vienas iš didesnių siekių kaip muzikantui.

Tau svarbūs apdovanojimai?

Mums buvo smagu, kai mes išleidome albumą, kai buvom nominuoti tiek „Mamoj“, tiek „Tėtėj“. „Mamoj“ buvom nominuoti kaip geriausia Lietuvos roko grupė tais metais, „Tėtėj“ kaip geriausias metų albumas. Mes nė vieno jų nelaimėjome, bet vien tai, kad buvome nominuoti, buvo smagu. Bet kokiu atveju, aš nedarau to vien dėl apdovanojimų. Tai nereiškia, kad jei aš jo negaunu, aš galvoju, kad aš kažką darau blogai ir man reikia nustoti. Jei laimėjo kažkas kitas- laimėjo kažkas kitas, o tu tiesiog toliau darai tai, ką tu nori. Apdovanojimas yra tik maža dalelytė to, ką tu darai muzikoje. Man didžiausias apdovanojimas yra tada, kai žmonės ateina pas mane į koncertą, nes esu matęs atvejų, kai žmonės laimi apdovanojimus, o žmonių į jų koncertus nesusirenka. Kokia tada to apdovanojimo prasmė? Už ką tu jį gauni? Man didžiausias apdovanojimas, kai žmogus savo noru tiesiog ateina į koncertą ir padovanoja man džiaugsmą jam pakoncertuoti.

Labiau norisi būti didžiosiose scenose, o gal mielesnis pogrindis?

Abu turi savų privalumų. Kai mes su grupe turime turą, dauguma vietų, kuriose koncertuojame, yra pogrindis, tarkim Šiauliuose „Pogo“ bare ar Klaipėdoje „Roxy“. Tai pogrindžio klubai, kuriuose gal nesirenka labai daug žmonių, bet turi savotišką, įdomią aurą. Tai būna maža aplinka ir jei tarp grupės ir auditorijos gimsta gera atmosfera, būna labai jaukus, smagus laikas, o dideli koncertai... Tu jų lauki, nes kai tu išeini prieš didelę auditoriją žmonių, kol kas grupei „Karma“ teko išeiti prieš pusantro tūkstančio žmonių, tau smagu matyti tiek daug žmonių, vienu metu susijungiančių į bendrą vienetą. Visi užsimiršta, pamiršta savo gyvenimus, problemas, jie tiesiog pasineria į muziką. Tai stebuklinga. Abi vietos- tiek ta didžioji scena, tiek pogrindis - turi savų pliusų. Bet kokiu atveju ta didžioji scena visuomet traukia, nes tai yra didesnis dėmesys, didesnė auditorija.. Ne visi gauna galimybę tokiose vietose pagroti.

Kazimieras Likša. [Vytenio Jurevičiaus nuotr.]Jautiesi lyg dar turėtum ką nors kam nors įrodinėti? O gal jau įsitvirtinote ir turite pastovią auditoriją?

Po truputį aš jaučiu, kad atsiranda kažkoks grupės „Karma“ klausytojų ratas. Tai tikrai matosi ir jaučiasi iš atsiliepimų, iš žmonių, kurie ateina į koncertus, kai jie po koncerto nori su tavimi pakalbėti. Atsiranda ratas gerbėjų, kurie tavęs klausosi. Bet kad kažką visąlaik įrodinėti... Nežinau, iš dalies taip, iš dalies ir ne. Iš dalies aš sau pačiam jau nebeturiu ką įrodinėti, nes aš žinau, kad aš tai darau, žinau, kad aš tai darysiu ilgai, aš žinau, kad man tai patinka ir kad aš nenustosiu. Bet kalbant apie koncertus, kiekvieną kartą eidamas į sceną galvoju, kad tai gali būti paskutinis pasirodymas. Kad galbūt po šio koncerto nieko nebebus ir man reikia jame atiduoti viską, kad tiems žmonėms, kurie atėjo į tą paskutinį koncertą, pasiliktų įspūdis. Ir kiekvieną koncertą aš atiduodu absoliučiai viską, kiek aš galiu, kiek aš turiu jėgų, kiek aš turiu emocijų. Tiesiog ant scenos imi, nusirengi ir atiduoti viską, ką tik turi.

Panašu, kad minčių užmigti ant laurų nekyla?

Tikrai nekyla. Aš nežinau, dėl ko čia reiktų ant jų užmigti, nes dar ir nėra ant ko. Aš nematau prasmės. Kiekvienas žmogus kažką daro savo gyvenime- kas fotografuoja, kas piešia, kas yra žurnalistai, kas televizijos laidų vedėjai. Jie turi savo sferas, kuriose dirba. Vienintelis dalykas, kuo muzika išsiskiria- tai, ką tu nori pasakyti ir tai, ką tu darai, tu tai išsakai labai garsiai ir tai atkreipia daugiau dėmesio. Bet tai nereiškia, kad dėl to reiktų save iškelti, užmigti ant laurų, kad tu darai kažką stebuklingo, ne. Tiesiog tai yra tai, kaip tu save išreiški, tai yra tai, kaip tu matai pasaulį, tu tai žmonėm pasakoji ir jei tu tai pasakoji nuoširdžiai, žmonės tai jaučia ir jie sugrįžta. Tai yra esmė. O save iškelti iki kažkokio dievo nematau prasmės ir reikalo.

Ar kada nors susimąstei, kodėl žmonės jūsų klauso?

Susimąstau apie tai. Kiekvieną kartą, kai rašau dainą, aš galvoju, kad galbūt aš kurdamas turiu kažkokią konkrečią istoriją, kurią noriu papasakoti, bet aš noriu tą dainą parašyti tokiu būdu, kad kiekvienas žmogus galėtų rasti savo vaidmenį joje. Kad klausydamasis tos dainos galėtų pamatyti save, savo gyvenimą, kažkokią savo svajonę, o galbūt baimę, kad tai sukeltų jam kažkokius jausmus, apmąstymus. Mano manymu, stipriausia muzika yra tada, kai žmogui tai sukelia kažkokias mintis. Ir aš noriu tikėti, kad galbūt dėl to. O galbūt ne. Gal žmonės ateina pažiūrėti į mūsų būgnininką, kuris yra labai gražus, ar dar dėl kažko. Bet aš noriu tikėti, kad tai galbūt yra labiau filosofinio pobūdžio dalykas, kas patraukia žmones, kad jie tiesiog pamato kažką nuoširdaus, kažką nesumeluoto, paprasto.

Kiek tau svarbi kritika?

Kritika visuomet yra toks dalykas, kad tu ją išgirsti, ją priimi, bet aš nežinau, kiek labai ji vertinga, nes aš nežinau, kaip kiti kūrėjai kuria muziką, bet man nėra taip, jog man pasako; „ Tavo muzikoje trūksta to ir to, tau reikėtų padaryti tą ir tą“ ir tai nereiškia, kad aš šitą užsirašau ant lapelio ir kitą kartą, kai rašysiu dainą, tą lapelį pasiimsiu ir sakysiu: „ Okei, reikėjo to ir to, tai aš dabar tai padarysiu“. Ne, tai eina iš savęs ir kaip tau tai išeina, taip ir padarai. Ir arba tu tuo pasitiki, arba ne. Jei pasitiki, tu su tuo išeini, tu tą rodai, tu tą transliuoji. Smagu, kad tie žmonės galvoja, ko tai grupei trūksta, kas jiems būtų geriau, kas jiems tiktų, bet kartais galvoju, kiek tai vertinga. Nes ta kūryba tokia, kokia ji išeina man, yra tada, kai aš keturioms, o kartais ir dvylikai valandų atsijungiu nuo pasaulio, sėdžiu prie gitaros, po to sugrįžtu ir turiu naują dainą. Tai yra visiškai nesąmoningas veiksmas. Nėra taip, kad tu sugalvoji prisėsti ir sugalvoti dainą. Tiesiog tu netyčia kažką užkabini, tave tas garsas, ta melodija užveda ir tu parašai dainą. Ir tu per daug apie kažkokius faktorius, ko tai dainai reikėtų, negalvoji. Tai tiesiog natūralus būdas, kaip ta daina išeina.

Dažniau pasitaiko plaukti prieš srovę ar pasroviui?

Aš net nežinau. Gyvenime ar kūryboj?

O gyvenime ir kūryboje tau tai skiriasi?

Iš esmės nesiskiria... Tai, kas vyksta gyvenime, atsispindi kūryboje, tai iš esmės yra tas pats. Gyvenime aš visąlaik turiu apmąstymų, kad nėra jokių konkrečių taisyklių. Galima pažiūrėti, kaip pas mus žmonės dažniausiai plaukia gyvenime: aš baigiu mokyklą, įstoju į universitetą, gaunu darbą ir viskas tuomet bus patogu. O man patiktų, kad žmonės suvoktų, kad nėra kažkokių konkrečių ribų, kaip turėtum save riboti gyvenime. Tai nereiškia, kad tu turi laiką skirti tik tokiam keliui, juk įmanomi visokie keliai. Ir aš pažįstu tokių žmonių, kurie nestojo iš karto, jie išvažiavo, keliavo po pasaulį, daug pamatė ir pradėjo geriau suprasti save. Aš manau, kad tas pasroviui- nepasroviui... Nežinau, kaip juos suskirstyti, kas yra kas, bet aš galvoju, kad esminis dalykas gyvenime yra tai, kad tai būtų tavo. Tai būtų konkrečiai tavo, o ne kažkieno kito primestas gyvenimas ar primestos taisyklės. Tada tu eini savo srove. Ir to užtenka. Tu neri į upę, į kurią nori nerti, ir tai srovei atsiduodi. Tai galbūt ir yra esmė, kad tu nebūtinai visada eitum prieš kažką, bet kažkur, kur tu tiki. Kad tai būtų tavo gyvenimas.

O kaip tu pats atradai save?

Kažkada tiesiog nepabijojau pasvajoti. Tai prasidėjo taip, kad aš labai daug klausiausi muzikos ir toje muzikoje atradau save. Ir man tai paliko tokį stiprų įspūdį, kad pasvajojau, jog norėčiau būti muzikantu.

Bet tai atėjo savaime?

Tai atėjo savaime. Gal kiti tokias mintis numestų, bet man įvyko priešingai. Tuo metu aš net nemokėjau groti jokiu instrumentu, aš niekur nedainavau ir tiesiog galvojau, kad man tai turėtų išeiti. Ilgą laiką niekas netikėjo, net mano tėvai sakė, kad pagrojęs ilgiausiai pusę metų mesiu gitarą, bet taip nebuvo, nes aš žinojau, ko aš noriu, ir leidau sau svajoti ir tai daryti. Man niekada nekilo klausimų, kodėl ne. Aš dariau tai, ką mačiau, tai ką įsivaizdavau, o tai sukelia didžiausią džiaugsmą.

Kaip manai, kiek tiesos yra žodžiuose, jog visos dainos yra apie meilę?

Manau, kad nemažai tiesos. Tu turi mylėti ir atsiduoti. Manau, kad meilė yra neatsiejama nuo pasitikėjimo ir atsidavimo ir jei tu myli ir atsiduodi, iš karto gaunasi daug stipresnis efektas. Nežinau kaip tai paaiškinti. Jei meilė tarp dviejų žmonių, tada galbūt ne. Bet meilė kažkam- meilė gyvenimui, meilė lygybei, meilė taikai, meilė pasauliui, meilė gamtai- yra daug temų. Jei tau yra svarbu, tu iš dalies tai myli. Jei man patinka muzika, aš negaliu be jos gyventi, aš galiu sakyti, kad aš myliu muziką. Kažkas taip negali gyventi be kino, kažkas be knygų. Jei visos dainos yra apie meilę, taip gali būti, bet jei mes kalbame apie meilę tarp dviejų žmonių, tada ne.

Apie ką rašai tu?

Apie viską. Tai yra viskas, kas tau svarbu. Tai gali būti tavo paties pasirinkimai, tavo klaidos, kartais kažkokia tema susimąstai perskaitęs knygą, gali būti apie santykius, apie meilę. Aš savęs nesuvaržau. Man labai patinka ta frazė: „ Jeigu tu atsiduodi pasauliui, pasaulis atsiduoda tau.“ Ir jei tu stengiesi savyje perfiltruoti, kas yra pasaulyje, kažkokie dalykai iš to tave užkabina- kažkokie karai, nusikaltimai, meilės istorijos. Visa tai, kas įvyksta gyvenime, tave turi paliesti, kad galėtum apie tai parašyti.

Gal pats kūrybos procesas žmonių galvose yra kiek suromantizuotas? Mes įsivaizduojame kažką itin gilaus, o po to išgirstame, kad Marijonas Mikutavičius itin jautriai skambantį kūrinį parašė lauko tualete...

Jei aš įsivaizduoju save, tai žinau, kaip kartais gali būti. Galbūt tame ir yra romantika. Daina visuomet ateina pačiu blogiausiu metu. Pamenu, kai mokiausi universitete, kitą dieną turi būti labai svarbus egzaminas, reikia labai daug mokytis, nes nieko nemoki, bet visą naktį vietoj to praleidi paėmęs gitarą, nes netyčia užkabini dainą. Ir tu žinai, kad jei dabar jos neužbaigsi, kitą dieną bus ne tas pats, kitą dieną tu jos nebeparašysi. Būna kartais, kad sėdi kažkokiame vakarėlyje, tau užkimba daina, ir tu iš jo dingsti. Galbūt lygiai taip pat ir Mikutavičiui- jis buvo kažkur kaime ir vienintelė rami vieta, kur jis galėjo ją parašyti, buvo tas lauko tualetas, tad jis sėdo ir tą dainą parašė. Bet kuriuo atveju, kur tų ją parašai, didelės įtakos neturi. Bet kur yra visa kūrybos romantika, tai kaip tu ateini iki tos dainos. Kokie įvykiai lėmė, kad tu tą dainą parašei. Ten yra romantika, ten slypi ta didžioji paslaptis. Aš pats kartais klausydamas kitų atlikėjų, galvoju, kodėl viena ar kita daina buvo parašyta, ir jei tu pradedi mąstyti, ta daina tave pagauna, o tada ta daina automatiškai tampa mylima. Ne procesas, kur tu tą dainą parašai, bet kaip tu iki to atėjai, tame yra kūrybos žavumas.

Kazimieras Likša. [Vytenio Jurevičiaus nuotr.]Tau dažnai kažko tenka atsisakyti dėl muzikos?

Dažnai. Atsimenu, vasarą, kai turėjom daug koncertų, reikėjo daug repetuoti, teko atsisakyti visokių smagių išvykų į gamtą. Turiu didelę svajonę kada nors išvažiuoti trumpam laikui pagyventi, paklajoti po pasaulį, bet kol kas jaučiu, kad prieš tai, kol galėsiu išvykti nors pusei metų, man reikia padaryti daug darbų čia, Lietuvoje. Tada galėsiu sau skirti tą laiką. Taip, aš atsisakau tų dalykų ir man nėra sunku, nes aš žinau, dėl ko aš to atsisakau. Man niekuomet nebuvo gaila, nes man tai tiek svarbu, kad niekada nekildavo kažkokių dvejonių- tai ar tai.

Kitiems žmonėms su tavimi dėl to sunku?

Manau, kad būna sunku. Būna. Bet su artimiausiais žmonėmis aš randu tą būdą, kaip tai suderinti. Bet aišku, kompromisai yra būtini. Negali gyvenimo tvarkyti tik pagal save.

Kokį poveikį vis dėlto muzika daro žmogui?

Daro didelį poveikį. Man tai sukuria nuotaiką. Aš visada turiu kažkokius laikotarpius- kartais būna kažkokie depresijos laikotarpiai, kada tu apie kažką žiauriai mąstai, tada toje muzikoje, kurios klausaisi, ieškai savęs. Man muzika, kaip ir knygos. Knygoje, lygiai taip pat, tarp eilučių ieškai kažko savo, artimo sau. Muzika man daro tokį poveikį, kad aš ieškau sąlyčio taškų- kas sieja mane su tuo kūriniu. Ir tai yra pastovus bendravimas. Nebylus bendravimas, bet tai bet kokiu atveju yra bendravimas. Ir tai didžiausias poveikis, kokį galima padaryti žmogui. Tau pačiam nežinant tave tai paveikia iki tokio lygio, kad tu pradedi apie kažką mąstyti.

Tai tam tikra prasme muzika formuoja pasaulėžiūrą?

Taip.

Kas formuoja tavąją?

Būna ir grupės, būna ir dainos, ir knygos- viskas, kas priverčia susimąstyti. Aš neturiu kažkokio konkretaus atsakymo, kas kuria pasaulėžiūrą, bet tai gali būti labai daug žmonių, kurie įkvepia. Įvairūs kūrėjai, jų idėjos, rašytojai, knygos, muzikantai, įvairūs performansai, socialinės akcijos. Aš gyvenime turėjau garbės susipažinti su begale įdomių, gerų žmonių, kurie turi labai gerų idėjų, labai gerų vizijų ir jie mane įkvėpė labai stipriai. Vienas didžiausių įvykių, kuris mane įkvėpė, buvo, kai 2010 metai organizavau turą kartu su organizacija, kuri vadinasi „Būk geras“. Jie skleidžia žinią apie kaulų čiulpų donorystę Lietuvoje. Būdamas ten su jais aš pirmą kartą gyvenime pajutau tokią šilumą. Tie žmonės didžiąją dalį savo laiko atiduoda tam projektui, nes jie mato tame prasmę. Tą prasmę pamačiau ir aš. Per pirmąją pažintį su jais mes išvažiavome su didžiuliu autobusu į Palangą, aš pagrojau Basanavičiaus gatvėje. Tame autobuse važiavo daug žurnalistų, visa bendruomenė, ligoniai. Tą vakarą mes užbaigėme restorane ir prie vieno stalo sėdėjo gal dvidešimt žmonių, kurie tos organizacijos pagalba pasveiko nuo kraujo vėžio. Tokie dalykai tavęs negali neįkvėpti, kiek žmonės atiduoda. Kai aš pamačiau, kiek ten yra prasmės, kaip žmonės tiki, ką jie daro, kad tu tikrai gali išgelbėti gyvybę. Tada aš paskambinau vienam žmogui ir pasakiau: „ Padarome koncertinį turą per Lietuvą su jūsų organizacija“ ir mums pavyko. Tai buvo Vilnius, Klaipėda ir Druskininkai. Daugiau miestų nepavyko prikalbinti, bet prisijungė labai daug muzikantų, kurie grojo nemokamai, buvo gautas finansavimas. Tai buvo didžiausias projektas, kurį ne tai, kad iniciavau, bet daviau pirmąjį spyrį. Būtent tokie dalykai tave įkvepia. Tu pamatai besąlygišką žmonių atsidavimą ir tikėjimą. Jie tuo tiesiog tiki, kad tai yra prasminga, nepaisant kažkokių pasekmių.

O kaip tau lietuviškoji muzikos padangė?

Gerai. Man asmeniškai viskas joje tvarkoj. Kiekvienoj valstybėj pasireiškia „Slavianskij Bazar“ simptomas, bet dabar aš matau labai daug jaunų grupių, kurios tau nebūtinai turi patikti, bet kiekviena iš jų savame stiliuje, savame žmonių rate tai daro labai kokybiškai. Ir ta muzika po truputį vis kyla. Atsiranda vis daugiau projektų, kurie atkreipia visuomenės dėmesį į jaunus muzikantus. Tarkime „LRT Opus Ore“ koncertai, labai puikus būdas. Dauguma iš tų muzikantų nebuvo labai gerai žinomi. Buvo ir projektai, ir grupės, kurios gal neturi labai didelio rato klausytojų, bet tai atkreipia dėmesį. Ir tu matai, kaip ta muzikos kokybė didėja ir didėja, ir tie muzikantai gal daro mažam žmonių ratui, tačiau kokybiškai ir gerai.

Kaip manai, kokia cheminė reakcija dabar vis neįvyksta, kad nebeiškyla tokio masto grupės, kaip anksčiau, tarkime, „Foje“?

Tai yra du visiškai skirtingi laikotarpiai. Vienas dalykas, tuo laikotarpiu, kai tos grupės iškilo, buvo labai geras pamatas. Tada nebuvo tiek daug grupių. Buvo kelios pagrindinės, kurios gavo visą dėmesį, nes tai buvo kažkas lietuviško, kažkas artimo ir žmonės tai iškart pasigavo. Kai yra tokia situacija, kai esam okupuoti, norisi kažko lietuviško, ne primesto kažko iš šalies, bet einančio iš tavo valstybės, tu jau automatiškai tai palaikai. O šiuo metu mes esame visiškai laisvame pasaulyje, mes turime internetą. Mes galime pasigauti bet kurį atlikėją iš bet kurios valstybės, o ir Lietuvoje yra begalės grupių. Aš labai domiuosi lietuviška muzika. Kažkada vienas klubas darė grupių konkursą. Aš pasižiūrėjau, kokios grupės dalyvauja. Iš jų žinojau gal penkias. Tada pagalvojau, iš kur jos visos atsirado. Tų grupių tikrai yra begalės, koncertų, į kuriuos gali nueiti, yra labai daug. Būdami šitame kelyje beveik penkis metus, mes prasilenkėme su tiek daug grupių, kurios tuo metu atrodė kažkas „vau“, bet po metų jos išnyko. Ir per tą penkių metų laikotarpį aš atsimenu labai daug grupių, bet jų tiesiog nebeliko. Jos tiesiog nebegroja, nežinau, atsibodo ar atsirado kiti dalykai, gal joms tai nebuvo taip svarbu. Nežinau, ar bus šiais laikais viena tokia grupė, kuri išaugs iki tokio lygio, kaip didžiosios garsiausios grupės. Tai parodys tik laikas ir tų žmonių pastangos- jie to norės ar nenorės. Aš asmeniškai to noriu.

O ar ta lietuvių kalba dainose dabar svarbi?

Aš manau, kad tam tikrai daliai žmonių tai nėra rodiklis. Ypatingai jauniems žmonėms. Bet dauguma tų grupių, kurie kuria angliškai, nesakau, kad tai yra blogai, turi ambicijų į užsienį. Tačiau jie pasidaro žymiai sunkesnį kelią, nes tame užsienyje yra tiek daug grupių ir tau reikia prašauti virš jų visų. O aš niekada neturėjau ambicijų į užsienį. Aš niekuomet nenorėjau būti ultra pasaulinė žvaigždė. Man visada buvo įdomu Lietuvoje. Mano pirmosios dainos natūraliai susikūrė lietuviškai. Ir aš net neklausiau savęs, ar tai yra blogai, man tai kaip tik patiko, todėl taip ir gavosi. Yra keletas angliškų dainų, bet tai būna tik atsitiktinai. Man lietuvių kalba atveria kelią į bet kurį Lietuvos kampelį, kad mane gali bent jau išklausyti. Nesakau, kad tai kažkam patiks, bet mane gali bent jau bandyti suprasti. Prieš kuriant muziką aš turėjau daug diskusijų su įvairiais žmonėmis, daug skaičiau internete, kad visi kalba, jog Lietuvoje nieko negali padaryti, kad tu čia niekam neįdomus, bet man norėjosi jiems pasakyti, kad tai nesąmonė. Tiesiog žmonės pernelyg greit pasiduoda ir jie visko nori labai greit: aš parašiau dainą, dabar aš ją paleidžiu, ji taps hitu, turės daug klausytojų. Ne. Tai yra pastovus koncertavimas. Aš atsimenu, kai padarėme pirmąjį turą, iki to laiko mes turėjome apie trisdešimt koncertų Vilniuje. Jie visi buvo nemokami. Ir mes daug koncertavome, kol atradom kažkokį savo klausytojų ratą. Jei tu kažkur nuvažiuoji ir pas tave ateina mažai žmonių, atvažiuok antrą, trečią kartą, ateis daugiau. Tiesiog žmonės labai greit pasiduoda, jie visko nori labai greitai, bet kad tai pasiektum turi atiduoti labai daug laiko, labai daug pastangų ir tai niekada neateis greitai. Kaip sakiau pradžioje, geriausi dalykai neateina lengvai. Aš būčiau pats laimingiausias žmogus, jei po trisdešimties metų aš galėčiau daryti turus per Lietuvą, per visus miestelius, miestus ir pas mane ateitų pilnos salės žmonių. Man daugiau nieko nereikėtų. Aš būčiau pats laimingiausias.

Kokių lietuviškų atlikėjų ar grupių klausai pats?

Kai tik pradėjau, klausiau daug „Fojė“, Andriaus Mamontovo. Dabar pradėjau klausyti Leono Somovo ir Jazzu, man patinka jų naujas albumas ir pats duetas. Ten visuomet yra labai daug kokybės. Taip pat patinka mano geri draugai „Deeper Upper“, palaikau juos nuo pat pradžių. Jie yra tikra grupė. Jie viską kurią visi kartu. Man patinka Eglės Sirvydytės akustinė programa. Kartais paklausau Domanto Razausko. Tikrai yra atlikėjų, kurių klausau. Aš visuomet klausau lietuvišką muziką. Aš visuomet stengiuosi sekti, kas atsiranda naujo. Negaliu pasakyti, kad aš pastoviai klausau jų, bet aš tiesiog domiuosi jomis- pasižiūri, kas yra naujo, kas yra įdomaus. Bet labiau klausausi užsienietiškos muzikos. Taip yra. Neneigiu lietuviškos, matau, kiek čia yra gero, kiek čia yra kokybės.

Pabaigai įvardink tris geriausius dalykus be muzikos.

Miegas (juokiasi). Kelionės. Vienareikšmiškai kelionės. Ir galbūt pasakyčiau, kad... Teatras. Tiesiog toptelėjo tokia mintis. Nes kiekvieną kartą, kai nueinu į kokį nors spektaklį, mane taip žavi tas dalykas. Tu tarsi pro rakto skylutę stebi pasaulį ant scenos, kuris tau bando kažką perfrazuoti. Man patinka, tu ateini, ta vaidyba, ta ramybė salėje, tu tiesiog pasineri į tą siužetą, pasakojimą. Mane teatras visą laiką traukė. Turiu labai daug norų, ką norėčiau padaryti, bet aš tikrai norėčiau kada nors suvaidinti kokiame nors spektaklyje. Kažkada mokykloje labai daug vaidindavau ir netgi galvojau apie teatro studijas, bet kažkaip tiesiog labiau įnikau į muziką. Bet teatras man visada yra labai prie širdies.

Ačiū už pokalbį.

Fausta Marija Leščiauskaitė