*peace, like charity, begins at home

Mes esam tokie, kaip mes elgiames su kitais, ne atvirksciai.

As tikiu, iki paciu mano kaulu smegenu, keliais dalykais: tai, kad zmones nusipelno mano malones, visi, be isimties. Ir kad mano gyvenimo pasiekimai, didziausi, bus ne uzdirbti pingiai, ne butas miesto centre su citrinmedziu terasoj(nors, Viespats mato, kaip as sito noooooriu), o nebesuskaiciuojami ant abieju ranku pirstu pasakyti padekos zodziai nepazistamu zmoniu, nuosirdus apkabinimai, ir I vasara panasios isdalintos sypsenos.

Dar tikiu, kad jei kada nors turesiu savo pacios vaiku, as busiu, ko gero, labiausiai erzinanti mama pasaulyje. Jie manes gedytusi, garbes zodis. Mano mama tai isgirdus sake, kad, turbot, as esu teisi. ir tada patare 'atsiprasyti' kudikiu, dar laikant beibius ant savo ranku ligoninej, nes, sako, poto nebebus laiko. Poto, jiems augant, liks tik kelimai ranku I virsu ir retoriniai klausimai sau "ar jie nenormalus gal?" ir "nu bet I ka jie tokie?" sakau: - Mamyte, o tai ka tu mane irgi durna vadinai tyliai? tai ne, sako, klausiau is kur tokia protinga, kai po masinom lindai sunis gelbedama ir bernus prie stulpu risdavai...Nu. As kaip sitas robinas hudas gi, sakau, nuo mazens. Be arklio. Kaip mokejau taip gelbejau pasauly...

Mes gyvename skolintame laike, ir vaikstom isnuomotais batais. Jei mes isnyksim, isnyksim...Vieno tikiuosi - kad neiseisite is cia nepatyre ka reiskia buti mylimiems, istikruju, nesijuoke taip stipriai, kad net ta vieta kur pilvo presas turetu buti pradeda skaudeti, ir, nezinodami to jausmo, to, kur padarius klaida, tau yra atleidziama.

-------------------------

you are a work of art. not everyone will understand you, but the ones who do, will never forget about you.*