Kai dainininkė išpopuliarėjo 2000-aisiais su debiutiniu albumu „Can’t Take Me Home“, visi manė, kad atrasta ideali sėkmės formulė: pasipūtusi paauglė iš Filadelfijos, laužanti šiuolaikinės R&B muzikos taisykles. Tačiau, kai atėjo metas išleisti sekantį albumą, liepsnojančių plaukų užsispyrėlė pradėjo bendradarbiauti su nauja dainų tekstų autore – Linda Perry, kurios grupė „4 Non Blondes“ dingo iš muzikos padangės išleidusi vos vieną didesnį hitą.

Ši pora turėjo neveikti, tačiau, kaip žino visas pasaulis, albumas „M!ssundaztood“ buvo didžiulis, naują Pink veidą parodantis hitas – tada ją pamatėme kaip nesuvaldomą maištininkę, nujaučiančią, kur slypi pop muzikos sėkmė – tai puikiausiai įrodė jau pirmasis hitas“Let’s Get the Party Started”. Tuomet pasirodė baladės“Don’t Let Me Get Me” bei “Family Portrait” įrodė, kad dainuodama ji gali išlieti ir savo jausmus. Trečiojo albumo varomoji jėga turėjo būti aiški: vėl susijungia Pink ir Linda Perry – hitai skriste skrenda. Žinoma, jei nuolatinė skandalistė ir provokatorė nebūtų užsinorėjusi išbandyti konors naujo. Filmuodama vaizdo klipą ji susidraugavo su Tim‘u Armstrong‘u, Los Andželo punk muzikos atgavintojų, grupės „Rancid“ lyderiu. Jie pradėjo mąstyti apie naują muzikos kryptį. Taigi, Pink pradėjo dirbti kartu su grupe „The Transplants“ - Armstrong’o, Blink 182 nario Travis‘o Barker‘io ir dainininko Rob‘o Ashton‘o projektu. Galiausiai viskas baigėsi tuo, jos savo naująjį singlą “Trouble” Pink įrašinėjo savo koncertinių turų autobuse.

Pop ir punk stilių mišinys tapo tikrai puikia muzika. “Trouble” ir jos laukinių vakarų stiliaus vaizdo klipas vėl tapo kažkuo nauju, ir Pink vėl niekam nepavyko įsprausti į komercijos rėmus. Panašių, užgaulių kūrinių albume „Try This“ galima rasti ir daugiau. Dainoje“Unwind” ji susitapatina su nutrūktgalve kauboja Janis Joplin. “The Last to Know” – ji atsisako mylėtis per pirmąjį pasimatymą...

Labiau nesuvaldoma nei bet kada anksčiau, 24-erių metų dainininkė su malonumu pasikalbėjo su VH1 žurnalistais.

Kaip tu sugalvojai tokį albumo pavadinimą?

Pink: Negaliu pakęsti įrašų pavadinimų galvojimo. Buvo maždaug taip: „Gerai, aš turiu „Can’t Take Me Home“, turiu „M!ssundaztood“, dabar reikia pabandyti šį („Try This“).” Šiame pavadinime slypi labai daug prasmių, pvz. “stokis ant dviejų kojų, daryk tai, kuo tu tiki, kovok dėl to, ko tu nori“ arba „na gerai, visi jūs norite daryti tai, ką darau aš? Tai pabandykite tai!” [Juokiasi.]

Ar šį albumą kurti buvo linksmiau nei prieš tai buvusį?

Pink: Kiekvienas mano kurtas albumas buvo visiškai skirtinga patirtis. „Can’t Take Me Home“ buvo skraidymas po visą šalį, pasirodymas studijoje, kažkieno rankos paspaudimas ar rodymas visiems to, ką tu nori įrašyti bei klausinėjimas, ar ta eilutė tinka, ar ten geriau tiktų jų reklama. Pvz.: „Šioje vietoje mes padarysime tai, ką norėsime. Kur čekis? Buvo malonu susipažinti!“. Aš buvau nauja tame versle ir nebenorėjau daugiau dirbti „McDonald‘s“. Kalbant apie mano antrąjį darbą, aš JIEMS nebedainavau. Savo grupę buvau sukūrusi jau 13-os metų, 13-os aš atlikau savo pasirodymus įvairaus amžiaus klubuose. Kodėl ,kai už pirmąjį albumą užsidirbau pakankamai, turėjau vėl dainuoti tai, ką man liepia? Tapau tikrąja Pink!”

Kaip jautiesi dabar, klausydama albumo „Can’t Take Me Home“?

Pink: Lyg klausyčiau burunduko! [Kikena] Mano balsas tada buvo daug aukštesnis ir taip nepaveiktas cigarečių! Tas albumas neišėjo, kol aš sulaukiau 20-ies, tačiau kai kurias dainas aš įrašiau būdama vos 13-os. Jo klausymas – tarsi kelionė. Lyg tai būtų buvę dviem gyvenimais anksčiau..

“M!ssundaztood“ taip pat skamba, lyg tai būtų gana asmeniškas įrašas.

Pink: Aš paviešinau visus savo demonus, arba bent daugumą jų. Dainuodama „Family Portrait“ kasnakt du metus aš sekau emociškai. Manau, viskas susikoncentravo ties mano skausmu. Aš leidau tam atsitikti ir tai buvo gerai, nes 11 milijonų galėju dalintis skausmą kartu. Dėl „Try This“ aš nežinau. Tai tikrai ne smagiems vakarėliams skirtas įrašas. Jame vis dar liejasi jausmai, tačiau dainų žodžiai yra lengvesni.

Ar tave nustebino „M!ssundaztood’“ sėkmė?

Pink: Kai įrašinėjau šį albumą, aš maniau: „Nemesk man iššūkio. Tai bus karštas darbas. Tai yra tai, ką aš turiu padaryti. Bla bla bla.“ Kai jis buvo išleistas ir pasirodė singlas „Let’s Get the Party Started“, aš jaučiausi taip: „Aš juk tau sakiau!“. Visgi, aš stebėjausi, kai jis vis ėjo, ėjo ir ėjo tolyn. Tada mano būsena buvo: „Wow! Žmonės tikrai jį supranta“. Tai buvo tikrai geras jausmas.
Kurdama „Try This“ tu pradėjai dirbti su Linda Perry. Ar tu planavai viską atlikti su ja?

Pink: Aš niekada neturėjau jokio plano. Kas rytą aš atsikeldavau išsigandusi, ir maniau: „Kas jei aš nuvyksiu į studiją ir man nieko nesigaus?“. Kai mūsų interesai prieš porą metų susikirto, to energija sukūrė tikrą audrą [juokiasi]. Taip gavosi „M!ssundaztood“. Šįkart mes buvome šiek tiek pavargusios, tačiau padarėme šį tą tikrai neblogo. Tuomet aš sutikau Tim‘ą Armstrong‘ą ir tai įkvėpė į kūrybą naujumo.

Tu ir Armstrong‘as esate įdomi kombinacija.

Pink: Aš neturėjau ten vykti. Į „Transplants“ vaizdo klipo filmavimą aš atvykau pasiimti draugo su kuriuo vykčiau į vieną vakarėlį. Įėjau tik sekundei, ir Tom‘as pasakė man „Aš tau turiu keletą dainų.” Nuvykau į jo namus ir išgirdau muziką prie kurios jis dirbo – keletą metų senumo, keletą – kurtų vakar. Tai suveikė. Aš susigyvenau su šia muzika, pradėjau kurti melodijas, daug tekstų parašiau tualete ir tuomet išvykau į koncertines gastroles su „Transplants“. Jie savo autobuse turėjo visą įrašinėjimo įrangą – nuo gitarų iki būgnų.

Kaip jauteisi gyvendama su tais vaikinais koncertinių gastrolių autobuse?

Pink: [Juokiasi] Visada buvau padauža. Visada leidau laiką su vaikinais, taigi jaučiausi kaip namie. Tai buvo linksma. Jei išimtum „Trouble“, „Oh My God“ ar „Save My life“ vokalus, galėtum išgirsti autobuso variklį. Tai taip linksma ir siaubinga... ir idealu!

Tu tikrai įrašei albumą galinėje autobuso dalyje?

Pink: Tris dainas, taip. Mes tai padarėme per dvi dienas, keliaudami iš Niu Džersio į Filadelfiją. Tai buvo patyrimas – pirmą valandą nakties, važiuojant žemyn keliu mikrofonas krenta kaskart užvažiavus ant duobės...

Tačiau įrašų kompanija turėtų būti patenkinta santykiais susiformavusiais tarip tavęs ir Lindos Perry …

Pink: Na, iš pradžių jie nebuvo patenkinti. Prieš du metus visi manė, kad aš išprotėjau! „Linda yra vieno hito stebuklas.“ O aš sakau: „Ne, ji nėra. Ji nesveikai talentinga. Ši mergina sudrebina. Stebėkit“. „Visi manė, „Tu rūkai kreką..“ Ir tuomet pažvelkite, kas iš to gavosi! Šiais metais jie vėl: „Tim Armstrong? Jūs vaikinai tokie skirtingi. Kas vyksta šios merginos galvoje?“ Visgi, jei šįkart jie kandžiojasi sau nagus, jie daro tai tyliai. Ir tai linksma, aš toliau juos nervinu.

Papasakok apie dainą „Trouble”.

Pink: „Trouble“ yra tiesiog suknista, bloga, mano nusistatymą rodanti daina. Paprastai aš rašau apie vieną incidentą arba atsitikimą. Bet tai yra visų dalykų mišinys – aš pasakoju apie buvimą bloga, linksminimąsi ir kylančias problemas.

O kaip dėl vaizdo klipo?

Pink: Tai puikiai parodo, kas yra laukiniai vakarai, nes tai man simbolizuoja bėdą. Jei tau kas nors nepatinka, tu jį nušauti arba paimi jo arklį. Tame vaizdo klipe labai daug metaforų. Kai aš atvykstu į miestą, jis vadinasi „Sharktown“, žmonių jame 96-i. Arkliai pririšti ir aš juos išlaisvinu. Ten daug metaforų. O muštynės bare tikrai linksmos. Labai linksmos.

Ar tu pati atlikai visus tuos triukus?

Pink: Aš norėčiau, kad kas nors būtų pasakęs man jų nedaryti! Vis tiek būčiau juos padariusi! Būdama jaunesnė dirbau arklių fermose, tikėsit tuo ar ne, arkliu aš nejodinėjau dešimt metų. Nėra jokio pasiruošimo, kad galėtum jodinėti. Aš pasitempiau šlaunis, išsisukau kulkšnis, susižeidžiau petį, ir panašiai. Ant mano kojų buvo pūslės... Maniau, kad ten 110 laipsnių, vietovė pilna barškuolių ir skambučiai 4 valandą ryto – tikrai, tai buvo gerai!

Pakalbėkime apie dainą „Unwind“. Matosi, jog esi didelė Janis Joplin gerbėja.

Pink: Iš pradžių maniau parašyti apie ją dainą. Parašiusi ją aš perskaičiau ir pamaniau: „Palauk minutėlę, tai ne apie ją. Tai apie mane!“

Kokias dainas mėgsti klausyti koncertiniame autobuse, kad užsivestum?

Pink: Matai, aš esu priešingybė! Aš groju Jack‘ą Johnson‘ą. Tai mane nuramina. Bet kokiu atveju aš esu ‚fejeverkas‘. Aš ieškau ko nors, kas nuramintų mano sėdynę. Taigi, aš pasidarau makijažą, užsidegu keletą žvakių ir klausau Jack‘o Johnson‘o. Taip pat turiu diską, kuriame – visos geriausios dainos, nuo Gorillaz iki Guns N’ Roses, iki … o Dieve! [dainuoja] “Joey, baby …” Tai mano mėgstamiausia daina! Tiksliau „Blonde“ - “Joey”! Būtent tai groja prieš man išeinant ant scenos.