Topai

Po pirmos perklausos vertinau 9, bet pragrojęs daugiau kartų ir perskaitęs tekstą linkęs vertinti aukščiausiu balu. Priedainis mažai skiriasi nuo posmų, tačiau užakcentuota frazė "your empathy is the enemy" man daro stiprų įspūdį kartu su tuoj pat sekančia garsesniu sunkiu gitarinių rifų lavina. Pati daina nėra komfortiška klausimui, verčia pastatyti ausis ir gaudyti nerimą keliančius signalus, kad kažkas čia ne taip, kad reikia būti budriam, kad nebūtų per vėlu.

Mastodon albumai sunkūs ausiai iš pirmų perklausų. Atsimenu, reikėjo labai daug perklausų, kad man atsiskleistų Hushed and Grim, panašiai ilgai absorbavau ir Emperor of Sand. Paskutinis albumas, kuris man suclick'ino gana greitai, buvo Once More Round The Sun, iki šiol vienas mėgstamiausių Mastodon klausinių. Tačiau tai, kaip greitai tu prisijaukini albumą, nieko nepasako apie albumo kokybę, nes kartais puiki muzikinė medžiaga tau tiesiog atsiskleidžia daug vėliau, bet būna tokia pat gera arba net dar geresnė. 

Marrow Deep man būtent prie tų albumų, kur sunkiai virškinau, bet kai suvirškinau, atsiskleidė gan spalvingai (lygiai kaip Hushed And Grim). Kodėl Mastodon naujesnė muzika virškinama panašiai sunkiai kaip grybai ar riešutai, aš nujaučiu – ganėtinai muddy produkcija su ritmo linija priekyje, kompleksuotomis gitaromis labiau antrame plane, ir atmosferiniais klavišais bene trečiame plane – tokį painų skambesį mano ausims užtrunka dekonstruoti į atskiras komponentes. O aš toks jau klausytojas, kur muzika sugeba pasimėgauti tik suvokęs atskiras jos dedamąsias ir vėl jas atstatęs į bendrą vienį. 

Dabar kuo Marrow Deep kitoks ar panašus lyginant su ankstesniais Mastodon darbais? Visų pirma, mes nebeturime Brent Hinds (R.I.P.). Ar tai jaučiasi kaip nuostolis gitaros fronte? Tiesą sakant, mažiau negu pagalvotum... Nick Johnston Hinds'o kėdę užima be pastebimų trūkumų. Kitas dalykas: klavišininkas Joao Noguiera akredituojamas kaip pastovios grupės sudėties narys (pirmą kartą Mastodon tampa penkiuke). Ir klavišų įtaka tikrai jaučiasi (galbūt dėl to, jog praeityje Mastodon klavišus jei ir naudojo, tai ypač minimaliai). Jau Barbarians Blood gale išgirsti aštrokų klavišų pagrojimų, kurie smagiai papildo įprastą Mastodon'išką garsų paletę. Man labai į ausį įstrigo grasus vargonas Out Like A Lamb dainoje, atmosferiški papildymai In The Ruins dainoje, psichodeliniai sintezo fill'ai The Vanishing kūrinyje. Kas dar iš instrumentuotės teigiama prasme krenta į ausį: Dailor'as šiame albume prie būgnų tiesiog taško. Niekad taip rimtai į mušamuosius neatkreipiau dėmesio kaip šiame albume. C'mon, tu negali neiškristi iš batų išgirdęs, kaip atidaromas kūrinys Snakes For Dinner. Kiek energijos mušamieji nuo pat pradžių įkvėpia Your Ghost Again dainai... kokį kietą ir solidų ritmą Brann'as kala A Vampire's Demeanor dainoje. Kam tikrai negailiu šįkart liaupsių, tai Brann'ui Dailor'ui, man jis šio albumo žvaigždė.

Ar stilistiškai / kompoziciškai Marrow Deep kažkuo išsiskiria iš ankstesnių Mastodon albumų? Ir taip, ir ne. Sakyčiau, Marrow Deep labiau apjungia ankstesnių Mastodon darbų tradicijas negu išeina į kažkokią naują teritoriją... ir tai nėra blogai. Nes Marrow Deep gan unikalus idėjų katilas. Vienu metu, kur turi kompleksiškesnes gitarų linijas ir aršesnį būgną, tu gali prisiminti Crack The Skye, bet stojus klavišams šalia, įsivyravęs atmosferiškumas gali labiau jau priminti The Hunter ar Emperor of Sand skambesį. Rokiškesni, paprastesnės struktūros gabalai tau laisvai gali priminti Once More Round the Sun ar netgi Leviathan skambesį. Jau minėtoji A Vampire's Demeanor tikrai skamba kaip Mastodon 2004-aisiais. O pavyzdžiui, Barbarians Blood turi vingrių a la Crack The Skye perėjimų, bet instrumentuotė labiau mintimis nuneša į Hushed And Grim albumą. Žodžiu, yra momentų bet kurios Mastodon eros fanams. 

Kaip mano patiko albumo dainos? Nors dainų 12 ir jos netrumpos, bet albumas neprailgsta, dainos pakankamai atsiskiria tarpusavyje. Tiesa, vienos krenta į ausį labiau, kitos praplaukia. The Vanishing, pavyzdžiui... atmosferiškas gabalas, turi PATIES Geezer'io Butler'io boso solo pradžioje, bet jis nesukelia daug emocijų, taip lengvai plaukia ir nuplaukia. Poisonous Weapons man yra tokia Mastodon-lite versija, skamba kaip labiausiai standartiška daina albume. Kita vertus, In The Ruins – galimai mano mėgstamiausia daina nuo Crack The Skye albumo. Lengva melodinga pradžia nuostabiai transformuojas į emocingą rifų pliūpsnį antroje pusėje (ten slypi ir mano mėgstamiausias vokalinis Troy Sanders'o pasirodymas albume). Paskutinės minutės instrumentalas – labiausiai sofistikuotas ir vaizduotę žadinantis instrumentinės muzikos gabaliukas albume. Kiti du minoriniai favoritai yra A Vampire's Demeanor beigi Snakes For Dinner. Pirmoji skamba vienu metu kaip Leviathan laikų Mastodon ir šiuolaikiniai Deftones, aukščiausioje savo formoje. Stipru, aštru, tiesmuka, bet ir truputį melodinga. Beje, dar vienas geras Troy Sanders'o vokalas. Snakes For Dinner jau pagiriau dėl būgnavimo veržlumo, bet energija šiame kūrinyje trykšta ne tik iš būgnų, bet ir iš agresyvaus vargono bei gitarų. Smagaus tempo banger'is su įsimintinu tiek priešdainiu, tiek priedainiu.

Marrow Deep yra tam tikra dalimi inovatyvus, bet ir grupės gerąsias tradicijas tęsiantis albumas, kupinas gerų arba bent jau vidutiniškai gerų dainų. Paliko panašius įspūdžius kaip Hushed And Grim prieš penketą metų. Ir iš tikrųjų, ar Mastodon yra išleidę bent vieną silpną albumą savo diskografijoje?

Marrow Deep rašau 9-etą ir dedu like.

Mažokai naujos muzikos sukasi mano grotuve šiemet, bet iš to, kas sukasi, Juodvarnio Tėkmės laimi didžiausias mano simpatijas. Ir nors Juodvarnio kūrybą daugiau mažiau seku jau apie dešimtmetį, vis tiek norisi šią grupę vadinti vienu didesnių šių metų atradimų, nes man Tėkmės pakėlė ją į gerokai aukštesnį lygį, o ir retrospektyviai Nerimo dienas pradėjau vertinti daug geriau negu kada jos buvo išleistos. Dabar abu albumus turiu savo CD kolekcijoje. 

Juodvarnis turi gerai išpuoselėtą ir techninę (instrumentinę) komponentę, ir emocinę dedamąją. Jų aršūs rifai ir staugimai nėra tik kosmetinės muzikinės priemonės, jie neša paskui save emociją. Emocija dažniausiai yra kančia, bet tuo pačiu ir viltis išgyventi šią sunkią būtį, apie kurią sukasi dauguma albumo tekstų. Nors tekstų tematika panaši, tačiau Paulius atranda visokių lyrinių apžaidimų tai išgyvenimo per kančias ir dvasinio augimo temai. Netenka dažnai sutikti taip gražiai lietuviškoje muzikoje naudojamos lietuvių kalbos. 

Grįžtant prie instrumentinės dedamosios, albumas turi sodrų, stiprų gitarų ir boso garsą, kurio nesuteršia net šiek tiek klaustrofobiška, muddy produkcija. Nors būgnai dažnu atveju kiek tolokai mikse, bet metalo albume jie gali būti overwhelming, todėl tas man nekliudo. Netgi kaip tik, lėkščių garsas šiame albume man bene optimalus. Tad instrumentuotė suteikia pilnumo jausmą visoje albumo tėkmėje (pun intended) ir tokį katarsį pasiekti būtent finaliniame kūrinyje, Tėkmėse, kai į palydą stoja ir grandiozinis vargonų garsas.

Visgi didžiausias pliusas šiame albume yra kompozicija. Gal tam tikri instrumentinio atlikimo niuansai ir stabdo tai klasifikuoti kaip progresyvųjį metalą, bet iš to, kaip komponuojamos dainos, grupė vis tik turi progmetalistų mentalitetą. Struktūriškai nenuostovios, kelias skirtingas muzikines temas po vienu stogu talpinančios kompozicijos, ir būtent tie muzikinių temų jungimai į vieną kūrinį mane labiausiai žavi šiame albume. 

Visos septynios dainos stiprios. Gal mažiausiai atsigręžiu į Tamsiausią Nušvitimą beigi Juodas Akis, bet čia subjektyvu, man tiesiog Tamsiausio Nušvitimo lėtesnis melodinis motyvas ne tiek simpatiškas (nors bridžo sekcija antrojoje pusėje yra smagus energinis fejerverkas). Juodos Akys man tamsus kūrinys, instrumentai išreiškia mano ausimis mažiau spalvų lyginant su kitais kūriniais. 

Favoritą turiu vieną aiškų: Tėkmės. Tiesiog turi epiškiausio kūrinio visame albume jausmą, ypač su tais vargonais... bet ir pagrindinė melodija tokia optimistiškesnė, labiau pakylėjanti, viltingesnė. Kažkaip man tai, kaip Tėkmės stovi šiame albume, man priminė Enslaved albumą Heimdal ir kaip jame titulinis kūrinys garbingai stovi finalinėje pozicijoje ir neša savyje daugiausiai svorio... kalbant apie Svorį, tai irgi labai stipri daina šiame albume, labai melodinga, duodama daugiau erdvės bosui kvėpuoti, vokalinis atlikimas labai įkvėpiantis. Panašiai kaip Tamsiausias Nušvitimas, Svoris mane laimi savo veržliu bridžu, viena mėgstamiausių strofų visame albume. Anksčiau buvau truputį rezervuotas dėl Dvasių Ligų, tačiau šiai dienai įtraukčiau į savo top3-uką šio albumo dainų. Labai galingai pradeda albumą, labai įsirėžia posminė dalis į smegenų ląsteles.

Laikui Varvant irgi įspūdinga daina, turi labai įsikertanti priedainį. Ir liko nepaminėtos Platybės – melodingas opusas su gan sudėtinga struktūra, kurio kompozicinis sąmojingumas mane irgi stipriai žavi. 

Albumui išdrįsiu parašyti 10 balų. Jei reiktų pateikti geresnį, kokybiškesnė metalo muzikos pavyzdį Lietuvos padangėje, aš nesugebėčiau. 

Šis albumas man figūruos geriausiųjų šių metų albumų topo viršuje, konkuruodamas su kitomis pasaulio grupėmis. Ant kiek aš jį įžvelgiau kokybišką ir vertingą. Man Tėkmės (nelyginant su ankstesniais grupės darbais) pasirodė itin sunkus, sunkiai perklausomas vienu prisėdimu darbas, kuriam reikia nemažai dėmesio ir įsiklausymo. Šia prasme (o galbūt ir kitomis) man jį norėtųsi lyginti su Opeth paskutiniuoju albumu The Last Will and Testament, kuris man taip pat reikalauja tiek pat proto susitelkimo, kad galėčiau deramai įvertinti visas dainas, verčiant daryti pertraukas tarp kūrinių. Be abejo, išskiriu dainą Svoris, kuri buvo antroji po Laikui Varvant išgirsta daina, kai grupė ruošėsi išleisti į pasaulį šį albumą, ir ji liko man įsimintiniausias, stipriausias kūrinys. Tačiau kitos taip pat turi ne mažiau to svorio, ir jau esu užlike'inus jas visas, kas reiškia, prastesnių dainų čia nerasta. Vėliau laukia dar keletas klausymo sesijų dėl dainų panarstymo po kaulelį. Bet iš manęs tai yra ir bus ne mažesnis nei stipraus 9/10 vertinimas.

Pianinas žudančiai gražus šioje dainoje. Anksčiau kodėl neišgirdau. Vėl pataikyta man į silpnąją vietą.

Man A Trick of a Tail buvo dominuojančios pirmos pusės albumas. Antroji pusė neturi tokių bombų kaip Dance on a Volcano, tačiau lyrikos joje ne mažiau, kaip albume Wind and Wuthering. Ripples iki šiandien neatrodė kažkuo ypatinga, bet po "dienos dainos" perklausos įsismelkė deja vu jausmas - aš jau buvau at tos dainos "pakibęs". O taip, buvo metas, kai rinkau mėgstamų grupių oficialius video klipus ir dažnai juos peržiūrėdavau su bendraminčiais prie alaus bokalo. Taigi Kolinzo debiutas vokalisto pozicijoje buvo karštai diskutuojamas ir įsirėžė atmintin būtent šios dainos dėka.

Reikia paieškoti, turėtų būti video šiai dainai.

Beje, Rezerfordas dainai idėjų sėmėsi iš John Crowe Ransom eilėraščio "Blue Girls"

"Blue Girls

Twirling your blue skirts, travelling the sward

Under the towers of your seminary,

Go listen to your teachers old and contraryWithout believing a word.

Tie the white fillets then about your hair

And think no more of what will come to pass

Than bluebirds that go walking on the grassAnd chattering on the air.

Practice your beauty, blue girls, before it fail;

And I will cry with my loud lips and publish

Beauty which all our power shall never establish,

It is so frail.For I could tell you a story which is true;

I know a woman with a terrible tongue,

Blear eyes fallen from blue,

All her perfections tarnished -- yet it is not long

Since she was lovelier than any of you."  

o albumo viršelio apipavidalinimo autorius Stormas Torgesonas šią dainą įformino jaunystės atvaizdu veidrodyje.  Man daina visų pirma yra Kolinzo balso koziris, antra - Haketo gitara, imituojanti raibuliavimą ir trečioje vietoje - Benkso įspūdinga interliudija prieš pabaigą.