Topai

Visai kaip  Marius Čepulis, su tokia pat kriminalisto įžvalgumo akimi stebinti aplinką. Vaizdinga kalba ir žurnalistinis įvykio pateikimas rodo Viltės pomėgį literatūrai. Buvo malonu ir įdomu skaityti.

Nenustebčiau, jei tas plunksnos giminaitis  buvo Juozas Požėra.

Pradžia skaidri kaip šaltas, saulėtas rytas prieš mišias. Nuneša į dieviškas erdves, kur siela iškridus baltu paukščiu, grįžta - juodu, kurio iš pradžių neatpažįsti. Upeliai srūva, kaupiasi krištolinė šviesa, o tada pamatai visą krioklį. Viena.

Nu viršelis, tai turbūt karaliauja pačių blogiausių viršelių topuose...

Balta gėlė sušalo lange galbūt aš dovanojau tau ją :)

Praklausiau šio albumo turbūt keliolika kartų. Nu neužkabino niekaip. Esu girdėjęs atsiliepimų, kad tai geresnis albumas nei The Zealot Gene, bet aš nesutinku. The Zealot Gene buvo įvairesnis, buvo nemažai dainų, kurios skamba charakteringai ir užkabinančiai. Čia gal vietomis irgi charakterio yra, bet, matyt, muzikaliai neišryškinti dainų gėriai. Šis albumas turi daug fleitos, tačiau kai kurių dainų natūra ganėtinai sunki, joms, atrodytų, geriau tiktų gitaros soluotė negu fleitos. Bet reikia pripažinti, kad fleita yra šio albumo žvaigždė. Kita vertus, labai trūksta klavišų indėlio, dėl ko aranžuotės skamba plokščiai. Turbūt čia yra esminė priežastis, dėl ko dainos taip išblunka. Arba kitur klavišai groja ne visai tą, ką norėtum girdėti. Allfather – viena sunkesnių dainų albume, įsivaizduoju, kaip ji grėsmingai skambėtų, jei Jethro Tull ją būtų sugroję 8-ajame dešimtmetyje. Bet 2023-iaisiais jos posme atsiranda saldus sintezas. Nu netinka. Dar galvoju, kad dainos visai trumpos, bet turinčios daugokai teksto – Ian Anderson vokalas jau nebe tas, tai vietoj to norėčiau girdėti arba instrumentaliai labiau išplėtotas dainas, arba tokios pačios trukmės, bet su neilgu tekstu. Skirtingų posmų/priedainių buvimas vienoje trumpoje dainoje tikrai apsunkina jų išryškėjimą.

Man net sunku išsirinkti mėgstamą dainą, man jos visos neblogos, bet kad vertinčiau labai gerai, irgi nėra. Galbūt Trickster (And The Mistletoe) stiprus folko prieskonis mane paperka labiausiai, nuotaikingiausia daina visame albume. Wolf Unchained turi turbūt įtikinamiausią gitaros ir fleitos sinergiją, kuri padaro dainą sunkią ir įsikertančią. Bet net ir šioje dainoje sintezo linijos skamba silpnokai. Ir šie du paminėti favoritai yra myliomis atsilikę nuo tokių dainų iš The Zealot Gene kaip Mrs Tibbets arba Barren Beth, Wild Desert John. Šiose dainose gitara buvo sunki ten, kur jai reikėjo būti sunkiai, sintezai gerai papildydavo atmosferą, o melodingos vietos labai gerai atsiskleisdavo tarp tų sunkesnių momentų. Nieko panašaus šiame albume negirdžiu. The Zealot Gene iš manęs gavo 9-etą, tai RokFlote nenusipelnė daugiau 8. Ir tas 8-etas visai silpnas, ant paribės su 7.  

Duot tokioms galvoms galvosūkius ir nesitikėti įžvalgų ar atsakymo… čia kaip tėvams bandyti paslėpti dovanas namie prieš Kalėdas ir tikėtis, kad vaikai jų neieškos ir nesuras. 

T emocinis užtaisas [T=Turbo]

Šūdparkis kažkoks

Fugees grupės #1 asmeniškai

Tie kas varom ant Avril yra vištgaidžiai. Ji rock dainininkė ir taškas.

Greičiau garsiai klausaus repo ar italo disco...

100x100 TURBO daina iš 1992 praeitīs

Geras albumas, nors niekuo ypatingai neissiskirentis, gal kiek nustebines man nuobodoka balade Meant to Be. Labiausiai patiko  Infanticide A.I. ir Shadow People. Mano silpnoki 9 balai.

Gera ataskaita. Aš tokių ataskaitų nesudarinėju, bet kas žino kas ateityje gali užeiti. Vienas dalykas, ne taip paprasta gauti tikslius duomenis, kai last.fm dažnai tiesiog rodo nesąmones. Tad aš juo nepasitikiu. O kaip kitaip fiksuoti perklausas nežinau. Tad labiausiai pasitikiu tiesiog savo atmintimi.

Ką galiu pasakyti, iš visų paminėtų čia grupių / atlikėjų aš išskirčiau 53, kurių klausiau ir aš didesniais ar mažesniais mastais. Yra tik keletas, kurie beveik man visai nepatinka arba nelabai įdomūs, bet nesakysiu kurie, kad niekas manęs neužmėtytų akmenimis. Bet yra ir dalis, kurias gal dar norėčiau pasiklausyti kažkada, tik nežinau kada tas laikas bus, arba kai kurių klausau labai po truputi. Tai toks mano pasidalinimas. O vėliau bus ir mano įrašų, kur atsispindės ko klausiau 2025-aisiais ir kokie mano įspūdžiai.

Šio brilianto (ir ypač paskutinės albumo dainos I Can't Give Everything Away) klausymas man iki šiol, net praėjus 10 metų, yra gedulingas, gumulą gerklėje įstatantis procesas. Bet tuo pačiu man šis albumas yra nuostabiausias dešimtmečio darbas. Nežinau, ar kas man iš 21 amžiaus antrojo dešimtmečio galėtų savo įtaka, savo nuostabumu prilygti šitam darbui. Taip, aš dievinu Opeth'ų Heritage ir Pale Communion, aš dievinu Haken'ų Affinity, dievinu Oranssi Pazuzu Mestarin Kynsi, Pain of Salvation'ų Panther, Cosmografo The Man Left In Space ir šūsnį kitų to dešimtmečio albumų, bet Blackstar mane perkelia į visai kitą egzistencinę plokštumą, ko kiti albumai tiesiog negali padaryti. 

Reikia išklausyti iki galo, kad pervertų kiaurai.

Toks labai David Attenborough gyslelę turintis dienoraštis. 

Savo žiemos nemėgimą jau esu minėjęs ir daugiau neplėtosiu, bet tik pasidžiaugsiu, kad kol kas ši žiema geresnė už kelias buvusias prieš tai, nes užsnigo ir užšąlo ir tas laikosi jau kurį laiką. Žiema su nuolatiniais atodrėkiais ir vėl užklumpančiais užšąlimais yra blogesnė net už snieguotą žiemą. O minusinis oras mane tenkina, smagu per tokį vaikščiot ir pravarinėt kraujotaką. Tik tos baltos masės visur galėtų nebūt.

Paukščiais nesidomiu ir tikrai niekada negalvojau, ką reiškia būti paukščiu, bet dėkui už tokių minčių pasėjimą. Btw, aš šiom dienom daug klausau naujojo Ulver albumo Neverland, ten tikrai nemažai net keliose dainose yra muzikinių paukščių onomatopėjų. 

Nu graži ta žiema, nors ir aš esu jos nekentėja. Apie šildymąsi nepradėsiu. Pirma, kas gero šauna galvon – nu gal pašaldys tuos invazinius bestuburius, kurie pasirodo vos orams atšilus. Bet bijau, storas sniego sluoksnis juos apsaugos. Antra, nu atleiskit, bet toks biški negražus anekdotas iš senesnių laikų. Bet aš su vienu iš jo veikėjų galiu visiškai susitapatint: 

Susitinka du juodaodžiai. Vienas jau metus Lietuvoj gyvena, kitas tik atvyko. Klausia jau gyvenančio: 

– Sakyk, kaip tau čia patinka?

– Žinok, neblogai. Tik kad per metus pas juos yra dvi žiemos – žalia ir balta. Žalia tai visai nieko, bet jau balta..................

Tai va, tapatinuosi su tuo, kam balta žiema nelabai, švelniai tariant.

O šiandien pirmą kartą mačiau šviesos stulpus. Neryškūs, bet vaizdas įspūdingas. Ir juokas ima – išėjau anksti ryte iš namų, nugi viskas gerai, pusgiedrė, mėnulio delčia matosi, truputuką snyguriuoja, be vėjo, visai nieko, nešalta. Iki darbo likus mažiau nei pusei kelio pastebiu tuos stulpus. Nugi reikia nufotkint. Ir šiaip jau žinau, kadtie stulpai šiltu oru nesirodo. Žvilgt į telefoną – ogi –15. Iškart rankas nudiegė 🤣

O dar prisiminus penktadienio dviejų valandų vojažą namo... Viešuoju. Nes pabijojau eit, maniau, sušalsiu ir iiilgai užtruksiu. Nu tai užtrukau ilgiau nei tikėjausi, vietoj pusvalandžio namo kapanojausi dvi valandas. Ir tai galėjau dar ilgiau užtrukt. O kur dar po to valanda sporto atsikasinėjant kiemą... Man žiemos jau gana. 

P.S. Paukštukus lesinu, tik dabar nė vieno prie lesalo nematau.  

Geriausia Alter Bridge daina. Nuostabi melodija, M.Kennedy vokalas tiesiog užmuša, kai prasideda priedainis, o pabaigoje galima tiesiog mirti. Gitaros solo irgi nereali, o dar lyricsai... Žodžiu, nepakartojama, labai vertinu šią dainą.

Na ne, ne lesinti negerai, o pradėjus lesinti to nebedaryt, Ypač jei žiema yra tokia, kokia ir turi būt – žiemiška. Tik sakau, nebematau nieko, gal slepiasi kur. OK, pažiūrėsiu, jei rasiu laiko per laisvadienius. Nors žinau, reikalų bus. Bet iš to, ką mačiau, tikrai smagu prisimint mane lankiusius svečius. Ne tik žvirbliai ir zylės, bet genys. Ir tam prireikė mažesniųjų paukštukų lesalo urbulų. Bet negi gailėsi... Varnoms ir kuosoms turbūt pagailėčiau.

Su judesiu man yra kitaip. Bent kol kas darbas yra ištisiniam judesy, 8 valandos ant kojų. Šiuo metu dairausi naujos vietos, senoji pradeda labai neįtikt, priežasčių gal nevardinsiu. Atėjo laikas pokyčiams. Jei taip pat manys ir potencialūs darbdaviai, naujasis darbas tikrai bus sėdimas. Ir nebe pėstute pasiekiamas. Ir bet kokiu atveju nepasiilgsiu sniego kasimo. Nesakau, kad judėt nemėgstu, bet kai jau darbe žinai, kad grįžus niekas nelaukia nulaižęs taką, kad reikės kapstytis pačiai, darosi nelinksma. Nes kasimo tikrai ne simboliškai. Prieš beveik 10 metų spalio mėnesį viešėjome Kipre. Sakiau, sakau ir sakysiu, kad tai yra rojus žemėje (bent jau iš vietų, kur teko būt – spalio vidury +35, o tai ir +40, bet neatrodo baisiai karšta, auga apelsinai, granatai, figos, alyvuogės....) Nors ir ten matėm parduotuvėse žieminių rūbų, visgi tokio „džiaugsmo“ kaip mes prieš kelias dienas apturėjom, jie tikriausiai nepažįsta. Ir tikrai ten jausčiausi geriau. Man visai pakanka žiemos kad ir nuotraukose. Ir dar. Man patinka jausti stabilumą visame kame. Po kojomis irgi. Tai jokie čiūžu čiūžu be pačiūžų man ne draugai, veikiau priešai. Neturėčiau priežasčių ilgėtis žiemos. Jau dabar laukiu, kada sniego nebeliks ir viskas žaliuos.