„Foals“ [Vytenio Jurevičiaus nuotr.].Pirmadienio vakarą Lietuva turėjo du nuostabius ir visiškai skirtingus pasirinkimus: legendinis Alice Cooper ar vis populiarėjantys rokeriai „Foals“. Mano sprendimas buvo aiškus nuo pat paskelbimo apie būsimą „Foals“ koncertą. Todėl, kol ilgos eilės driekėsi prie Trakų pilies, aš laukiau trumpesnėje, bet daug žadančioje.

Prieš kelis mėnesius žinia apie britų koncertą Lietuvoje skambėjo kaip fantazija – išgirsti juos ne kažkur už šimtų kilometrų, ne didžiuliame Europos festivalyje, o čia, Vilniuje, Kalnų parke? Atrodo, lyg kažkas būtų įlindęs į galvą ir išpildęs vieną didelę muzikinę svajonę. Tik gaila, kad ta svajone dalinausi su ne tiek daug tautiečių, kiek norėjosi. Gal nemaža dalis tuo metu buvo už trisdešimties kilometrų ir bandė tikriausiai paskutinį kartą išvysti roko krikštatėvį. Gal kitomis aplinkybėmis, jie norėtų pasiklausyti vis gerėjančių ir gerėjančių „Foals“. Tačiau su kaupu užteko ir tų, kurie atėjo, nes jie atidavė tiek pat energijos, kiek ir ja garsėjantys „Foals“.

Pirmieji į sceną lipo „Without Letters“, šiek tiek kitokie nei klausytojų dar laukusios dvi roką spinduliuojančios grupės. Pradėjom su „Without Letters“, o karštis ir energija vis labiau kilo su „ba.“. Jokia lietuviška grupė labiau netiktų apšildyti „Foals“. Kartoju – jokia. Dainos pažįstamos, niekaip neleidžiančios stovėti vietoje, o visi nariai trykšta tokia jėga, kokia ir turi būti roko grupėje. O tada į sceną lipo britiška ir daugiau patyrusi „ba.“ versija.

Iš tiesų, pats pirmas scenoje atsirado „Foals“ lyderis Yannis Philippakis ir viską pradėjo sau nebūdingu ramumu – švelniais pirmaisiais „Mountain At My Gates“ akordais. Ramuma ilgai netruko – po truputį Yannis vis labiau atsivėrė ir transliavo energiją, dėl kurios taip gerai yra žinomas. Bet apie visą tai šiek tiek vėliau.

Visų pirma – scena. Jokių įspūdingų dekoracijų, tik audeklas scenos gale. Visą grožį kūrė šviesos, tobulai atsipindinčios ne tik grupę, bet net kiekvieną dainą atskirai. Setlist’as – beveik tobulas, visos svarbiausios dainos iš keturių albumų. Buvo „Inhaler“, „My Number“, „Spanish Sahara“, „Electric Bloom“ ir „A Knife in the Ocean“, „Snake Oil“, „Night Swimmers“, „What Went Down“ iš naujausio grupės albumo bei daug kitų. Aišku, visada kažko trūksta, bet visko, deja, negausi. Daugiau nei pusantros valandos pasirodymą grupė atgrojo be jokių priekaištų, o juk grojo be soundcheck’o!

„Foals“ sudaro penki nariai, bet prisipažįstu – keturių iš jų nemačiau. Visą dėmesį prikaustė nedidelis, nesišypsantis, bet energija spinduliuojantis Yannis Philippakis. Scena akivaizdžiai priklauso jam – čia jis šoka, sukasi ir šokinėja, o tai bedarydamas dar spėja puikiai atlikti ir savo muzikinę pareigą. Nuo scenos vidurio į minią besidriekiantys laiptai visą vakarą kažką žadėjo ir pažadą išpildė. Pasirodymui einant į pabaigą Yannis, kaip ir visi tikėjosi, nulėkė nuo scenos ir visa jėga brovėsi į minią. Jo energija persidavė auditorijai – joje dėjosi tokie dalykai, kokių pamatysi toli gražu ne kiekviename koncerte.

Koncertui netrūko nieko. O jei ir trūko, tai nebent visko dvigubai. Dvigubai dainų, dvigubai garso, ypač Yannio balso. Ačiū, „Foals“, kad atvažiavote. Ačiū tiems, kas atvežėte. Ačiū tiems, kurie atėjote. Buvo vienas geriausių patirtų koncertų. Kas toliau?

Renginyje lankėsi ir vertino Margarita Sargautytė, fotografavo Vytenis Jurevičius.