Music.lt logo
TAVO STILIUS:
rock  /  heavy  /  alternative
pop  /  electro  /  hiphop  /  lt
Prisijunk
Prisimink / Pamiršau

Paprasčiausias būdas prisijungti - Facebook:

Prisijunk


Jau esi narys? Prisijunk:
Vartotojo vardas:
Slaptažodis:

Įprasta registracija:
Vartotojo vardas:
Slaptažodis: (bent 6 simboliai)
Pakartokite slaptažodį:
El. pašto adresas: (reikės patvirtinti)

RENGINIO RECENZIJA | Carl Palmer su grupe: progresyviojo roko klasika, tik kitaip

Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

Carl Palmer ir grupė. [org. nuotr.]

Carl Palmer ir grupė. [org. nuotr.]

„Emerson, Lake & Palmer” vardas turi būti girdėtas kiekvienam žmogui, kuris bent kažką žino apie progresyvųjį roką. Tai kaip lakmuso popierėlis — jei paleidus „Karn Evil 9“ arba net „Lucky Man“ žmogus šitos dainos neatpažįsta, jo negalima laikyti progresyvaus roko klausytoju. „ELP“ turbūt yra komerciškai sėkmingiausia progresyviojo roko grupė po „Pink Floyd“, yra nupirkta daug milijonų šios grupės įrašų. Deja, vienas labiausiai gerbiamų klavišininkų roko muzikos istorijoje Keith Emerson ir žmogus, be kurio galbūt apskritai progresyvusis rokas nebūtų taip iškilęs, Greg Lake, paliko šį pasaulį 2016 metais. Todėl beliko Carl Palmer platinti legendinio kolektyvo kūrybą, būtent šiuo tikslu jo grupė „Carl Palmer‘s ELP Legacy“ dabar vykdo turą.

„Emerson, Lake & Palmer“ mėgo daryti kitokias jau žinomų, dažniausiai klasikinių kūrinių adaptacijas, nemaža dalis jų žymiausių instrumentinių kūrinių yra klasikinės muzikos kompozicijų versijos. Jei originaliai „ELP“ pasižymėjo dominuojančiu Keith Emerson sintezatorių skambesiu, tai Palmer‘is ir grupė sugalvoja „ELP“ kūrinius adaptuoti dar kitaip — atsisakant sintezatoriaus, jį pakeičiant ekspresyvia gitara, kurios partijas atlieka puikus muzikantas Paul Bielatowicz. Bosine gitara ir „Chapman stick“ instrumentu partijas atliko Simon Fitzpatrick, o vokalo rolę kai kuriose dainose perėmė Lino Vairetti. Toks šis ketvertas, bandęs pagerbti „ELP“ grupės palikimą vasario 22-ąją dieną „Vakario“ klube.

Ir, kaip ir planuota, šiek tiek po 20 valandos užgeso šviesos ir į sceną įžengė šis trejetas (be Vairetti), pasiruošęs atlikti žymųjį TV serialo „Peter Gunn“ teminį kūrinį (autorius Henry Mancini), kurios adaptaciją, žinoma, buvo sugroję ir „Emerson, Lake & Palmer“. Galingas numeris iškart sujaudino daugelį klausytojų, įsijautimo klausytojuose buvo matyti daug, o ir plojimai su kiekviena daina vis stiprėjo ir stiprėjo. Iškart po to įžengė Lino Vairetti, kuris atliko vokalinę partiją žymiosios „Karn Evil 9“ kūrinio dalies, kurios pradžioje visi yra sveikinami tik atvykę į šou („Welcome back, my friends to the show that never ends / We're so glad you could attend. Come inside! Come inside“). Šioje vietoje būtina išreikšti bene vienintelę abejonę, kilusią koncerto metu dėl paties atlikimo pateikimo ir profesionalumo. Lino Vairetti vokalas nėra iš stipriausių, o garsas buvo taip sureguliuotas, kad išryškėtų Palmer‘io mušamųjų partijos, todėl vokalas labiau užlindo į antrąjį planą, dėl ko nepavyko apčiuopti tos emocijos, kuri spinduliuodavo „ELP“ kūriniuose, kai juos atlikdavo Greg Lake.

Stipriai nuskambėjo ir „Knife-Edge“, kuri yra iš debiutinio „Emerson, Lake & Palmer”, o dar labiau nudžiugino tai, kad grupė pasirinko atlikti „Trilogy“. Pristatydamas šį kūrinį Palmer‘is išreiškė, kad tai yra jo paties mėgstamiausias albumas (šios apžvalgos autorius sutinka!), taip pat priminė, jog ant albumo viršelio jis yra dešinėje. „Trilogy“ atlikta labai įmantriai — be vokalo, pirmoje dalyje imituojant savotišką gitaros ir boso tarp Bielatowicz ir Fitzpatrick bataliją, nes visus muzikinius niuansus būtent šie du instrumentai išpildė grodami pakaitomis. Stipriajai kūrinio daliai jau susiliejo gitaros ir boso partijos, įsijungė ir ritmas. Skambėjo įdomiai, tik tas vokalo nebuvimas žinant, kaip gerai skamba Greg Lake vokalai tame kūrinyje, paliko dalelę tuštumo visame atlikime.

Toliau buvo dar įdomesnis grupės eksperimentas su viena žymesnių „Emerson, Lake & Palmer” baladžių „From The Beginning“, kuri, vėlgi, atlikta be vokalo, ir iš esmės tik vienu instrumentu — „Chapman stick“, kurį puikiai yra įvaldęs Simon Fitzpatrick (galite šį muzikantą pasižymėti kaip vieną iš tų retų bosistų kaip Tony Levin, Nick Beggs ar John Myung, kurie apskritai groja „Chapman stick“). Tik vėliau įsijungė būgnai, o dainos viduryje atsirado įdomus žymiosios Scott Joplin kompozicijos „Maple Leaf Rag“, patapusios amerikietiškos muzikos folkloru, intarpas. Atrodytų nesuderinamos šių dviejų motyvų nuotaikos, bet bendras įspūdis pasilieka visai įdomus.

Vėliau sekė Palmer‘io istorija prieš Bacho žymiąją „Toccata and Fugue in D minor“, paminėdamas ir grupės „Sky“ versiją (1980 metų), kuri buvo viena iš priežasčių, kodėl „ELP“ niekada savo šio kūrinio atlikimo nepateikė. Tačiau „Carl Palmer‘s ELP Legacy“ vis tik atliko šį kūrinį, kuriame labai įdomiai gitara perima tų grandiozinių bažnytinių vargonų vaidmenį, todėl viskas skamba šiurkščiai, bet galingai. Ovacijų po šio kūrinio būta ir nemažų. O kai Palmer‘is paminėjo, kad karjeros pradžioje, dar neturėdamas krypties kolektyvas nusprendė, kad klausytojus galima toliau gąsdinti kompozicija „21st Century Schizoid Man“, kuria anksčiau Greg Lake su „King Crimson“ įvarydavo gerbėjams šoką, tai nuskambo ir šio kūrinio versija, kurioje tą vokalo efektais iškraipytą robotišką balsą atliko Paul Bielatowicz. Trijulė nepriekaištingai, išlaikydami beveik visus tuos įmantrius muzikinius niuansus, sugrojo šį kūrinį.

„Arabesque Nr. 1 / Clair de Lune“ atliko tik Paul Bielatowicz — tai kūrinys be fejerverkų, tik gražios harmonijos ir lengvas gitaros garsas, prikaustęs publiką. Po to sekė uždeganti „Hoedown“ (ir dabar ji buvo uždeganti). Palmer‘is ją pristatydamas susimaišė teigdamas, jog ji yra iš „Tarkus“ albumo (iš tiesų iš „Trilogy“), tačiau visiškai pateisinama, ypač žinant, kaip neįtikėtinai seniai „ELP“ kūrė savo muziką. Paskutinį kartą Vairetti įžengė atliekant „Lucky Man“ vokalus, kurie vėlgi, neskambėjo pakankamai įtikinamai, nors muzikantai kūrinį sugrojo, vėlgi, gražiai. Irgi žymus klasikinis Carl Orff kūrinys „Carmina Burana“ rado savo vietą „Carl Palmer‘s ELP Legacy“ programoje, po kurio jau Palmer‘is su grupe norėjo atsisveikinti, tačiau dar persigalvojo ir dar pranešė žiūrovams, kad jei stipriai plosite po šio kūrinio, tai bus ir dar vienas. Ir tai buvo, kas be ko, „Fanfare For The Common Man“, pati žymiausia ir be amo klausytojus paliekanti Aaron Copland kūrinio adaptacija. Šįkart ji buvo praturtinta ilga Palmer‘io būgnų solo partija, kurioje 68-erių metų būgnininkas parodė ne tik puikią fizinę formą, bet ir priminė, kodėl 8-ajame dešimtmetyje buvo tituluojamas geriausiu tos eros būgnininku. Ne tik grojimo greitis, bet ir ritmų sudėtingumas, ir akrobatiniai triukai mėtant lazdeles ir grojant tuo pačiu metu, o dar ir nematytos grojimo technikos (ne kiekvieną dieną matai būgnininkus išgaunančius specifinį garsą, kai lėkštė užgaunama lazdelę nuleidžiant bene stačiu kampu į ją). Trumpai tariant, pritrenkianti solo partija, puikiai įsiterpusi į „Fanfare For The Common Man“ tematiką.

Na ir žinoma, žmonės plojo, todėl grupė dar sugrojo Čaikovskio „Nutrocker“, po to vėl plojo, bet grupė jau nebeišėjo. Vis dėlto, šįkart organizatoriai neapgavo, koncertas truko vos keliom minutėm daugiau nei pusantros valandos. Ir tai buvo labai geras laikas, išskyrus tuos smulkius niuansus dėl atlikimo. Taip pat vertėtų paminėti, jog šis koncertas buvo vienas iš tų retų atvejų, kai muzikos stilius (rokas, ir kartais net sunkus) neatitiko pačios erdvės, kur kostiumuoti gerbėjai sėdėjo prie staliukų. Žinoma, reikia pasirūpinti lankytojų patogumu, ypač žinant, kad dauguma „ELP“ klausytojų yra vyresnės kartos atstovai, bet iš šono galėjo pasirodyti, kad šioje erdvėje grosiantis „Carl Palmer‘s ELP Legacy“ tėra foninis restoraninės aplinkos užpildymas. Dar keisčiau viskas atrodė jau prasidėjus koncertui, kai muzikantai groja galingą instrumentinę partiją, o pusė žmonių kažkaip suvaržytai linguoja galvą ir mosikuoja rankomis, nes sugrūstų staliukų erdvė (o gal erdvės nebuvimas?) neleido klausytojams jaustis laisviau.

Galų gale, tai buvo ne tik geras koncertas, kuris sukelia nostalgiją ilgamečiams „ELP“ ir klasikinės muzikos fanams, bet ir šiokia tokia „ELP“ istorijos pamokėlė. Carl Palmer dainų pristatymai buvo labai įdomūs, padėjo geriau suprasti „ELP“ kūrybinę kryptį ir grupės vystymąsi. Tai tikrai buvo vykęs „ELP“ kūrybos skleidimo, pagarbos atidavimo Keith‘ui ir Greg‘ui vakaras. O Palmer‘iui dar tik grot ir grot, trauktis tikrai nėra kur!

Renginyje lankėsi ir vertino Einaras Sipavičius.










  • Naudojant music.lt informaciją internete aktyvi nuoroda į www.music.lt yra būtina.
  • Naudojant music.lt informaciją radijo/televizijos eteryje, būtina paminėti, jog informaciją pateikia www.music.lt.
  • Užfiksavus pažeidimus bus kreipiamasi į atitinkamus teisėsaugos organus.


Šaltinis: Music.lt   Peržiūrėta kartų: 791   Data: 2019-03-03
Esamas tekstas

Carl Palmer ir grupė. [org. nuotr.]„Emerson, Lake & Palmer” vardas turi būti girdėtas kiekvienam žmogui, kuris bent kažką žino apie progresyvųjį roką. Tai kaip lakmuso popierėlis — jei paleidus „Karn Evil 9“ arba net „Lucky Man“ žmogus šitos dainos neatpažįsta, jo negalima laikyti progresyvaus roko klausytoju. „ELP“ turbūt yra komerciškai sėkmingiausia progresyviojo roko grupė po „Pink Floyd“, yra nupirkta daug milijonų šios grupės įrašų. Deja, vienas labiausiai gerbiamų klavišininkų roko muzikos istorijoje Keith Emerson ir žmogus, be kurio galbūt apskritai progresyvusis rokas nebūtų taip iškilęs, Greg Lake, paliko šį pasaulį 2016 metais. Todėl beliko Carl Palmer platinti legendinio kolektyvo kūrybą, būtent šiuo tikslu jo grupė „Carl Palmer‘s ELP Legacy“ dabar vykdo turą.

„Emerson, Lake & Palmer“ mėgo daryti kitokias jau žinomų, dažniausiai klasikinių kūrinių adaptacijas, nemaža dalis jų žymiausių instrumentinių kūrinių yra klasikinės muzikos kompozicijų versijos. Jei originaliai „ELP“ pasižymėjo dominuojančiu Keith Emerson sintezatorių skambesiu, tai Palmer‘is ir grupė sugalvoja „ELP“ kūrinius adaptuoti dar kitaip — atsisakant sintezatoriaus, jį pakeičiant ekspresyvia gitara, kurios partijas atlieka puikus muzikantas Paul Bielatowicz. Bosine gitara ir „Chapman stick“ instrumentu partijas atliko Simon Fitzpatrick, o vokalo rolę kai kuriose dainose perėmė Lino Vairetti. Toks šis ketvertas, bandęs pagerbti „ELP“ grupės palikimą vasario 22-ąją dieną „Vakario“ klube.

Ir, kaip ir planuota, šiek tiek po 20 valandos užgeso šviesos ir į sceną įžengė šis trejetas (be Vairetti), pasiruošęs atlikti žymųjį TV serialo „Peter Gunn“ teminį kūrinį (autorius Henry Mancini), kurios adaptaciją, žinoma, buvo sugroję ir „Emerson, Lake & Palmer“. Galingas numeris iškart sujaudino daugelį klausytojų, įsijautimo klausytojuose buvo matyti daug, o ir plojimai su kiekviena daina vis stiprėjo ir stiprėjo. Iškart po to įžengė Lino Vairetti, kuris atliko vokalinę partiją žymiosios „Karn Evil 9“ kūrinio dalies, kurios pradžioje visi yra sveikinami tik atvykę į šou („Welcome back, my friends to the show that never ends / We're so glad you could attend. Come inside! Come inside“). Šioje vietoje būtina išreikšti bene vienintelę abejonę, kilusią koncerto metu dėl paties atlikimo pateikimo ir profesionalumo. Lino Vairetti vokalas nėra iš stipriausių, o garsas buvo taip sureguliuotas, kad išryškėtų Palmer‘io mušamųjų partijos, todėl vokalas labiau užlindo į antrąjį planą, dėl ko nepavyko apčiuopti tos emocijos, kuri spinduliuodavo „ELP“ kūriniuose, kai juos atlikdavo Greg Lake.

Stipriai nuskambėjo ir „Knife-Edge“, kuri yra iš debiutinio „Emerson, Lake & Palmer”, o dar labiau nudžiugino tai, kad grupė pasirinko atlikti „Trilogy“. Pristatydamas šį kūrinį Palmer‘is išreiškė, kad tai yra jo paties mėgstamiausias albumas (šios apžvalgos autorius sutinka!), taip pat priminė, jog ant albumo viršelio jis yra dešinėje. „Trilogy“ atlikta labai įmantriai — be vokalo, pirmoje dalyje imituojant savotišką gitaros ir boso tarp Bielatowicz ir Fitzpatrick bataliją, nes visus muzikinius niuansus būtent šie du instrumentai išpildė grodami pakaitomis. Stipriajai kūrinio daliai jau susiliejo gitaros ir boso partijos, įsijungė ir ritmas. Skambėjo įdomiai, tik tas vokalo nebuvimas žinant, kaip gerai skamba Greg Lake vokalai tame kūrinyje, paliko dalelę tuštumo visame atlikime.

Toliau buvo dar įdomesnis grupės eksperimentas su viena žymesnių „Emerson, Lake & Palmer” baladžių „From The Beginning“, kuri, vėlgi, atlikta be vokalo, ir iš esmės tik vienu instrumentu — „Chapman stick“, kurį puikiai yra įvaldęs Simon Fitzpatrick (galite šį muzikantą pasižymėti kaip vieną iš tų retų bosistų kaip Tony Levin, Nick Beggs ar John Myung, kurie apskritai groja „Chapman stick“). Tik vėliau įsijungė būgnai, o dainos viduryje atsirado įdomus žymiosios Scott Joplin kompozicijos „Maple Leaf Rag“, patapusios amerikietiškos muzikos folkloru, intarpas. Atrodytų nesuderinamos šių dviejų motyvų nuotaikos, bet bendras įspūdis pasilieka visai įdomus.

Vėliau sekė Palmer‘io istorija prieš Bacho žymiąją „Toccata and Fugue in D minor“, paminėdamas ir grupės „Sky“ versiją (1980 metų), kuri buvo viena iš priežasčių, kodėl „ELP“ niekada savo šio kūrinio atlikimo nepateikė. Tačiau „Carl Palmer‘s ELP Legacy“ vis tik atliko šį kūrinį, kuriame labai įdomiai gitara perima tų grandiozinių bažnytinių vargonų vaidmenį, todėl viskas skamba šiurkščiai, bet galingai. Ovacijų po šio kūrinio būta ir nemažų. O kai Palmer‘is paminėjo, kad karjeros pradžioje, dar neturėdamas krypties kolektyvas nusprendė, kad klausytojus galima toliau gąsdinti kompozicija „21st Century Schizoid Man“, kuria anksčiau Greg Lake su „King Crimson“ įvarydavo gerbėjams šoką, tai nuskambo ir šio kūrinio versija, kurioje tą vokalo efektais iškraipytą robotišką balsą atliko Paul Bielatowicz. Trijulė nepriekaištingai, išlaikydami beveik visus tuos įmantrius muzikinius niuansus, sugrojo šį kūrinį.

„Arabesque Nr. 1 / Clair de Lune“ atliko tik Paul Bielatowicz — tai kūrinys be fejerverkų, tik gražios harmonijos ir lengvas gitaros garsas, prikaustęs publiką. Po to sekė uždeganti „Hoedown“ (ir dabar ji buvo uždeganti). Palmer‘is ją pristatydamas susimaišė teigdamas, jog ji yra iš „Tarkus“ albumo (iš tiesų iš „Trilogy“), tačiau visiškai pateisinama, ypač žinant, kaip neįtikėtinai seniai „ELP“ kūrė savo muziką. Paskutinį kartą Vairetti įžengė atliekant „Lucky Man“ vokalus, kurie vėlgi, neskambėjo pakankamai įtikinamai, nors muzikantai kūrinį sugrojo, vėlgi, gražiai. Irgi žymus klasikinis Carl Orff kūrinys „Carmina Burana“ rado savo vietą „Carl Palmer‘s ELP Legacy“ programoje, po kurio jau Palmer‘is su grupe norėjo atsisveikinti, tačiau dar persigalvojo ir dar pranešė žiūrovams, kad jei stipriai plosite po šio kūrinio, tai bus ir dar vienas. Ir tai buvo, kas be ko, „Fanfare For The Common Man“, pati žymiausia ir be amo klausytojus paliekanti Aaron Copland kūrinio adaptacija. Šįkart ji buvo praturtinta ilga Palmer‘io būgnų solo partija, kurioje 68-erių metų būgnininkas parodė ne tik puikią fizinę formą, bet ir priminė, kodėl 8-ajame dešimtmetyje buvo tituluojamas geriausiu tos eros būgnininku. Ne tik grojimo greitis, bet ir ritmų sudėtingumas, ir akrobatiniai triukai mėtant lazdeles ir grojant tuo pačiu metu, o dar ir nematytos grojimo technikos (ne kiekvieną dieną matai būgnininkus išgaunančius specifinį garsą, kai lėkštė užgaunama lazdelę nuleidžiant bene stačiu kampu į ją). Trumpai tariant, pritrenkianti solo partija, puikiai įsiterpusi į „Fanfare For The Common Man“ tematiką.

Na ir žinoma, žmonės plojo, todėl grupė dar sugrojo Čaikovskio „Nutrocker“, po to vėl plojo, bet grupė jau nebeišėjo. Vis dėlto, šįkart organizatoriai neapgavo, koncertas truko vos keliom minutėm daugiau nei pusantros valandos. Ir tai buvo labai geras laikas, išskyrus tuos smulkius niuansus dėl atlikimo. Taip pat vertėtų paminėti, jog šis koncertas buvo vienas iš tų retų atvejų, kai muzikos stilius (rokas, ir kartais net sunkus) neatitiko pačios erdvės, kur kostiumuoti gerbėjai sėdėjo prie staliukų. Žinoma, reikia pasirūpinti lankytojų patogumu, ypač žinant, kad dauguma „ELP“ klausytojų yra vyresnės kartos atstovai, bet iš šono galėjo pasirodyti, kad šioje erdvėje grosiantis „Carl Palmer‘s ELP Legacy“ tėra foninis restoraninės aplinkos užpildymas. Dar keisčiau viskas atrodė jau prasidėjus koncertui, kai muzikantai groja galingą instrumentinę partiją, o pusė žmonių kažkaip suvaržytai linguoja galvą ir mosikuoja rankomis, nes sugrūstų staliukų erdvė (o gal erdvės nebuvimas?) neleido klausytojams jaustis laisviau.

Galų gale, tai buvo ne tik geras koncertas, kuris sukelia nostalgiją ilgamečiams „ELP“ ir klasikinės muzikos fanams, bet ir šiokia tokia „ELP“ istorijos pamokėlė. Carl Palmer dainų pristatymai buvo labai įdomūs, padėjo geriau suprasti „ELP“ kūrybinę kryptį ir grupės vystymąsi. Tai tikrai buvo vykęs „ELP“ kūrybos skleidimo, pagarbos atidavimo Keith‘ui ir Greg‘ui vakaras. O Palmer‘iui dar tik grot ir grot, trauktis tikrai nėra kur!

Renginyje lankėsi ir vertino Einaras Sipavičius.






Siūlomas pataisytas variantas

Pastabos

 

Komentarai (0)

Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Suraskite ir pridėkite norimus kūrinius, albumus arba grupes:


Patvirtinti
Komentarų nėra. Būk pirmas!
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI

Copyright 2001-2021 music.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.
Pasiūlė Daina Mėgsta
Edas Queen Under Pressure
 Queen
 
Sahja Mike Oldfield The Chamber
 Mike Oldfield
 

Šiuo metu vertiname


The Gathering The Gathering
8

Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

Užsiregistruok ir vertink!

Artimiausi įvykiai

Kas vyksta?

Konditerijus įvertino Cock Robin dainą When Your Heart Is Weak - 10 balų
Konditerijus mėgsta Cock Robin dainą When Your Heart Is Weak
Sahja įvertino Yngwie Malmsteen dainą In the Dead of Night - 2 balais
Alvydas1 mėgsta Paleisk
Sahja įvertino Mads Langer dainą Love Letter - 6 balais
Alvydas1 mėgsta Beautiful Day
Sahja įvertino Ozric Tentacles dainą Blooperdome - 5 balais
Sahja įvertino Mads Langer dainą House Of Life - 4 balais
Sahja įvertino Mads Langer dainą Breathe Out - 5 balais
Sahja įvertino Yngwie Malmsteen dainą Mistreated - 2 balais
  Daugiau

Pokalbių dėžutė

01:25 - edzkaa1
Iš ko taip sprendžiat? Nepasakiau nieko apie vakcinas
17:36 - Konditerijus
Edzka antivakseris
00:50 - edzkaa1
tarpus reikia ištrint. O dėl dozių, tai jau turbūt visur rašė, gali pagooglinti apie viral load, tikrai surasi
00:46 - edzkaa1
šitą dabar tik radau: https/ covid.joinzoe.com/post/new-top -5-covid-symptoms
00:44 - edzkaa1
Kiek mieste teko būti, beveik nemačiau, kad kur būtų su kaukėm, nebent transporte ar parduotuvėse, kur dar buvo privaloma. O renginiuose ar kavinėse, visi be. Dėl simptomų prieš porą mėnesių jau skaičiau, nežinau ar rasiu dabar..
18:48 - einaras13
ir čiaudėdamas tokias pačias dozes viruso.
18:48 - einaras13
Kaukes vis dar nešioja ir distancijos vis dar laikosi ir galbūt net sąžiningiau nei antipasistai. Prielaidos nėra argumentas. Ir be to, aš dar neskaičiau tyrimų, kuriuose būtų aptariama, kaip dažnai skiepytas žmogus serga COVID'u neturėdamas temperatūros
00:49 - edzkaa1
nešiotojai kaip tik tie, kurie su pasais, kaukių nebenešioja ir distancijos nesilaiko, visur vaikšto, o užsikrėtę be aukštos temperatūros čiaudi
22:10 - einaras13
Bet man tai nesaugu būti tarp šitų viruso nešiotojų. Plyz, Edai, įvesk privalomą GP
21:23 - Alvydas1
Galimybių paso nereikia music.lt
Daugiau  

Informacija

  Šiuo metu naršo narių: 1
  Neregistruotų vartotojų: 226
  Iš viso užsiregistravę: 72949
  Naujausias narys: JamesAbapy
  Šiandien apsilankė: 83966
Reklamos nekenčia: 8


My status  Music.lt Skype
Muzika per facebook  Music.lt Facebook