Struktūros atžvilgiu tai man labiausiai patinkanti kompozicija kol kas iš 2019 metų girdėtų leidinių. Nerealiai išlaikoma intriga, pakaitomis grojant melancholiškasiąs spacy dalis ir sunkius gitaros rifus, kuriuos paryškina gilūs vokaliniai riksmai. Tos "melancholiškos" dalys jos irgi nestovi vietoj, jos progresuoja einant kūriniui, ta dalis po pirmo posmo su orkestriniu skambesiu ir išraiškinga pianino linija bei tolumoje skambančiu balsu yra tiesiog nuostabi. Ir staiga vėl prasprogsta rifas su bene choriniais vokalais. Ir įspūdis vis stiprėja, stiprėja, kol stoja šiurpioji kūrinio dalis, kur lieka tik pianinas ir vokalas, tolumoj girdintis griaustiniui (ar kažkas panašaus). Ir vėl viskas sprogsta, bet dabar gitaromis pjaunama iš visos širdies, jaučiama kulminacija, paskutinis posmas atliekamas išreiškiant balse kažkokią sumišimo nuotaiką. Ir vėl viskas užsidaro. Tokią atmosferą, kurios vinis yra kruopščiai apdirbta dainos struktūra, gali sukurti tik Cosmograf, dėl to aš šį projektą labai vertinu. 10 balų!
Taip, ši kompozicija turiturtingą jausminę gamą, nuo ramios melancholijos iki desperatiško šauksmo su daug tarpinių stotelių. Instrumentinė pusė ne mažiau spalvinga. Man šiurpuliais nueina kai atkarpoje 6:9 balsas glissando nusmunka į grėsmingą beviltišką ir niūrią atmosferą, kuri nutrūksta grynai Opeth‘iška užciklinta fraze. Palyginkit Opeth „All things Will Pass" pradžią su Sharks pabaiga – labai panašu.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
Struktūros atžvilgiu tai man labiausiai patinkanti kompozicija kol kas iš 2019 metų girdėtų leidinių. Nerealiai išlaikoma intriga, pakaitomis grojant melancholiškasiąs spacy dalis ir sunkius gitaros rifus, kuriuos paryškina gilūs vokaliniai riksmai. Tos "melancholiškos" dalys jos irgi nestovi vietoj, jos progresuoja einant kūriniui, ta dalis po pirmo posmo su orkestriniu skambesiu ir išraiškinga pianino linija bei tolumoje skambančiu balsu yra tiesiog nuostabi. Ir staiga vėl prasprogsta rifas su bene choriniais vokalais. Ir įspūdis vis stiprėja, stiprėja, kol stoja šiurpioji kūrinio dalis, kur lieka tik pianinas ir vokalas, tolumoj girdintis griaustiniui (ar kažkas panašaus). Ir vėl viskas sprogsta, bet dabar gitaromis pjaunama iš visos širdies, jaučiama kulminacija, paskutinis posmas atliekamas išreiškiant balse kažkokią sumišimo nuotaiką. Ir vėl viskas užsidaro. Tokią atmosferą, kurios vinis yra kruopščiai apdirbta dainos struktūra, gali sukurti tik Cosmograf, dėl to aš šį projektą labai vertinu. 10 balų!
Tuo labiau, koncertinės versijos dažnai ateina kartu su koncertiniu albumu, tai yra racionalu joms daryti atskirus dainų profilius ir tokia buvo daugiametė praktika.
Dėl to, kokių versijų reikia music'e, kokių nereikia. Aš visada vadovavaus principu, kad remaster'ių ar remix'ų (nebent tai kito atlikėjo remiksas) atskirai kelti nereikia. Bet koncertinės ir rerecorded studijinės versijos dažnai yra vertingos.
Taip pat ne visai tiesa, kad ji prisiskyrė prie Ambassadeurs... taip, įėjus į jos tebeesantį profilį administracijoje tokį dalyką rodo dropbox'e, bet pvz Ambassadeurs profilyje tokios info visai nėra. Tai vadinasi, nieko labai blogo neįvyko.
Nesutinku su Alvydu. Šalinant dainą iš albumo dainos profiliui niekas nenutinka, tik ją trinant ji pavirsta va tokiu vaiduokliu, kuris vis dar turi nuorodą, bet joje nieko nėra. Tiesiog taip visados buvo suprogramuota, jei neklystu.
2020 m. lapkričio 21 d. 09:52:27
Taip, ši kompozicija turi turtingą jausminę gamą, nuo ramios melancholijos iki desperatiško šauksmo su daug tarpinių stotelių. Instrumentinė pusė ne mažiau spalvinga. Man šiurpuliais nueina kai atkarpoje 6:9 balsas glissando nusmunka į grėsmingą beviltišką ir niūrią atmosferą, kuri nutrūksta grynai Opeth‘iška užciklinta fraze. Palyginkit Opeth „All things Will Pass" pradžią su Sharks pabaiga – labai panašu.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly
2019 m. liepos 28 d. 17:23:36
Struktūros atžvilgiu tai man labiausiai patinkanti kompozicija kol kas iš 2019 metų girdėtų leidinių. Nerealiai išlaikoma intriga, pakaitomis grojant melancholiškasiąs spacy dalis ir sunkius gitaros rifus, kuriuos paryškina gilūs vokaliniai riksmai. Tos "melancholiškos" dalys jos irgi nestovi vietoj, jos progresuoja einant kūriniui, ta dalis po pirmo posmo su orkestriniu skambesiu ir išraiškinga pianino linija bei tolumoje skambančiu balsu yra tiesiog nuostabi. Ir staiga vėl prasprogsta rifas su bene choriniais vokalais. Ir įspūdis vis stiprėja, stiprėja, kol stoja šiurpioji kūrinio dalis, kur lieka tik pianinas ir vokalas, tolumoj girdintis griaustiniui (ar kažkas panašaus). Ir vėl viskas sprogsta, bet dabar gitaromis pjaunama iš visos širdies, jaučiama kulminacija, paskutinis posmas atliekamas išreiškiant balse kažkokią sumišimo nuotaiką. Ir vėl viskas užsidaro. Tokią atmosferą, kurios vinis yra kruopščiai apdirbta dainos struktūra, gali sukurti tik Cosmograf, dėl to aš šį projektą labai vertinu. 10 balų!
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas