RoadKiLL. [asm. arch. nuotr.]Pagalvojus apie rokenrolą galvoje ima skambėti Bob Seger „Old Time Rock n Roll“, o mintyse iškyla tokie šio žanro grandai, kaip kad: Elvis Presley, Little Richard, Buddy Holly, Chuck Berry, „AC/DC“, įkūnijusių to laikmačio dvasią. Pastarosios įtakoje ėmė kurtis savotiška rokenrolo mokykla (ne, ne ta su Jack Black ir „School of Rock“), kurios „programą“ yra praėjusi ir lietuvaičių grupė „RoadKiLL“. 2006 metais susibėgęs kolektyvas, vedinas ilgamečio choristo ir teatro gastrolių dalyvio, buvo sėkmingas, skatinęs pirmuosius „RoadKiLL“ žingsnius.

Pirmasis šių metų interviu su dviem grupės „RoadKiLL“ atstovais: Linu Kriščiūnu ir Luku Eiliaku.

Lukas: „Mes su Danieliumi tiesiog norėjome groti, neturėdami kažkokių didesnių ambicijų, man visad atrodė, Linas jų turėjo, kas manau ir padėjo vis stumtis pirmyn ir paspartinti tobulėjimo procesą. Tai ėmė duoti vaisių, darėsi vis įdomiau ir fainiau.“

Linas: „Žmonės galiausiai pradeda vertinti dalykus.“

Rūta: „Tai kaip suprantu, į grupės susikūrimą vedė ne noras išpopuliarėti, o tiesiog groti?“

Lukas: „Tikrai taip.“

Linas: „Taip. Gal dėl to ir neišpopuliarėjome, nes mūsų tikslas ne tas.“ (juokiasi)

Permaininga lietuviškos muzikos jūra, su besikeičiančiomis savo srovėmis, norom nenorom įpareigoja ir tos „jūros“ dalyvius, prisitaikyti prie banguojančių jos tendencijų, „laivelis“ pavadinimu „RoadKiLL“ nebuvo išimtis. Besikeičianti grupės sudėtis, savitojo skambesio kūrimas, varijavimas tarp lietuviškų-angliškų-lietuviškų tekstų, nuolatinis mokymasis privedė prie to, kad grupės sudėtis nusistovėjo, kūryba neapsiribojo „tik sau“ principu, prasidėjo koncertai, na o galiausiai, kūryba nugludo pirmajame studijiniame albume – „Struck Down“, išleistame 2013 metais.

Linas: „Mes turėjome dainų ir pačioje pradžioje. Senojoje programoje buvo ir lietuviškų dainų, tačiau mes nejautėme, kad jos yra mūsų, todėl jų ir neišleidome.“

Lukas: „Mes visą laiką darėme tai, ką norėjome.“

Kad ir kaip romantizuotai iš šono atrodytų kūrybinis procesas, tačiau, kalbantis su kūrėjais paaiškėja, kad jis nebūna strategiškas ar nuoseklus. Galbūt mūzoms vertėtų labiau pasistengti ir pereiti disciplinuotesnę įkvėpimo programą, kuri įgalintų muzikantų lankymą konkrečiu metu ir kasdien, taip išmokinant juos prisilaikyti kūrybinio grafiko? Kita vertus, galbūt tai suprastintų galutinį produktą. Klausiame „RoadKiLL“ atstovų koks yra jų kūrybos procesas?

Lukas: „Repetuojam dažniausiai 2-3 dienas per savaitę. Čia taip bangomis užeinant, kartais daugiau, kartais mažiau, na o kūrybinis procesas yra spontaniškas. Manau, čia kaip pas visus dažniausiai. Negalima to kažkaip per prievartą daryti. Kartais būna, kad kažkas atsineša idėją ir pradedam ją apžiūrinėti, kartais pradedam tiesiog groti ir kažkas iš to gimsta.“

Linas: „Aišku tame yra savų pliusų ir savų minusų. Kai kuriam būtent tokiu būdu, kūryba yra daug lėtesnė, tačiau kokybiškesnė. Kartais klausant kai kurių grupių supranti, kad kūrė ir rašė vienas žmogus, nes jaučiasi, o pas mus daug kas gimsta iš „jam‘o“. Sakykim būgnininkas būgnų bazę parašys žymiai geriau nei tu ir tas yra įdomu, nes kiekvienas jaučiasi prisidėjęs. Aišku, yra siekiamybė, kurti greičiau ir įrašinėti.“

Lukas: „Kuriam lėčiau, bet mes turim daugiau savikritikos, nes idėjų būna tikrai daug, bet iki galo išdirbam tik tas idėjas, kurios visiems patinka. Dažniausiai būna, kad tos idėjos, kurios kažkam nepatinka būna atidedamos į šalį, po kurio laiko prie jų sugrįžtama ir iš naujo žiūrima. Net ir šiuo metu yra dainų, kurios jau beveik yra baigtos ir kurtos kokius trejus metus, bet jos dar nėra įrašinėjamos ar grojamos viešai.“

Lukui trumpam pasišalinus liekam dviese su Linu ir didžiąja Lietuvos stigma – emigracija. Puiki tema pokalbiui, besiremianti principu: kas būtų, jeigu būtų. Kas būtų, jei „RoadKiLL“ būtų susikūrusi vienoje iš Vakarų Europos valstybių? O gal yra planų kažkur emigruoti ir ten muzikuoti?

Linas: „Na matai, čia toks suktas klausimas. Didelė šalis – didesnė konkurencija, maža šalis – mažesnė. Gyvenant didelėje šalyje turi būti dar geresnis, negu savojoje. Mes visad norime būti ten, kur mūsų nėra.“

Rūta: „Bet didelė šalis daugiau galimybių.“

Linas: „Na taip, jei tu būsi geresnis už visus kitus. Visų pirma turi būti pasiekęs tų profesionalų lygį. Aš asmeniškai manau, kad kokioj Anglijoj aš paskęsčiau tarp profesionalų, nes nesu toks stiprus muzikoje. Ir tikrai demotyvuotų pasirodyti kokiems trims žmonėms. Tokiu atveju, turi turėti labai didelę meilę muzikai.“

Lukui sugrįžus, Linas mane trumpam pavaduoja, perimdamas interviu vedėjo vaidmenį.
Linas: „Lukai, atsakyk į klausimą. Jeigu būtumėm pradėję groti Anglijoje, kur didesnės galimybės, daugiau studijų, daugiau įvairių grupių ar mes pasiektumėm daugiau, nei Lietuvoje?“

Lukas: „Na būtų daug daugiau konkurencijos. Tai nežinau. Priklausytų nuo mūsų užsispyrimo. Aš nežinau kokia ten yra situacija su tokiomis grupėmis, kaip mūsų, kurios dar tik bando prasimušti.“

Linas: „Ar mes galėtumėme save laikyti tokia grupe, galinčia sudaryti konkurenciją kitoms, dar tik bandančioms prasimušti?“

Lukas: „Aš manau, kad mes tikrai galime sudaryti konkurenciją, bet ar mes ten išryškėtumėme? Aš nežinau, tikrai. Ten yra kur kas daugiau galimybių nei čia. Tai yra faktas ir jeigu tu kažką darai, viskas atsiperka su darbu. Tas pats užsienyje, tas pats ir Lietuvoje.“

Su apmąstymais apie arenų surinkimą ir politkorektiškais trisdešimtmečio planais galbūt vieną dieną jas surinkti, pokalbis pakrypsta apie nūdienos problemas, su kuriomis susiduria muzikantai, kuriantys Lietuvoje.

Linas: „Atlikėjams niekas nenori mokėti, atlikėjai niekam nenori mokėti, niekas niekam nenori mokėti ir kai taip vyksta galiausiai, gaunasi, kad kiek tu investuoji, tiek ir turi. Nėra daug prodiuserių ir tokių rimtų įmonių, kurios galėtų paremti. Kol kas nėra stipraus pamato atlikėjams, jis dar tik pradeda formuotis.“

Lukas: „Aš manau, kad situacija gerėja. Dabar visokių projektų yra. Ir ta pati LATGA ir AGATA organizuoja įvairius projektus, kur galima paramas gauti, bet esmė, kad labai mažai kas apie tai žino, nes dauguma net nežino nuo kurio galo pradėti tuo domėtis.“

Linas: „Aišku, neretai tie pinigai nueina tiems žmonėms, kurie jų turi, o ne tiems, kuriems jų reikia. Nes vienos grupės yra, kurios uždirba iš muzikavimo, o kitos, kurios investuoja. Aš nenoriu pasakyti, kad mums čia dabar reikia tų pinigų, bet tiesiog noriu pasakyti, kad galbūt yra kažkur, tarkim Anykščiuose, šešiolikmečių grupė, kuri groja garaže, turi gerą materialą ir galėtų paleisti neblogą demo ar EP, bet tam neturi pinigų.“

Kalbai pasisukus apie grupes, klausiame Lino ir Luko kaip „RoadKiLL“ sekasi konkuruoti su kitomis Lietuvos grupėmis? Ir kaip konkurencija apskritai pasireiškia?

Linas: „Na aš truputį paskirstysiu žanrais. Tarkim metalo scena, jie visada turi savo auditoriją. Rengiant kokį metalo koncertą visada galima būti ramiam, kad susirinks bent 80 žmonių. Su roko scena yra gerokai sunkiau, nes joje kur kas didesnė konkurencija. Tarkim, jei tai ne populiarusis rokas – kur kas sunkiau surinkti žmones, nors reklamos ir daug būna įdėta.“

Lukas: „Aš manau, kad konkurencija pasireiškia būtent tuo, kad yra labai daug visko. Aš nemanau, kad mes jaučiam kažkokią konkurenciją kitoms grupėms, bet tiesiog mes visi kovojame dėl dėmesio.“

Linas: „Dėl dėmesio ir dėl galimybės pasirodyti ir vietų dabar labai mažai kur yra belikę, o taip pat, pardavinėti ne lietuvišką produktą yra sunkiau nei lietuvišką. Folkloro elementų turinčioms lietuvių grupėms yra sukurtos palankios sąlygos, joms vystytis yra lengviau.“

Lukas: „Na iš tikrųjų mes grojam tikrai nepopuliarią muziką.“

Linas: „Ir mes nesam populiarūs.“

Rūta: „Ar tai jūsų nedemotyvuoja?

Lukas: „Ne. Aš manau, kad demotyvuoja tik tokiais atvejais, kai paleidi naują dainą ir nėra jokio grįžtamojo ryšio. Na būna like‘ai, bet žmonės spaudžia like‘us ir šiaip, o kai parašo kokį komentarą yra malonu. Nesvarbu ką, gali būti net ir kritika.“

Linas: „Net ir blogas komentaras yra gerai.“

Lukas: „Na taip, nebent ten jau labai „stumia“ tuomet demotyvuoja, bet šiaip jeigu kažkas kažką parašo, kažką pasiūlo, kažkam patinka, tai labai motyvuoja. Dėmesio trūkumas ir to grįžtamojo ryšio stygius demotyvuoja lygiai taip pat, kaip ir blogi komentarai. Norėtųsi, kad žmonės, kuriems patinka tokia muzika skirtų kelias minutes muzikos perklausymui ir parašytų kokį atsiliepimą.“

Linas: „Taip ir šiaip dar vienas toks keistas dalykas yra, kad sakykim kavos puodeliui mes galim skirti tuos 3 eurus, o koncertui kažkaip rankos dreba. Kavos puodelį išgeri per 15 minučių, o muzikantas tau ruošiasi dvi, tris savaites, o tada jis tau groja kokias 45 minutes ar valandą ir to aišku niekas niekada nesupras.“



Interviu laikui besibaigiant ir Linui su Luku beskubant į repeticiją pas likusius „RoadKiLL“ narius, klausiame kaip jie jaučiasi kitų grupių koncertuose? Ar pavyksta atsipalaiduoti ir mėgautis koncertu ar visgi profesinė liga neleidžia nepastebėti klaidų?

Lukas: „Mes kitaip klausome. Mes žinom jų darbo metodiką, kaip jie pasiekia, tai ką pasiekia, ką jie stengiasi padaryti. Mes matome trūkumus, bet mes įvertiname ir visokias gudrybes, kurių paprastas klausytojas nepastebės ar nesupras. Pauzės, kaip su ritmu sužaidžia. Visokie dalykai. Tarkim pritariamieji vokalai, mes patys juos stipriai treniruoti pradėjome visai neseniai.“

Linas: „Žmonės vertina kitus koncerto aspektus. Mes matom kaip atlikėjas atlieka, o jiems atrodo, kad aplinka daro įtaką.“

Lukas: „Faktas, kad pastebim tas subtilybes ir patys jas bandom taikyti, nes galbūt iš pažiūros gali atrodyti, kad ai, čia gi rokenrolas, lengva groti, bet įsigilinus ima aiškėti, kad tikrai taip nėra. Šiaip struktūros gan tradicinės yra pas mus. Pradedam intro, paskui seka kažkoks stulpelis ir priedainis“

Linas: „Nepasakok, paskui nebeklausys žmonės.“ (juokiasi)

Lukas: „Nu ne, gi čia yra tradicinė roko klišė, kas klausosi roko, tas turi suprasti, kas yra tradicinė roko dainos struktūra. Beveik visi rokeriai to laikosi. Aišku, mes bandom kažkiek su tuo paeksperimentuoti ir vis bandom kai ką praplėsti, bet didžioji dainos dalis turi gan tradicinę dainos struktūrą. Ir dažnai kitiems ir atrodo, kai čia rokas, čia paprasta, nors mes įdedam labai daug visokių gudrybių, kurios užtrunka tikrai ilgai, kol visi penki sugrojam gerai. Tai mes vertinam ir kitose grupėse, jei jie stengiasi, galim taip ir pasakyti, kad va šaunuoliai, o jei kažkas nesiseka, tas irgi girdisi.“

Atsisveikinus su grupės atstovais, sužinome, kad artimiausias „RoadKiLL“ koncertas laukia jau šių metų vasario 9 d., šeštadienį, Vilniaus ‚Alaus namuose“.

Interviu su „RoadKiLL“ parengė Rūta Paitian