Topai

Žiūrėjau Wuthering Heights 1992 m. filmo versiją. Garso takelis užgniaužia kvapą. Kaip sudėti tiek sluoksnių, iškelti emocijų per kelias atkarpas. Efemeriška muzika. Nuo netekties, ilgesio, sielą gniuždančio skausmo iki iškart sekančio tyro atjautos glėbio, kuris nežada vilties, bet iškelia sielvartą į transcendentinę patirtį. 

Sparks su Hippopotamus padarė gerą sugrįžimą po šiokios tokios pertraukos, ten buvo įkvepiančių melodingų dainų su modernia produkcija (kaip Edith Piaf Said It Better Than Me), bet ir senesnę kūrybą primenančių orkestrinių art pop dainų kaip Hippopotamus. Ir tas derinys darė įspūdį. A Steady Drip, Drip, Drip į šitą formulę įnešė daugiau alternatyvesnių roko atspalvių. Bet The Girl Is Crying In Her Latte buvo lite tos pačios formulės versija, o Mad – very lite versija. Albumas skamba gana derivatyviai ir formuliškai lyginant su Hippopotamus, net jei per melodijas ir pasirinktą muzikinę paletę Sparks'ai išlaiko savo quirkiness. Tos dainos, kurias vadintume švelniai melodingais pop himnais, čia yra My Devotion ir Drowned In A Sea Of Tears... pirmoji stačiai nuobodi, antroji turi geresnę aranžuotę, bet vis tiek palyginus nebaisiai įsimintina. Orkestrinis muliažas: I-405 Rules – arčiau klasikinio Sparks skambesio parodijos negu tęsinio. Don't Dog It truputį daugiau fokusuota į elektroninio pop elementus, bet yra geresnė panašaus žanro versija. Didžiausią džiaugsmą randu minimalistiškai atmosferinėje In Daylight (kuri primena lengvesnius Kraftwerk kūrinius kaip The Hall of Mirrors) bei daugiau rokinių spalvų a la Drip Drip Drip turinčiose Hit Me, Baby (kažkodėl jaučiu John Cale aurą šitoj dainoj) ir Running Up A Tab... (riebus sintezas su labai skoningu, vietomis grėsmingai skambančiu antraplaniu gitaravimu – čia man stipriausios asociacijos su 10cc kūryba). Bet nei viena iš šių dainų nėra toks užvedantis poprokinis pianino, elektronikos ir gitaros tandemas kaip, pavyzdžiui, One For The Ages. 

Iš pradžių ketinau rašyti 7-etą, bet stipresnį ryšį su albumu atradau po papildomų perklausų. Deja, vis tiek ne pats labiausiai įkvepiantis Sparks darbas. 8-etas su daug minusų.

Už Landmrvks riebus pliusas, man jų šis albumas buvo #1 metų leidimas.

Geras glaustas topas. Man nepavyko tokio glausto sudaryti. "Būtinų perklausyti" sąrašas pas mane būtų gerokai ilgesnis, nes kai tiek gerų, tai visi atrodo būtini. Bet gal kitam kartui pabandysiu atrinkti griežčiau. Šiaip su dauguma susipažinus, nieko per daug naujo, išskyrus Landmvrks ir Amplifier, su kuriais dar pažindinuosi - pasižymėjau vėliau perklausyti išsamiau.

Labiausiai sutampa:

Paradise Lost - Ascension

Deftones - private music

Cosmograf - The Orphan Epoch

Deafheaven - Lonely People With Power

Kiti irgi sutampa, tik ne taip stipriai. Kai kurie iš būtinų perklausyti aukštai mano tope. Taip, kad, overall, labai artimas topas maniškiam 👍

"Social mediots". Manau, radau puikų naują terminą savo žodyno papildymui.

Viena geriausiu jo dainu. Sunku patikėti, kad buvo laikas, kai žmonės taip šnekėjo ....

Buvau dar vaikas, mano tetė turėjo plokštelę su šia daina ir dažnai ją grodavo. Man giliai įsirėžė atmintin ši melodija ir ritmas. Daug kartų dar teko vėliau ją girdėti, bet kas tai per daina liko neaišku. Visai neseniai suradau TĄ PAČIĄ tetės plokštelę, o ten rusiškai rašoma "Nuo melodijos prie melodijos (6 serija) Meksikiečių estrados koncertas, daina nr 2. Malaguenja, oranžuota E. Ramireso atlieka orkestras ir viskas - nulis informacijos. Pamaniau, kad tai meksikiečių liaudies daina.

Radau dar šį bei tą.

Malagueña is the name for (female, because of the final "a") inhabitants of Málaga, a city in Spain. Certainly, it refers to a woman from Malaga, perhaps, a gypsy woman, since Málaga is a southern city with an important gypsy presence and culture. Salerosa means something like "graceful". It comes from "sal" = salt, because it`s something which flavors food.

Čia dainos žodžių vertimas į anlų kalbą:

What pretty eyes you have, Under those two eyebrows. Under those two eyebrows, What pretty eyes you have. They want me to look But if you don’t leave them But if you don’t leave them Not even to flash… Rose leaves of Málaga To kiss your wanted lips To kiss your wanted lips Rose leaves of Málaga And telling you, beautiful girl… That you are pretty and magical, That you are pretty and magical, As the innocence of a rose. If in poverty you despise me, I give you truth. I give you truth, If in poverty you despise me. I do not offer you wealth (riches) I offer you my heart. I offer you my heart In exchange for my poverty. Rose leaves of Málaga To kiss your wanted lips To kiss your wanted lips Rose leaves of Málaga And telling you, beautiful girl… That you are pretty and magical That you are pretty and magical As the innocence of a rose And telling you, beautiful girl.

Ir dabar vidutinio amžiaus ar vyresni žmonės taip kalba. O į jaunimą veržiasi anglizmas, germanizmas. Šis tekstas labai originalus, atmenami laikai, kai kalboje dominavo rusizmai, kartkartėmis polonizmai...

Placebo muzika yra tokia muzika, kurią pradėjus klausyti neįmanoma nustoti.

Brian Molko yra toks vyras, kurį įsimylėjus neįmanoma nustoti mylėti.

Čia yra visiškas maksimumas, ką galima padaryti iš visiškai padrikų įrašų segmentų. Net nepagalvotum, kad ši daina sulipdyta iš smulkių skeveldrų. 10 balų.

Mano nuomone, labai geras albumas, gal net prie geriausiu ju albumu siame amziuje (lyginu su Endgame ir 13-u) Super Collider dar galutinai neprisipratinau, tai nenoriu jo galutinai vertinti.Gal keletoje dainu, ypac 2-je albumo dalyje ir kliuva monotoniskumas, bet albumas daugiau ivairepusis nei jiems iprasta, todel klausosi lengvai ir idomiai.Labiausiai isskirciau Conquer...or Die ir Dystopia. 

Daina lyg iš The Miracle albumo. Mėjaus gitaros tas kniaukiantis vaibas varo į transą. Pati daina atitinka Queen stndartą, nors nėra itin kabliuojanti, na bet gitaros epizodai atperka trūkumus. 9 balai.

The Reticent yra unikalus projektas. Man kolega juos užrodė tada, kai išėjo jų ankstesnis albumas The Oubliette ir nuo tada esu fanas. Jie yra ekstremalesniame progmetalio spektro gale, pas juos chug-chug-chug gitaros garsai (beveik djent'iškai), melodingo, o kartais net ir techniško death metalo atmosfera su aršiais vokalais yra norma. Juos nemenkai įkvepia Tool ir Opeth ir tą galima justi ir šiame albume. The Night River skamba kaip kažkas iš Tool'ių Lateralus (net švaraus vokalo maniera Maynardą kažkiek primena). Tuo pačiu The Bed of Wasps ir The Scorn man skamba kaip paragrafai iš paskutiniojo Opeth albumo The Last Will And Testament, tik su dar didesniu veržlumu. Vėlgi, Hathcock'o vokalas kažkaip asimiliuojasi, nes The Scorn dainoje jis turi Akerfeldt'o hint'ą (geriausiai justi priedainyje, kuriame yra Opeth'ams tipiškos clean-growl kaitos). 

Bet turbūt įdomiausias dalykas, kas The Reticent išskiria iš masės kitų progmetalio grupių, yra jų konceptualumas, dažnu atveju nukreiptas į jautrias temas, socialinę problematiką. On The Eve Of A Goodbye yra albumas apie mylimo žmogaus savižudybę; The Oubliette sufokusuotas į Alzheimeriu sergantį protagonistą Henrį ir dainos pasakoja jautrią istoriją, kaip jis praranda savo tapatybę. Please kabinama kita mentalinė problema – depresija ir polinkis į savižudybę, ypač tarp jaunų žmonių, ir žiūrima iš perspektyvos, kokias emocijas gali iššaukti depresija (ir tą suponuoja dainų poantraštės skliausteliuose). Vėlgi, įdomus konceptas ir gal vietomis jis išlenda lengvomis klišėmis (kaip tos pačios The Scorn priedainyje), bet perduota ir lyriškai, ir muzikaliai efektingai. Man ypač daro įspūdį, kaip intensyviai skamba The Bed Of Wasps ir kaip gerai muzikinėmis priemonėmis ir bičių avilio alegorija perteikiamas nuolatinis panikos pojūtis. 

Please patirtis man buvo panaši kaip ir The Oubliette. Iš pradžių visas tas muzikinis ir lyrinis tankis atrodo much, nustelbia tave ir dažnai ne pačiu geriausiu būdu. Bet jeigu į albumą grįžti antram bandymui su nusiteikimu, jis tave nubloškia, tiesiog nubloškia. Ypač jei kreipi dėmesį į dainų tekstus. Jau paminėjau savo favoritą The Bed Of Wasps, labai energingas ir labai taiklus kūrinys. Minėtos The Night River tool'iškos ir The Scorn opeth'iškos asociacijos su manim irgi surezonavo, šie kūriniai ima prizines vietas. The Night River turi visiškai pamišusią instrumentinę sekciją penktojoje minutėje, tas momentas, kur lieka tik klavišiniai, gerai trenkia per galvą. Ir kitos iš pagrindinio dėstymo dainų efektingos: The Concealment yra nuostabus kūrinys dviejų gitarų tandemui, labai gražios harmonijos. The Riptide yra liūdna atmosferinė baladė, savo nuotaika primenanti Dream Theater dainą Disappear. The Chance gal tik nėra labai mylima daina – ji turi gražų džiazinės baladės pagrindą (vėlgi, savotiškai channel'ina Opeth manierą Still Life ar Damnation albumuose), bet dėstymas gan vienodas, kūrinys prailgsta. 

Albumo trūkumai: 1) daug laiko skiriama spoken word fragmentams, kurie skirti pagilinti įsitraukimą į albumo koncepciją, suteikti daugiau konteksto klausytojui. Intake suveikia gerai, iškart nuteikia į ką bus orientuotas albumas. Bet Diagnosis 1 ir 2 bei užbaigiamoji Discharge jau truputį perkrauna albumą daug muzikinio turinio neturinčiais momentais. 2) Specifinė produkcija. Dėl gitarų kompresijos vietomis garsas toks klaustrofobiškas. Primena tą metalo grupių varžymąsi dėl to, kas šūdiniau suprodiusuos albumą, nes šūdiniau yra cool. Panašia produkcija pasižymi kitas mano mėgstamas progmetalio projektas Thy Catafalque. 

Vis dėlto Please tikrai yra stiprus ir paveikus albumas, vertas kiekvienos progmetalį mėgstančios ausies dėmesio. Sakyčiau, kad The Oubliette labiau laimi mano širdį, bet Please yra tikriausiai antras geriausias grupės darbas. Tvirtas 9-etas.