Aidas Puklevičius. [Nuotr. autorius: Raimondas Adžgauskas.]„Tavo gyvenimo muzika“ – nauja Music.lt rubrika, kurioje žmonės, kurių paprastai interviu klausiama visai kitokių klausimų, atsakinės į 10 klausimų apie muziką. Aktoriai, stilistai, dizaineriai, rašytojai, freelancer‘iai – šioje rubrikoje turės progą pasireikšti visi, kurių pagrindinė profesija nėra tiesiogiai susijusi su muzika.

Rubrikoje „Tavo gyvenimo muzika“ – dar vienas visų galų meistras. Į klausimus sutikęs atsakyti Aidas Puklevičius – neįtikėtinai spalvinga asmenybė, kurios tikrai neišeitų priskirti kažkokiai vienai profesijai. Aidas vieniems pažįstamas kaip lietuviškojo „Playboy“ ir FHM redaktorius, kitiems – kaip scenaristas, rašytojas, protmūšių dalyvis ir vedėjas. Dar kitiems jis žinomas ne kaip žodžio kišenėje neieškantis plunksnos meistras, tačiau kaip buvęs Užsienio reikalų ministerijos darbuotojas ir teisės specialistas. Tiek daug sugebėjimų, tiek daug dalykų, kuriuos jis išmano. Veikiausiai nieko keisto, jog prie visų šių temų, apie kurias Aidas noriai kalba bei pasakoja galima priskirti ir muziką. Susipažinkite.

1. Kaip galėtumėte apibūdinti savo muzikinį stilių?

Mano muzikinis stilius yra niekoks, kadangi aš pats nelabai groju. Lankiau kažkada, žinoma, muzikos mokyklą, kelis metus prakamavau fortepijoną, tačiau dabar galėčiau nebent viena ranka porą melodijų atbarškinti. Vėliau dainavau chore, tai stilių dažniau apibėždavo choro repertuaras nei mano pomėgiai. Vis dėlto, dabar intensyviai mokausi Don Basilio arijos „La Calunnia“ iš Giaccomo Rossini operos „Sevilijos kirpėjas“, kadangi esu prisižadėjęs sau ją atlikti vieno netrukus nusimatančio renginio after party, kai visi jau bus pakankamai prisitašę ir nelabai reaguos į mano falšus.

O jeigu apie muziką, kurią klausau, prieš kokį dešimt metų būčiau atsakęs labai aiškiai – metalas. Dabar be metalo daug klausau ir šiaip roko, džiazo, kino filmų muzikos, klasikos, world music ir bele ko. Dominuoja, aišku, progresyvas, tiek metalinis, tiek roko, tačiau mano ausinėse galima rasti visko – nuo black metal iki djent ir mathrock. Praėjus jaunatviškam maksimalizmui, nesiliauju tvirtinti, nėra blogų žanrų, yra blogi atlikėjai. Nors, ne, pala, rusiškų zekiškų šansonų ir bet kurios tautos dainuojančių triusikų visi atlikėjai blogi. Bet tai išimtis patvirtinanti taisyklę.

2. Kokį vaidmenį muzika vaidina jūsų gyvenime?

Pati savaime ji nėra nei nulėmusi kokių nors mano apsisprendimų, nei įtakojusi pasaulėžiūrą, nei skandinusi ar gelbėjusi. Ir jos aš negalėčiau atskirti nuo literatūros, kino, dailės, architektūros ar kitų žmogaus genijos išraiškos būdų. Visi jie vienodai įtaigūs ir reikalingi, kad pajustum krūtine į gerklė lipantį smaugiantį kamuolį, kad būdamas pats vienas nejučia apsiverktum iš džiaugsmo, jog žmogui duota tokia dovana kurti, o mums ta kūryba gėrėtis. Gal muzika yra tiesiog greitesnė, ji apeliuoja į emocijas aplenkdama intelektinius aplinkelius, todėl ritmingai mosuoti galva ar ilgesingai užsimerkti visam pusvalandžiui klausantis jos yra lengviau, nei skaitant knygą, žiūrint filmą ar sustingus prie paveikslo. Bet kokiu atveju, jeigu yra per daug liūdna ar per daug nuobodu, visuomet galima gydytis arba rodos iki skausmo pažįstamu albumu arba ieškoti džiuginančios naujienos.

3. Kokį albumą ar dainą galėtumėte pavadinti savo gyvenimo garso takeliu?

Jeigu galima pasirinkti tris? Tada pirmoji būtų Blind Guardian „And Then There Was Silence“, kadangi norisi manyti, kad tavo gyvenimas gali tapti tokiu pačiu pagal „Iliadą“ sukurtu epu. Apie tai, kas yra svarbiausia, pasakytų Dream Theater su „Learning to Live“, Bet, at the end of day, labiau tikėtina, kad ilgesingai atsidusi pagal Pink Floyd „High Hopes“.







4. Koks yra jūsų naujausias muzikinis atradimas? (grupė, atlikėjas, daina, albumas, vaizdo klipas)

Tai gal nėra pats naujausias, bet tiesiog toks, po kurio aš ilgai keikiau save, kaip anksčiau nežinojau šios komandos. Tai norvegų progrokeriai Gazpacho, o jų „Black Lily“ iš albumo „March of Ghosts“ yra toks grynas ir išjaustas ilgesys, kad neįsivaizduoju, kaip jis gali nesuvirpinti ausų, smegenų ir širdies.



5. Maloniausias, kokiu nors būdu su muzika susijęs atsiminimas?

Gal būdingas kiekvienam misionieriui – atversti į tiesos ir šviesos kelią netikėlį. Kone visas savo gyvenimo moteris lengviau atversdavau į metalą, nei į futbolą. O geriausią savo gyvenimo draugę (tiesa, jos į futbolą konvertuoti nereikėjo, pati dėl jo išprotėjusi) taip pasodinau ant Nightwish adatos, kad ji ilgą laiką negalėjo atsigauti, kai kolektyvas išpirdolino lauk Tarją, ir tik neseniai, kelis kart pasiklausiusi to, ką jie dabar daro su Floor Jansen, ėmė atgauti sielos pusiausvyrą.

6. Muzikinis guilty pleasure? T.y. daina, atlikėjas ar albumas, kurį daugelis smerkia ir kritikuoja, o jums, vis dėlto, patinka?

Mano brolis, su kuriuo skoniai sutampa kone identiškai, niekaip negali suprasti, kodėl aš kartais klausausi vadinamojo hollywood metal, tokio pompastiško, operinio power metal požanrio. Taip, kaltas, klausausi, ir tai man netgi patinka, kodėl? Negalėčiau paaiškinti. Gal geriau pasiklausyti Rhapsody of Fire „Emerald Sword“?



7. Toliausia, kiek yra tekę nukeliauti dėl grupės ar atlikėjo?

Paskui Dream Theater iš visko teko sukarti 4728 km (paskutinieji trys iš šitų – važiuojant į Siemens areną Vilniuje, o kiti – lėktuvu į Londoną ir Paryžių, automobiliu į Bydgoščių). Tai mano pati pati mėgstamiausia grupė, ir kiekvienas koncertas buvo su vis kitokiu set listu. Beje, Vilniaus koncertas buvo geriausias, ko gero, bent jau todėl, kad ilgiausias – more music for a buck. Ir vertas kiekvieno cento. Ką ten vertas, tai buvo ir liks geriausia investicija į save.

8. Ar galite įvardinti grupę ar atlikėją, kurį, turėdamas galimybes, sutiktumėte sekioti aplink pasaulį viso turo metu?

Tuos pačius Dream Theater, kadangi iki pat paskutiniojo turo jie niekuomet negrodavo to paties set listo du kartus, vadinasi, tikėtina, kad vilkdamasis paskui juos per visą pasaulį išgirsi ir tai, ką iki šiol taip ir neregėjai atliekant gyvai. A, tiesa, dar niekad nesu buvęs Iron Maiden koncerte, tai jeigu būtų variantas ją pasekti per pasaulį iki pirmo gigo, o po to keliauti namo, irgi būtų neblogai.

9. Kokiose situacijose labiausiai atkreipiate dėmesį į muziką?

Tai gal ne situacija, tai gal labiau laisvalaikio praleidimo būdas, tačiau muzika yra integrali kinomeno dalis. Konano duologija tikrai nėra šedevras, tačiau ji virsta kino palikimo perlu vien dėl Basilio Poledouriso garso takelio, Howardas Shore ir Hansas Zimmeris apskritai suteikia filmams, kuriems kūrė muziką , savitą, garsinį ID, pagalvojus apie serialus „Borgias“ ar „Game of Thrones“ iškart galvoje ima skambėti jų muzikinės temos.

10. Jeigu reiktų pasirinkti dainą, kuri gros per jūsų laidotuves, kokią pasirinktumėte?

Aš ne tik dainą, aš visą playlistą esu susidaręs. Ir tokį ilgą, kad visi gedintys svečiai neapsikentę išsivažinės nesulaukę mano pelenų pabarstymo virš dobilų ir obelų. Bus ten ir Opeth, bus Anorexia Nervosa, tie patys aukščiau paminėtieji Howard Shore ir Hans Zimmer, bus ir Ennio Morricone su „Rabbia e Tarrantella“, bus Pain of Salvation, Shaolin Death Squad, Animals as Leaders, Leprous, Sieges Even, Nightwish, Amorphis, Barren Earth, žodžiu, kaip sako Egidijus Dragūnas, bus daug garso ir šviesos. O kai neapsikentę svečiai paliks mano urną vienatvėje, tikiuosi, gros Dream Theater „Spirit Carries On“. Nes virnintelis būdas amžinai išlikti gyvam, tai tikėtis, kad jos besiklausantys draugai visuomet prisimin>s ir tave.

Move on, be brave Don't weep at my grave Because I'm no longer here But please never let Your memories of me disappear...



Parengė Patricija Tilvikaitė


RUBRIKA: Žymių Lietuvos žmonių gyvenimo muzika