Struktūros atžvilgiu tai man labiausiai patinkanti kompozicija kol kas iš 2019 metų girdėtų leidinių. Nerealiai išlaikoma intriga, pakaitomis grojant melancholiškasiąs spacy dalis ir sunkius gitaros rifus, kuriuos paryškina gilūs vokaliniai riksmai. Tos "melancholiškos" dalys jos irgi nestovi vietoj, jos progresuoja einant kūriniui, ta dalis po pirmo posmo su orkestriniu skambesiu ir išraiškinga pianino linija bei tolumoje skambančiu balsu yra tiesiog nuostabi. Ir staiga vėl prasprogsta rifas su bene choriniais vokalais. Ir įspūdis vis stiprėja, stiprėja, kol stoja šiurpioji kūrinio dalis, kur lieka tik pianinas ir vokalas, tolumoj girdintis griaustiniui (ar kažkas panašaus). Ir vėl viskas sprogsta, bet dabar gitaromis pjaunama iš visos širdies, jaučiama kulminacija, paskutinis posmas atliekamas išreiškiant balse kažkokią sumišimo nuotaiką. Ir vėl viskas užsidaro. Tokią atmosferą, kurios vinis yra kruopščiai apdirbta dainos struktūra, gali sukurti tik Cosmograf, dėl to aš šį projektą labai vertinu. 10 balų!
Taip, ši kompozicija turiturtingą jausminę gamą, nuo ramios melancholijos iki desperatiško šauksmo su daug tarpinių stotelių. Instrumentinė pusė ne mažiau spalvinga. Man šiurpuliais nueina kai atkarpoje 6:9 balsas glissando nusmunka į grėsmingą beviltišką ir niūrią atmosferą, kuri nutrūksta grynai Opeth‘iška užciklinta fraze. Palyginkit Opeth „All things Will Pass" pradžią su Sharks pabaiga – labai panašu.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
Struktūros atžvilgiu tai man labiausiai patinkanti kompozicija kol kas iš 2019 metų girdėtų leidinių. Nerealiai išlaikoma intriga, pakaitomis grojant melancholiškasiąs spacy dalis ir sunkius gitaros rifus, kuriuos paryškina gilūs vokaliniai riksmai. Tos "melancholiškos" dalys jos irgi nestovi vietoj, jos progresuoja einant kūriniui, ta dalis po pirmo posmo su orkestriniu skambesiu ir išraiškinga pianino linija bei tolumoje skambančiu balsu yra tiesiog nuostabi. Ir staiga vėl prasprogsta rifas su bene choriniais vokalais. Ir įspūdis vis stiprėja, stiprėja, kol stoja šiurpioji kūrinio dalis, kur lieka tik pianinas ir vokalas, tolumoj girdintis griaustiniui (ar kažkas panašaus). Ir vėl viskas sprogsta, bet dabar gitaromis pjaunama iš visos širdies, jaučiama kulminacija, paskutinis posmas atliekamas išreiškiant balse kažkokią sumišimo nuotaiką. Ir vėl viskas užsidaro. Tokią atmosferą, kurios vinis yra kruopščiai apdirbta dainos struktūra, gali sukurti tik Cosmograf, dėl to aš šį projektą labai vertinu. 10 balų!
Aš sau galvoju: hm, reikės kažkada man šį mėnesį The Reticent įkelt į music'ą. Paminėjau vakar vakare komentare grupę, šiandien ryte žiūriu, jau yra. Dėkui Alvydai, esat greitis!
Kita vertus, pono retorika prie tam tikrų dainų kaip "Kokie 90% dainos š", "Kažkoks židišks mīžals" ir "Š...klasika...vempt norisi" yra tiesiog nemaloni ir nepagarbi. Kritika - ok, nepagrįstas varymas riebiais žodžiais jau ne ok.
O viešpatie, kokia tragedija, žmogus 9 kartą per TRYLIKĄ METŲ pasiūlė tą pačią dainą. Aš suprantu, kai per trumpą laiką ten tą pačią dainą kiša ir kiša, nervuot gali pradėt, bet čia tai labai normalu. Aš pats greičiausiai taip elgiuos.
2020 m. lapkričio 21 d. 09:52:27
Taip, ši kompozicija turi turtingą jausminę gamą, nuo ramios melancholijos iki desperatiško šauksmo su daug tarpinių stotelių. Instrumentinė pusė ne mažiau spalvinga. Man šiurpuliais nueina kai atkarpoje 6:9 balsas glissando nusmunka į grėsmingą beviltišką ir niūrią atmosferą, kuri nutrūksta grynai Opeth‘iška užciklinta fraze. Palyginkit Opeth „All things Will Pass" pradžią su Sharks pabaiga – labai panašu.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly
2019 m. liepos 28 d. 17:23:36
Struktūros atžvilgiu tai man labiausiai patinkanti kompozicija kol kas iš 2019 metų girdėtų leidinių. Nerealiai išlaikoma intriga, pakaitomis grojant melancholiškasiąs spacy dalis ir sunkius gitaros rifus, kuriuos paryškina gilūs vokaliniai riksmai. Tos "melancholiškos" dalys jos irgi nestovi vietoj, jos progresuoja einant kūriniui, ta dalis po pirmo posmo su orkestriniu skambesiu ir išraiškinga pianino linija bei tolumoje skambančiu balsu yra tiesiog nuostabi. Ir staiga vėl prasprogsta rifas su bene choriniais vokalais. Ir įspūdis vis stiprėja, stiprėja, kol stoja šiurpioji kūrinio dalis, kur lieka tik pianinas ir vokalas, tolumoj girdintis griaustiniui (ar kažkas panašaus). Ir vėl viskas sprogsta, bet dabar gitaromis pjaunama iš visos širdies, jaučiama kulminacija, paskutinis posmas atliekamas išreiškiant balse kažkokią sumišimo nuotaiką. Ir vėl viskas užsidaro. Tokią atmosferą, kurios vinis yra kruopščiai apdirbta dainos struktūra, gali sukurti tik Cosmograf, dėl to aš šį projektą labai vertinu. 10 balų!
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas