Igoris Kofas. [A. Veličkos nuotr.]Kai kurių žmonių pristatinėti nereikia - už juos kalba jų kūryba ir muzika. Su vienu tokių žmonių ir skubėjau susitikti darganotą vasario vakarą. Igoris Kofas pripažįsta, kad kalbėti nėra jo mėgstamiausia veikla, tačiau įsitikinau, kad tai nereiškia, jog jis neturi ką pasakyti.

Šiemet grupei „Lemon Joy“ sukanka 20 metų, o ir prieš šią grupę taip pat užsiėmei muzika. Visada žinojai, jog nori būti šalia muzikos?

Taip, visada. Praktiškai visą gyvenimą. Galbūt meluosiu, kad nuo pat kūdikystės, bet kiek aš pats save pamenu, visada žiūrėdavau televizorių ir vaidindavau visokią tarybinę, rusišką, lietuvišką ar pasaulio estradą. Visuomet kažką vaidindavau su kaladėlėm vietoj mikrofono, su lazdelėm vietoj mikrofono stovo. Mažoje vaiko galvoje visą laiką buvo ta mintis, kad aš noriu dainuoti. Niekur nieko nesimokiau, viską išmokau pats. Rokenrolu susirgau, kai pirmą kartą paėmiau gitarą - tuomet man buvo maždaug dešimt metų. Nežinojau, net kaip ją derinti, o apie internetą tada net kalbos nebuvo. Viską sužinojau iš draugų, pažįstamų, televizoriaus, tarybinio radijo. Taip ir pradėjau.

Kaip tu pats pasikeitei per šitiek metų scenoje? Užaugai? Suaugai? Subrendai? O gal nepasikeitė niekas?

Šiek tiek pasikeitė. Galbūt atsirado daugiau realesnio požiūrio į visą tą mūsų gyvenimą, į muziką. Kaip tikriausiai ir visiems paaugliams, pradžioje buvo žiaurus maksimalizmas, kad mes norim visko, daug ir iš karto, visas pasaulis pries mūsų akis. Tai būdinga paaugliams, apie tai net nereikia pasakoti. Manau, tapau ramesniu žmogumi. Tai, ką aš darau, darau todėl, kad man tai patinka.

Keista, kad kai tiek daug atlikėjų ir grupių aplink tokiomis progomis skelbia turus, koncertus, Jūs tylite (bent kol kas)... Kodėl?

Tas dvidešimtmetis - labai sąlyginis dalykas. Nenoriu to sureikšminti ar akcentuoti. Mes lyg ir buvom prieš tai, o lyg ir nebuvom. Tas pavadinimas buvo sugalvotas labai staigiai ir labai, galima pasakyti, iš reikalo, kai atvažiavome į vieną koncertą. Išvažiavom su vienu pavadinimu, o kelionėje jį pakeitėme į kitą. Todėl net nežinau, koks turėtų būti tas atskaitos taškas, kada tai prasidėjo. Tas pavadinimas buvo galvoje, bet prieš tai mes vadinomės kitaip ir prie to pavadinimo buvome įpratę. Dabar pavadinimas “Lemon Joy” muzikai visiškai nebetinka. Jis mus atitiko prieš dvidešimt metų. Vėlgi - tas paaugliškas maksimalizmas… Visas gyvenimas tada mums atrodė linksmas ir mes grojom linksmesnę muziką, todėl žodis “joy” tada tiko. O apie žodį “lemon” tikriausiai nebekyla klausimų. Nuo ankstyvos paauglystės pamėgau šviesinti plaukus, taigi dėl šio žodžio kalčiausias aš.

Ar tau svarbios sukaktys - tiek tavo paties, tiek muzikinės veiklos? Ką tau reiškia tie skaičiai?

Ne. Visiškai. Visai neseniai vienas vyras manęs paklausė kažko dėl mobilaus telefono, sako: “Jūs, jaunimas vis tiek labiau suprantat”. Sakau: “Tai kad nelabai jau jaunimas - už dvejų metų jau ir keturiasdešimt”. Aš seniai nemačiau tokių atvirų ir išsigandusių žmogaus akių: “Ką, tu rimtai?”. Tai labai pradžiugino mane (juokiasi).

Ką jauti, kai girdi kitus klausant tavo dainų? Tau tai įvertinimas, o gal visai nesvarbu?

Tai man be galo svarbu. Bet svarbu pasidarė nebe tai, kad mane kažkas pastebėjo. Ir ne taip, kaip prieš dvidešimt metų. Ta svarba pasidarė kitokia. Nežinau, kaip tą jausmą apibūdinti. Man svarbu, kad žmonės klausytųsi būtent dainų, o ne taip, kaip tarkime dabar - mes girdime muziką, bet ji tiesiog fone. Aišku, reikalinga ir tokia muzika, kuri grotų kaip fonas ir sudarytų jaukią atmosferą, bet man patinka, kad žmonės klausosi tekstų, randa minčių, randa kažką savyje. Galbūt jiems tai būdinga, tai - arti jų. Kartais jie nesutinka su manimi. Man tai irgi labai patinka. Kalbant apie dainą „Su pirma saulės šviesa“, netgi tarp mano klausytojų, gerbėjų, daug diskusijų sulaukė dainos tekstas. Labai keista ir džiugu, kad eteris priėmė šią dainą, nes mes gyvename labai krikščioniškoje šalyje, kur bažnyčia labai stipri ir, be abejo, tokių žodžių, kaip „Su pirma saulės šviesa grįši tu pas jį, o aš pas – ją“, bažnyčia nenori priimti. Stipriai religingi žmonės į šią dainą pažiūrėjo labai griežtai, netgi sakydavo, kad su muzika viskas tvarkoje, bet dainos negali klausytis dėl tokių žodžių. Žmonių teisė yra išsakyti savo nuomonę ir man patinka, kad jie atkreipia į tai dėmesį.

Ar turi kažkokią dainą, už kurią save norėtum nubausti?

Visada atsiranda kažkokių dainų, kurių, dabar galbūt nekurčiau, gal aš to ir nedainuočiau, gal aš taip ir nesakyčiau, aplamai gal aš taip ir nedaryčiau. Bet žodis - ne žvirblis: pasakei ir žmonės išgirdo. Be abejo, yra tokių dainų.

Ar būna, jog koncertų metu publika labiausiai laukia tam tikrų dainų, kurių tau nė velnio nesinori groti?

Dainos atsiranda visur, visada, bet kokioje nuotaikoje. Galbūt vienos ar kitos dainos nuotaika neatitinka dabartinės, taip būna labai dažnai, bet scena yra teatras. Taigi, tu iš dalies ir vaidini tą rolę, kurią tu turi. Dar dainos turi labai blogą savybę nusibosti. Todėl daina, kurią tu dainuoji dvidešimt metų, tau nebėra tokia žavi, kaip daina, kuri atsirado vakar. Ją dainuoji pusiau automatiškai ir nebeklausi savęs - tau patinka ar nepatinka. Žinoma, naujos dainos yra mielesnės širdžiai, nes jos dar nenusibodo.

Kaip manai, ar tokiu atveju verta pataikauti publikai?

Mes visą laiką tai darome dėl publikos. Kurti dainą ar nekurti - klausimas man, o prieš publiką mes išeiname jai dainuoti. Tu visada privalai ieškoti kontakto su publika. Neprivalai patikti visiems ir visada, nes tu nesi prezidentas ir ne už tave balsavo daugelis žmonių. Tačiau turi tai daryti skoningai, nuoširdžiai, su šiek tiek teatro elementų ir viskas bus gerai.

Jūsų repertuare daug mažorinių skambesių neišgirsi. Kaip manai, kodėl tų linksmų ir išties gerų dainų nėra taip gausu, o tos, kurios egzistuoja dažnai tiesiog skamba pigiai?

Kiek save pamenu, man visuomet labiau patiko melancholiškos, liūdnos dainos. Kai pataikai ant tokios nuotaikos, kai nesinori nei šypsotis, nei bendrauti su žmonėmis, dažnas atvejis, ir aš to visiškai nesigėdiju, paklausius, tarkime, mano mylimo švedo Jay Jay Johanson, man netgi atsiranda kažkas panašaus į ašaras. Tai yra labai liūdna muzika… Man patinka taikytis į žmonių širdis ir užgauti kažkokią stygą. Bet nebūtinai žmogus turi verkti. Jis tiesiog turi įsijausti. O linksmų dainų aš niekad nedainavau. Net nežinau, ką tai reiškia, gal kiti paaiškins. Man tiesiog artima kitokia muzika.

Esi minėjęs, kad kai kurios dainos neišvysta dienos šviesos - jas tiesiog pasilieki sau. Kodėl? Kaip išvis nusprendi, kad šitą dainą klausytojas gali išgirsti, o šitos ne?

Kai kurios dainos yra tiek atviros, kad aš netgi nesiryžčiau pasakyti apie jas. Tiesiog dainuoji sau, savo malonumui. Galbūt kokiu nors momentu tą dainą dainuoji kažkam, bet tai ir lieka kažkam. Nesinori net diskutuoti apie tai, o juolab kažkam siūlyti, kad išgirstų visuomenė. Gal tai kaip hobis, o gal kaip išpažintis kunigui.

Kas yra ta muzikos, kūrybos varomoji jėga?

Labai skirtingai. Kartais visiškai nereikšminga smulkmena. Tarkime atsikėlei su kažkokia ypatinga nuotaika ir nesuprasi - nei ji gera, nei ji bloga, bet staiga išlindo saulė ir tau į galvą ateina kažkokia frazė. O gal žmogus uždavė kažkokį keistą ar netikėtą klausimą ir tu pradedi galvoti, kodėl jis to paklausė. Tada gimsta dar kažkokia frazė. Po to norom nenorom paimi gitarą, nes aš labai mėgstu šį instrumentą, ir taip atsiranda kažkokia daina. O tada aš jau pradedu galvoti apie ką ta daina- o gal čia yra kokia nors prasmė, gal taip, gal kitaip. Būna labai skirtingai. Kartais daina ateina tikslingai, būtent apie kažkokį įvykį, apie kurį norėtum padainuoti ir pridėti kažkokią melodiją. Nežinau. Kiek kartų bandžiau pastebėti, kaip tai atsiranda, man niekad nepavyko.

Kaip manai, ar muzika turėtų reaguoti į politines, ekologines, socialines problemas, o gal tiesiog atlikti estetinę funkciją?

"Lemon Joy". [A. Veličkos nuotr.]Vieni sako, kad turi, vieni kad neturi, ir visi jie teisūs. Aktualu dainuoti apie tai, apie ką žmonės galvoja, mąsto. Ir gal netgi prasminga dainuoti apie tai, kad benzinas brangsta ar grietinė dingo iš parduotuvės. Galbūt ir apie tai reikia dainuoti. Bet žiūrėk, gal kitą savaitę ta grietinė parduotuvėse vėl atsiras ir benzinas ne pabrangs, o atpigs, ir tavo daina bus nebeaktuali ir niekam neįdomi. Kam tu tada tą dainą sukūrei? Kam? Juk benzinas atpigo. Todėl man ir norisi dainuoti apie amžinus dalykus, kurie žmogui aktualūs visada buvo ir bus.

Koks tavo požiūris į šiais metais gana skandalingai pagarsėjusius „M.A.M.A“ apdovanojimus?

Nežinau. Mano sieloje vis dar buvo daug švenčių, daug darbo, tuo metu buvau užsiėmęs. Tiesiog iš spaudos pranešimų sužinojau, kaip “M.A.M.A” įvyko, kaip viskas pavyko, džiaugiausi už draugus ir tiek. O kur tas skandalas, aš nepastebėjau.

O Tau pačiam apdovanojimai yra svarbu?

Man tai buvo be galo svarbu prieš dvidešimt metų. Tai, kad mes kažkada buvome pastebėti kaip debiutantai, tada man buvo svarbiausia gyvenime. Mus pastebėjo ir įvertino. Be abejo, tai kažkiek glosto savimeilę, bet ir praeina. Tai buvo paauglystė, kitaip žiūrėjau į gyvenimą. Man visi sakydavo: „Kam tu groji gitara, kam tu dainuoji, kam to reikia?“. Tačiau kai aš pamačiau, kad žmonėms to iš tikrųjų reikia, tada buvo svarbu.

Kaip manai, ar muzikos verslas Lietuvoje turi moralę?

Versliukas. Būtent versliukas ir neturi moralės. Daugeliui žmonių tai yra ne menas, o kažkoks uždarbis. Jie tiesiog kopijuoja dainas. Iš kažkur nukopijuoja posmelio frazę, iš kažkur priedainį, išverčia savais žodžiais ir galiausiai tai tampa kažkokia nauja daina. Bet jie į tai neįdeda savo širdies ir į visą muziką žiūri verslo akimis. Nešnekėsime, ar tai versliukas, o gal didelis verslas, bet, deja, daug žmonių tai daro ne nuoširdžiai, o galvodami apie pinigus. Tai jau ir nebėra menas. Kai tu galvoji, kai tai atsiranda tavo galvoje, o po to dar ir patinka žmonėms, tada tai yra morališka. Bet kita vertus, žmonėms reikia ir to, ir to. Kartais kažkam patinka kažkokia nenuoširdi ir akivaizdžiai nuplagijuota daina, bet jam patinka. Todėl, matyt, ir to reikia.

Dabar itin populiarios knygos bei kursai, kurie pateikia „gatavus“ gyvenimo receptus, kaip tapti turtingu, protingu, sėkmingu, išmintingu ir t.t. Kaip manai, ar verta gyvenime vadovautis kažkokia išmintimi?

Aš dar pridurčiau, kad dabar kažkodėl nemadinga būti gitaristu. Prieš dvidešimt metų tai buvo žiauriai madinga. Dėl to man truputėlį gaila (juokiasi). Taip, iš tikrųjų dabar visi nori dirbti kokiais nors juristais, būti valdžioje. Programuotojus dar galiu suprasti - tame šiek tiek meno yra. O į menininkus visą laiką buvo toks požiūris, kad tai nerimta. Taip yra dabar ir buvo prieš dvidešimt metų. Dabar visi nori turėti rimtą darbą, būti buhalteriu kokioje nors rimtoje firmoje. Tai vadinama normaliu gyvenimu. Bet aš manau, kad greit vėl bus madinga būti gitaristu ir požiūris pasikeis (juokiasi).

Galima suprasti, jog tvirtai pasisakai prieš savo asmeninio gyvenimo viešinimą arba, kaip pats sakai, „bulvarą“. Žvelgiant iš verslo pozicijų, tai būtų pakankamai naudinga ir net pelninga...

Taip, aš irgi galėčiau taip daryti, žaisti tomis taisyklėmis. Pavyzdžiui, keletą kartų gyvenime aš buvau nusiskutęs plaukus visiškai plikai ir tai darydavau dėl savęs, dėl to, kad man to norėjosi. Bet pirmą kartą tai padariau žiemą ir užsidėjau brolio iš Azijos parvežtą kepurę, kuri ilgą laiką gulėjo ant palangės. Užsidėjęs tą kepurę nusišypsojau prieš veidrodį, nufotografavau save ir pagalvojau: “Kodėl gi neįdėjus šitos nuotraukos į socialinį tinklą”? Tada pasipylė įvairūs klausimai iš žurnalų, internetinių portalų. Galiausiai parašiau trumpą pranešimą, kad aš nenoriu ir tingiu visiems kartoti tą patį per tą patį, nes mano atsakymas, jog aš tai padariau dėl savęs, nepasikeis. Juk aš neskambinu jokioms redakcijoms, kai keičiu plaukų spalvą ar nusiperku naujų apatinių. Mano galva, tai nėra pagrindinė muzikinio gyvenimo sensacija, apie kurią norėčiau pranešti.

Kaip manai, kodėl žmonėms aplamai įdomu pro tą rakto skylutę žiūrėti į kitų žmonių gyvenimus?

Taip buvo visada. Kartais žmonėms gal vienintelė atrakcija gyvenime paliežuvauti, kažką apšnekėti ir, kaip dažniausiai būna, pridėti ką nors iš savęs bei pateikti kaip gryną tiesą. Tada tu kažkokią istoriją apie save išgirsti iš kelioliktų lūpų, ta istorija pateikta visiškai naujai ir su tokiom subtilybėm, kad tu tiesiog nežinai, juoktis čia ar verkti, nes ta žinia apie tave pavirto visiškai kitokia naujiena, su visiškai kitokiomis spalvomis. Ir aplamai, viskas ne taip. Tada ir stebiesi, kokia žmonių fantazija.

Ar tavo gyvenime egzistuoja žodis “privalu”?

99 procentai to, kas žmonėms yra privalu, man neprivalu. Aš neprivalau kiekvieną dieną eiti į darbą, neprivalau eiti į studiją. Tačiau aš privalau nuoširdžiai bendrauti su žmonėmis. Aš vis dar stengiuosi bendrauti be kaukės, priešingai nei daugelis, kurie bendrauja ją užsidėję. Tada žmogaus nebėra, su tavim šnekasi tik atlikėjas. Galbūt šitai man yra privalu - išlikti savimi.

Esi minėjęs, jog nemėgsti banalybių. Kaip pats nuo jų apsisaugai? Juk aplink jų tikrai daug... O gal to išvis neįmanoma išvengti?

Banalu yra tai, ką mes darome kiekvieną dieną, ir to neišvengsi. Viskas yra banalu. Bet tai, kaip mes tai darome, gali būti nebanalu. Juk žmogus gali kartoti “aš tave myliu”, bet jei jis tai sakys nuoširdžiai, tai nebus banalu, kad ir kokia banali bebūtų ši frazė. Jis tai gali kartoti kiekvieną dieną, bet tai nebus banalybė. Banalybes reikia daryti nebanaliai.

Tu labiau stebėtojas ar dalyvis?

Stebėtojas. Vienaip ar kitaip aš būnu ir dalyviu, bet labiausiai man patinka būti stebėtoju, pamąstyti, pagalvoti. Man patinka stebėti kitus, bet ne pro rakto skylutę. Žmonės beveik visada būna labai įdomus. Man, ačiū dievui, labai retai tenka bendrauti su neįdomiais žmonėmis. Galbūt dievulis mane myli, kad aplink mane sukasi gana įdomūs ir protingi žmonės, su kuriais iš tikrųjų įdomu. Ir man įdomiau yra patylėti nei ištisai šnekėti.

Vienas jūsų albumų vadinasi „Stebuklas“. Kas tau yra stebuklas?

Stebuklas - kai tu kažką patiri galbūt pirmą ir paskutinį kartą. Aplamai, pirmas kartas yra stebuklas. Kai pirmą kartą suvirpėjo širdis, kai pirmą kartą pasibučiavai, kai pirmą kartą pasimylėjai. Visi pirmi kartai yra stebuklas. Tai yra kažkas tokio, kas lieka visam gyvenimui. Ir man nuoširdžiai gaila tų, kurie nesupranta pirmo karto jausmo. Kalbu apie visus pirmus kartus. Kai tu gimei, galbūt pirmą ir paskutinį kartą ir atėjai į šitą gyvenimą, tai jau yra stebuklas - tai iš tikrųjų ir buvo iš vienos dainos. Tiesiog norėjau stebuklu įvardinti tai, ką tu atrandi savo širdyje pirmą kartą.

Kažkas yra sakęs, kad mes visi gimstame kaip originalai, tik mirštame kaip kopijos. Kaip netapti ta kopija?

Buitis mus padaro piktais, panašiais, neįdomiais. Reikia išvengti to “copy-paste”. O aš net nežinau, kaip tai daryti. Vaikystėje, paauglystėje, mokykloje tu stengiesi, kad bent jau tavo išorė būtų nepanaši į kitų. Prisiveri auskarų, vaikštai su ilgais plaukais, kitaip pasistatai mokyklinės uniformos apykaklę ir visi mokytojai tau sako, kad taip daryti negalima, jog turi būti kaip visi. Aš jaučiu, kad tas maištas, paauglystės maksimalizmas su manimi bus ligi gyvenimo galo, nes kaip aš buvau vaikas, taip ir likau. Man lig šiol patinka atrodyti kažkaip kitaip. Aš nenoriu gyventi taip, kaip gyvena visi. Galbūt tai mane ir gelbėja ir aš nesu tik „copy-paste“.

Visada mėgai daryti tai, ko daryti negalima?

Taip, nuo vaikystės. Nuo pačių nekalčiausių vaikystės žaidimų iki praleistų pamokų. Ir mokytis man ne visą laiką buvo įdomu, po to prisidėjo tas rokenrolas su gitara, kuris man “sugadino” visą gyvenimą. Jei nebūtų muzikos, aš tikriausiai būčiau eilinis programuotojas.

Kai kurie žmonės ieško savęs / kažko visą gyvenimą. Ar tavo gyvenimas jau toks, kokio norėjai? O gal ir tu vis dar kažko ieškai?

Aš vis dar ieškau. Ir kai nustosiu ieškoti, turbūt tapsiu toks, kaip visi. Ko labiausiai nenoriu - tai nustoti ieškoti. Manau, kad aš vis dar blaškausi. Tarp visko, tarp visų. Tarp norų, galimybių, polėkių, fantazijų. Aš visada kažko ieškau.

Kažko ar vis dėlto nežinai, ko?

Nežinau. Kada žinosiu, tada ir surasiu, bet galbūt aš ir nenoriu žinoti. Galbūt man patinka tokia situacija, kai aš nei radau, nei paleidau. “Nei pakarta, nei paleista” - kaip sako merginos. Tokia sielos būsena man patinka - blaškytis, ieškoti, o pats nežinau ko.

Kas gyvenime, be muzikos, tau svarbu? Be muzikos, nes manau, kad ji vienaip ar kitaip įeitų į tą sąrašą.

Taip, vienaip ar kitaip. Ir tikriausiai ji būtų pirmoje vietoje. O dar man labai svarbu nuoširdus bendravimas tarp žmonių. Labiausiai gyvenime nekenčiu veidmainių žmonių. Esu su tuo susidūręs ne vieną kartą ir tai mane žeidžia kaip vaiką. Man net verkti norisi, kai žmogus sako viena, o iš tikrųjų galvoja kita. Į šitą dalyką labai jautriai žiūriu nuo vaikystės.

Ačiū už pokalbį.