Topai

Man labiausiai patinka 1992 m. versija šios dainos!!!

4 MC - 4 mike'ai !!!! Nerealee pavara!!!!

Yes it's a hard life

In a world that's filled with sorrow

There are people searching for love in ev'ry way

It's a long hard fight

But I'll always live for tomorrow

Pirmą kartą atkreipiau dėmesį į labiau klasikinę IQ kūrybą, nes iki šiol daugiau žinojau tik modernesnius albumus (ypač The Road of Bones ir Resistance). Patiko akivaizdus perėjimas iš sunkesnio, rifingesnio ir epiškesnio šiandienos braižo į daugiau sintezatorinę ir atmosferiškesnę pusę (bent jau ką girdžiu iš kelių paklausytų Nomzamo albumo dainų). Nomzamo albumas kažkaip nėra vertinamas gerai (bent jau progarchives), tačiau man No Love Lost iškart labai patiko. 

Čia girdėti Genesis Duke laikų stiliaus synth-rokinis garsas su panašiai upfront būgnų garsu. Negana to, tuometinio vokalisto Paul Menel balsas man primena Philą Collinsą. Ir čia baigiasi analogijos su Duke, bet nesibaigia su Genesis, nes Mike Holmes gitaros tembre girdžiu daug Hackett'o. Beveik galėtum teigti, kad IQ tėra Genesis wannabe-band'as, bet vis tiek IQ turi savitą atmosferą, kurią šiaip sunku apibūdinti. Šitoj dainoj ji tokia tamsesnė ir noktiurniškesnė, bet paklausai Promises arba Human Nature ir ten išgirsti kaip tik daugiau skaidrumo ir skambumo (gitaros rolė labai patampa svarbi). Svarstau, galbūt Nomzamo dainos skamba taip, kaip Genesis skambėtų, jei į 9-tąjį dešimtmetį būtų žengę vis dar su Hackett'u savo sudėtyje. 

Daina įsimintina ir turi patrauklią atmosferą, vien už tai duočiau 10 balų, bet tas trumpas instrumentinis interliudas ties maždaug 3:15-3:40 yra mano mėgstamiausias momentas dainoje. Iškarpa, gerai iliustruojanti, kodėl taip dievinu sintezatorius progroko muzikoje ir dažniau renkuosi klausytis tų grupių, kurios turi ryškią klavišinių sekciją. Labiausiai šis segmentas priminė kanadiečius Saga. 

Tad 10 balų.

Turbūt mano favoritas albume. Dievinu befrečio boso garsą. Atmosferiškai - labai Fish'o Marillion atsiduodantis amžininkų bandymas, nors konkrečiausiai tai primena jau Hogarth'o įdainuotą Seasons End titulinę dainą, kuri iš tikrųjų išėjo pora metų vėliau negu šis gabalas. Man patinka skubos nebuvimas, nes emocinė išraiška tokia gera ir krentanti į širdį, kad jokios instrumentinės pompastikos nereikia. Puikus Menelio vokalinis performansas. 10 balų.

A, atsirado albumas Spotify, bus lengviau klausytis.

Tikra bomba, tiek savo muzika, tiek kinematografu. 10 balų.

Yra skirtumų. Plokštelėje "Daktaro" scena atliekama kiek lėtesniu tempu ir tetrunka 24 sek., tuo tarpu kino filmo scena su Nikolsonu išplėtota iki 4 min, o toji analogiškoji atkarpa atliekama su orkestru ir greitesniu tempu. Be to galima mėgautis vaizdo ir muzikos sinteze. O kas liečia Spotify - dažnai būna įkelta velniažin kas. 

Cia Alvydas turbut ne tik poezijos prasme bet ir dainos zodziais nori pamokyti jaunesniaja musico karta

Armstrongas šioje dainoje akcentuoja nuostatą, kad patys esame savo likimo-sėkmės kalviai. Pyktis, blogas patarėjas, o dėl savo nesėkmių tesintis aplinkybėmis – klaidingas pasirinkimas.

Mylimiausia ir mėgstamiausia ABBA daina.

Girdėjau, kad New Order geriausia grupė.