Ten, kur mes sėdėjom dilgėlės užaugo
Ir nuseko upė paskandinus draugą
Ir pakilo vėjas prieš geltoną lietų
Ir sunku per vėją į akis žiūrėti.
Ir sunku per vėją į akis žiūrėti.

Mano senas drauge, kur laužai be dūmų?
Kur daina be skausmo, vynas be kartumo?
Kur tiesa kaip medis, nemačiom užaugęs?
Kur geltonas javas, nepavirtęs šiaudu?
Kur geltonas javas nepavirtęs šiaudu?

Mes visi kaip upės, mano senas drauge,
Piktumu skandinam, gerumu užsmaugiam,
Ten sudygo žolės rudens palaukti
Patys mes nežinom, laukėm ar nelaukėm.
Patys mes nežinom, laukėm ar nelaukėm.

Bet ugnis pakilo ąžuolu raudonu,
Ir žiemos nebijo būsimoji duona,
Tai gerai, kad stovi palei mūšio lauką,
Patys mes nugalėję, pasitraukę.
Patys nugalėję, patys pasitraukę.
Patys nugalėję, patys pasitraukę.