Midsummer 2018. Andrius Mamontovas. Modestas Pitrėnas. [Tautvydas Stukas photography]Jau trečiasis vidurvasario festivalis „Midsummer Vilnius“ vilniečius ir miesto svečius pasitiko tradiciniams vasaros festivaliams netradicinėje aplinkoje Vilniaus Valdovų rūmų Didžiajame kieme, kur senųjų kunigaikščių dvasia ir ankstyvojo baroko atmosfera persipindama su gera muzika džiugina žiūrovus nuo liepos vidurio iki mėnesio pabaigos. Na, o pirmąja festivalio kregžde buvo pasirinktas lietuviškosios scenos mohikanas Andrius Mamontovas.

Jei Lietuvos muzikos scena būtų sulyginta su holivudiniais veiksmo filmais, tai Andrius Mamontovas galėtų būti lietuviškas Rokis ar Rembo, su lig kiekvienu sold out‘iniu koncertu vis iš naujo kuriantis savo legendą. Liepos 16-ąją mamontoviškasis naratyvas buvo papildytas nauju elementu, kurį kūrė drauge su Lietuvos kameriniu orkestru, diriguojamu charizmatiškojo maestro Modesto Pitrėno. Prieš dvidešimt metų išleistas studijinis albumas „Šiaurės kryptis. Pusė penkių“, „Midsummer Vilnius“ atidarymo metu atgimė iš naujo. Jubiliejinis renesansas, ne kitaip.

Sostinės širdis Vilniaus Valdovų rūmai pirmadienio vakarą talpino didžiulį kiekį žiūrovų, pasiilgusių geros muzikos ir puikių koncertų, kurie savo darbo savaitės pradžią pažymėjo solidžiu renginiu. Po „Midsummer Vilnius“ atidarymo kalbų, trumpų lietuviškosios muzikos istorijos pamokų ir „apšildančiųjų“ violončelininkų atlikto A. Mamontovo kūrinių popuri į Didžiojo kiemo sceną įžengė Lietuvos kamerinis orkestras ir Modestas Pitrėnas bei vakaro žvaigždė Andrius Mamontovas.

Kaip ir buvo žadėta, taip ir vykdyta, prieš dvi dekadas pasirodęs studijinis albumas „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ buvo išpildytas nuo pradžios iki galo. Dešimtojo dešimtmečio reminiscencijomis alsuojantys kūriniai, vienus grąžinantys atgal į tuos laikus, kitus naujai supažindinantys su jau ne visai ankstyvąja, bet ir toli gražu ne vėlyvąja lietuviškojo „Rokio“ kūryba.

Liepos 16-osios vakarą scenos gretos buvo gausios, tačiau priešais sceną žmonių jūros platybių galėtų pavydėti net ir tą patį vakarą Trakuose koncertavusi norvegų grupė „A-ha“. Žmonės rinkosi lig pat dešimtos valandos vakaro, kuomet scenoje susirinko, tie, kurių labiausiai visi laukė. Įdomu buvo stebėti netradicinį duetą: Andrių Mamontovą ir Lietuvos kamerinį orkestrą, tačiau pirminis skepsis greitai pradingo, prasidėjus „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ repertuarui. Elegantiškasis styginių instrumentų skambesys, užburianti arfų melodija, svaiginantys pučiamieji ir energingasis Modestas Pitrėnas, kartkartėmis savo judesiais primenantis britų „naujuosius srovės“ atlikėją „Ultravox“ ypač teigiamai koreliavo su koncerto vinimi – Andriumi Mamontovu. Dviaukštėje scenoje visą vakarą vykęs šou, kartkartėmis išeidamas ir už jos ribų, ypatingai teigiamai veikė, o kur dar maloniai šiltas ir gaivus atsėlinančios nakties oras, kuris nauja gyvastimi praturtindavo kiekvieną žiūrovą.

Pasibaigus studijinio albumo „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ repertuarui, nebuvo pamiršti ir kiti legendiniai A. Mamontovo kūriniai, kaip antai: „Saulės miestas“, „Krantas“, akių stiprumo išbandymas „Geltona. Žalia. Raudona.“, na ir „Midsummer Vilnius“ atidarymo vakaro „gulbės giesmė“ bei atlikėjo vizitine kortele laikoma daina „Laužo šviesa“.

Nuskambėjus paskutiniam „Laužo šviesos“ akordui vilniečiai ir miesto svečiai gausiais aplodismentais apdovanojo Andrių Mamontovą bei Lietuvos kamerinį orkestrą diriguojamą maestro Modesto Pitrėno ir išsiskirstė po sostinės kampelius kupini šiltų emocijų ir puikios nuotaikos, padėjusios atsilaikyti prieš likusios darbo savaitės iššūkius.

Festivalyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian