Music.lt logo
TAVO STILIUS:
rock  /  heavy  /  alternative
pop  /  electro  /  hiphop  /  lt
Prisijunk
Prisimink / Pamiršau

Paprasčiausias būdas prisijungti - Facebook:

Prisijunk


Jau esi narys? Prisijunk:
Vartotojo vardas:
Slaptažodis:

Įprasta registracija:
Vartotojo vardas:
Slaptažodis: (bent 6 simboliai)
Pakartokite slaptažodį:
El. pašto adresas: (reikės patvirtinti)

RENGINIO RECENZIJA | Karštasis „Mystic Festival“ ir metalistų divizija Krokuvoje

Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

Nuotraukos autorius: Mantas Daleckis

Nuotraukos autorius: Mantas Daleckis

2019-ųjų metų festivalių sezonas jubiliejinis. Nuo vokiečių „W:O:A“ iki lietuvių „Kilkim Žaibu“, nuo norvegų „Tons Of Rock“ iki – „Mystic Festival“.

1999 metai davė pradžią kaimyninėje Lenkijoje vykstančiam mišrių metalo rūšių festivaliui „Mystic Festival“, savo eklektišku line up‘u pradžiuginančiu įvairaus skonio sunkiosios muzikos klausytojus.

Tad apie viską nuo pradžių. Jau du dešimtmečius gyvuojantis „Mystic Festival“ į Krokuvą sukvietė metalistus ne tik iš Lenkijos, bet ir iš viso pasaulio. Karščio sviliname plote buvo galima sutikti metalhead‘ų iš Argentinos, Kanados, JAV, Vokietijos ir kitur, tame tarpe ir tėvynainių. Odinė armija, kuri ir kepaliukas duonos, padėtas ant ližės intensyviai veržėsi į metalistinę krosnį, susidėjusią iš trijų scenų. Pagrindinė scena – „Main Stage“ buvo įkurta pačioje Krokuvos „Tauron“ arenoje, kai tuo tarpu „Park Stage“ bei „The Shrine“ (kuri apipavidalinta pamėklėmis, kėlė šiokį tokį pagarbų šiurpulį) buvo lauke. Įdomus sprendimas, galbūt kada sulauksime kažko panašaus ir Lietuvoje, šalia „Siemens“ ar „Žalgirio“ arenų aptverta teritorija, pridėta po pora scenų ir bam festivalis, su viena erdve, kuri bene tiesiogine to žodžio prasme prikelia naujam gyvenimui.

Pirmoji diena

Taigi pirma stotelė, pirmasis festivalio pasirodymas „Park Stage“, kurią atidarė melodic death metal grupė „Omnium Gatherum“ iš Suomijos. Karštą dieną siautulingieji suomiai veik su pirmuoju gitaros rifu susirinkusiems metaliūgoms parodė, kur jie atvažiavo ir kas jų laukia. Daug šėlsmo, įtraukiančios melodijos ir negailestingos kaitros. Užteko pirmų 15 minučių, kad krokuviškas tropikų įdegis papuoštų pačias netikėčiausias klausytojų kūnų vietas (pernelyg nekonkretizuojant kurias).

„Kokia karšta diena! Nepamirškite gerti, ir ne tik alų, aišku, jį taip pat.“ – nuskamba Jukka Pelkonen išminties perliukai. Jiems pabaigus visą pasirodymą, judame toliau, mintijant, jog metalo festivaliai turėtų vykti žiemą, nes odinė liaudis karštyje yra labai skausmingas reginys, tiesa, nepaprastai žavus. Šiais atvejais supranti, kokie atsidavę yra metalo muzikos gerbėjai.

Krokuvos „Tauron“ arenoje įsikūrusią „Main Stage“ atidarė ukrainiečių – „Jinjer“ kolektyvas, vedinas stipraus vokalo savininkės Tatianos Shmailyuk. Kosminis pasirodymas, tarsi ateiviai iš sunkiojo metalo planetos, nusileidę į žemę, savo demonišku growl'u bandantys išsikviesti patį belzabubą, kurį pavyko pakviesti ar reinkarnuotis į jį „The Shrine“ scenos atidarytojams, lenkų grupei „In Twilight's Embrace“.

Taigi trys scenos, kuriose vykstantys pasirodymai lipte lipa vienas kitam ant kulnų, o kartais ir skaudžiai numina. Kaip kad jau pirmosios dienos vakare paaiškės, grupių „Amon Amarth“, „Batushka“ ir „In Flames“ gerbėjams norint pilnavertiškai dalyvauti kiekvienos iš jų pasirodyme, vienu metu reikia būti trijose vietose. Įmanoma? Labai norint – taip.

Per pirmąją festivalio dieną nuskambėjo 14 grupių, iš kurių bene didžiausio populiarumo sulaukė šios: „Jinjer“, „Vltimas“, „Eluveitie“, „Soulfly“, „Testament“, „Powerwolf“, „Amon Amarth“, „In Flames“, „Slipknot“ (na ne veltui „Park Stage“ ir „Main Stage“ atstovės).

Kelios iš jų paliko daugiausiai įspūdžių. Tad detaliau.

Keltų melodingojo mirties metalo atstovai – „Eluveitie“ yra dažni svečiai Lietuvoje, kaip kad ir kaimyninėje Lenkijoje. Dideliu sąstatu pasižyminti grupė, Krokuvoje pasirodė be vieno nario, pučiamųjų instrumentų guru Matteo Sisti. „Ačiū Krokuva, ačiū Lenkija, be jūsų mūsų nebūtų. Esame didelė grupė, tad galbūt ir nepastebėjote, kad vieno iš narių trūksta, jis liko namuose, nes ne per seniausiai vedė. Siųskite geras mintis jam ir jo žmonai“.

Beklausant jų pasirodymo aplankė déjà vu jausmas, kad kažkur tas skardiniškas skambesys jau yra girdėtas. „Tauron“ arena turi sąsajų su Vilniaus „Siemens“ arena. Šis jausmas išsilaikė ir beklausant sunkiosios muzikos veteranų – „Testament“. Hitai, tokie, kaip: „The Pale King“, „Into the Pit“, „Over the Wall“, o ypatingai „D.N.R. (Do Not Resuscitate)“, užsuko keletą mosh pit‘ų iškeliančių į viršų keletą damų. Viena iš jų nuolatos atsidurdavo prie pat scenos esančio žavaus jaunikaičio glėbyje ir švelniai būdavo jo nuleidžiama atgal į minią (žavesys nublanksta, supratus, kad tai apsauginis ir viskas ne taip jau ir žavu, kita vertus: „Still a better love story than twilight“).

Įdomu buvo stebėti kaip „Testament“ vokalisto Chuck Billy joystick‘as virsta mikrofono laikikliu, įsivaizduojama gitara, o kartais ir būgnais. Štai ką reiškia, kai žmogus yra multiinstrumentalistas, prakalbinti gali bet ką, net ir metalinę lazdą.

Pasibaigus amerikiečių thrash metal atstovų pasirodymui, publika patraukė į „Park Stage“, kur jų laukė teatrališkiausias visos dienos (o gal ir viso „Mystic Festival“?) grupės „Powerwolf“ šou. Gotiškieji power metal atstovai iš Vokietijos, savo ar vampyriškai vilkolakišku ar vilkolakiškai vampyrišku įvaizdžiu, vokiškosios power'io mokyklos skambesiu prikaustė nuo pat pirmosios minutės. Scenos dekoracijos tarsi signalizuoja, kad atsidūrei kažkur „Van Helsingo“ pasaulyje, kuriam tave paruošia „Powerwolf“ klavišininkas Falk Maria Schlegel peržegnodamas publiką.

„Sveika Krokuva, kovosime su blogio jėgomis ir jūs esate mūsų armija“, – šiais žodžiais pristatoma ko gero žinomiausia powerwolf'ų daina „Army Of The Night“. Jai skambant žolės aplink „Park Stage“ nebelieka į orą pakyla pieskų fejerverkai, kurie nenusėda iki pat vokiečių pasirodymo pabaigos. „Sugrįšime į Lenkiją rudenį“, – atsisveikina „Powerwolf“ frontman‘as Karsten "Attila Dorn" Brill, „et galėtų ir į Lietuvą atvažiuoti“, – mintyse pasvajoja Rūta, su didžiule minia metalhead‘ų keliaudama į „Main Stage“, kurioje laukė švedų grupės „Amon Amarth“ pasirodymas.

Kai dvejose scenose pasitinka trisdešimties laipsnių karštis, o vaikštinėsimas po trijų scenų teritorijas daugeliui būna didžiausiu metų sportu, vieni į kitus imama žiūrėti it į ne už ilgo išsikraunančias telefono baterijas. Gerai, kad su lig kiekvienos grupės pasirodymu vis iš naujo buvo papildomos vaikščiojančių (o neretai ir sėdinčių) baterijų atsargos.

Skambant pirmiesiems „Amon Amarth“ skleidžiamiems garsams, nukrenta uždanga su naujojo „Berserker“ albumo emblema, atvėrusia ugningą vikingų šou, su tiek audros, kad apsaugininkai vos spėdavo valytis žibalą nuo kaklų. „Lauke karšta, tad ir čia nusprendėme įnešti šiek tiek karščio“, - teigia amon‘ų frontman‘as Johan Hegg, kurio kartu su kitų „Amon Amarth“ grupės narių atsparumas ugniai suponuoja mintį, jog scenoje matome Targaryen‘ų atstovus, ką gali žinoti, gal irgi drakono sūnūs?

Jei „Powerwolf“ artistiškojo šou elementai siejosi labiau su išgalvotais personažais, tai amonų pasirodymas džiugino neretai idealizuota vikingiška anų laikų realija, kuri buvo perteikta šiems laikams, skambant gaivališkai melodijai. Scenoje „mėtėsi“ didžiulis vikingų šalmas, o šalia penkių normanų, pasirodė ir papildomų asmenų, sukūrusių kovines scenas. Trumpai tariant – skandinaviškos mitologijos į valias.

„Ar pasirengę šiandien šėlti taip, kaip tikri vikingai?“

Pasirengę tikrai buvo, o jei ir ne, vis tiek šėlo drauge su tokiais kūriniais, kaip: „First Kill“, „Crack the Sky“, „The Pursuit of Vikings“, „Raise Your Horns“, „The Way of Vikings“, „Raven's Flight“, „Guardians of Asgaard“, „Raven's Flight“ ir t.t. Po griausmingojo Mjølniro smūgio, pasigirsta „Twilight of the Thunder God“ daina, su kuria ir užsibaigė „Amon Amarth“ pasirodymas.

Kad karčiausias dienos koncertas, teigti būtų banalu, bet taip yra. Ir ne tik todėl, kad scenoje penki nuožmiai žavūs vikingai, bet ir dėl pastarųjų naudojamo pirotechnikos ir liepsnų kiekio. Viso pasirodymo metu nebuvo aišku iš kokios burnos ir kokios apimties gali išlįsti liepsnos liežuvėlis.

Belaukiant paskutiniojo ir to cherry on the top grupės „Slipknot“ pasirodymo, publika išsiskirsto po tamsiąsias scenas, kuriose jau vyksta veiksmas. Kol „The Shrine“ savąjį pasirodymą užbaiginėjo lenkų juodošiaus atstovai – „Batushka“, „Park Stage“ efektingą pradžią tvirtino melodingojo metalo grupė iš Švedijos – „In Flames“.

Nuovargis padarė savo. Ištvermingiausi mošinosi ir circle pit‘inosi su paskutiniuoju pirmosios „Mystic Festival“ dienos „Park Stage“ pasirodymu, kai tuo tarpu ne tokie ištvermingi, it špokai, tik kad ne ant vyšnių, o ant laiptų sutūpė stebėti energingojo „In Flames“ pasirodymo, kurį pasitiko tamsa ir žiburėliai. Tikra metaliūgiška romantika – žiburiai tamsoje ir metalcore skambesį nešantys kūriniai, kaip kad: „Voices“, „The Truth“, „I Am Above“, „Burn“, „(This Is Our) House“ ir kt.

Pasibaigus pirmosios dienos 13-ajam pasirodymui, visi išjudėjo stebėti bene laukiamiausios vakaro grupės „Slipknot“. Po atgauto žado pamačius abra kadabra šposą (nukrenta scenos užsklanda žemyn, o tada staigiai šauna į viršų ir atsiduria palubėje esančioje dėžėje), įsiliejame į amerikiečių šou. Sveiki atvykę į teatrališką pasirodymą: Rubiko kubikai, besikeičiančios šviečiančių sienų imitacijos ir skirtinguose aukštuose vykstantis vyksmas. Akimirkai galėjai pagalvoti atsidūręs „Super Mario“ žaidime, kuriame vienu metu žaidžia skirtingi žaidėjai ir pasiekia skirtingus lygius. Jei su „Amon Amarth“ vis buvo neaišku kaip jie nenudega, tai su „Slipknot“ galva neišnešė kaip tie visi mariai ir luigiai nenusiverčia ar elementariausiai nepasimeta visame chaose.

Skambant tokiems kūriniams, kaip: „Before I Forget“, „Psychosocial“, „Prosthetics“, „Vermilion“, „The Devil in I“, „Custer“, „Get This“, „All Out Life“, „Duality“, „Sulfur“ ir kt. vis būdavo neaišku kur sutelkti žvilgsnį? Ar į gaubtuotąjį čiuvą, kurį priartinus supranti, kad sapnuosi košmarus, ar į vokalistą, ar į klavišininką, ežio giminaitį, karts nuo karto pasijaudinant dėl jo oro atsargų.

„Ar jūs norite dar? Ar jums dar negana? Mums visiems čia pirmas kartas. Ar norite kartu su mumis įeiti į istoriją?“, – nuo scenos nuaidi klausimas, užsukantis bemaž visą pasirodymą nesibaigiančius mosh‘us ir circle pit‘us, kuriuos vainikavo: „Spit It Out“, „Surfacing“.

Antroji diena

Pirmoji diena buvo karšta, tačiau antroji – dar karštesnė. Po vakarykštės peklos ir iškviestų belzabubų, lauke temperatūra įpusėja ketvirtą dešimtį, retkarčiais pereidama į antrąją jos pusę. Termometrų stulpeliams pakilus iki +36°C „Park Stage“ žiūrovų gretos, besiklausant suomių hrash metal grupės „Lost Society“, papilnėjo asmenimis su galvos apdangalais. Protingas sprendimas, atsižvelgiant į pragariškame karštyje įsikūrusias dvi scenas. Jei „Park Stage“, dar galėjai pasidžiaugti minkšta žolyte, tai pamėkliškoji „The Shire“ scena buvo it keptuvė, kur įkaitinto betono kaitra, tiesiogine to žodžio prasme, degino kojas. Dėl šios priežasties ir ypač dėl susidubliavusių pagrindinių scenų pasirodymų laikų, „The Shrine“ scena buvo mažiausiai žiūrovų lankoma. Ne veltui pastaroji buvo „papuošta“ įvairiausiomis šmėklomis ir giltinėmis, nes ji it podukra be laimingos pabaigos, visai kaip lietuvių pasakose. Grupės, kaip kad: „Entropia“, „Municipal Waste“, „Crowbar“, „Immolation“ tam tikra prasme buvo labai nuskriaustos, nes jų pasirodymų laikai labiau dubliavosi su pagrindinių scenų atstovais, nei kad buvo pirmąją „Mystic Festival“ dieną.

Papildžius nuvargusiųjų gretas ir atsisėdus ant laiptų, jungiančių „Park Stage“ su „Main Stage“ jautiesi taip, tarsi stebėtum skruzdėlyną. Toks jausmas, kad kažkieno nematoma koja jį vis paspiria ir iš jo pasipila didžiulė krūva žmonių, lėtu žingsniu žengianti į kito koncerto vietą.

Metaliūgos virsta juodų maikonų armija, kurių turėtojai it zombiai lėtai juda ieškodami smege..., ne ne smegenų, o scenų ir vienas kitą atpažįsta tik iš dėvimos „vizitinės kortelės“. Pastarosios įgalina apsieiti be visų formalumų ir visų „labas, mano vardas Petras ir aš klausau „Sabaton“, už tave tai atlieka tavo maikonas. Kai pagalvoji, tam tikra pasimatymų idėja, leidžianti atpažinti savo soulmate‘ą ir nuswipe‘inti reikiama linkme.

Kaip ir pirmąją „Mystic Festival“ dieną, taip ir antrąją – pasirodė 14 grupių, iš kurių didžiausio susidomėjimo susilaukė: „Hatebreed“, „Frog Leap“, „Carcass“, „Trivium“, „Emperor“, „Within Temptation“, „King Diamond“, „Sabaton“.

Kol sielas, o ypač kūnas gaivino „Main Stage“ antrosios dienos atidarytojai švedai „Grand Magus“ iš arti buvo galima matyti, kiek daug šmutkių buvo pridėstyta scenoje, taip nedideliu spoiler alert‘u palikdami intrigą apie galimus kitų „Main Stage“ grupių pasirodymus. Kaip laikas parodys, jie tikrai nenuvylė. Tuo tarpu, karšio nebijantys sunkesniojo metalo gurmanai ramiai stoviniavo šalia „The Shrine“ scenos su grupe „Entropia“, o metalcore gerbėjai sukosi „Park Stage“ prieangyje klausydami „Hatebreed“ grupės iš JAV.

Neilgai trukus „Main Stage“ melomanų laukė youtube‘inis fenomenas iš Norvegijos – Leo Moracchioli. Išgarsėjęs populiariųjų hitų, kaip Madonnos „Like A Prayer“, Shakiros „Waka Waka (This Time for Africa)“ ar Luis Fonsi „Despacito“ ir kitų kūrinių metališkųjų koverių gamyba savojoje „Frog Leap Studios“, pastaruoju metu aktyviai rengia koncertinius turus ir yra dažnas svečias šių metų Europos metalo festivaliuose. „Mystic Festival“ buvo vienas iš jų. Pradėjęs savo pasirodymą su amerikiečių elektroninės muzikos grupės „LMFAO“ „Party Rock Anthem“ koveriu pasibeldė į susirinkusiųjų metalhead‘ų širdis ir prabudino kiekviename jų tūnantį popsistą. Staigi transformacija. Netikite? Be reikalo. Net ir užkietėję metalistai turi savo guilty pleasure, kuris aktyviai pasireiškia vardinant norimas girdėti dainas (tame tarpe ir pačią „Despacito“, kurios susirinkusiųjų didžiam nusivylimui taip ir neatliko). Jo pasirodymo metu naujame amplua skambėjo tokie kūriniai kaip: „Ghostbusters“, „Try“, „Eye of the Tiger“, „Africa“, „Zombie“ ir kiti, kurie su įspūdingu Leo Moracchioli growl'inimu, buvo paveikūs. Išties įkvepiantis pavyzdys kaip koveriai ir youtube atveria kelius į beveik pilnas arenas, o populiarioji muzika pristatoma metalistams, jiems patrauklia forma. Tokiu būdu ardomos sienos tarp muzikos žanrų. Tik aišku galėtų būtų ir visa versa.

Po Leo Moracchioli nedidelio crowd surfin‘imo, Krokuvos metalistų divizija patraukė „Park Stage“ link, kur jų laukė audringas „Carcass“ pasirodymas, o neilgai trukus, „Main Stage“ užėmė „Trivium“.

Stipri pradžia – pusė darbo? Iš esmės taip. Amerikiečių grupė „Trivium“ nuo pat savo pasirodymo pradžios išlaikė publikos dėmesį, papildydama jos „išsekusias baterijas“ šviežiomis metalcore dozėmis, na, o skambant tokiems kūriniams, kaip kad: „The Sin and the Sentence“, „Down From the Sky“, „Sever the Hand“, „Beyond Oblivion“, „Strife“, „Until the World Goes Cold“ ir kt. buvo tiesiog neįmanoma neįsukti ar pačiam neįsisukti į rimtą mošą. Pasirodo, jei pastarasis geras būna, į jį įsitraukia net ir patys muzikantai, kaip kad nutiko ir „Trivium“ koncerto metu. Bene didžiausią gerbėjų pagarbą pelnė grupės vokalisto, Matt Heafy, drąsus šuolis į mošinį circle pit‘ą.

Dar tebegrojant „Trivium“ dalis metalhead‘ų patraukė „The Shrine“, kur jų laukė „Crowbar“ performansas, na, o likusieji šiek tiek anksčiau išjudėjo į „Park Stage“ pasiklausyti „Mystic Festival“ pionierių, symphonic black metal nešėjų, grupės „Emperor“ iš Norvegijos.

„Lygiai prieš 20 metų headline‘inom pirmajame „Mystic Festival“. Gera sugrįžti“, – nostalgiška gaida pradėjo savąjį šou norvegai, kurį, tie, kas dar turėjo jėgų stebėjo prie pat scenos, o tie, kas ne – patogiai stebėjo iš toli.

Likus kelioms minutėms iki „Emperor“ pasirodymo pabaigos, nemaža dalis žiūrovų patraukė į „Main Stage“, kur buvo vienas laukiamiausių vakaro pasirodymų, grupės „Within Temptation“ šou.

Nyderlandų symphonic metal grupės pasirodymą apibūdinti būtų galima trumpai ir aiškiai – elegantiškasis ištaškymas. Tiesa, nors ir energijos netrūko ir judesio būta daug, tačiau nei vieno circle ar mosh pit‘o įsukti taip ir nepavyko. Galbūt, dailiosios lyties atstovių vedinos metalo grupės skleidžia specifinę aurą, kuri įpareigoja prisilaikyti tam tikros rimties? Absoliutus samprotavimas, bet būtų įdomu gyvai pamatyti metališkųjų vokalisčių vedinas grupes, kurios užsuktų mošinius ratus.

Pasiklausius „Raise Your Banner“, „In the Middle of the Night“, „The Heart of Everything“, „Angels“, „Faster“, „Supernova“ ir kitų kūrinių, išjudam pasiklausyti baigiamojo „Park Stage“ pasirodymo, kurį surengė ekscentriškasis danas Kim Bendix Petersen a.k.a. „King Diamond“ su grupe. Švieselės, kiss'iškas makeup‘as ir tamsumas pašalinantys kūriniai, kaip kad: „A Mansion in Darkness“, „Halloween“, „Welcome Home“, „Sleepless Nights“, „The Lake“, „Black Horsemen“ ir kiti morališkai nuteikė paskutiniajam antrosios dienos, o kartu ir viso „Mystic Festival“ „Main Stage“ pasirodymui, grupės „Sabaton“.

Ech... „Sabaton“ – militaristinės istorijos dainiai, naujam gyvenimui prikeliantys įvairias istorines temas ir sugebantys padaryti tai, ko nemenkai daliai istorikų nepavyksta padaryti – patrauklia forma supažindinti jaunąsias kartas su svarbiais įvykiais ir reikšmingomis datomis. Kai pagalvoji, kiek daug mokytojų turėtų būti dėkingi už įkaltas tokias datas, kaip kad: Varšuvos sukilimo, D dienos ir pan.

Taigi paskutinysis, 28-asis visą festivalį vainikuojantis „Mystic Festival“ pasirodymas: aplink sceną susibūrusi ir vis dar besibūriuojanti publika, kurią papildo iš „Park Stage“ vykusio „King Diamond“ pasirodymo grįžtantys melomanai.

Didžiulė užsklanda ant kurios šviečia „Sabaton“ užrašas, išsijungia šviesos, nukrenta viena jos dalis, lieka mini šešėlių teatras, kuriame po vieną išsirikiavę „Sabaton“ nariai. „Labas vakaras Lenkija, mes esame grupė „Sabaton“ ir čia „Ghost Division“, pasigirsta sprogimai, fanfaros ir pirotechnikos šou, su kuriai scenoje besheadbanginanti švedų penkeriukė, vedina kaip visada stilingojo Joakim Brodén.

„Sabaton“ pasirodymo metu buvo atlikti žinomiausi grupės kūriniai, kaip kad: „The Lion From the North“, „Swedish Pagans“, „Carolus Rex“, „Primo Victoria“, „The Price of a Mile“, tiek ir naujausiojo, šių metų balandžio mėnesį išleisto albumo „The Great War“: „Fields of Verdun“, „Bismarck“, „The Lost Battalion“. Na, o taip pat atsižvelgdami į šalį, kurioje grupė koncertavo – buvo atiduota jai duoklė su daina „40:1“.

„Dabar rimtai, šia proga net akinius nusiimsiu. Mes pirmą kartą Lenkijoje koncertavome 2007 metais ir mums labai patinka čia lankytis. Nuoširdžiai galiu pasakyti, kad joje vieni geriausių „Sabaton“ prisiminimų.“, – atvirauja Joakim Brodén.

Summa summarum: 2 dienos, 28 grupės, 3 scenos, 68 laipsniai karščio (per dvi dienas bendrai sudėjus), daug prakaito, išparduotas merch‘as, ištinusios kojos, 30 valandų pirmyn-atgal-pirmyn kelionė, daug euforijos ir vis dar rusenanti energija, akstinanti neapleisti festivalio ir kitais metais (vyks 2020 birželio 10–11 dienomis). Kartą paragavus negali sustoti? Tikrai taip, juk ne veltui yra sakome, kad metalas tai religija, o jos išpažinėjų tikrai netrūksta.

Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian, fotografavo Mantas Daleckis





Susijusi informacija


  • Naudojant music.lt informaciją internete aktyvi nuoroda į www.music.lt yra būtina.
  • Naudojant music.lt informaciją radijo/televizijos eteryje, būtina paminėti, jog informaciją pateikia www.music.lt.
  • Užfiksavus pažeidimus bus kreipiamasi į atitinkamus teisėsaugos organus.


Šaltinis: Music.lt   Peržiūrėta kartų: 546   Data: 2019-07-05
Esamas tekstas

Nuotraukos autorius: Mantas Daleckis2019-ųjų metų festivalių sezonas jubiliejinis. Nuo vokiečių „W:O:A“ iki lietuvių „Kilkim Žaibu“, nuo norvegų „Tons Of Rock“ iki – „Mystic Festival“.

1999 metai davė pradžią kaimyninėje Lenkijoje vykstančiam mišrių metalo rūšių festivaliui „Mystic Festival“, savo eklektišku line up‘u pradžiuginančiu įvairaus skonio sunkiosios muzikos klausytojus.

Tad apie viską nuo pradžių. Jau du dešimtmečius gyvuojantis „Mystic Festival“ į Krokuvą sukvietė metalistus ne tik iš Lenkijos, bet ir iš viso pasaulio. Karščio sviliname plote buvo galima sutikti metalhead‘ų iš Argentinos, Kanados, JAV, Vokietijos ir kitur, tame tarpe ir tėvynainių. Odinė armija, kuri ir kepaliukas duonos, padėtas ant ližės intensyviai veržėsi į metalistinę krosnį, susidėjusią iš trijų scenų. Pagrindinė scena – „Main Stage“ buvo įkurta pačioje Krokuvos „Tauron“ arenoje, kai tuo tarpu „Park Stage“ bei „The Shrine“ (kuri apipavidalinta pamėklėmis, kėlė šiokį tokį pagarbų šiurpulį) buvo lauke. Įdomus sprendimas, galbūt kada sulauksime kažko panašaus ir Lietuvoje, šalia „Siemens“ ar „Žalgirio“ arenų aptverta teritorija, pridėta po pora scenų ir bam festivalis, su viena erdve, kuri bene tiesiogine to žodžio prasme prikelia naujam gyvenimui.

Pirmoji diena

Taigi pirma stotelė, pirmasis festivalio pasirodymas „Park Stage“, kurią atidarė melodic death metal grupė „Omnium Gatherum“ iš Suomijos. Karštą dieną siautulingieji suomiai veik su pirmuoju gitaros rifu susirinkusiems metaliūgoms parodė, kur jie atvažiavo ir kas jų laukia. Daug šėlsmo, įtraukiančios melodijos ir negailestingos kaitros. Užteko pirmų 15 minučių, kad krokuviškas tropikų įdegis papuoštų pačias netikėčiausias klausytojų kūnų vietas (pernelyg nekonkretizuojant kurias).

„Kokia karšta diena! Nepamirškite gerti, ir ne tik alų, aišku, jį taip pat.“ – nuskamba Jukka Pelkonen išminties perliukai. Jiems pabaigus visą pasirodymą, judame toliau, mintijant, jog metalo festivaliai turėtų vykti žiemą, nes odinė liaudis karštyje yra labai skausmingas reginys, tiesa, nepaprastai žavus. Šiais atvejais supranti, kokie atsidavę yra metalo muzikos gerbėjai.

Krokuvos „Tauron“ arenoje įsikūrusią „Main Stage“ atidarė ukrainiečių – „Jinjer“ kolektyvas, vedinas stipraus vokalo savininkės Tatianos Shmailyuk. Kosminis pasirodymas, tarsi ateiviai iš sunkiojo metalo planetos, nusileidę į žemę, savo demonišku growl'u bandantys išsikviesti patį belzabubą, kurį pavyko pakviesti ar reinkarnuotis į jį „The Shrine“ scenos atidarytojams, lenkų grupei „In Twilight's Embrace“.

Taigi trys scenos, kuriose vykstantys pasirodymai lipte lipa vienas kitam ant kulnų, o kartais ir skaudžiai numina. Kaip kad jau pirmosios dienos vakare paaiškės, grupių „Amon Amarth“, „Batushka“ ir „In Flames“ gerbėjams norint pilnavertiškai dalyvauti kiekvienos iš jų pasirodyme, vienu metu reikia būti trijose vietose. Įmanoma? Labai norint – taip.

Per pirmąją festivalio dieną nuskambėjo 14 grupių, iš kurių bene didžiausio populiarumo sulaukė šios: „Jinjer“, „Vltimas“, „Eluveitie“, „Soulfly“, „Testament“, „Powerwolf“, „Amon Amarth“, „In Flames“, „Slipknot“ (na ne veltui „Park Stage“ ir „Main Stage“ atstovės).

Kelios iš jų paliko daugiausiai įspūdžių. Tad detaliau.

Keltų melodingojo mirties metalo atstovai – „Eluveitie“ yra dažni svečiai Lietuvoje, kaip kad ir kaimyninėje Lenkijoje. Dideliu sąstatu pasižyminti grupė, Krokuvoje pasirodė be vieno nario, pučiamųjų instrumentų guru Matteo Sisti. „Ačiū Krokuva, ačiū Lenkija, be jūsų mūsų nebūtų. Esame didelė grupė, tad galbūt ir nepastebėjote, kad vieno iš narių trūksta, jis liko namuose, nes ne per seniausiai vedė. Siųskite geras mintis jam ir jo žmonai“.

Beklausant jų pasirodymo aplankė déjà vu jausmas, kad kažkur tas skardiniškas skambesys jau yra girdėtas. „Tauron“ arena turi sąsajų su Vilniaus „Siemens“ arena. Šis jausmas išsilaikė ir beklausant sunkiosios muzikos veteranų – „Testament“. Hitai, tokie, kaip: „The Pale King“, „Into the Pit“, „Over the Wall“, o ypatingai „D.N.R. (Do Not Resuscitate)“, užsuko keletą mosh pit‘ų iškeliančių į viršų keletą damų. Viena iš jų nuolatos atsidurdavo prie pat scenos esančio žavaus jaunikaičio glėbyje ir švelniai būdavo jo nuleidžiama atgal į minią (žavesys nublanksta, supratus, kad tai apsauginis ir viskas ne taip jau ir žavu, kita vertus: „Still a better love story than twilight“).

Įdomu buvo stebėti kaip „Testament“ vokalisto Chuck Billy joystick‘as virsta mikrofono laikikliu, įsivaizduojama gitara, o kartais ir būgnais. Štai ką reiškia, kai žmogus yra multiinstrumentalistas, prakalbinti gali bet ką, net ir metalinę lazdą.

Pasibaigus amerikiečių thrash metal atstovų pasirodymui, publika patraukė į „Park Stage“, kur jų laukė teatrališkiausias visos dienos (o gal ir viso „Mystic Festival“?) grupės „Powerwolf“ šou. Gotiškieji power metal atstovai iš Vokietijos, savo ar vampyriškai vilkolakišku ar vilkolakiškai vampyrišku įvaizdžiu, vokiškosios power'io mokyklos skambesiu prikaustė nuo pat pirmosios minutės. Scenos dekoracijos tarsi signalizuoja, kad atsidūrei kažkur „Van Helsingo“ pasaulyje, kuriam tave paruošia „Powerwolf“ klavišininkas Falk Maria Schlegel peržegnodamas publiką.

„Sveika Krokuva, kovosime su blogio jėgomis ir jūs esate mūsų armija“, – šiais žodžiais pristatoma ko gero žinomiausia powerwolf'ų daina „Army Of The Night“. Jai skambant žolės aplink „Park Stage“ nebelieka į orą pakyla pieskų fejerverkai, kurie nenusėda iki pat vokiečių pasirodymo pabaigos. „Sugrįšime į Lenkiją rudenį“, – atsisveikina „Powerwolf“ frontman‘as Karsten "Attila Dorn" Brill, „et galėtų ir į Lietuvą atvažiuoti“, – mintyse pasvajoja Rūta, su didžiule minia metalhead‘ų keliaudama į „Main Stage“, kurioje laukė švedų grupės „Amon Amarth“ pasirodymas.

Kai dvejose scenose pasitinka trisdešimties laipsnių karštis, o vaikštinėsimas po trijų scenų teritorijas daugeliui būna didžiausiu metų sportu, vieni į kitus imama žiūrėti it į ne už ilgo išsikraunančias telefono baterijas. Gerai, kad su lig kiekvienos grupės pasirodymu vis iš naujo buvo papildomos vaikščiojančių (o neretai ir sėdinčių) baterijų atsargos.

Skambant pirmiesiems „Amon Amarth“ skleidžiamiems garsams, nukrenta uždanga su naujojo „Berserker“ albumo emblema, atvėrusia ugningą vikingų šou, su tiek audros, kad apsaugininkai vos spėdavo valytis žibalą nuo kaklų. „Lauke karšta, tad ir čia nusprendėme įnešti šiek tiek karščio“, - teigia amon‘ų frontman‘as Johan Hegg, kurio kartu su kitų „Amon Amarth“ grupės narių atsparumas ugniai suponuoja mintį, jog scenoje matome Targaryen‘ų atstovus, ką gali žinoti, gal irgi drakono sūnūs?

Jei „Powerwolf“ artistiškojo šou elementai siejosi labiau su išgalvotais personažais, tai amonų pasirodymas džiugino neretai idealizuota vikingiška anų laikų realija, kuri buvo perteikta šiems laikams, skambant gaivališkai melodijai. Scenoje „mėtėsi“ didžiulis vikingų šalmas, o šalia penkių normanų, pasirodė ir papildomų asmenų, sukūrusių kovines scenas. Trumpai tariant – skandinaviškos mitologijos į valias.

„Ar pasirengę šiandien šėlti taip, kaip tikri vikingai?“

Pasirengę tikrai buvo, o jei ir ne, vis tiek šėlo drauge su tokiais kūriniais, kaip: „First Kill“, „Crack the Sky“, „The Pursuit of Vikings“, „Raise Your Horns“, „The Way of Vikings“, „Raven's Flight“, „Guardians of Asgaard“, „Raven's Flight“ ir t.t. Po griausmingojo Mjølniro smūgio, pasigirsta „Twilight of the Thunder God“ daina, su kuria ir užsibaigė „Amon Amarth“ pasirodymas.

Kad karčiausias dienos koncertas, teigti būtų banalu, bet taip yra. Ir ne tik todėl, kad scenoje penki nuožmiai žavūs vikingai, bet ir dėl pastarųjų naudojamo pirotechnikos ir liepsnų kiekio. Viso pasirodymo metu nebuvo aišku iš kokios burnos ir kokios apimties gali išlįsti liepsnos liežuvėlis.

Belaukiant paskutiniojo ir to cherry on the top grupės „Slipknot“ pasirodymo, publika išsiskirsto po tamsiąsias scenas, kuriose jau vyksta veiksmas. Kol „The Shrine“ savąjį pasirodymą užbaiginėjo lenkų juodošiaus atstovai – „Batushka“, „Park Stage“ efektingą pradžią tvirtino melodingojo metalo grupė iš Švedijos – „In Flames“.

Nuovargis padarė savo. Ištvermingiausi mošinosi ir circle pit‘inosi su paskutiniuoju pirmosios „Mystic Festival“ dienos „Park Stage“ pasirodymu, kai tuo tarpu ne tokie ištvermingi, it špokai, tik kad ne ant vyšnių, o ant laiptų sutūpė stebėti energingojo „In Flames“ pasirodymo, kurį pasitiko tamsa ir žiburėliai. Tikra metaliūgiška romantika – žiburiai tamsoje ir metalcore skambesį nešantys kūriniai, kaip kad: „Voices“, „The Truth“, „I Am Above“, „Burn“, „(This Is Our) House“ ir kt.

Pasibaigus pirmosios dienos 13-ajam pasirodymui, visi išjudėjo stebėti bene laukiamiausios vakaro grupės „Slipknot“. Po atgauto žado pamačius abra kadabra šposą (nukrenta scenos užsklanda žemyn, o tada staigiai šauna į viršų ir atsiduria palubėje esančioje dėžėje), įsiliejame į amerikiečių šou. Sveiki atvykę į teatrališką pasirodymą: Rubiko kubikai, besikeičiančios šviečiančių sienų imitacijos ir skirtinguose aukštuose vykstantis vyksmas. Akimirkai galėjai pagalvoti atsidūręs „Super Mario“ žaidime, kuriame vienu metu žaidžia skirtingi žaidėjai ir pasiekia skirtingus lygius. Jei su „Amon Amarth“ vis buvo neaišku kaip jie nenudega, tai su „Slipknot“ galva neišnešė kaip tie visi mariai ir luigiai nenusiverčia ar elementariausiai nepasimeta visame chaose.

Skambant tokiems kūriniams, kaip: „Before I Forget“, „Psychosocial“, „Prosthetics“, „Vermilion“, „The Devil in I“, „Custer“, „Get This“, „All Out Life“, „Duality“, „Sulfur“ ir kt. vis būdavo neaišku kur sutelkti žvilgsnį? Ar į gaubtuotąjį čiuvą, kurį priartinus supranti, kad sapnuosi košmarus, ar į vokalistą, ar į klavišininką, ežio giminaitį, karts nuo karto pasijaudinant dėl jo oro atsargų.

„Ar jūs norite dar? Ar jums dar negana? Mums visiems čia pirmas kartas. Ar norite kartu su mumis įeiti į istoriją?“, – nuo scenos nuaidi klausimas, užsukantis bemaž visą pasirodymą nesibaigiančius mosh‘us ir circle pit‘us, kuriuos vainikavo: „Spit It Out“, „Surfacing“.

Antroji diena

Pirmoji diena buvo karšta, tačiau antroji – dar karštesnė. Po vakarykštės peklos ir iškviestų belzabubų, lauke temperatūra įpusėja ketvirtą dešimtį, retkarčiais pereidama į antrąją jos pusę. Termometrų stulpeliams pakilus iki +36°C „Park Stage“ žiūrovų gretos, besiklausant suomių hrash metal grupės „Lost Society“, papilnėjo asmenimis su galvos apdangalais. Protingas sprendimas, atsižvelgiant į pragariškame karštyje įsikūrusias dvi scenas. Jei „Park Stage“, dar galėjai pasidžiaugti minkšta žolyte, tai pamėkliškoji „The Shire“ scena buvo it keptuvė, kur įkaitinto betono kaitra, tiesiogine to žodžio prasme, degino kojas. Dėl šios priežasties ir ypač dėl susidubliavusių pagrindinių scenų pasirodymų laikų, „The Shrine“ scena buvo mažiausiai žiūrovų lankoma. Ne veltui pastaroji buvo „papuošta“ įvairiausiomis šmėklomis ir giltinėmis, nes ji it podukra be laimingos pabaigos, visai kaip lietuvių pasakose. Grupės, kaip kad: „Entropia“, „Municipal Waste“, „Crowbar“, „Immolation“ tam tikra prasme buvo labai nuskriaustos, nes jų pasirodymų laikai labiau dubliavosi su pagrindinių scenų atstovais, nei kad buvo pirmąją „Mystic Festival“ dieną.

Papildžius nuvargusiųjų gretas ir atsisėdus ant laiptų, jungiančių „Park Stage“ su „Main Stage“ jautiesi taip, tarsi stebėtum skruzdėlyną. Toks jausmas, kad kažkieno nematoma koja jį vis paspiria ir iš jo pasipila didžiulė krūva žmonių, lėtu žingsniu žengianti į kito koncerto vietą.

Metaliūgos virsta juodų maikonų armija, kurių turėtojai it zombiai lėtai juda ieškodami smege..., ne ne smegenų, o scenų ir vienas kitą atpažįsta tik iš dėvimos „vizitinės kortelės“. Pastarosios įgalina apsieiti be visų formalumų ir visų „labas, mano vardas Petras ir aš klausau „Sabaton“, už tave tai atlieka tavo maikonas. Kai pagalvoji, tam tikra pasimatymų idėja, leidžianti atpažinti savo soulmate‘ą ir nuswipe‘inti reikiama linkme.

Kaip ir pirmąją „Mystic Festival“ dieną, taip ir antrąją – pasirodė 14 grupių, iš kurių didžiausio susidomėjimo susilaukė: „Hatebreed“, „Frog Leap“, „Carcass“, „Trivium“, „Emperor“, „Within Temptation“, „King Diamond“, „Sabaton“.

Kol sielas, o ypač kūnas gaivino „Main Stage“ antrosios dienos atidarytojai švedai „Grand Magus“ iš arti buvo galima matyti, kiek daug šmutkių buvo pridėstyta scenoje, taip nedideliu spoiler alert‘u palikdami intrigą apie galimus kitų „Main Stage“ grupių pasirodymus. Kaip laikas parodys, jie tikrai nenuvylė. Tuo tarpu, karšio nebijantys sunkesniojo metalo gurmanai ramiai stoviniavo šalia „The Shrine“ scenos su grupe „Entropia“, o metalcore gerbėjai sukosi „Park Stage“ prieangyje klausydami „Hatebreed“ grupės iš JAV.

Neilgai trukus „Main Stage“ melomanų laukė youtube‘inis fenomenas iš Norvegijos – Leo Moracchioli. Išgarsėjęs populiariųjų hitų, kaip Madonnos „Like A Prayer“, Shakiros „Waka Waka (This Time for Africa)“ ar Luis Fonsi „Despacito“ ir kitų kūrinių metališkųjų koverių gamyba savojoje „Frog Leap Studios“, pastaruoju metu aktyviai rengia koncertinius turus ir yra dažnas svečias šių metų Europos metalo festivaliuose. „Mystic Festival“ buvo vienas iš jų. Pradėjęs savo pasirodymą su amerikiečių elektroninės muzikos grupės „LMFAO“ „Party Rock Anthem“ koveriu pasibeldė į susirinkusiųjų metalhead‘ų širdis ir prabudino kiekviename jų tūnantį popsistą. Staigi transformacija. Netikite? Be reikalo. Net ir užkietėję metalistai turi savo guilty pleasure, kuris aktyviai pasireiškia vardinant norimas girdėti dainas (tame tarpe ir pačią „Despacito“, kurios susirinkusiųjų didžiam nusivylimui taip ir neatliko). Jo pasirodymo metu naujame amplua skambėjo tokie kūriniai kaip: „Ghostbusters“, „Try“, „Eye of the Tiger“, „Africa“, „Zombie“ ir kiti, kurie su įspūdingu Leo Moracchioli growl'inimu, buvo paveikūs. Išties įkvepiantis pavyzdys kaip koveriai ir youtube atveria kelius į beveik pilnas arenas, o populiarioji muzika pristatoma metalistams, jiems patrauklia forma. Tokiu būdu ardomos sienos tarp muzikos žanrų. Tik aišku galėtų būtų ir visa versa.

Po Leo Moracchioli nedidelio crowd surfin‘imo, Krokuvos metalistų divizija patraukė „Park Stage“ link, kur jų laukė audringas „Carcass“ pasirodymas, o neilgai trukus, „Main Stage“ užėmė „Trivium“.

Stipri pradžia – pusė darbo? Iš esmės taip. Amerikiečių grupė „Trivium“ nuo pat savo pasirodymo pradžios išlaikė publikos dėmesį, papildydama jos „išsekusias baterijas“ šviežiomis metalcore dozėmis, na, o skambant tokiems kūriniams, kaip kad: „The Sin and the Sentence“, „Down From the Sky“, „Sever the Hand“, „Beyond Oblivion“, „Strife“, „Until the World Goes Cold“ ir kt. buvo tiesiog neįmanoma neįsukti ar pačiam neįsisukti į rimtą mošą. Pasirodo, jei pastarasis geras būna, į jį įsitraukia net ir patys muzikantai, kaip kad nutiko ir „Trivium“ koncerto metu. Bene didžiausią gerbėjų pagarbą pelnė grupės vokalisto, Matt Heafy, drąsus šuolis į mošinį circle pit‘ą.

Dar tebegrojant „Trivium“ dalis metalhead‘ų patraukė „The Shrine“, kur jų laukė „Crowbar“ performansas, na, o likusieji šiek tiek anksčiau išjudėjo į „Park Stage“ pasiklausyti „Mystic Festival“ pionierių, symphonic black metal nešėjų, grupės „Emperor“ iš Norvegijos.

„Lygiai prieš 20 metų headline‘inom pirmajame „Mystic Festival“. Gera sugrįžti“, – nostalgiška gaida pradėjo savąjį šou norvegai, kurį, tie, kas dar turėjo jėgų stebėjo prie pat scenos, o tie, kas ne – patogiai stebėjo iš toli.

Likus kelioms minutėms iki „Emperor“ pasirodymo pabaigos, nemaža dalis žiūrovų patraukė į „Main Stage“, kur buvo vienas laukiamiausių vakaro pasirodymų, grupės „Within Temptation“ šou.

Nyderlandų symphonic metal grupės pasirodymą apibūdinti būtų galima trumpai ir aiškiai – elegantiškasis ištaškymas. Tiesa, nors ir energijos netrūko ir judesio būta daug, tačiau nei vieno circle ar mosh pit‘o įsukti taip ir nepavyko. Galbūt, dailiosios lyties atstovių vedinos metalo grupės skleidžia specifinę aurą, kuri įpareigoja prisilaikyti tam tikros rimties? Absoliutus samprotavimas, bet būtų įdomu gyvai pamatyti metališkųjų vokalisčių vedinas grupes, kurios užsuktų mošinius ratus.

Pasiklausius „Raise Your Banner“, „In the Middle of the Night“, „The Heart of Everything“, „Angels“, „Faster“, „Supernova“ ir kitų kūrinių, išjudam pasiklausyti baigiamojo „Park Stage“ pasirodymo, kurį surengė ekscentriškasis danas Kim Bendix Petersen a.k.a. „King Diamond“ su grupe. Švieselės, kiss'iškas makeup‘as ir tamsumas pašalinantys kūriniai, kaip kad: „A Mansion in Darkness“, „Halloween“, „Welcome Home“, „Sleepless Nights“, „The Lake“, „Black Horsemen“ ir kiti morališkai nuteikė paskutiniajam antrosios dienos, o kartu ir viso „Mystic Festival“ „Main Stage“ pasirodymui, grupės „Sabaton“.

Ech... „Sabaton“ – militaristinės istorijos dainiai, naujam gyvenimui prikeliantys įvairias istorines temas ir sugebantys padaryti tai, ko nemenkai daliai istorikų nepavyksta padaryti – patrauklia forma supažindinti jaunąsias kartas su svarbiais įvykiais ir reikšmingomis datomis. Kai pagalvoji, kiek daug mokytojų turėtų būti dėkingi už įkaltas tokias datas, kaip kad: Varšuvos sukilimo, D dienos ir pan.

Taigi paskutinysis, 28-asis visą festivalį vainikuojantis „Mystic Festival“ pasirodymas: aplink sceną susibūrusi ir vis dar besibūriuojanti publika, kurią papildo iš „Park Stage“ vykusio „King Diamond“ pasirodymo grįžtantys melomanai.

Didžiulė užsklanda ant kurios šviečia „Sabaton“ užrašas, išsijungia šviesos, nukrenta viena jos dalis, lieka mini šešėlių teatras, kuriame po vieną išsirikiavę „Sabaton“ nariai. „Labas vakaras Lenkija, mes esame grupė „Sabaton“ ir čia „Ghost Division“, pasigirsta sprogimai, fanfaros ir pirotechnikos šou, su kuriai scenoje besheadbanginanti švedų penkeriukė, vedina kaip visada stilingojo Joakim Brodén.

„Sabaton“ pasirodymo metu buvo atlikti žinomiausi grupės kūriniai, kaip kad: „The Lion From the North“, „Swedish Pagans“, „Carolus Rex“, „Primo Victoria“, „The Price of a Mile“, tiek ir naujausiojo, šių metų balandžio mėnesį išleisto albumo „The Great War“: „Fields of Verdun“, „Bismarck“, „The Lost Battalion“. Na, o taip pat atsižvelgdami į šalį, kurioje grupė koncertavo – buvo atiduota jai duoklė su daina „40:1“.

„Dabar rimtai, šia proga net akinius nusiimsiu. Mes pirmą kartą Lenkijoje koncertavome 2007 metais ir mums labai patinka čia lankytis. Nuoširdžiai galiu pasakyti, kad joje vieni geriausių „Sabaton“ prisiminimų.“, – atvirauja Joakim Brodén.

Summa summarum: 2 dienos, 28 grupės, 3 scenos, 68 laipsniai karščio (per dvi dienas bendrai sudėjus), daug prakaito, išparduotas merch‘as, ištinusios kojos, 30 valandų pirmyn-atgal-pirmyn kelionė, daug euforijos ir vis dar rusenanti energija, akstinanti neapleisti festivalio ir kitais metais (vyks 2020 birželio 10–11 dienomis). Kartą paragavus negali sustoti? Tikrai taip, juk ne veltui yra sakome, kad metalas tai religija, o jos išpažinėjų tikrai netrūksta.

Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian, fotografavo Mantas Daleckis


Siūlomas pataisytas variantas

Pastabos

 

Komentarai (0)

Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Suraskite ir pridėkite norimus kūrinius, albumus arba grupes:


Patvirtinti
Komentarų nėra. Būk pirmas!
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI

Susijusios naujienos

Krokuvoje vyksiantis sunkiosios muzikos festivalis „Mystic Festival“ ir jo programa
1
0

Paslaptingasis sunkiosios muzikos festivalis „Mystic Festival“ ragina Lietuvos „metalhead‘us“ atvykti į jį ir dvi dienas šėlti drauge su grupėmis: „SLIPKNOT“, „SABATON“, „WITHIN TEMPTATION“, „KING DIAMOND“, „IN FLAMES“, „EMPEROR“, „AMON AMARTH“, „POWE...
RENGINIO RECENZIJA | „Sabaton“ Vilniuje arba kodėl sekmadieniais žmonės neina į bažnyčią (+ FOTO GALERIJA)
3
0

Reikėtų pradėti nuo to, kad dabar sunkiosios muzikos gerbėjai Lietuvoje praktiškai išgyvena aukso amžių. Solidžios, visame pasaulyje žinomos grupės viena po kitos atvyksta į šalį, kurioje atrodytų, kad žmonės nedega didžiuliu noru leisti pinigus pramogoms...
„Sabaton“ į Lietuvą atvyks iškart po savo vardo roko kruizo po Baltijos jūrą
1
0

Tie, kas praėjusį savaitgalį sudalyvavo anšlaginiame Švedijos vikingų „Amon Amarth“ koncerte Vilniaus menų fabrike „Loftas“, šį sekmadienį vėl neprašaus, ten apsilankę. Gruodžio 18-ąją į sostinę atvyksta švedai „Sabaton“, iškart po savo vardinio roko krui...
Aiškėja, kas Vilniuje apšildys „Sabaton“: vardai intriguoja
0
0

Kai kiti tik fotografuojasi prie traktorių ūkanotuose gimtinės laukuose, švedų sunkiojo roko traktorius „Sabaton“ – jau pakeliui į Vilnių. Gruodžio 18 dieną pasaulinės šlovės muzikantai koncertuos Vilniaus „Lofte“. Šiandien organizatoriai skelbia, kad juo...

Copyright 2001-2019 music.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.
Pasiūlė Daina Mėgsta
Sahja Mylene Farmer Ainsi Soit Je...
 Mylene Farmer
 
Silentist Fleetwood Mac Isn't It Midnight
 Fleetwood Mac
 

Šiuo metu vertiname


2Pac 2Pac
8,1

Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

Užsiregistruok ir vertink!

Artimiausi įvykiai

Kas vyksta?

Sahja įvertino Machine Head dainą Heavy Lies the Crown - 2 balais
einaras13 balsavo LT TOP 30
einaras13 įvertino Lolita Zero dainą Borderline Queen - 6 balais
DjVaids mėgsta Ainsi Soit Je...
sanitex2 pakomentavo Banks albumą III
sanitex2 įvertino Banks dainą What About Love - 7 balais
sanitex2 įvertino Banks dainą If We Were Made Of Water - 7 balais
sanitex2 įvertino Banks dainą The Fall - 7 balais
sanitex2 įvertino Banks dainą Propaganda - 7 balais
sanitex2 įvertino Banks dainą Alaska - 7 balais
  Daugiau

Pokalbių dėžutė

23:11 - einaras13
Gerai, viskas, tema tikrai pakankamai išsemta, sutinku. Baigiam.
22:44 - Pazistu_Mykola
bijau, kad kaip skambėjo kvailai, taip ir skamba, bet tema jau tiek išsemta su baksnojimais į "reklamos nekenčia" skaičių, VZ ir delfio mokamo turinio pavyzdžius ir Rūtonės pavaituliojimus dėl 5 eurų, kad berdgžiai fantazuotumėm
21:20 - einaras13
... diskusijai.
21:20 - einaras13
Nu ir tamsta, žinoma, turite labai keistą įsivaizdavimą apie verksmus. Verksmai yra tada, kai žmogus akivaizdžiai neadekvačiai klejoja kažką. Aš čia su tam tikru dejonės žiupsneliu samprotauju. Ir tą žadu daryti toliau, jei tik kas pasiūlys šią temą ...
21:17 - einaras13
... kvailai skambėjęs sprendimas daryti mokamą narystę nebuvo toks kvailas.
21:17 - einaras13
Sprendimas pats iš savęs buvo labai logiškas, tačiau retrospektyviai mąstant, po to sprendimo turėjo sekti aktyvūs veiksniai tobulinant portalo vaizdą, turinį, technines problemas. Viso to praktiškai nebuvo. Tokiu atveju susimąstai, gal net tuo metu ...
07:43 - Pazistu_Mykola
good ol' music.lt – muzika nutilo, bet verksmai vis dar girdisi. Gal jau pabaikim, penkmetis visgi. Padarė pamatuotą sprendimą, internetui ir rinkai keičiantis ir tiek.
17:17 - einaras13
Tai primintukas dėl situacijos yra čia: http://www.music.lt/Del-muziko s-perklausu-blog-40878.html
11:28 - Plikas[LT]
Žiūrėkigalbus SKELBIU.LT į "FF" ;-)
08:57 - DeLaLiutishkuz
gal kas atliekama franz ferdinand bilieta turit ?
Daugiau  

Informacija

  Šiuo metu naršo narių: 2
  Neregistruotų vartotojų: 98
  Iš viso užsiregistravę: 72689
  Naujausias narys: ciukcialtu
  Šiandien apsilankė: 56588
Reklamos nekenčia: 8


My status  Music.lt Skype
Muzika per facebook  Music.lt Facebook