Topai

pastaruoju metu netaip ir dažnai tenka rasti naujų ar apynaujų albumų, kurious klausyčiau be jokių pašalinių veiklų ir even not stoned, taigi Jono preliudai užbūrė... ir aplamai (keistas žodis, bet tiek to) per pastaruosius kelerius metus Zornas išleidžia labai solidžių ir brandžių darbų, jau senokai pastebėjau, kad diedas linkęs į gnosticizmą, tačiau šis, The Mysteries, keli albumai W. Blake`o tema ir pan. ypač sako. kad senis gilią šaknį kasa, ir tai rodo Jono sugebėjimą atskleisti Hermio Trismegisto žodžius ant Smaragdo Lentelės "tai kas apačioje, yra kaip tai, kas yra viršuje, ir tai kas viršuje, yra taip kaip apačioje, idant įvyktų vienybės stebuklas". arfos, vibrafono, gitaros harmonijos 'neša' toli... dėl tokio akivaizdaus gnostinės bei hermeneutinės filosofijos įkūnijimo muzikoje, kilo įtarimas ar kartais maestro nepriklauso kokiai nors masonų ložei... pagooglinau... kaip ir ne masonas, tik kelios personos šaukė esą Jonas - zionistas, ka gi - kad jis žydas niekam ne paslaptis, bet ar nacionalistas - sunku patikėt. žodžiu, apie dešimt metų laikas nuo laiko vis 'užsiraunu' ant įvairių Zorno projektų (ypač mėgstu Filmworks`us), bet neitin gilindamasis ir prabėgom, o šiemet vis labiau ir labiau pradeda domint ši asmenybė bei jo kūryba, preliudai suka antrą ratą, galbūt darysiu kokį staigų posūkį į shyyyzą ir vėliau grįšiu, o gal eisiu aplankyt Bleiko... ar kas nors skaičiavo kiek Jonas įrašo albumų per mėnesį...

Melodingasis rokas, atpoliruotas ir blizga, visai kaip Boston "Boston', o dar labiau primena Rodžerį Teilorą ex Queen vokalu muzikos braižu.

Vasario 26 išėjo naujas Magnum albumas Sacred Blood "Divine" Lies. Kažkaip praslydo nepastebėtas, net Wikipedijoje  tik nuoroda. Recenzijos albumui labai palankios , o vertinimo vidurkis siekia 7.8.

Ant karštų anglių, nes ką tik išklausęs 2014 Escape From The Shadow Garden, gavau progą palyginti šiemetinę naujieną.

Mano ausiai abu albumai vienodo lygio, gal 2014 turi dvi itin kabliuojančias dainas, o 2016- kol kas aiškios lyderės neužčiuopiau.

Magnum išlieka ištikimi savo pompastiškam teatralizuotam a la Avantasia braižui. Vienžo, atpoliruotas išpuoselėtas hardrokas.

Visos dainos super patinka,o labiausiai tai,- ''Sviesos'' ir Sokame Kartu''....

Mano mylimiausi albumų viršeliai klasikiniame progroke. Pririnkau daug, gal kada atsirinksiu kokį top10 iš šitų. Gal kada padarysiu panašų asorti ir moderniam prog'ui, progmetaliui ir kitiems mėgstamiems žanrams. 

Mona Lisa Smile (2003)

Praėjo tik du mėnesiai, kad įsijungčiau filmą pažiūrėt. Prieš maždaug savaitę įsijungiau Mona Lisa Smile, nes vėlgi, tarp YouTube shorts'ų pamačiau tą inspiring sceną, kur protagonistė Katherine Watson (Julia Roberts) skaito paskaitą apie modernų meną ir provokuoja konservatyvios mokyklos moksleives atverti savo mąstymą. Filmas būtent apie tai: kaip naujai į konservatyvią mokyklą atvykusiai meno istorijos mokytojai Watson sekasi pritapti prie gan konservatyvios socialines terpės, kur moterų sėkmė matuojama pagal tai, kaip jos anksti ištekėjo ir tapo namų šeimininkėmis. Veiksmo laikotarpis yra 1950s JAV rytų pakrantė (savotiška paralelė su praeitu žiūrėtu filmu Evelyn, kur veiksmas irgi vyksta in the 1950s)

Pabandysiu įžvalgas pateikti be rimtų spoilerių. Man siužetas atrodo turintis gan ilgą buildup'ą (pirma filmo valanda neturi esminės dramos, atrodo tiesiog įtvirtina visą filmo fabulos terpę, labai lėtai ruošia žiūrovą esminiams lūžiams antroje filmo valandoje). Filme esti labai daug stereotipų: jaunos merginos, besirenkančios vyrą vietoj karjeros, darbuotojos, atleidžiamos už kontracepcijos platinimą jaunuoliams, vyrai, kurie keičia moteris kaip kojines, konservatyvi vadovybė, kuriai modernus 20 a. pirmos pusės menas yra žmonių vedimas iš kelio ir pan. Neaišku, kaip reaguoti į filmo pabaigą: gal ir gerai, kad protagonistė išliko principinga ir šiems stereotipams nepasidavė. Bet kita vertus, neaišku, kiek mane patenkino tokia atomazga, nes jei nuoširdžiai kalbant, nebuvo ir didelės intrigos visame filme. Tai ir yra pagrindinė jo problema – jis daugiau kaip memuarai negu kaip drama. Ir visa filmografija taip suponavo, nes yra daug greitų, fragmentuotų scenų, jų kiekis labai didelis visame filme (vėlgi, tas man kažkiek primena filmą Evelyn). 

Julia Roberts visgi puikiai tiko protagonistės rolei. Bet aš jau atkreipiau dėmesį, jog tokias šaltesnes moteris karjeristes Juliai dažnai sekasi perteikti. 

Filmą vertinu 6,5 balo