Music.lt logo
TAVO STILIUS:
rock  /  heavy  /  alternative
pop  /  electro  /  hiphop  /  lt
Prisijunk
Prisimink / Pamiršau

Paprasčiausias būdas prisijungti - Facebook:

Prisijunk


Jau esi narys? Prisijunk:
Vartotojo vardas:
Slaptažodis:

Įprasta registracija:
Vartotojo vardas:
Slaptažodis: (bent 6 simboliai)
Pakartokite slaptažodį:
El. pašto adresas: (reikės patvirtinti)

RENGINIO RECENZIJA | „Apocalyptica“ lygu „Metallica“ kvadratu (+ FOTO GALERIJA)

Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

Apocalyptica. [Vytenio Jurevičiaus nuotr.]

Apocalyptica. [Vytenio Jurevičiaus nuotr.]

Nereikėjo spalio 30-osios vakarą net pasiekti „Compensa“ salės, kad pamatytum apokaliptinius vaizdinius – aštri šlapdriba užklupo ilgose eilutėse prie arenos išsirikiavusius gerbėjus. Taip pat tai buvo ir pirmasis ženklas, kad „Apocalyptica“ nenustoja būti mylimi Lietuvos gerbėjų, o ir jų šiųmetinė programa yra tikra bomba – išskirtinai tik „Metallica“ repertuaras, atliekamas keturių violončelių (na, vėliau prisidėjo būgnai).

Antras gerai nuteikiantis vaizdinys buvo tas, kad greičiausiai neteko matyti tokios sausakimšos „Compensa“ salės. Laisvų sėdimų vietų gal buvo tik viena kita (reikėjo gerai įsižiūrėti, kad jas aptikti). Žmonių srautai dar vis plaukė ir praėjus 10 minučių po 20 valandos. Greičiausiai tokį scenarijų numatęs kolektyvas nusprendė pradėti keliolika minučių po 20 valandos.

Na ir prasidėjo. Išėjo ketveriukė ir iškart pradėjo groti du bene labiausiai visiems įstrigusius „Metallicos“ numerius „Enter Sandman“ ir „Master of Puppets“. Skambesys nuo pat pradžių buvo netikėtai įdomus ir geras, ypač kai matai „Apocalyptica“ pirmą kartą. Iškart pradėjo suktis mintys, kad patiems „Metallica“ nariams turėtų būti gėda lygintis su šiomis jų kūrinių interpretacijoms. Turbūt viena labiausiai įstrigusių kompozicijų buvo trečiasis numeris „Harvester of Sorrow“. Šis kūrinys tikrai nėra niekuo išskirtinis „Metallica“ repertuare, rifas netgi kiek nuobodus, tačiau violončelės jį pateikė sunkiai ir labai įdomiai (nes žemos violončelių tonacijos visada patrauklios ausiai).

Šitoj vietoj turėčiau atkreipti dėmesį į tai, kaip grupės nariai (dažniausiai Eicca Toppinen, žinoma) bendravo su publika. Koncerto pradžioje viskas buvo kaip įmanoma optimalu, t.y. kaip ryšys ir turėtų būti palaikomas. Pasisveikinimas, trumpi komentarai apie tai, kokį jie čia repertuarą gros, kaskart vis pristato dainą ir jos pavadinimą prieš ją grodami. Toks bendravimo būdas labai derėjo su klasikine koncerto atmosfera (bent jau pirmojoje pasirodymo dalyje).

Toliau nuskambėjo dar keli įdomūs numeriai: „The Unforgiven“, „Sad But True“, „Creeping Death“, „Wherever I May Roam“. Buvo galima stebėti kiekvieną violončelistą atskirai, stebėti jų lakstančius pirštus, pagal juos sekioti, kuris kurią partiją groja, buvo galima žiūrėti, kuris jau nenulaiko kojų ant kėdės ir stojasi, ir vienas prieina prie kito, ir kaip grojimo violončele maniera pasidaro panaši į stovintį gitaristą su savo puikia elektrine gitara. Kiekviena kompozicija skambėjo savaip įdomiai, toks instrumentas kaip violončelė sukuria įdomų skambesį tiek sunkiose, tiek švelnesnėse kompozicijose, tiek greitose, tiek lėtose.

Prieš baigdami pirmąją dalį, kuri buvo išskirtinai sugrota tik keturiomis violončelėmis be jokių būgnų (pagal pirminę „Apocalypticos“ debiutinio albumo „Plays Metallica by Four Cellos“ koncepciją, taigi, visą albumą pirmojoje dalyje atliko originaliai), grupė nusprendė pajuokauti. Eicca pristatė į „Apocalypticos“ kolektyvą šiam turui sugrįžusį buvusį narį Antero Manninen, kuriam reikėjo labai didelių aplodismentų, kad publika priverstų jį pakilti nuo kėdės ir pasirodyti. Eicca juokavo, kad publikai pavyko jį ne tik pakelti nuo kėdės, bet ir priversti nusišypsoti (per pirmąsias septynias kompozicijas tikrai buvo akivaizdu, kad Antero yra pats rimčiausias iš jų keturių).

Pirmąją dalį baigė paskutinysis „Plays Metallica by Four Cellos“ kūrinys „Welcome Home (Sanitarium)“, kuriame Antero sugrojo ryškiausią partiją (atitinkančią Hetfield‘o vokalą), ir apskritai visas kūrinys nuskambėjo bene magiškai ir patapo dar vienu labai įsimintinu to vakaro numeriu kartu su „Harvester of Sorrow“.

Buvo paskelbta pertrauka, kuri stebėtinai užtruko bene pusvalandį. Manau, kad taip stipriai laiko nederėtų tempti. Gal ilgose baro eilėse stovintiesiems laiko buvo kaip tik, tačiau didžioji dalis žiūrovų vis tik nuobodžiai laukė visą pusvalandį savo vietose.

Antroji dalis buvo, pasak pačių narių, daug „rokenroliškesnė“, jau ir su būgnininku Mikko Sirén priešakyje. Pirmąją kompoziciją „Fade to Black“ būgnai pabaigoje, atrodo, gerokai praturtino, nes pati būgnų partija buvo ganėtinai dinamiška, bet palaipsniui pirmoje dalyje sukurtas solidus ir klasiškas įvaizdis pradėjo byrėti, o keturių violončelių magiją užgaubė būgnų šešėlis. Čia nutiko vienas iš tų keistų atvejų, kada būgnai nepraturtina muzikos, gal net jai šiek tiek pakenkia ir tai ypač pasijuto per „For Whom The Bell Tolls“. Tas bliūdas labiau būtų helovyniškas atributas gąsdinti žmones vakare (nes tikrai, nuskambėjus pirmam dūžiui kai kurie net krūptelėjo) nei varpo imitacija vienoj puikiausių „Metallicos“ dainų. Manau, kad kai kurių akcentų, kurių yra originalioje dainos versijoje, nesugrojo ir violončelės, todėl „For Whom The Bell Tolls“ drįstu vadinti vienu iš nepavykusių numerių koncerte.

Vėliau situacija smarkiai pataisė tokio tipo daina, kuriai daug būgnų netgi labai reikia, o violončelistų partijų greitumas net sužavėjo – „Fight Fire With Fire“. Net ir lėtesnė „Until it Sleeps“ nuskambėjo daug įdomiau nei originali „Metallicos“ versija. Tačiau po dviejų įtikinamų numerių sekė dar vienas abejotinas, gal ne tiek nepavykęs kiek „For Whom the Bell Tolls“, tačiau kūrinio efektas daug kartų suprastintas, palyginus su originalu. Kalbu apie „Orion“.

Toks pat trijų dainų ciklas pasikartojo dar kartą: „Escape“ ir „Battery“ nuskambėjo labai stipriai, atlikimo kokybė nepriekaištinga (nors grupės nariai dar juokavo, kad „Battery“ anksčiau jiems buvo tiesiog per sudėtingas kūrinys, bet su juo dabar susidorojo puikiai), publika palaipsniui įsijudino ir stojosi nuo kėdžių, tačiau tada, kai grupės nariai pasiūlė visiems pakilti nuo kėdžių (štai čia įvyko ir dramatiškas pokytis bendravime su publikoje – viskas pradėjo panašėti į rokerišką pataikavimą nei į klasišką paprastumą), jie sugrojo „Seek & Destroy“, kuri buvo prifarširuotų pigių ir niekam nereikalingų „AC/DC“ motyvų ir visas kūrinys patapo panašesnis į farsą nei į „Metallicos“ kūrinį.

Nors matėsi norinčių sprukti iš salės, nes prieš „Seek & Destroy“ Eicca pranešė, kad tai bus paskutinė vakaro daina, bet kurie, turintys lankymosi koncertuose patirties žino, kad be biso paprastai niekas nesibaigia. O kadangi tokių žmonių būna dauguma, tai aplodismentai tiesiog užgožė viską. Taigi ir visi bėgantys po kelių akimirkų buvo sustabdyti „Nothing Else Matters“ garsų. Tai neabejotinai mylimiausia gerbėjų kompozicija, nors po visų tų galingų kūrinių prieš bisą ji nuskambėjo kiek blankokai. Galiausiai palinkėję taikos ir ramybės, grupės nariai sugrojo tikrai paskutinį numerį „One“, kuris tikrai yra labai geras pasirinkimas koncerto pabaigai. Ir tada jau tikras atsisveikinimas, tikri dėkojimai, tikri aplodismentai ir, žinoma – nemarus pažadas sugrįžti vėl.

Neneigiu, kad koncertas buvo labai įdomus. Išties, net tie momentai, kuriuos, remdamasis savo kuklia nuomone, vadinu šiokiais tokiais „liapsusais“, buvo įdomūs. O labai pavykę numeriai prašosi epiteto „Metallica“ kvadratu. Keturios violončelės skamba įspūdingai, subtiliai, įmantriai ir visaip kitaip. Publika ypač aktyvi. Tačiau akivaizdu, kad pirmoji koncerto dalis buvo daug nepriekaištingesnė palyginus su antrąja. „Apocalyptica“ be būgnų nuskambėjo geriau nei su būgnais, tačiau čia, žinoma, daugiau skonio reikalas nei objektyvus įvertinimas – galbūt rokiškesnis įvaizdis daugeliui prilipo labiau nei klasiškesnis. Peršasi išvada, kad „Apocalyptica“ gali tikti įvairiems klausytojams ir iššaukti įvairius palyginimus, įvairias diskusijas. Čia jų sėkmės ir unikalumo formulė.

Renginyje lankėsi ir vertino Einaras Sipavičius, fotografavo Vytenis Jurevičius.

Apocalyptica








Susijusi informacija


  • Naudojant music.lt informaciją internete aktyvi nuoroda į www.music.lt yra būtina.
  • Naudojant music.lt informaciją radijo/televizijos eteryje, būtina paminėti, jog informaciją pateikia www.music.lt.
  • Užfiksavus pažeidimus bus kreipiamasi į atitinkamus teisėsaugos organus.


Šaltinis: Music.lt   Peržiūrėta kartų: 380   Data: 2017-11-03
Esamas tekstas

Apocalyptica. [Vytenio Jurevičiaus nuotr.]Nereikėjo spalio 30-osios vakarą net pasiekti „Compensa“ salės, kad pamatytum apokaliptinius vaizdinius – aštri šlapdriba užklupo ilgose eilutėse prie arenos išsirikiavusius gerbėjus. Taip pat tai buvo ir pirmasis ženklas, kad „Apocalyptica“ nenustoja būti mylimi Lietuvos gerbėjų, o ir jų šiųmetinė programa yra tikra bomba – išskirtinai tik „Metallica“ repertuaras, atliekamas keturių violončelių (na, vėliau prisidėjo būgnai).

Antras gerai nuteikiantis vaizdinys buvo tas, kad greičiausiai neteko matyti tokios sausakimšos „Compensa“ salės. Laisvų sėdimų vietų gal buvo tik viena kita (reikėjo gerai įsižiūrėti, kad jas aptikti). Žmonių srautai dar vis plaukė ir praėjus 10 minučių po 20 valandos. Greičiausiai tokį scenarijų numatęs kolektyvas nusprendė pradėti keliolika minučių po 20 valandos.

Na ir prasidėjo. Išėjo ketveriukė ir iškart pradėjo groti du bene labiausiai visiems įstrigusius „Metallicos“ numerius „Enter Sandman“ ir „Master of Puppets“. Skambesys nuo pat pradžių buvo netikėtai įdomus ir geras, ypač kai matai „Apocalyptica“ pirmą kartą. Iškart pradėjo suktis mintys, kad patiems „Metallica“ nariams turėtų būti gėda lygintis su šiomis jų kūrinių interpretacijoms. Turbūt viena labiausiai įstrigusių kompozicijų buvo trečiasis numeris „Harvester of Sorrow“. Šis kūrinys tikrai nėra niekuo išskirtinis „Metallica“ repertuare, rifas netgi kiek nuobodus, tačiau violončelės jį pateikė sunkiai ir labai įdomiai (nes žemos violončelių tonacijos visada patrauklios ausiai).

Šitoj vietoj turėčiau atkreipti dėmesį į tai, kaip grupės nariai (dažniausiai Eicca Toppinen, žinoma) bendravo su publika. Koncerto pradžioje viskas buvo kaip įmanoma optimalu, t.y. kaip ryšys ir turėtų būti palaikomas. Pasisveikinimas, trumpi komentarai apie tai, kokį jie čia repertuarą gros, kaskart vis pristato dainą ir jos pavadinimą prieš ją grodami. Toks bendravimo būdas labai derėjo su klasikine koncerto atmosfera (bent jau pirmojoje pasirodymo dalyje).

Toliau nuskambėjo dar keli įdomūs numeriai: „The Unforgiven“, „Sad But True“, „Creeping Death“, „Wherever I May Roam“. Buvo galima stebėti kiekvieną violončelistą atskirai, stebėti jų lakstančius pirštus, pagal juos sekioti, kuris kurią partiją groja, buvo galima žiūrėti, kuris jau nenulaiko kojų ant kėdės ir stojasi, ir vienas prieina prie kito, ir kaip grojimo violončele maniera pasidaro panaši į stovintį gitaristą su savo puikia elektrine gitara. Kiekviena kompozicija skambėjo savaip įdomiai, toks instrumentas kaip violončelė sukuria įdomų skambesį tiek sunkiose, tiek švelnesnėse kompozicijose, tiek greitose, tiek lėtose.

Prieš baigdami pirmąją dalį, kuri buvo išskirtinai sugrota tik keturiomis violončelėmis be jokių būgnų (pagal pirminę „Apocalypticos“ debiutinio albumo „Plays Metallica by Four Cellos“ koncepciją, taigi, visą albumą pirmojoje dalyje atliko originaliai), grupė nusprendė pajuokauti. Eicca pristatė į „Apocalypticos“ kolektyvą šiam turui sugrįžusį buvusį narį Antero Manninen, kuriam reikėjo labai didelių aplodismentų, kad publika priverstų jį pakilti nuo kėdės ir pasirodyti. Eicca juokavo, kad publikai pavyko jį ne tik pakelti nuo kėdės, bet ir priversti nusišypsoti (per pirmąsias septynias kompozicijas tikrai buvo akivaizdu, kad Antero yra pats rimčiausias iš jų keturių).

Pirmąją dalį baigė paskutinysis „Plays Metallica by Four Cellos“ kūrinys „Welcome Home (Sanitarium)“, kuriame Antero sugrojo ryškiausią partiją (atitinkančią Hetfield‘o vokalą), ir apskritai visas kūrinys nuskambėjo bene magiškai ir patapo dar vienu labai įsimintinu to vakaro numeriu kartu su „Harvester of Sorrow“.

Buvo paskelbta pertrauka, kuri stebėtinai užtruko bene pusvalandį. Manau, kad taip stipriai laiko nederėtų tempti. Gal ilgose baro eilėse stovintiesiems laiko buvo kaip tik, tačiau didžioji dalis žiūrovų vis tik nuobodžiai laukė visą pusvalandį savo vietose.

Antroji dalis buvo, pasak pačių narių, daug „rokenroliškesnė“, jau ir su būgnininku Mikko Sirén priešakyje. Pirmąją kompoziciją „Fade to Black“ būgnai pabaigoje, atrodo, gerokai praturtino, nes pati būgnų partija buvo ganėtinai dinamiška, bet palaipsniui pirmoje dalyje sukurtas solidus ir klasiškas įvaizdis pradėjo byrėti, o keturių violončelių magiją užgaubė būgnų šešėlis. Čia nutiko vienas iš tų keistų atvejų, kada būgnai nepraturtina muzikos, gal net jai šiek tiek pakenkia ir tai ypač pasijuto per „For Whom The Bell Tolls“. Tas bliūdas labiau būtų helovyniškas atributas gąsdinti žmones vakare (nes tikrai, nuskambėjus pirmam dūžiui kai kurie net krūptelėjo) nei varpo imitacija vienoj puikiausių „Metallicos“ dainų. Manau, kad kai kurių akcentų, kurių yra originalioje dainos versijoje, nesugrojo ir violončelės, todėl „For Whom The Bell Tolls“ drįstu vadinti vienu iš nepavykusių numerių koncerte.

Vėliau situacija smarkiai pataisė tokio tipo daina, kuriai daug būgnų netgi labai reikia, o violončelistų partijų greitumas net sužavėjo – „Fight Fire With Fire“. Net ir lėtesnė „Until it Sleeps“ nuskambėjo daug įdomiau nei originali „Metallicos“ versija. Tačiau po dviejų įtikinamų numerių sekė dar vienas abejotinas, gal ne tiek nepavykęs kiek „For Whom the Bell Tolls“, tačiau kūrinio efektas daug kartų suprastintas, palyginus su originalu. Kalbu apie „Orion“.

Toks pat trijų dainų ciklas pasikartojo dar kartą: „Escape“ ir „Battery“ nuskambėjo labai stipriai, atlikimo kokybė nepriekaištinga (nors grupės nariai dar juokavo, kad „Battery“ anksčiau jiems buvo tiesiog per sudėtingas kūrinys, bet su juo dabar susidorojo puikiai), publika palaipsniui įsijudino ir stojosi nuo kėdžių, tačiau tada, kai grupės nariai pasiūlė visiems pakilti nuo kėdžių (štai čia įvyko ir dramatiškas pokytis bendravime su publikoje – viskas pradėjo panašėti į rokerišką pataikavimą nei į klasišką paprastumą), jie sugrojo „Seek & Destroy“, kuri buvo prifarširuotų pigių ir niekam nereikalingų „AC/DC“ motyvų ir visas kūrinys patapo panašesnis į farsą nei į „Metallicos“ kūrinį.

Nors matėsi norinčių sprukti iš salės, nes prieš „Seek & Destroy“ Eicca pranešė, kad tai bus paskutinė vakaro daina, bet kurie, turintys lankymosi koncertuose patirties žino, kad be biso paprastai niekas nesibaigia. O kadangi tokių žmonių būna dauguma, tai aplodismentai tiesiog užgožė viską. Taigi ir visi bėgantys po kelių akimirkų buvo sustabdyti „Nothing Else Matters“ garsų. Tai neabejotinai mylimiausia gerbėjų kompozicija, nors po visų tų galingų kūrinių prieš bisą ji nuskambėjo kiek blankokai. Galiausiai palinkėję taikos ir ramybės, grupės nariai sugrojo tikrai paskutinį numerį „One“, kuris tikrai yra labai geras pasirinkimas koncerto pabaigai. Ir tada jau tikras atsisveikinimas, tikri dėkojimai, tikri aplodismentai ir, žinoma – nemarus pažadas sugrįžti vėl.

Neneigiu, kad koncertas buvo labai įdomus. Išties, net tie momentai, kuriuos, remdamasis savo kuklia nuomone, vadinu šiokiais tokiais „liapsusais“, buvo įdomūs. O labai pavykę numeriai prašosi epiteto „Metallica“ kvadratu. Keturios violončelės skamba įspūdingai, subtiliai, įmantriai ir visaip kitaip. Publika ypač aktyvi. Tačiau akivaizdu, kad pirmoji koncerto dalis buvo daug nepriekaištingesnė palyginus su antrąja. „Apocalyptica“ be būgnų nuskambėjo geriau nei su būgnais, tačiau čia, žinoma, daugiau skonio reikalas nei objektyvus įvertinimas – galbūt rokiškesnis įvaizdis daugeliui prilipo labiau nei klasiškesnis. Peršasi išvada, kad „Apocalyptica“ gali tikti įvairiems klausytojams ir iššaukti įvairius palyginimus, įvairias diskusijas. Čia jų sėkmės ir unikalumo formulė.

Renginyje lankėsi ir vertino Einaras Sipavičius, fotografavo Vytenis Jurevičius.






Siūlomas pataisytas variantas

Pastabos

 

Komentarai (7)

Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Suraskite ir pridėkite norimus kūrinius, albumus arba grupes:


Patvirtinti
einaras13
2017 m. lapkričio 4 d. 21:30:37
Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

Na taip, tai ir sakau, čia daug kas priklauso nuo bendro muzikinio skonio, bendrų sentimentų vienokiai ar kitokiai muzikai bei momentinės nuotaikos. Man tą vakarą buvo didesnis poveikis būtent pirmosios dalies, ypač kaip žmogui, apskritai neklausančiam klasikinės muzikos, bet perdozuojančiam roko/metalo, tai buvo kažkas maloniai neįprasto (įvertinant ir faktą, kad Apocalypticą mačiau pirmąjį kartą ir apskritai jų net namuose pernelyg neklausydavau). O garso "Compensoje" tikrai netrūko (na, nežinau dėl ten aukštai sėdėjusių).

O dėl Saulės Laikrodžio tai tikrai liūdna, jie už savo visai neblogas pastangas kurti visai neblogą muziką nusipelnė žymiai daugiau nei 15 žmonių. Kartais dalykams tiesiog trūksta reklamos ir tiek... 


____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
Atsakyti
Stripped
2017 m. lapkričio 4 d. 16:41:41
Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

Nesutinku kad pirmoji dalis be mušamųjų instrumentų buvo kažkuo geresnė ar tikresnė. Man tikroji Apokalyptarka tik su būgnais. Koncerto metu (Švyturio arenoje) iš karto pajutau kad elementariai trūksta garso, aišku tiems kas sėdėjo pirmose eilėse tikriausiai jo pakako. Supratau kad namie klausydavausi netgi geriau (su nebloga audio aparatūra ir tinkamu garso lygiu), tik tiek kad čia matau gyvai grojančius muzikantus na ir regiu šviesų efektus ir dar galiu su visais paploti. Taip sakant truputį kitokia atmosfera nei namų koncertų salėje. Tai antroji dalis mane gerokai nustebino, nes maniau kad šiame ture jie būgnininko paslaugų iš viso atsisakė. O ritmas suteikia energijos ir įneša daugiau rokinės dvasios, suvokimo kad šita muzika yra kur kas unikalesnė nei įprastas klasikinės muzikos koncertas. Na, ir kas be ko džiaugiuosi kad Apocalyptica visgi apsilankė ne tik Kaune ir Vilniuje - Klaipėdoje tokie koncertai yra retenybė ir man dėl to liūdna. Ir nors tai nelabai į temą, bet tarkime Saulės laikrodžio koncerte prieš porą savaičių apsilankė iki 15 žmonių. Pavydžiu aš abiejų sostinių melomanams.


Atsakyti
Konditerijus
2017 m. lapkričio 4 d. 10:30:54
Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

Neskatinti manęs intelekto reikalaujančiai diskusijai


____________________
All Is Dream and Everything is Real
Atsakyti
einaras13
2017 m. lapkričio 4 d. 00:13:29
Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

Smagumo prasme šitą recenziją neabejotinai įveikia rašinėlis apie "Twelve Foot Ninja" prieš keletą savaičių, į ką, manau, ir 4Blackberry savo komentaru referuoja. Šioje recenzijoje daug subjektyvios refleksijos, susižavėjimo suplakto su nenumaldomu noru drabstytis šūdais, nu žodž, daugiau tipiško manęs šioje recenzijoje yra negu TFN... Galbūt ta šūdadrėbystė šiek tiek įneša smagumo į šią recenziją, bet visa recenzijos atmosfera labiau nuosaiki nei smagi. 


____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
Atsakyti
einaras13
2017 m. lapkričio 4 d. 00:04:24
Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

Mano pirminis epitetas "faršas" pavirto "farsu". Ot kai kas subtiliai paredagavo. Bet prarado efektą tas žaismas "farširuotas faršas" {#}


____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
Atsakyti
4Blackberry
2017 m. lapkričio 3 d. 23:25:04
Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

Buvo ir dar smagesnė.. {#}


____________________
The wind (of change) took her away.
Atsakyti
Konditerijus
2017 m. lapkričio 3 d. 23:18:38
Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

Smagi recenzija, labai patiko :D


____________________
All Is Dream and Everything is Real
Atsakyti
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI

Susijusios naujienos

Rudenį turu po Lietuvą gerbėjus džiugins „Apocalyptica“
2
1

Spalio pabaigoje suomių metalo titanai „Apocalyptica“, virtuoziškai apjungę simfoninius instrumentus ir sunkiąją muziką, Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje atliks populiariausią savo programą, skirtą legendinės grupės „Metallica“ kūrybai. Grupės „Apocalypti...
RENGINIO RECENZIJA | Solidus jubiliejinis sugrįžimas: „Apocalyptica“ koncertas Valdovų rūmuose (+ FOTO GALERIJA)
6
0

Jei 3 kartas nemeluoja, o 4 – garantuoja, tai 10-asis - ko gero gali galvą guldyti, jog daugiau kaip du dešimtmečius egzistuojančiai suomių grupei publikos gausa Marijos žemėje tikrai bus didžiulė. Tuo buvo galima įsitikinti liepos 9-ąją Valdovų rūmų didž...
Liepą Valdovų rūmų kieme koncertuos „Apocalyptica“
13
0

Liepos 9 d. LDK Valdovų rūmų didžiajame kieme savo naująjį albumą pristatys suomių rokeriai „Apocalyptica“. Ne kartą Lietuvoje koncertavęs charizmatiškų violončelininkų ketvertas šį sykį džiugins melomanus savo aštuntuoju studijiniu albumu „Shadowmaker“, ...
Renginio recenzija | „Apocalyptica“ Kaune: tarp simfoninių ir sunkiosios muzikos garsų
9
2

Penktadienio vakarą Kauno „Žalgirio“ areną drebino suomių violončelininkai „Apocalyptica“. Bene aštuntąjį kartą Lietuvoje besilankę muzikantai šį kartą atvyko ne vieni – tikrų tikriausius metalo garsus simfoniniu skambesiu papildė taip pat iš Suomijos atv...

Copyright 2001-2017 music.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.

Šiuo metu vertiname


Cruachan Cruachan
7,7

Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

Užsiregistruok ir vertink!

Artimiausi įvykiai

Kas vyksta?

  Daugiau

Pokalbių dėžutė

09:09 - Crazyz
na, sutapimų gi būna
01:13 - DjVaids
Mane tai nustebino Nelly Furtado & Nelly koncertai, o tiksliau grafikas : vieną dieną Nelly Furtado koncertas Kaune, o jau kitą Nelly Vilniuje.
12:04 - p_ruta_
Buvo 2006, tai tuo metu aš dar juo nesidomėjau, va va galėtų su paskutiniu albumu atlėkti, man irgi susiklausė labai gerai
10:48 - Rutonė
Tai kad Idolas jau buvo ar ne porą kartų, gaila, neteko nė karto apsilankyt. Bet dabar ar eičiau - nežinau, bet tik todėl, kad ir be jo greičiausiai atsirastų, ką norėčiau pamatyt gyvai. Šiaip paskutinysis albumas susiklausė netgi labai gerai.
09:40 - p_ruta_
Yra iš ko pasirinkti ką aplankyti, pakankamai platu žanrų prasme. Aš vis dar labai noriu, kad Billy Idol galų gale atvykti į Lietuvą, matyt dar per jaunas, o dar ir daugiau kokių glam'o legendų...
22:10 - Rutonė
Apklausa tai.... Pasirinkimo variantai tokie, kad... - t.y. per daug. Lengviau būtų pasirinkt, kur neičiau...
15:00 - WeeT
Atsinaujino TOP 40!
15:00 - WeeT
Atsinaujino LT TOP 30!
22:09 - p_ruta_
Na tada gali būti, aš asmeniška esu mačius to laikotarpio „Komjaunimo tiesos“ topus, neskaitant žurnalų, tai kiti buvo
21:13 - DjVaids
Apie 1989 m.+/-1 m. "Lietuvos pionierius" laikraštis toks buvo. Jame buvo kategorijoje užsienio atlikejai. 1oj. vietoj buvo arba Modern Talking, arba U2. Metinis top 10.
Daugiau  

Informacija

  Šiuo metu naršo narių: 6
  Neregistruotų vartotojų: 431
  Iš viso užsiregistravę: 72672
  Naujausias narys: Anakonda2009
  Šiandien apsilankė: 195602
Reklamos nekenčia: 8


My status  Music.lt Skype
Muzika per facebook  Music.lt Facebook