Music.lt logo
TAVO STILIUS:
rock  /  heavy  /  alternative
pop  /  electro  /  hiphop  /  lt
Prisijunk
Prisimink / Pamiršau

Paprasčiausias būdas prisijungti - Facebook:

Prisijunk


Jau esi narys? Prisijunk:
Vartotojo vardas:
Slaptažodis:

Įprasta registracija:
Vartotojo vardas:
Slaptažodis: (bent 6 simboliai)
Pakartokite slaptažodį:
El. pašto adresas: (reikės patvirtinti)

RENGINIO RECENZIJA | 50 metų kūrybos per vieną vakarą su Ian Anderson ir grupe (+ FOTO GALERIJA)

Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

„Jethro Tull“ [Manto Daleckio nuotr.].

„Jethro Tull“ [Manto Daleckio nuotr.].

Mane labai pradžiugino prieš keletą mėnesių pasiekta žinia, kad turėsiu galimybę išgirsti „Jethro Tull“ repertuarą gyvai, o nuo to, kad jį atliks pati kolektyvo siela, tik penkiskart geriau. Progresyviojo roko gerbėjai turėjo progą kovo 10-osios vakarą susirinkti „Compensa“ koncertų salėje pamatyti reginio, kuriame susilies 50 metų palikimas ir patirtis su kitų kolektyvo narių virtuoziškumu ir energija.

Punktualiai 20 valandą savo pasirodymą Ian Anderson su grupe pradėjo nuo dainų, kurios geriausiai reprezentuoja pačias „Jethro Tull“ šaknis, jų ankstyvąją kūrybą, kurioje folko, bliuzo ir džiazo atspalviai maišėsi šviežioje roko formoje laisvai — „Living in the Past“ ir „Nothing is Easy“. Po Ian Anderson pasisveikinimo su publika sekė du kūriniai, kurie patenkina mylinčius „Jethro Tull“ tiek kaip progresyviojo roko revoliucionierius, tiek kaip klasikinio estetiškojo roko pažibas — „Heavy Horses“ ir „Thick as a Brick“ (aišku, buvo sugrotas tik koks penktadalis šio ilgojo kūrinio). Jau vien tiek artroko gerbėjams turėjo įvaryti tokį „laimės infarktą“. Šioje vietoje gerai atsiskleidė ir muzikantų meistriškumas, ir begalinė Ian‘o charizma atliekant tiek vokalo, tiek fleitos partijas. „Heavy Horses“ buvo praskaidrinta ekranizacijomis, taip pat dalį Anderson‘o vokalo partijų pakeitė jas ekrane atliekantys įvairūs žmonės. Ian‘as vėliau pristatė dainą iš legendinio konceptualaus albumo tęsinio „Thick as a Brick 2“ — „Banker Bets, Banker Wins“. Čia lieki sužavėtas, kaip paprastos struktūros daina gali būti taip raiškiai praturtinta tiek gitaros, tiek fleitos, tiek klavišinių. „Jack-in-the-Green“ buvo greitas grįžimas į klasikinių „Jethro Tull“ repertuarą, o iškart po to buvo atlikta žymioji Johano Sebastiano Bacho kompozicijos „Bouree“ interpretacija. Tai greičiausiai buvo roko muzikos estetikos viršūnė tą vakarą — klasikinė kompozicija nuskambėjo skaidriai ir pakiliai, efektas toks, kad lieki „išvertęs žabtus“. „Farm of the Freeway“ priminė gerbėjams apie klasikinį 9-ojo dešimtmečio skambesį, uždirbusi grupei Grammy apdovanojimą. Po „Songs From the Wood“ grupė išeina 20 minučių pailsėti, o gerbėjai atsikvėpti nuo emocijų antplūdžio ir galbūt bare išgerti taurelę ar bokalą.

Po pertraukos grupė grįžta su tokiomis dainomis kaip „Fruits in Frankenfield“ arba žymioji Henriko VIII kompozicija „Pastime With Good Company“, kurioje geriausiai atsiskleidžia didelis Ian‘o interesas į folklorinę kultūrą. O po to pasipylė „saldainiukai“ vienas po kito: pirmiausia būgnininkui buvo patikėta užduotis sugroti žymiąją debiutinio „Jethro Tull“ albumo kompoziciją „Dharma for One“ ir mušamųjų improvizacija (žinoma, ne 20 minučių taškymas, kaip buvo būdinga pirmajam grupės būgnininkui Clive Bunker, bet įspūdį palieka), kurią žiūrovai palydėjo ovacijomis. Po „A New Day Yesterday“ nuskambėjo žymiosios Bacho „Tokatos ir Fugos d-moll“ motyvas, kurį pradėjo vystyti grupės gitaristas, atlikęs fantastišką solo, kuri gale transformavosi į kažką artimo Van Halen‘ų „Eruption“. Prieš šią solo Anderson‘as šmaikštavo, kad gitaristas Florian Opahle gimė su gitara burnoje ir kad dabar jis gali įrodyti savo profesionalumą. Ir įrodė, nes publikos palaikymas buvo garsus ir ryškus. Tikriausiai dėl to Anderson‘as prieš jį lenkėsi ir atliko kitą dainą iš legendinio „Aqualung“ — „My God“. Tai buvo įsimintinas instrumentalinis performansas. Natos iš visų instrumentų liejosi švelniai ir gražiai, išlaikant dainos motyvą. Galiausiai dainą finalizavo įtikinama Ian Anderson „persistengimo“ vaidyba — ilga fleitos pūsčiojimo kulminacija buvo užbaigta Anderson‘o vaidybiniu elementu, kad jį betūpčiojant su fleita pakirto skausmas. Bet publikos reakcija nuo juoko staigiai peršoko prie garsiausio tą vakarą šūkavimo išgirdus pirmuosius „Aqualung“ akordus. Atlikimas taip pat buvo praturtintas ekranizacijomis ir vokalinių rolių kaitaliojimu. Po „Aqualung“ grupė palieka sceną, bet niekas išeit dar nenori. Ir bisas įvyko! Kaip gi visko nefinalizavus turbūt kūriniu-grupės monumentu — „Locomotive Breath“ vis tik uždarė vakarą.

Muzikantai savo darbą atliko nepriekaištingai, nestokojo charizmos, o Ian‘as pasakojo smagias istorijas ir sąmojingai šmaikštavo. Nors paties Ian‘o vokalas nėra pačios įspūdingiausios formos, tačiau jam pavyko susidoroti gan neblogai, žinoma, jo darbas su fleita yra, grubiai sakant, vertas medalio. Nors audiovizualiniai sprendimai manęs nesužavėjo, bet idėja įdomi ir verta bandymo, net neabejoju, kad kiti tai vertina kaip dar didesni atlikimo paįvairinimą.

Žiūrovų kontingentą, savaime suprantama, sudarė vyresnioji karta, bet buvo smagu matyti daug jaunuolių, kurie lygiai taip pat gurmaniškai mėgavosi kiekvienu garsu. Ian Anderson yra intelektualinio roko atstovas, todėl būtų buvę pakankamai keista, jei kažkas būtų įsidrasinęs fiziškai „taškytis“. Gerbėjai linguodami galvomis iš inercijos tiesiog virškino kiekvieną garsą ir buvo panirę į tą nerealųjį kosmosą, kurį sukuria folko, bliuzo, džiazo, world muzikos, klasikos ir artroko lydinys.

Ian Anderson ir jo grupės pasirodymas tikrai įsirėžiantis į galvą, primenantis apie progresyviosios muzikos estetiškumą, archajiškumą ir brandumą, grąžinantis klausytojams senus gerus patyrimus, „griebiantis už širdies“ ir dar daugybė kitų epitetų... Tokie kolektyvai turi būti pastebėti, įvertinti ir žinomi, o dėl to, kad yra atitinkamas ratas žmonių, kurie taip pat šią muziką pripažįsta, jos klauso ir ją suvokia, tik dar smagiau. Ir bent jau aš savo pažįstamiems sakau taisyklę: nevalia praleisti progresyvaus koncerto. Tai šis pasirodymas mano taisyklę patvirtina dvigubai. Lauksiu kito karto!

Renginyje lankėsi ir vertino Einaras Sipavičius, fotografavo Mantas Daleckis.








Susijusi informacija


  • Naudojant music.lt informaciją internete aktyvi nuoroda į www.music.lt yra būtina.
  • Naudojant music.lt informaciją radijo/televizijos eteryje, būtina paminėti, jog informaciją pateikia www.music.lt.
  • Užfiksavus pažeidimus bus kreipiamasi į atitinkamus teisėsaugos organus.


Šaltinis: Music.lt   Peržiūrėta kartų: 525   Data: 2017-03-16
Esamas tekstas

„Jethro Tull“ [Manto Daleckio nuotr.].Mane labai pradžiugino prieš keletą mėnesių pasiekta žinia, kad turėsiu galimybę išgirsti „Jethro Tull“ repertuarą gyvai, o nuo to, kad jį atliks pati kolektyvo siela, tik penkiskart geriau. Progresyviojo roko gerbėjai turėjo progą kovo 10-osios vakarą susirinkti „Compensa“ koncertų salėje pamatyti reginio, kuriame susilies 50 metų palikimas ir patirtis su kitų kolektyvo narių virtuoziškumu ir energija.

Punktualiai 20 valandą savo pasirodymą Ian Anderson su grupe pradėjo nuo dainų, kurios geriausiai reprezentuoja pačias „Jethro Tull“ šaknis, jų ankstyvąją kūrybą, kurioje folko, bliuzo ir džiazo atspalviai maišėsi šviežioje roko formoje laisvai — „Living in the Past“ ir „Nothing is Easy“. Po Ian Anderson pasisveikinimo su publika sekė du kūriniai, kurie patenkina mylinčius „Jethro Tull“ tiek kaip progresyviojo roko revoliucionierius, tiek kaip klasikinio estetiškojo roko pažibas — „Heavy Horses“ ir „Thick as a Brick“ (aišku, buvo sugrotas tik koks penktadalis šio ilgojo kūrinio). Jau vien tiek artroko gerbėjams turėjo įvaryti tokį „laimės infarktą“. Šioje vietoje gerai atsiskleidė ir muzikantų meistriškumas, ir begalinė Ian‘o charizma atliekant tiek vokalo, tiek fleitos partijas. „Heavy Horses“ buvo praskaidrinta ekranizacijomis, taip pat dalį Anderson‘o vokalo partijų pakeitė jas ekrane atliekantys įvairūs žmonės. Ian‘as vėliau pristatė dainą iš legendinio konceptualaus albumo tęsinio „Thick as a Brick 2“ — „Banker Bets, Banker Wins“. Čia lieki sužavėtas, kaip paprastos struktūros daina gali būti taip raiškiai praturtinta tiek gitaros, tiek fleitos, tiek klavišinių. „Jack-in-the-Green“ buvo greitas grįžimas į klasikinių „Jethro Tull“ repertuarą, o iškart po to buvo atlikta žymioji Johano Sebastiano Bacho kompozicijos „Bouree“ interpretacija. Tai greičiausiai buvo roko muzikos estetikos viršūnė tą vakarą — klasikinė kompozicija nuskambėjo skaidriai ir pakiliai, efektas toks, kad lieki „išvertęs žabtus“. „Farm of the Freeway“ priminė gerbėjams apie klasikinį 9-ojo dešimtmečio skambesį, uždirbusi grupei Grammy apdovanojimą. Po „Songs From the Wood“ grupė išeina 20 minučių pailsėti, o gerbėjai atsikvėpti nuo emocijų antplūdžio ir galbūt bare išgerti taurelę ar bokalą.

Po pertraukos grupė grįžta su tokiomis dainomis kaip „Fruits in Frankenfield“ arba žymioji Henriko VIII kompozicija „Pastime With Good Company“, kurioje geriausiai atsiskleidžia didelis Ian‘o interesas į folklorinę kultūrą. O po to pasipylė „saldainiukai“ vienas po kito: pirmiausia būgnininkui buvo patikėta užduotis sugroti žymiąją debiutinio „Jethro Tull“ albumo kompoziciją „Dharma for One“ ir mušamųjų improvizacija (žinoma, ne 20 minučių taškymas, kaip buvo būdinga pirmajam grupės būgnininkui Clive Bunker, bet įspūdį palieka), kurią žiūrovai palydėjo ovacijomis. Po „A New Day Yesterday“ nuskambėjo žymiosios Bacho „Tokatos ir Fugos d-moll“ motyvas, kurį pradėjo vystyti grupės gitaristas, atlikęs fantastišką solo, kuri gale transformavosi į kažką artimo Van Halen‘ų „Eruption“. Prieš šią solo Anderson‘as šmaikštavo, kad gitaristas Florian Opahle gimė su gitara burnoje ir kad dabar jis gali įrodyti savo profesionalumą. Ir įrodė, nes publikos palaikymas buvo garsus ir ryškus. Tikriausiai dėl to Anderson‘as prieš jį lenkėsi ir atliko kitą dainą iš legendinio „Aqualung“ — „My God“. Tai buvo įsimintinas instrumentalinis performansas. Natos iš visų instrumentų liejosi švelniai ir gražiai, išlaikant dainos motyvą. Galiausiai dainą finalizavo įtikinama Ian Anderson „persistengimo“ vaidyba — ilga fleitos pūsčiojimo kulminacija buvo užbaigta Anderson‘o vaidybiniu elementu, kad jį betūpčiojant su fleita pakirto skausmas. Bet publikos reakcija nuo juoko staigiai peršoko prie garsiausio tą vakarą šūkavimo išgirdus pirmuosius „Aqualung“ akordus. Atlikimas taip pat buvo praturtintas ekranizacijomis ir vokalinių rolių kaitaliojimu. Po „Aqualung“ grupė palieka sceną, bet niekas išeit dar nenori. Ir bisas įvyko! Kaip gi visko nefinalizavus turbūt kūriniu-grupės monumentu — „Locomotive Breath“ vis tik uždarė vakarą.

Muzikantai savo darbą atliko nepriekaištingai, nestokojo charizmos, o Ian‘as pasakojo smagias istorijas ir sąmojingai šmaikštavo. Nors paties Ian‘o vokalas nėra pačios įspūdingiausios formos, tačiau jam pavyko susidoroti gan neblogai, žinoma, jo darbas su fleita yra, grubiai sakant, vertas medalio. Nors audiovizualiniai sprendimai manęs nesužavėjo, bet idėja įdomi ir verta bandymo, net neabejoju, kad kiti tai vertina kaip dar didesni atlikimo paįvairinimą.

Žiūrovų kontingentą, savaime suprantama, sudarė vyresnioji karta, bet buvo smagu matyti daug jaunuolių, kurie lygiai taip pat gurmaniškai mėgavosi kiekvienu garsu. Ian Anderson yra intelektualinio roko atstovas, todėl būtų buvę pakankamai keista, jei kažkas būtų įsidrasinęs fiziškai „taškytis“. Gerbėjai linguodami galvomis iš inercijos tiesiog virškino kiekvieną garsą ir buvo panirę į tą nerealųjį kosmosą, kurį sukuria folko, bliuzo, džiazo, world muzikos, klasikos ir artroko lydinys.

Ian Anderson ir jo grupės pasirodymas tikrai įsirėžiantis į galvą, primenantis apie progresyviosios muzikos estetiškumą, archajiškumą ir brandumą, grąžinantis klausytojams senus gerus patyrimus, „griebiantis už širdies“ ir dar daugybė kitų epitetų... Tokie kolektyvai turi būti pastebėti, įvertinti ir žinomi, o dėl to, kad yra atitinkamas ratas žmonių, kurie taip pat šią muziką pripažįsta, jos klauso ir ją suvokia, tik dar smagiau. Ir bent jau aš savo pažįstamiems sakau taisyklę: nevalia praleisti progresyvaus koncerto. Tai šis pasirodymas mano taisyklę patvirtina dvigubai. Lauksiu kito karto!

Renginyje lankėsi ir vertino Einaras Sipavičius, fotografavo Mantas Daleckis.





Siūlomas pataisytas variantas

Pastabos

 

Komentarai (2)

Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Suraskite ir pridėkite norimus kūrinius, albumus arba grupes:


Patvirtinti
einaras13
2017 m. kovo 16 d. 16:57:14
Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

Visiškai sutinku. Bosistas skambėjo milijoną kartų geriau nei tie įrašyti vokalai.


____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
Atsakyti
Konditerijus
2017 m. kovo 16 d. 11:02:08
Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

Optimistikas požiūris. Nors aš irgi taip žvelgiu, ar tai galima vadinti nostalgija, polinkiu stebėti pro rožinius akinius, klausyti pro rožines ausines, nesikabinėti, nes tai juk sava, artima, nežinau. Kita vertus, suprantu ir tuos žmones, kurie mėtosi akmenimis (smulkiais). Detalizuosiu keletą akmenukų: vaizdo projekcijos - gerk, negėręs ką nori - traktoriai, mėgintuvėliai.. juokinga, neprofesionaliai, atmestinai padaryta; ,,padedantieji'' vokalistai - negerai, atleisk man, Dieve, bet aš jų nekenčiu, moteris per 'Heavy Horses' spiegianti ir erzinanti, paauglys - per Aqualung, skaudu. Suprantu, argumentus, kodėl jų reikia, bet jų iš tiesų reikia, kad jie būtų savo kojomis ant scenos, o ne tose pačiose vaizdo projekcijose ir fonogramose. Gaila, negalėjau atsipalaiduoti per šiuos kūrinius, kankinausi, o džiaugiausi, kai Ianas vienas dainuodavo. Man pilnai užteko tiek, kiek jis išdainuoja ir labai norėjau tuos du kūrinius be 'pagelbinės' išklausyti.

P.S. Įsiterpdavo bosistas kartais (atrodo viename kūrinyje) padainuoti ir puikiai sekėsi, klausėsi.  


____________________
All Is Dream and Everything is Real
Atsakyti
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI

Susijusios naujienos

0
1

Buvęs grupės Jethro Tull muzikantas David Palmer pasikeitė lytį, ir dabar yra moteris vardu Dee. 66 metų amžiaus klavišininkas, šiuo metu Ispanijoje įrašinėjantis debiutinį solo albumą, sutinka, kad gerbėjai gali būti šokiruoti šio pasikeitimo, tačiau...

Copyright 2001-2017 music.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.

Šiuo metu vertiname


Biosphere Biosphere
8,2

Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

Užsiregistruok ir vertink!

Artimiausi įvykiai

Kas vyksta?

einaras13 įvertino Styx dainą Miss America - 10 balų
einaras13 mėgsta Styx dainą Miss America
Silentist sukūrė naują dienoraštį tarybiniai šventiniai atvirukai
Sahja įvertino Miley Cyrus dainą Nobody's Perfect - 6 balais
Sahja įvertino Jonas Brothers dainą We Got the Party - 4 balais
Sahja įvertino Ashlee Simpson dainą Autobiography - 4 balais
Isa mėgsta Six Organs of Admittance albumą Ascent
einaras13 įvertino Ten Walls dainą Adi - 7 balais
Sahja įvertino Marillion dainą Living With The Big Lie - 5 balais
Sahja įvertino Marillion dainą Bridge - 6 balais
  Daugiau

Pokalbių dėžutė

15:00 - WeeT
Atsinaujino TOP 40!
15:00 - WeeT
Atsinaujino LT TOP 30!
14:24 - Crazyz
Jei atsirastų norinčių apsilankyt koncertuose ir parašyt renginio recenziją - pm
11:42 - DjVaids
Nors ne cover'is "Verjamem" vis gi 2012 Slovenian Eurovision daina, tik pavadinimas toks pat.
17:43 - PLIKASS
Kuklia kaina * 9,95 €
17:41 - PLIKASS
Labs vakars, gal kurį nors sudomintų STEVEN WILSON "To The Bone" (2017) albumas Audio CD pavidale ??
15:00 - WeeT
Atsinaujino TOP 40!
15:00 - WeeT
Atsinaujino LT TOP 30!
03:22 - DjVaids
Kokios šalys Eurovizijoje buvo su coveriais. Be Slovenijos.
12:11 - Stripped
Manau, dainos eilutės ''ir buvo toks sunkus ruudo'' šiems metams kaip niekada tinkamos. Ypatingai, pajūrio gyventojams. Teko ir gelbėti rūsį, užlietą pirmą kartą po 20 metų. Bet užtat spėjau perklausyti visus 6 Bix XXX restauruotus kompaktus po 2 kartus.
Daugiau  

Informacija

  Šiuo metu naršo narių: 4
  Neregistruotų vartotojų: 348
  Iš viso užsiregistravę: 72672
  Naujausias narys: Anakonda2009
  Šiandien apsilankė: 99388
Reklamos nekenčia: 8


My status  Music.lt Skype
Muzika per facebook  Music.lt Facebook