Shaltmira. [Asmeninio archyvo nuotr.]Rubrikoje “Tavo gyvenimo muzikoje” turėjome tiek daug puikių, įdomių ir intelektualių vyrų, o šiandien kalbinamų žmonių gretas papildė pirmoji rubrikos moteris.

Ji – menininkė Eglė, daugeliui žinoma Shaltmiros slapyvardžiu. Jos gąsdinančio, tačiau neįtikėtinai nuostabaus meno buvo galima pamatyti "Velnio Akmens" festivalyje, o ir parodose bei renginiuose Shaltmira – dažna viešnia.

Jos atsakymai, nuklystantys į istorijas ir apmąstymus, yra neabejotinas šviežio oro gurkšnis “Tavo gyvenimo muzikoje”. O tai, žinoma, visada sveika. Susipažinkite!

1. Kaip galėtumėte apibūdinti savo muzikinį stilių?

Šizofrenišku. Neina atrasti jokio loginio ryšio, tarp dalykų, kurie mane dabar užveža. Ir man tai patinka.

Nuo Passengers of Shit iki Pino Donaggio. Nors dažnai mėgstu dėti \m/ ženklą, bet nesu metalistė, nei plastmasistė, nei dar kokia -istė ar -ė. Anksčiau norėjau kažką įrodyti, o dabar aš bb dėjau, kaip sako. Nekenčiu muzikinių snobų. Kai pokalbis pasisuka apie leidimo metus, leiblus, formatus, kad penkta daina geresnė už devintą ir etc - kažkaip noris draskytis veidą arba verčiau eit tolyn neatsigręžus. Kai buvau jauna ir negraži, aišku, buvo buvo žmonių kurie padarė didelę įtaką muzikiniam skoniui, ar tai beskonybei. Realiai akys atsivėrė kažkur keturiolikos metų, su pirma draugės įrašyta kasete, su Burzum, Mansonu, Cradle of Filth ir kitom liūdnai pagarsėjusiomis legendom. Tada kitas draugas davė paklausyt Defdump ir Deftones. Klausiau virtuvėj naktį per magelį ir galvojau, va čia tai TIKRA muzika. Tada, kažkur 10-oj klasėj, tranzavau į Kauną ir tokioj obskurinėj įrašų pardavykloj Laisvės alėjoj nusipirkau My Dying Bride - Songs of Darkness, Words of Light albumą. Nuo tada kelis metus trason ėjo vien metalas, niekinom bet kokią kitą muziką, tranzuodavm į Kilkim Žaibu ir vargo nematėm. Depressive Suicidal Black Metal (DSBM) po šiai dienai nusėdę gyslose ir turbūt niekad neišsiplaus. Vėliau viską supurtė noizas ir martial industrial, irgi, vieno respektabilaus muzikanto dėka. Dabar nebemėgstu, kai man patarinėja, ką klausyti. Muziką atradinėju pati, randomu, jei nugirstu kažkur grojant ir patinka - paklausiu, kas čia groja. Gerai menu kaip važiuojant į MJR tokiu būdu sužinojau Rome - The Torture Detachment šmotą. Labai retais atvejais paklausau linkus, kuriuos man atmeta.

2. Kokį vaidmenį muzika vaidina jūsų gyvenime?

Palydovės. Soundtrackas tuometinei būsenai. Kartais lyriksuose taip gerai sudėliotos mintys, kurios atrodo pataiko apjungti tą chaosą galvoj. Taip ir tampa artima muzika, o kartais jokių žodžių nereik, tiesiog atmosferos, kurią ji sukuria. Ir atrodo tuo momentu, kad nieko kito negalėtum klausyti. Taip ir atsirenki, kas iš tikro yra tavo-tiška. Kažkoks gal gaunas dienoraščio principas, nes užsileisdamas tuos per ilgus metus susikaupusius mėgiamus gabalus pakeliauji laiku po savo gyvenimą.


3. Kokį albumą ar dainą galėtumėte pavadinti savo gyvenimo garso takeliu?

Nebūna gyvenimo garso takelio. Paskutinio dešimtmečio - Nine Inch Nails - Right Where It Belongs. Lyriksai. ir viskas.



4. Koks yra jūsų naujausias muzikinis atradimas?

Wolves In The Throne Room. Žiūrėjau Lauros darytą šių metų “Ont grindų” festivalio video, postapokaliptinę atmosferą dar labiau sustiprino soundtrackas, iš karto paklausiau, kas čia groja, nes pastebėjau, kad loopinu video kelioliktą kartą, tai buvo jų gabalas “Dia Artio”. Po jo labiausiai patiko “Queen of the Borrowed Light”. Pastarasis, sužinojau, vienas mėgiamiausių gabalų mano gero draugo Snorre iš YMIR studijos, tai kažkaip net nusišypsojau, patinka man tokie sutapimai.



5. Maloniausias, kokiu nors būdu su muzika susijęs atsiminimas?

Prieš daugiau nei 3 metus labai kliedėjau dėl Lifelover. Ir per mano gimtadienį, tada buvo 23-ias, draugė padarė staigmeną ir pakvietė Kim’ą į jį. Jis pasirodė su ružava kaubojiška skrybėle, ten dar kažkokios plunksnos ir mirksinčios lemputės ant jos buvo. Buvau taip išmušta iš kerzų, kad negalėjau su juo iš viso bendrauti. Kas buvo ganėtinai awkward. Po to, aišku, gailėjaus, kad taip gavos. Bet ačiū, Egle. Niekad nepamiršiu. Po to su kitu gimtadieniu gavau iš jo atviruką pieštą prarūgusiu pienu, krauju ir rašalu. O aš nenuėjau į jų koncą Lietuvoj, nes prieš jį mirė vienas jų narys ir man atrodė, kad viskas nebe taip. Negaliu paaiškinti. Kažkoks blokas.

6. Muzikinis guilty pleasure? T.y. daina, atlikėjas ar albumas, kurį daugelis smerkia ir kritikuoja, o jums, vis dėlto, patinka?

Lemon Joy. Asocijuojas su studijavimu VDA, skurdu, meile, alkoholizmu ir pochuizmu. “Ar verta laukt, kol užsidegs žalia šviesa?”, man rodės, kad nėr teisingesnės frazės. Viskam tinka. Kad ir per gatves eidavom per raudoną ir taip sakydavom tada. Suicidal pop.



7. Toliausia, kiek yra tekę nukeliauti dėl grupės ar atlikėjo?

Iki Brutal Assault, 2008-ais. Tais metais variau į Metalfest Latvijoj pamatyti Cradle of Filth, o po to, mėnesio bėgy į Čekiją, irgi dėl jų. Gimnazijoj pradėjus gotaut užrodė klipą “Her ghost in the fog”. Nu tuo momentu atrodė nieko gražiau pasauly negali būti. Aišku, greitai pasimatė, kad rimtai į juos nereik žiūrėt, metalistų tarpe jie iš viso popsu laikomi buvo, ir kaip pasišaipydami klausė ko varau į Assaultą, jau turbūt dėl Cradle’sų. Taip. Bet pofig, kažkaip patiko man jie, ir dabar paklausau, su šypsena, nežinau, pralinksmina jie mane. Aišku, po Temptation klipo pamatymo jų kūrybą sekti iškart nustojau, ir jei prasuku, tai tik senus gabalus.

8. Ar galite įvardinti grupę ar atlikėją, kurį, turėdamas galimybes, sutiktumėte sekioti aplink pasaulį viso turo metu?

Ne. Nesu pastovus žmogus. Turbūt atsibostų ir tas muzonas ir pats bandas. Ir keliaut.

9. Kokiose situacijose labiausiai atkreipiate dėmesį į muziką?

Kai groja šūdas ir neturiu galimybės kažką pakeisti. Kai neturiu ausinių ir būnu picerijoj, prekybcentry, ne savo youtubės house partyje ar pan.

10. Jeigu reiktų pasirinkti dainą, kuri gros per jūsų laidotuves, kokią pasirinktumėte?

Kokios laidotuvės. Būtų žiauriai lieva, jei visi sustoję ratu žlabanotų, geriau eitų pagert. Ir kas iš to, kad ta daina grotų, jei tikriausiai tik man ji ir patinka. Geriau mirčiau viena jai skambant. Bright Eyes - A Perfect Sonnet. Atradau atsitiktinai. Kitų tos grupės gabalų net neklausiau. Desperacija, nervingumas, netobulumas, kartėlis ir ilgesys. Tokia isteriška romantika, taip, kaip aš ją suprantu. Atradus tą gabalą, sukau non stop dienom naktim, last.fm chartuose ji yra mano nr.1 overall track. Retas pavyzdys kaip prasukus daugiau nei 562 kartus vis dar nevemi. Nelabai kas galėjo įtart, kad tokį gabalą pasirinkčiau, bet nelabai kas ir žino, koks toj mano galvoj, įskaitant ir mane. Kaip neegzistuoja Perfect Sonnet, taip ir neegzistuoja Perfect Love or Perfect Lover, bet vienok, esam mes liūdni debilai, kurie apie tai nuolat svaigstam.



Epitafijai:

I believe that lovers should be chained together
And thrown into a fire with their songs and letters
And left there to burn
Left there to burn in their arrogance
But as for me I'm coming to my final failure
I've killed myself with changes trying to make things better
But I ended up becoming something other than what I had planned to be
Now I believe that lovers should be draped in flowers
And layed entwined together on a bed of clover
And left there to sleep
Left there to dream of their happiness...


Rubrikos autorė: Patricija Tilvikaitė.


RUBRIKA: Žymių Lietuvos žmonių gyvenimo muzika