*sometimes, i question my sanity...

...occasionally, it replies.*

Iki kol tu nesmingi zemyn, keliais nutrindamas purvina zeme po kojomis, tu tik zaidi gyvenima, ir, kazkuriam lygy, galvoju, esi issigandes, nes puikiai suvoki, ta dar neisieskota savo galva, jog kol kas tiesiog zaidi, kad tik kvailioji. Tas momentas, kai mes nulenke galvas pasiduodame, nera gyvenimo pabaiga, ne, manau, priesingai. Kapituliacijos metas - tai kai viskas tik prasideda.

Nebijokim klupti. Klysti. Susidauzti. Verkti. Ne-be-zi-no-ti. Miegoti diena ir bizki gailetis saves kartais. Buti skaudziai tikru, labiausiai israizyta savo paties versija - mano asmeninis gyvenimo tikslas. Nes dievazi, karta pabandes, nebegali sustoti. Narkotikas. Kai visa kas kausto ir varzo nukrenta, nes nebera ka maskuoti po milijonu pasiskolintu sluoksniu, viskas taip paprastai ne prasta, kad velniu, niekas atgal grizti nebenoretu.

--------------

Ai ir dar vienas dalykas, bizki off topic - dalinkit komplimentus zmonems. kaire, desine. visur. koks mielas ir koks lengvas dalykas padaryti, ir o kiek laimes tai gali suteikti kitam. Grazu. Kai isryskinam privalumus kitu, ne ju silpnosias vietas.

Never be afraid to fall apart. It presents an opportunity to rebuild yourself the way you wish you'd been all along.