Topai

Beautiful Day U2

Cambio dolorNatalia Oreiro

Tikras Pop muzikos sedevras, totalus 10/10.

Senokai klausiausi death metalo, bet uzkliuvo akims manasis Death albumas The Sound Perseverance ir ji perklausiau, lyg pirma karta!!!. Geras vokalas, o gitaru solo tokios afigenos, kad tiesiog uzburia.... 

Pražioplinau Ray Alder solo karjeros startą 2019-ais metais, šoku į jau pajudėjusio traukinio antrą vagoną. Mačiau skepticizmo iš fanų pusės, kad tai neva saugesnė debiutinio albumo versija, kuri mažiau kabina. Lyginti negaliu, bet galiu lyginti su, pavyzdžiui, pastaraisiais Fates Warning darbais. Tai tokiu atveju pastabai galiu pritarti: tai atrodo kaip saugi, ekonominė Fates Warning versija. Su ne prastesniu vokaliniu pasirodymu, bet muzikaliai, kompoziciškai dainoms pritrūksta sprogstamumo kažkokio. Nors yra tikrai gerų dainų, bet jos aukščiausio laiptelio pagal simpatijas nepasiekia. Labiausiai prie viršūnės man priartėjo My Oblivion – turi mėsingą rifą, efektingą gitaros soluotę, o ir melodinis dėmuo nėra silpnas. This Hollow Shell turi vieną patraukliausių melodijų albume (ypač priedainyje). Man patiko Keep Wandering lėtai melancholiškas melodingumas, kuris po puikios gitaros solo yra pastiprinimas puikiomis gitaros linijomis. Na, dar norėčiau geru žodžiu paminėti Those Words I Bled – man labai patinka dviejų gitarų sinergija toje dainoje. Ji nėra per sunki, bet gitaros ten dirba iš peties. 

Tačiau kitos dainos pablanksta. Aš nežinau, ar aš daug išsinešiau iš albumą uždarančios 8 minučių Changes – tai nėra bloga daina, ji tiesiog nublanksta. Passengers turi gan keistą užsklandą, nors vėlgi, daina tikrai nebloga. Ar aš ją atsimenu praėjus pusdieniui nuo paskutinės jos perklausos? Na, nelabai. Melodiškai nuobodžiausia ir silpniausia man pasirodė Silence The Enemy. 

Albumui rašau 8 balus ir ne daugiau. Nors buvau truputį griežtokas paskutinio Fates Warning albumo Long Day, Good Night adresu ir jį dešimtbalėje vertinau panašiai, tačiau dabar reflektuodamas galvoju, kad jis vis tik dar buvo visa galva aukščiau, nors irgi kiek kentėjo nuo didelio įspūdžio nesukeliančių dainų kiekio.

Sel - Bėk

Žinot, kaip būna su tais eurovizininkais dažniausiai – jų eurovizines dainas žinai atskirų natų tikslumu, o vat daugiau jų kūryba nepasidomi. Tai mano patirtis su Lordi panaši, nors esu girdėjęs ir daugiau dainų negu Hard Rock Hallelujah. Tiesa, buvau nustebęs sužinojęs, kad tai jų 18-asis studijinis albumas. Pasirodo, jie pandemiją išnaudojo produktyviai ir per ją surinko visą albumų heptalogiją viename boxsete. Tai Screem Writers Guild yra pirmas Lordi albumas po tos maštabiškos heptalogijos. 

Lordi manęs šiuo albumu labai nenustebino, bet ir nenuliūdino. Toks darbas, kuris visiškai atitinka ir neviršija lūkesčių. Lordi toliau išlieka konvencinio hardroko vandenyse, tačiau neatsisako teatralinių elementų ir koncepcijų savo albumuose, o unikaliausias dalykas tai turbūt jų klavišinių hook'ai, kurie yra turbūt mano mėgstamiausia visų albume esančių dainų dalis.

Iš esmės dainos yra siaubo istorijos, tiesa, jos visos yra palaidos, nėra susietos į vieningą koncepciją per se, tačiau yra tokių dainų „jungtukų“, kurios padeda apjungti dainas į vieną kolekciją. Tai savotiška proklamacija prieš albumo turinį – SCG XVIII: Nosferuiz Horrow Show beigi komiškas plot twist'as The SCG Awards. Aš asmeniškai galėčiau apsieiti ir be jų iš muzikinės perspektyvos, bet negali prieštarauti tam, ką Lordi demonstruoja iš komedijinės pusės.  

Kaip ir minėjau, man dainose dažniausiai labiausiai patinkantis elementas yra klavišinių hook'ai, kurie ir man padeda atskirti dažnai vidutinio tempo ir vidutinio sunkumo hardrokines dainas. Ryškus klavišinių vaidmuo man įneša asociacijų su kita šiuo metu aktualia grupe Ghost (tikrai akivaizdžiai Ghost yra įkvėpti Lordi kūrybos). Tiesa, manau, kad Ghost pranoksta savo įkvėpėjus, jų kompozicijose yra daugiau įvairovės ir subtilumo. Dar man primena The Night Flight Orchestra – mažiau žinomą šiuolaikinę grupę, kombinuojančią sunkaus ir poproko elementus. Lordi, Ghost ir The Night Flight Orchestra yra skandinaviškos grupės, kultūriškai verdančios tose pačiose sultyse, todėl manęs nestebina stilistinės sąsajos tarp jų. 

Negaliu pasakyti, kad šiame albume yra puikių dainų, bet turiu tokių, kurios man tiesiog labiau patiko negu kitos ir atrodo skambesnės, ryškesnės, smagiau klausomos. Tai, pavyzdžiui, Unliving Picture Show (labai kabliuojantis priedainis ir vėlgi, klavišai daug ką duoda). Thing In The Cage turi intriguojančią įžangą, kurioje turbūt iš tikrųjų atliekamas gerklinis dainavimas, tiesa, aš visiškai nesu šios vokalo technikos ekspertas, tik girdžiu, kad skamba panašiai į man girdėtą mongolų gerklinį dainavimą. Bet toliau stoja skambi daina su dar vienu geru klavišinių hook'u. Būtent šitoje dainoje aš prisimenu dar vieną skandinavišką asociaciją: Europe megahitą The Final Countdown. Klavišai man remotely primena tą iki skausmo žinomą The Final Countdown klavišų partiją. Taip pat panašiai mėgstu ir trijų dainų seriją Scarecrow (YOU WON'T ESCAPE THE SCARECROW - tiesiog dainuoji kartu), Lycantropical Island (dievinu sinkopuotus rifus, o jei dar geras klavišų pritarimas ir skoningi gitaros pragrojimai posmuose...) ir In The Castle of Dracoolove (ryškūs mušamieji ir pianiną replikuojantis sintezo skambesys man stilistiškai primena Blue Oyster Cult albumo Imaginos skambesį, o aš dievinu Imaginos skambesį). 

Yra ir dainų, kurios pasirodė silpnesnės. Nežinau, ar End Credits vykusiai uždaro albumą, labai antiklimaktinė, tobulai vidutiniškai daina, kurią sunku įsivaizduoti albumo gale. Tuo tarpu Dead Again Jayne įžangą turi... tik tą įžanga yra dvigubai pernelyg pompastiška ir neša į labai klišinę helovyno muziką. Va kad pusę tos pompastikos uždėtum ant End Credits, gal turėtum labiau subalansuotą albumo alfą ir omegą. Vampyro Fang Club, nors ir turi himnišką natūrą (skamba kaip tipiška arena roko daina), tačiau tas priedainis gal net kiek per daug erzinantis. O labiausiai skeptiškas esu dėl The Bride – tiesiog ne Lordi natūrai atlikti balades, ši suskambėjo nuobodokai ir nesubtiliai ir tiek. 

Albumą vertinu neskūpai – 8-etu. Tai yra tipinis vidutiniško albumo įvertinimas man ir šis albumas man kaip tik yra vidutinybės ikona. Bet šita vidutinybė nėra perspaustai erzinanti, todėl nematau preteksto vertinti mažiau.