MAMA muzikos apdovanojimai: pliusai ir minusai. "M.A.. bet ne MAMA" - taip norėtųsi pradėti sausio 11-ąją dieną įvykusių antrųjų M.A.M.A. apdovanojimų apžvalgą. Netrukus po ceremonijos internetinėje erdvėje pasirodė visa virtinė straipsnių, kuriuose šie apdovanojimai yra kritikuojami. Pirmiausiai organizatoriai buvo užsipulti dėl pernelyg didelio dėmesio praeities žvaigždėms, šių dienų muzikantų įvertinimą paliekant už animacinio filmo "Garfildas" nugaros. Vėliau iškeltas ir nominacijų skyrimo tvarkos klausimas, o bene konstruktyviausias ir įdomiausias straipsnis vadinosi "M.A.M.A. – masių lūkesčiai prieš muzikos progresą". Visos šios apžvalgos privertė susimąstyti ir paskatino norą viską dar kartą išsamiai išanalizuoti. Ypač todėl, kad skirtingi autoriai kritikuoja vieną, "užsimerkdami" prieš kitą, kurį, kaip pagrindinį minusą, iškelia kiti. Tad kyla klausimas, ar viskas yra taip blogai, ar tiesiog kiekvienas šiuos apdovanojimus mato per savo prizmę ir turi kitokią viziją? Dar vienas dalykas, paskatinęs pabandyti matyti ne tik blogąją pusę, buvo vieši apdovanotųjų komentarai ir kai kurių reakcija, gavus prizus. Akivaizdu, jog atlikėjus tokia "pramoga" džiugina ir skatina kurti dar aktyviau, pristatinėti save ir su nekantrumu laukti kitų metų šventės. Žinoma, tūlas lietuviškas hater'is pasakys, jog tai bevertė rašliava ir jis net nežiūrėjęs apdovanojimų gali pasakyti, kad jie nieko verti, tačiau tiems, kas sukasi Lietuvos muzikos pasaulyje, čia išdėstytos mintys gali pasirodyti įdomios.

Tam, kad pasiekti šiokį tokį objektyvumą arba "aukso vidurį", šiame straipsnyje bus naudojama verslo (juk M.A.M.A. - komercinis renginys) organizacijoms sukurta (tiesa, nežinia, kiek plačiai naudojama) SSGG analizės sistema. Paprastai tariant, pabandysime išskirti didžiausių šiuo metu Lietuvoje muzikinių apdovanojimų stiprybes ir silpnybes bei nuspėti, kokios yra jų galimybės bei grėsmės. Glaustai viskas pateikiama žemiau esančioje lentelėje, o likusi dalis skirta tiems, kurių neišgąsdins gana didelė straipsnio apimtis.



Stiprybės
Idėja. Apdovanojimų idėja yra tokia sena, kaip ir pats populiariosios muzikos pasaulis – amerikiečiai dar 1959 m. pradėjo kasmetinius “Grammy” apdovanojimus, kurie įvairiai evoliucionuodami išliko iki šių dienų ir po kiek mažiau nei mėnesio įvyks jau 55-ąjį kartą. Savo apdovanojimų istoriją turi ir Lietuvos muzikos pasaulis – ją pradėjo “Bravo” prizų dalybos dar 1993-aisiais metais. Deja, dvidešimtmečio šiemet ši ceremonija neminėjo, nes nutrūko 2006-aisiais metais. Savą apdovanojimų kelią nuėjo ir radijo stotis "Radiocentras", kuri savo vardo prizus dalino iki 2008-ųjų metų. Ar konkurencija tarp apdovanojimų ceremonijų buvo naudinga ir ko dabartiniame pasaulyje yra verti anuomet gauti prizai, neanalizuokime, nes 2011-aisias metais gimė naujas projektas, kurio Lietuvos muzikos pasauliui tikrai reikėjo.

Jeigu kasmet išrenkame savo metų žmogų, metų sportininkus, metų krepšininkus, metų automobilį ir net, nepaisydami nuolatinės kritikos bei nuvertinimo, savo "Eurovizijos" atstovą, tuomet kyla natūralus klausimas - kuo blogesni ištisus metus dirbantys ir savo kūriniais tikrai ne vieną nudžiuginantys atlikėjai? Be to, tokius rinkimus turi daugelis pasaulio šalių, o tokiose muzikos prasme "išprususiose" valstybėse kaip D. Britanija ar JAV savo apdovanojimus rengia kone kiekvienas didesnę auditoriją turintis muzikinis žurnalas. Kaip jie vertinami ir kokiu keliu eina - tai jau kitas klausimas, bet reikia pripažinti, jog patys apdovanojimai yra neatsiejama muzikinės kultūros dalis. Džiugu, kad ši idėja atgimė ir Lietuvoje. Plėtokime ją!

Prekinis ženklas. "Mama". Ar daug yra žmogui mielesnių žodžių nei šis? Turbūt vargiai rastumėte tokių, kurie galėtų lygiavertiškai konkuruoti. Sugebėti tokį žodį susieti su apdovanojimais ir identifikuoti save kaip muzikos pasaulio mamą - tikrai puikus sprendimas, vertas plojimų. Tiek aiškus ir paprastas pavadinimas, tiek projekto pristatymas pataikė į tikslą: "MAMA" tapo mielai vartojamu žodžiu tiek muzikantų, tiek apdovanojimų žiūrovų tarpe. Lyginti šio ženklo su "Bravo" (kiek dvelkia didžiosios kaimyninės valstybės žargonu) ar "Radiocentro" (kodėl ne "M-1" ar "Zip FM"?) pavadinimais net nevertėtų. Logotipas ir visi kiti atributai - tai jau meniniai sprendimai, kurie iki šiol taip pat niekam neužkliuvo, tad prekiniam ženklui tikrai galime rašyti didelį pliusą.

Nebent.. iškeltume klausimą, kaip tai prie kitų savo įžvalgų padarė Lietuvos muzikos verslo atstovas Vaidas Stackevičius, ką gi reiškia tos magiškos raidės "M.A.M.A."? Vertimas slypi jau pačiame logotipe - "Muzikos Asociacijos Metų Apdovanojimai". Jeigu ilgus metus muzikos versle "gyvenantis" V. Stackevičius negali paaiškinti, kas yra toji asociacija, nepadarysime to ir mes. Jeigu tai ne teisiniai dalykai, vengiant konfliktų su kitomis "asociacijomis", tuomet gal būtų paprasčiau "šifruoti" save kaip "Muzikos Atlikėjų Metų Apdovanojimai"? Arba apskritai nešifruoti ir būti tiesiog "MAMA", prie ko jau priprato muzikantai ir muzikos mėgėjai.

Poreikis. Apie muzikos apdovanojimų poreikį galima kalbėti dviem aspektais - visų pirma, apdovanojimų reikia Lietuvos muzikos kūrėjams ir atlikėjams, nes tai proga būti ne tik įvertintais, tačiau kartu ir pastebėtais žmonių, kurie galbūt tiesiog neturėjo laiko panaršyti po "YouTube" arba nesulaukė muzikoje daugiau nutuokiančių draugų patarimų. Žinoma, daugelis sakys, kad svarbiausia yra ištikimų gerbėjų armija, o ne blizgantis geležinis skritulys, tačiau vieša tribūna pristatyti save ir savo pergalėmis pradžiuginti tuos pačius gerbėjus juk irgi yra labai naudinga kelyje į sėkmę.

Antra medalio pusė - Lietuvos žmonės, kurie yra tokių apdovanojimų vartotojai. Neretai bambantys, kad talentingi jauni atlikėjai slepiasi rūsiuose ar garažuose ir nepasirodo didžiojoje scenoje, muzikos mėgėjai antrus metus iš eilės gausiai užpildo didžiausią Lietuvos areną, o TV reitingai tik patvirtina, kad toks renginys reikalingas ir žiūrovams. Spaudoje skelbiama: "TNS LT" duomenimis, TV3 eteryje muzikos apdovanojimų M.A.M.A.2012 transliaciją rinkosi net 20,4 proc. TV žiūrovų, o artimiausią konkurentą – vos 16,7 proc. Atotrūkis 15–49 metų amžiaus auditorijoje dar ryškesnis: TV3 rinkosi 28,8 proc., artimiausią konkurentą – 19,2 proc. TV žiūrovų.. Žinoma, gali kilti klausimas, kiek žmonių atėjo į areną arba įsijungė TV ekraną dėl Džordanos Butkutės, o kiek - dėl, pvz., Marko Palubenkos, tačiau esmės tai nekeičia ir tokios pramogos Lietuvos žiūrovams tikrai reikia.

Įdirbis, patirtis ir techninės galimybės. Nors apdovanojimai vyksta vos antrus metus, organizacinius "MAMA" komandos sugebėjimus galima įvertinti teigiamai. Iš dalyvavusių atlikėjų atsiliepimų (tiesa, ne visų) galima daryti išvadą, jog repeticijos organizuojamos tinkamai, o su jais dirba savo srities profesionalai, žinantys kaip ir turintys kuo juos papuošti bei kaip išspręsti kitas menines užduotis. Žiniasklaidoje mirga žinomų dizainerių ir choreografų pavardės, kurios leidžia tikėtis tikrai aukštos renginio kokybės.

Jau vien tai, kad renginys yra rengiamas didžiausioje ir moderniausioje šalies arenoje, sudaro galimybes daugeliui šalies atlikėjų atsiskleisti kitokioje šviesoje ir parodyti tai, ko nepavyktų sukurti 300 žmonių talpinančiame klube. Įdomių techninių šou sprendimų jau pamatėme, tad belieka palinkėti atlikėjams drąsos išnaudoti ir taip giriamą arenos akustiką.

Dėmesio verta ir rengėjų komanda, kuri, bent jau pirmajame pranešime spaudai, pristatyta taip: prodiuseriai Rolandas Skaisgirys ir Saulius Urbonavičius-Samas, dainininkas Marijus Mikutavičius, muzikos grupių vadybininkai ir renginių organizatoriai Gytis Jagminas ir Martynas Tyla, dainininkai Algirdas Kaušpėdas bei Gabrielius Liaudanskas-Svaras. Ko jau ko, o patirties bei ryšių šiems pramogų pasaulio vilkams tikrai netrūksta, o pridėjus ir atstovus iš apdovanojimus transliuojančios televizijos, susikuria tikrai rimtas kolektyvas, iš kurio normalu tikėtis atitinkamų rezultatų.

Silpnybės
Neaiški koncepcija. Pažiūrėjus šių metų M.A.M.A. apdovanojimus ir prisiminus tai, ką matėme pernai, kyla rimtų abejonių, ar organizatoriai jau rado tą formulę, kuria vadovausis ateinančiais metais. Jeigu prieš metus girdėjome skelbimus apie suteikiamą vietą alternatyvai, o popsui neva bus parodytas jam skirtas kampas, tai šiemet garsiau skambėjo antraštės apie įspūdingą šou ir atlikėjų gausą. Galima pasidžiaugti tuo, jog organizatoriai pažadus vykdo: pirmajame renginyje tikrai palikta vietos alternatyvai (tik kur dabar ta šansą gavusi grupė "The Post"?), o pop muzikos nominacija net neegzistavo. Šiais metais šou buvo paruoštas tikrai įspūdingas - jis truko beveik dvigubai ilgiau, o pabaigoje po gausybės pasirodymų galima buvo pamiršti ir nuo ko viskas prasidėjo. Atsirado ir pop muzikos nominacija, kuri, ko gero, pakeitė nelabai suprastą ir nepasiteisinusį "Metų mylimiausiojo" prizą.

Tad, jei lyginsime tas dvi ceremonijas, kurias matėme, tendencija atrodo aiški - "alternatyva nepasiteisino, grąžinkime pop nominaciją, kurkime šou ir eikime patikrintu keliu". Gal viskas ir būtų gerai, jeigu tą šou kurtų šių dienų atlikėjai, o populiari muzika būtų sukurta šiame dešimtmetyje. Ne vienas apdovanojimų kritikas (Karolis Vyšniauskas, Dovaidas Pabiržis) atkreipė dėmesį į tai, jog pagrindinės minutės scenoje (pradedant pagrindinę dalį, artėjant renginio kulminacijai ir jos metu) buvo patikėtos ne šių dienų žiburiams (kad ir tam pačiam D. Montvydui), o "senajai gvardijai" - "ŽAS", "Rondo", "BIX", E. Sipavičiui ir D. Butkutei. Kažkas virtualioje erdvėje net sumontavo vaizdo klipą, kuris vaizdžiai parodo, kada buvo sukurtos renginyje skambėjusios dainos:



Tai, deja, priminė senuosius "Bravo" / "Radiocentro" apdovanojimų laikus, kuomet po ryškiausių to meto Lietuvos žvaigždžių įvertinimo ir pasirodymų žiūrovų laukdavo "desertas" - abejotinos kokybės užsienio grupės koncertas. Labiausiai dėl to turėjo įsižeisti praėjusiais metais sunkiai dirbę muzikantai, kuriems savo draugams ir artimiesiems tikriausiai teko aiškinti, kaip distanciniame pultelyje rasti tinkamą TV kanalą, rodantį būtent jų šou, o ne animacinį filmą "Garfildas". O juk tikra M.A.M.A. turėtų rūpintis ir skirti jiems daugiausiai dėmesio? Dabar susidarė toks įspūdis, kad pasibaigus teletabių valandai jie tvarkingai buvo suguldyti į loveles, o pati M.A.M.A. vakarėlį pratęsė su savo bendraamžiais. Toks sprendimas dar būtų suprantamas, jeigu šie apdovanojimai būtų paskutiniai savo istorijoje - tuomet toks ištęstas renginys su "geriausiu, ką turime ir turėjome" būtų logiškas, tačiau tai juk tikrai ne dviejų metų projektas.

Ko gero, į šį klausimą atsakys laikas ir gal jau kitąmet galėsime koncepcijos klausimą perkelti iš minuso į pliuso kategoriją. O "alternatyvi" ir pop muzika sutilps viename renginyje, kurio nereikės skaldyti į dalis, taip priešinant dvi skirtingas stovyklas. To ir palinkėkime.

Nominacijų skyrimas. Apdovanojimų kategorijos ir tai, kas jose nuominuojami, visuomet yra nemažas galvos skausmas jų rengėjams. Tai įrodo ir užsienio pavyzdžiai, kuomet bene kiekvienais metais sulaukiame pokyčių, naujų kategorijų formatų arba aktualumą praradusių prizų pašalinimo. Variantų galima rasti įvairių - nuo gigantiškų beveik 100 siekiančių "Grammy" nominacijų iki minimalizmo link einančių "Brit" apdovanojimų. Tam tikrų pokyčių galima matyti ir vos per dviejų metų M.A.M.A. istoriją, kuomet iš pradžių atmestą "pop muzikos" nominaciją vis dėlto nutarta realizuoti. Lietuvoje, kur būtent šis muzikos stilius plačiajai visuomenei yra geriausiai pažįstamas, tai normalu ir, apskritai, visos kategorijos atrodo gana logiškos, jeigu neminėsime kažkur "pamestos" "Metų dainos". Daugiau klausimų kyla, kai pradedame kalbėti apie nominacijas.

Taisyklės, atrodo, sudėliotos gana aiškiai, bet kartais formalumai sukelia ir klausimų. Bene labiausiai į akis krinta roko grupės "Freaks on Floor" pavyzdys, kurį iškėlė ir Aurelijus Butnorius. Turbūt ir pati grupė būtų sutikusi, kad derlingiausi kūrybine prasme jiems buvo 2011 m. metai, už kuriuos jie buvo pelnytai apdovanoti, o 2012 m. skirti koncertinei veiklai ir, galbūt, slaptiems kūrybiniams procesams, kurie, panašu, įsibėgės būtent šiemet. Tokiu grafiku aktyvi grupė (neleidžianti sau metus neveikti visiškai nieko) gali net kelis metus triumfuoti vienoje ar kitoje kategorijoje. Taigi, M.A.M.A. nuostatai galėtų būti ir griežtesni, ypač, kai kalbama apie svarbiausias nominacijas.

Iš kitos pusės, kyla klausimas ir dėl kitos situacijos: jeigu atlikėjas albumą išleidžia, pvz. lapkričio 28-ąją dieną (kai tinkamos datos yra xxx0-12-01 / xxx1-11-30). Ar jam turėtų užtekti laiko jį deramai pristatyti, kad tikėtųsi sėkmės? Bent jau Andriui Mamontovui su jo "Elektroninis Dievas" (2011-11-11) to padaryti nepavyko, nors diskas galiausiai buvo pripažintas klausytojų. Žinoma, kiekvienos taisyklės turi spragų, bet tokiems atvejams, ko gero, reikėtų paieškoti sprendimų.

Kitas įdomus klausimas - kas mūsų muzikos pasaulyje yra "atlikėjas", "atlikėja" ir kas yra "grupė"? Viskas aišku, kai kalbame apie Donatą Montvydą, Jurgą Šeduikytę arba trijulę "Liūdni Slibinai", bet tuomet išgirsti žodžių junginį "grupė "SEL"" ir apima abejonės. Kuo ši grupė skiriasi nuo to paties Andriaus Mamontovo grupės? Pastarosios narių turbūt žinome daugiau nei Egidijaus Dragūno arba tiesiog Sel'o pagalbininkų. Visą karjerą E. Dragūnas buvo vienintelis akivaizdus "grupės" narys, o prie bendrų dainų su kitais atlikėjais pastarieji visuomet rašomi atskirai. Vadovaujantis tokiu principu grupėmis reikėtų laikyti kiekvieną atlikėją, kuris pasirinko kokį nors pseudonimą ir scenoje paprastai nebūna vienas (o taip būna labai retai). Tuomet grupių turėtume tikrai nemažai - grupė "Alekna", grupė "GJan", grupė "Jazzu". Gal ir konkurencija šioje nominacijoje tada padidėtų? Tai, žinoma, juokai, bet priimti grupę "SEL" kaip atlikėją Sel'ą būtų pats laikas. Be to, "SEL" nėra vienintelis toks pavyzdys - galima būtų diskutuoti ir apie tokį projektą kaip "Rasabasa", kurios veidas, akivaizdu, yra vokalistė Rasa Bubulytė, subūrusi aplink save jai talkinančių muzikantų komandą. Pripažinkime, jei kažkuris iš jos muzikantų pasikeistų, juk mums tai vis tiek liktų ta pati "Rasabasa". Bet vertinimas, kaip "atlikėjos", jai atvertų duris į moteriškąją teritoriją, kur nereikėtų kovoti su ta pačia grupe "SEL".

Kalbant apie moteriškąją teritoriją, norėtųsi iškelti ir jau minėtos Jazzu klausimą. Taip, ji aktyviai veikia ir kaip solistė, pasirodo kitų muzikos kūrėjų dainose, rengia koncertus, tačiau ryškiausi jos hitai yra neatsiejami nuo pavadinimo "Leon Somov & Jazzu". Būtent šiemet metų prodiuseriu tapusį kolegą ji visuomet pamini ir atsiimdama apdovanojimus, tad kyla klausimas, ar nederėtų jųdviejų tandemo laikyti grupe, kuri drąsiai galėtų konkuruoti atitinkamoje kategorijoje ir, tikėtina, nugalėti. Kitu atveju, galima tarp nominacijų moterų kategorijoje laukti ir Miss Sheep, o tarp prodiuserių - jos kolegos GeraiGerai? Galiausiai teks išardyti ir šeimyninį duetą "The Ball & Chain"... Sutikite, kad didesnis aiškumas skirstant atlikėjus ir grupes į atitinkamas kategorijas - taip pat aktualu.

Vertinimo komisijos skaidrumas. Vertintojų klausimą iškėlė ir savo kritinius straipsnius išplatinę Vaidas Stackevičius bei Aurelijus Butnorius, iškelkime jį ir mes. Kaip teigiama spaudoje, laimėtojus išrinko muzikos profesionalų bei žurnalistų komisija, į kurią kviesti buvo 109 asmenys. Tiesa, rinkti nominantus panoro tik 66. Daug kam kyla natūralus susidomėjimas, kas yra tie ekspertai, kurie nulemia vieną ar kitą sprendimą. Ar šis sąrašas būtinai turi būti slaptas? Galbūt galima tų pačių komisijos narių balsuojant paklausti, ar jie sutinka būti paskelbti viešai? O galbūt bijoma, kad jie vėliau bus įtakojami pačių atlikėjų? Bet tokia įtaka (tikėtina, tai būtų aktyvesnis savo kūrybinės veiklos pristatymas atitinkamuose kanaluose) galbūt tik prisidėtų prie pačių komisijos narių kompetencijos vertinti pretendentus? Deja, kol kas žinomi tik viešai apie savo dalyvavimą rinkimuose paskelbę ekspertai, o kai kurių komisijos narių vieši pareiškimai tik skatina abejones, kiek viskas yra objektyvu.

Galima kelti abejones ir dėl to, ar į muzikos profesionalų bei žurnalistų gretas turėtų įeiti suinteresuoti asmenys, kurie prodiusuoja, leidžia tam tikrų atlikėjų muziką ar rūpinasi jų vadyba, bet, atmetus juos bei tuos, kurie dėl nežinomų priežasčių nesutinka pareikšti nuomonės, gali likti per mažai balsų objektyviam sprendimui. Galima naiviai tikėtis, kad net ir tiesiogiai su tam tikrais atlikėjais susiję vadybininkai balsuos objektyviai, bet situaciją vertinkim realiai: ar Algirdas Butkevičius kokiuose nors rinkimuose balsuotų už Andrių Kubilių?

Gyvos muzikos trūkumas. Paskutinis akmenukas, kurį norisi įmesti į M.A.M.O.S. darželį, yra gyvos muzikos stoka, kurią pastebėjo ne tik muzikos ekspertai, bet ir daugelis su muzikos atlikimu daug bendro neturinčių žiūrovų. Fonogramų naudojimas nuskambėjo gana plačiai ir sulaukė net dosniausiai šiemet apdovanoto Donato Montvydo komentaro. Dėl vokalo bėdų tikrai neturintis vaikinas viešai pareiškė, kad vieną iš pasirodymo dalių atliko naudodamas fonogramą ir dėl to esantis ramus, nes daugelis pasaulinio lygio žvaigždžių renkasi tokį kelią. D. Montvydo smerkti ir nesinorėtų, nes jis paruošė programą, primenančią tokių scenos žvaigždžių kaip Usher'is ar J. Bieber'is pasirodymus, o atliekant šokio judesius, nenusileidžiančius už nugaros esantiems profesionaliems šokėjams, tikėtis sklandaus vokalo būtų naivu. Ypač, kai prieš tai buvo aiškiai parodytos visos taip trokštamo gyvo vokalo galimybės. Visai kas kita, kai fonograma naudojama statiškuose pasirodymuose ir tuomet, kai koncertuoja ne solistas, o visa jų grupė.

Žinoma, ceremoniją transliuojant gyvai, gera yra apsidrausti ir nepergyventi dėl gausybės atlikėjų, ypač, kai didžioji dalis žiūrovų net nekreipia į tai dėmesio. Bet juk būtent tas jaudulys, gyvumas ir net mažos žmogiškos klaidos dažnai papuošia įspūdingiausias ceremonijas, o ir patiems atlikėjams leidžia jaustis visai kitaip. Tinkamai savo vaikus auklėjanti M.A.M.A. juk turėtų skatinti juos ruošti namų darbus, tad gyvai dainuojantieji turėtų teisę į geriausią eterio laiką, o nepasiruošusieji tegul linksmina arenos lankytojus pertraukėlių metu, nusirašinėdami nuo fonogramų.

Galimybės
Aiškios koncepcijos sukūrimas ir “Metų dainos” kategorija. Kaip aptarta anksčiau, šiuo metu nėra iki galo aišku, koks yra M.A.M.A. apdovanojimų formatas ir koks jis bus artimiausiais metais. Nors šiais metais akivaizdžiai buvo atiduota pagarba "senosios kartos" grupėms ir tam, kas populiaru bei žinoma, tikėtina, kad organizatoriai pasistengs būti originalūs ir antro iš eilės tokių grupių parado kitąmet nepamatysime. Ir tikrai ne todėl, kad jos nenusipelno dėmesio ar įvertinimų, bet ta pačia korta ilgai žaisti nepavyktų - ypač tokioje srityje kaip apdovanojimai. Kaip būtų galima atrasti pusiausvyrą tarp senosios kartos (kurios, akivaizdu, žmonės nurašyti dar toli gražu nenori) ir to, kas verda šių dienų muzikos pasaulyje? Išeitimi galėtų būti šių metų ceremonijos "X Faktoriaus" - Stasio Povilaičio - pavyzdys:



Maestro ne tik turėjo realią priežastį būti šiuose apdovanojimuose (buvo įvertintas už nuopelnus), bet ir surengė pasirodymą, nustelbusį visą likusią "senąją gvardiją". Senosios ir jaunosios kartos sintezė tikrai papuošė ceremoniją ir ne vienam tapo labiausiai įsiminusiu šou, nepaisant to, kad 66-metis scenos grandas nepadarė nė vieno suktuko. Būtų dar gražiau, jei prizą už gyvenimo nuopelnus jam būtų įteikęs tas pats Mantas Jankavičius, scenoje tapęs jaunuoju jo įpėdiniu. Taigi, S. Povilaičio sudalyvavimas galėtų tapti etalonu, kaip į būsimas ceremonijas įtraukti nusipelniusius ir jubiliejines sukaktis mininčius atlikėjus. Taip būtų galima pagerbti ir "Rondo", ir "BIX", ir E. Sipavičių, ir tą pačią D. Butkutę. Šiais metais 30-metį scenoje minės kita Lietuvos muzikos legenda, M.A.M.A. apdovanojimuose dar netarusi savo žodžio (tiesa, tarusi žiniasklaidoje). Andrius Mamontovas tikrai galėtų tapti tokio renginio "vinimi", jei apdovanojimų ceremonijos koncepcija ir pristatoma muzika jam pasirodytų tinkama.

Gali kilti klausimas - kuo gi tuomet užpildyti programą, jei joje neatsiras vietos dar vienam legendų paradui? Čia į pagalbą galėtų ateiti "Metų dainos" nominacija, kuri yra kertinė ir prestižinė daugelyje užsienio apdovanojimų ceremonijų. Pavyzdžiui, į "Brit" apdovanojimų "Metų Singlo" prizą pretenduoja 15 geriausių metų kūrinių, kurių kiekvienas galėtų tapti puikia puošmena patiems apdovanojimams. Būtent tos naujosios dainos, tikėtina, ir skambės pačioje ceremonijoje, kur nostalgiški senųjų laikų kūriniai atgimsta labai retai. Argi Lietuvos muzikos scena per metus "nepagamina" bent 15 dėmesio vertų kūrinių? Tikrai "pagamina", ir juos netgi žino plačioji visuomenės dalis. Kartu tokia nominacija paskatintų ir pačius atlikėjus kurti vadinamuosius "hitus" bei stengtis juos parodyti - juk kas nenorėtų pasigirti "Metų dainos" titulu. Ypač keistai tokios nominacijos nebuvimas atrodo tuomet, kai skiriami prizai už vaizdo klipus ir net albumus, kurie vis labiau tampa "egzotika".

Taigi, atsigręžimas į konkrečių metų muzikinius nuopelnus ir "Metų dainos" - kaip ceremonijos ašies - atsiradimas galėtų tapti teigiamu posūkiu apdovanojimų raidoje.

Platesnis muzikos ekspertų įtraukimas bei tobulesnė balsavimo sistema. Pretendentus į nominacijas atrenka ir balsavimu patvirtina 7 asmenų Muzikos asociacijos taryba. Ar tikrai 7 asmenys, kurie, tikėtina, ištisus metus nesisuka visuose muzikos pasaulio sluoksniuose gali objektyviai atrinkti kandidatus ir juos įvertinti? Nekvestionuojant jų kompetencijos ar ankstesnių sprendimų, galbūt būtų naudinga pasinaudoti nuomone tų, kuriuos būtų galima pavadinti kažkurios konkrečios srities ekspertais - alternatyvos, hip-hop'o, elektronikos ar to paties roko. O juk tikrai yra tikrų lietuviškos muzikinės virtuvės žinovų, kurie neturi tiesioginių sąsajų su muzikantais, tikrai išmano savo darbą ir galėtų būti maksimaliai objektyvūs. Nereikia kalbėti apie sprendimų priėmimą (tai galėtų likti ir didžiojo 7-uko rankose), tačiau naudingos informacijos (kurios per savo apdairumą ar nežinojimą nepateikia patys atlikėjai) būtų tikrai daugiau.

Na, o kai pretendentai jau atrinkti, susiduriame su kitu etapu, jau aptartu ankstesnėje "silpnybių" dalyje. Komisija ir jos darbas. Kadangi teko tiesiogiai susidurti su šiuo procesu, galima šiek tiek praskleisti uždangą ir pasiūlyti vieną kitą patobulinimą. Vėlgi, nebesigilinant į tai, kas yra šioje komisijoje, nes 66 aktyvūs bei savo sritį išmanantys atstovai gali garantuoti reprezentatyvius rezultatus. Skaidrumas šioje vietoje tikrai pasitarnautų, bet net ir be jo kai ką būtų galima pataisyti. Pagal dabartinę sistemą, komisijoms nariams pirmajame etape pateikiami 6 pretendentai, iš kurių jis turi pažymėti tris favoritus. Antrajame etape jis vėl žymi vieną pretendentą. Norėtųsi pasiūlyti šiek tiek pakoreguoti tokią sistemą. Ilgaraščio, kurį sudaro šeši pretendentai, dalyviai galėtų būti vertinami balų (5 ar 10) sistema, o didžiausią bendrą balų skaičių surinkę trys atlikėjai keliautų toliau. Ir jau tuomet komisijos narys turėtų rinktis vieną iš trijų. Galbūt tai prisidėtų prie objektyvesnio 3 galutinių nominuotųjų išrinkimo.

Vedėjų kaita. Dar viena sritis, kurios tobulinimui ir išnaudojimui ribų praktiškai nėra. Šių metų vedėjai - J. Nainys, R. Nainys, J. Jankevičius ir G. Rusytė - tikrai nebuvo prasti, nors kritikos jiems negailėjo ir viską žinantys anoniminiai komentatoriai, ir kai kurie viešai nuomonę reiškę asmenys. Neskaitant kai kurių nelabai pasisekusių juokelių ir ne itin profesionalaus požiūrio (nežinia, apsimestinio ar tikro) į kai kuriuos atlikėjus, su savo užduotimi jie susitvarkė ir tris su puse valandos trukęs renginys buvo valdomas. Nors pasirenkant vedėjus akivaizdžiai buvo taikoma į jaunimą ir atitinkamą humorą pripažįstančius žmones, bendras vaizdas buvo solidesnis nei nuolat besikeičiantys vedėjai 2011-ųjų M.A.M.A. scenoje, kur neretai buvo galima sumaišyti, kas pristatinėja laimėtoją paskelbsiančius žmones nuo to, kas pristatinėja nominaciją, nekalbant jau apie apdovanojimo skelbimą. Galiausiai tąkart viską į rankas perėmė V. Šapranauskas, bet pats sprendimas nuolat keisti vedėjus ir demonstruoti, kiek mes turime žvaigždžių, neatrodė solidus. Taigi, humoristinis požiūris (kas dažnai pasitaiko ir užsienyje) šių metų apdovanojimuose, atsižvelgiant į šou elementus ir pompastiką, visai tiko, bet kyla jau ne kartą šiame straipsnyje minėtas klausimas - o kaip bus toliau? Ar "Radistai" ir kitais metais ryšės M.A.M.O.S. prijuostę ir kokį tuomet personažą pasirinks J. Jankevičius, patikinęs, jog Sel'o įvaizdį deda į stalčių? Šis klausimas, ko gero, bus atviras iki kitų metų pabaigos, kol susiformuos potenciali muzikos pasiūla, o prodiuserių galvose gims būsimasis scenarijus. Na, o kalbant apie G. Rusytę, su visa pagarba jai, Lietuvoje tikrai turime gražių renginius mokančių vesti moterų, kurių nebūtina parsiskraidinti iš už Atlanto. Galbūt verta pagalvoti apie solidžią vedėjų porą scenoje ir kelis "chuliganus" šalia jos arba užkulisiuose?

Darbas visus metus. Stebint etapą tarp praėjusių ir šių metų apdovanojimų galima pamanyti, kad M.A.M.A. savo vaikus atidavė į metinį darželį, iš kurio juos pasiėmė tik prieš didžiąsias metų šventes. Beveik metų spragą galima rasti tiek oficialioje apdovanojimų svetainėje, tiek ir projekto "Facebook" profilyje. Žinoma, ištisai kalbėti apie įvykusią arba kažkada įvyksiančią ceremonija nėra prasmės, tačiau atidžiau sekti ir demonstruoti tai, kas vyksta muzikos scenoje, tikrai galima. Bent jau skelbti viešojoje erdvėje pasirodančias muzikines naujienas savo sienoje juk nekainuoja nei daug laiko, nei pinigų. O gal net ir patiems skelbti nereikėtų - sudarius sąlygas tai galėtų padaryti tiek patys atlikėjai, norintys priminti apie save, tiek ir jų gerbėjai, manantys, kad jie verti M.A.M.O.S. dėmesio.

Kitos mintys - kiek utopinės, bet toks, ko gero, yra visas šis straipsnis, tad kodėl jomis nepasidalinus. Visų pirma, turint tokį glaudų ryšį su viena didžiausių šalies televizijų, o savo komandoje - šios televizijos veidą ir muzikai neabejingą Marijoną Mikutavičių, būtų galima pagalvoti apie kažkokį lietuviškos muzikos tiltą tarp interneto ir spalvotojo ekrano. Pradėti būtų galima nuo nedidelių dalykų - pavyzdžiui, prisiminęs senus gerus "Tangomanijos" laikus, Marijonas galėtų pasiūlyti savo senam kolegai Martynui Starkui į savo vedamą laidą įtraukti penkias minutes muzikos. Vaizdo klipai šiais laikais "kepami" kur kas dažniau nei "Tangomanijos" ar net lietuviško "MTV" laikais, bet juos pamatyti televizijų ekranuose, atrodo, misija neįmanoma. Ko gero, ne vienas Lietuvos muzikos pasaulio atstovas pasvajoja ir apie nedidelę muzikai skirtą laidą, kuri galbūt rastų savo vietą, pvz., dukterinėje televizijoje "TV6", bet tai dar mažiau tikėtina nei kelios minutės eterio dienos aktualijų laidoje. Kaip ten bebūtų, apie tai, kaip atrodė "žvaigždės" ant raudonojo kilimo tuose pačiuose M.A.M.A. apdovanojimuose, savo laidą turintis Mantas Petruškevičius pasakoja net ir kitų televizijų eteryje. Tad gal yra krislelė vilties?

Dar viena utopinė mintis - M.A.M.A. apdovanojimų turas po Lietuvos arenas. Idėja tikrai nėra originali ir atėjusi iš D. Britanijos, tačiau pati mintis - visai įdomi. Retas muzikos mėgėjas iš Klaipėdos ar Šiaulių (galų gale, to paties Vilniaus) yra tiek ištroškęs muzikos (ypač, jei ji neskamba gyvai), kad iškeistų įprastą vakarą prie TV ekrano į kelionę laikinosios sostinės link. Net neminint Kauno, kaip miesto, įvaizdžio, priežasčių apie tai net nepagalvoti yra pakankamai. O jeigu panašaus lygio koncertas su panašia (gal kiek pakeista, papildyta naujais pasirodymais) programa ir per televiziją matytomis žvaigždėmis atkeliautų iki jų miesto arenos? Ko gero, ne vienas muzikos mėgėjas susigundytų į viską pažvelgti ne pro TV ekraną. Žinoma, kiek iš tų 5 likusių didesnių arenų pavyktų užpildyti, klausimas yra skirtas renginių organizatoriams, bet tokiu būdu palaikyti M.A.M.O.S. dvasią ištisus metus būtų tikrai sveikintina.

Grėsmės
Trumpalaikiškumas, pakartojant liūdną ankstesnių apdovanojimų likimą. Taip, Lietuvos muzikos apdovanojimų istorija kol kas negailestinga. Bandymų būta, kai kurie savo laiku buvo visai sėkmingi, tačiau į nuolatinį prestižinį projektą tai neišaugo. Tam, žinoma, įtakos turėjo tiek vidinės, tiek išorinės priežastys, kurias šių apdovanojimų rengėjai turėtų gerai išanalizuoti. Taip, laikmetis pasikeitė, muzikos pasaulis keičiasi milžiniškais tempais, tačiau kai kurie apdovanojimų principai, tikėtina, išlieka panašūs, tad mokymasis iš ankstesnių klaidų gali tapti raktu į sėkmę. Jau ir dabar, praėjus vos dviems metams, atsiranda skeptikų, kurie siūlo "geriau išvis nieko nedaryti", o kartu atsiranda ir objektyvios kritikos (šiame straipsnyje paminėtų autorių medžiaga ir ši analizė), kurios nereikėtų ignoruoti, nes nelankstus projektas tokioje gana dinamiškoje srityje gali prarasti aktualumą.

Reitingų vaikymasis ir "supopsėjimas". Šių metų ceremonija parodė kai kuriuos ženklus, rodančius, kad M.A.M.A.I. rūpi ne tik jos vaikų sveikata, tačiau ir jos pačios įvaizdis bei populiarumas. Žinoma, tai yra normalu ir siekti aukštų reitingų yra projekto kūrėjų darbas, tačiau reikėtų pasverti, kokia kaina tai daroma. Kartu su M.A.M.A. gimė ir jos alternatyva - apdovanojimai T.Ė.T.Ė, kurie kėsinasi atsirėžti alternatyvųjį lietuviškos muzikos kąsnį ir taiko į tuos, kurie nebuvo nominuoti arba nieko nelaimėjo pas M.A.M.Ą. Paprastesnė ir arčiau muzikantų esanti alternatyva yra tikrai naudingas procesas, tačiau labai nesinorėtų, kad santykis tarp šių dviejų apdovanojimų virstų pop muzikos ir alternatyvos dvikova. Jeigu šioje dvikovoje M.A.M.A. pasirinktų reitingus, pop muziką, fonogramą ir "scenos grandus", galutinis laimėtojas ir pralaimėtojas (bent jau atlikėjų, kuriems buvo sukurta pirmoji M.A.M.A., tarpe) būtų aiškus.

Ryškių atlikėjų trūkumas. Reikia pripažinti, kad Lietuvos muzikos scena nėra tokia plati kaip britų ar amerikiečių, tad dar viena nesėkmių priežastimi gali tapti būtent atlikėjų stygius. Tokioms muzikos šventėms, nori nenori, reikia "žvaigždžių", nes jos sukuria renginio įvaizdį ir tampa kitų atlikėjų tramplinu į žiūrovų ekranus. Andrius Mamontovas viešai yra pareiškęs savo nepritarimą krypčiai, kuria per metus pajudėjo M.A.M.A. Santykis su skandalinguoju Sel'u taip pat lieka neaiškus, ypač po šių metų parodijos, į kurią reakcija kol kas nepasirodė. Iš didžiojo trejeto lieka Marijonas Mikutavičius, kuris, atrodo, ištikimai šį projektą palaiko ir yra jo dalimi. Visgi, vieną kartą ir jis gali panorėti išvykti pailsėti į Tailandą.. Ar tuomet vėl būtų griebiamasi "senosios gvardijos" kortos? O gal vėl teks "žvaigždžių" pasidairyti netolimame užsienyje?

Sąmokslo teorijos ir "karai" tarp muzikos vadybininkų. Paskutinė grėsmė, kuri, deja, atrodo gana reali, tai "kova" tarp tam tikrų interesų grupių, besisukančių nedideliame Lietuvos muzikos versle. Jeigu viena dėl ko nors nepatenkinta vadybos kompanija (arba autorių teisių agentūra?) staiga imtų "kaišioti pagalius į ratus" ir boikotuoti šią muzikos šventę, kalbėti apie "nacionalinius", "visos šalies muzikantų" apdovanojimus jau nebebūtų galima, o tai suduotų smūgį ir įvaizdžiui, ir reitingams, ir tolimesnei raidai. Jau dabar netrūksta kalbų apie neva proteguojamus vienos agentūros atlikėjus, taip stengiantis sumenkinti tiek gaunamo prizo, tiek ir pačių apdovanojimų vertę. Belieka tikėtis, kad visi Lietuvos muzikos rinkos "žaidėjai" žiūrės į šį projektą pakankamai pragmatiškai ir nepuls griauti to, kad dar tik pradedama statyti.


Pabaigai
Toliau, pagal mokslinę logiką, reikėtų atsakyti į tokius klausimus - "Ar stiprybės leis panaudoti palankias galimybes?", "Ar stiprybės padės išvengti grėsmių?", "Ar silpnybės netrukdys panaudoti palankias galimybes?", "Ar silpnybės netrukdys išvengti grėsmių?". Bet palikime tai organizatoriams arba, linkėdami kuo didžiausios sėkmės, pasižiūrėkime, kaip viskas vystysis savaime.

Apibendrinant, norėtųsi pabrėžti, jog, nepaisant nemažai taisytinų dalykų ir kol kas neišnaudotų galimybių, šie apdovanojimai turi visus šansus tobulėti bei tapti ilgalaikiu projektu, kurio pagrindu bus rašomi ir Lietuvos muzikos istorijos metraščiai. Kartu reikia pažymėti, kad dabartinė M.A.M.A. kol kas neturi savo veido ir yra labai nepastovi - jeigu prieš metus ji buvo gana nedrąsi, neretai klystanti jauna mamytė, iškepusi nedidelį, kiek apsvilusį, bet visai skanų pirmąjį blynelį, tai šiemet ji labiau priminė karjeristę, kuri pabandė visus nudžiuginti dideliu blynu su dar didesniu šaukštu uogienės, tačiau pati netrukus nuskubėjo pas savo bendraamžius į diskoteką. O liūdniausia, kad su savo vaikais iki kito pasimatymo atsisveikino žodžiais "Nemylėjau tavęs...".



Tiems, kas perskaitė, norėtųsi padėkoti už skirtą laiką, bei pakviesti pasiklausyti muzikos, kuri kažkodėl šiais metais nerado kelio po M.A.M.O.S. sparneliu, ir sudalyvauti nedidelėje apklausoje.

Analizavo Edvardas Šmulaitis