Topai

Patinka. Nuo paauglystės užsirašinėdavau patikusias citatas į sąsiuvinį. Dabar turiu indą su ant lapelių užrašytom citatom, kurių pati nesu skaičiusi. Kai norisi kokio žodelio iš dangaus, išsitraukiu, perskaitau. 

Nusikopinau sau, kad turėčiau po ranka. Kiek daug protingų įžvalgų, kad ir „Pats sunkiausias dalykas – sprendimas veikti. Visa kita tėra atkaklumas.“ (Amelia Earhart). taikau sau.

Ačiū, Sahja.

Geros citatos, bet sunku skaityti kai taip sumalta į krūvą.

Aš galvojau iš pradžių, kad gal drąsu, bet po daugybės perklausų aš šį teiginį vis tik pasakysiu: aš manau, kad tai mano mėgstamiausias Cosmograf albumas. Ir tai yra dideli žodžiai žinant, kaip aš dievinu visą Cosmograf diskografiją. Bet šiame albume man viskas veikia nuo A iki Z. Kaip Alvydas teisingai pastebėjo, šiame albume esama daug Heroic Materials stiliaus lengvesnio tono (su viena kita išimtimi), bet kompozicijos tiesiog daug masiškesnės ir ekspresyvesnės savo turiniu. Heroic Materials buvo geras albumas, bet man palikęs silpnesnį įspūdį negu pirmtakai, o vat The Orphan Epoch kažkas paėmė ir suclick'ino. Manau, kad pagal tai, kaip surėdytos kompozicijos šiame albume, jis kiek artimesnis The Man Left In Space arba Mind Over Depth albumui negu Heroic Materials. 

Aš tiesą sakant visas kompozicijas įvertinau 10-uku, man čia sunku prie ko apskritai prisikabinti. Jo, galbūt šiame albume nėra kažko naujo, ko negalėtum tikėtis iš Cosmograf (na, nebent tuos Mariusz Duda braižo elektroninius tonus You Didn't See The Thief įžangoje / užsklandoje bei Empty Box antroje pusėje vertiname kaip inovaciją, bet bendrąja prasme eksperimentavimas su sintezatoriaus galimybėmis Robinui nėra naujiena). Tai galbūt originalumo dėmuo nėra stipriau išreikštas. Na, gal Robino falseto momentai ne kiekvienai ausiai skirti. Bet tai yra maždaug viskas – tokios mažos kritikos detalės, kurios man asmeniškai yra menkos svarbos. Daugiau iš instrumentuotės, iš kompozicijos pozicijų man tiesiog viskas veikia. 

Mano favoritai truputį kiti negu Viltės, tačiau man atrodo, kad mes visi trys sutinkam ties Division Warning – tai įspūdingiausia albumo daina ir vienas geriausių Robino Armstrongo sukurtų opusų. Neoklasikinė pianino įžanga įveda mus į labai šauniai, erdviai skambantį sintezatoriaus, pianino ir lengvų mušamųjų motyvą, kuris plėtojasi plėtojasi ir stojus sunkesnei elektrinei gitarai įgyja dar daugiau masės. Ir tokios desperatiškos, bene apokaliptinės energijos pliūpsnis nubloškia priedainyje. Čia yra tiesiog nuostabus kontrasto poveikio kompozicijoje pavyzdys – priedainis savo energija, savo garso lygiu kontrastuoja su posmu ir išspaudžia maksimalų efektą, bet harmoniškai puikiai tinka į kompoziciją, nesukelia keistų klaustukų klausytojui. Visą kūrinį uždaro viena geresnių Robino gitaros solo. 

Man kiek didesnį efektą padariusios kitos dainos visgi yra We Are The Young bei The Road Of Endless Miles. Gal netgi ir Empty Box pridėčiau prie didesnių savo favoritų. We Are The Young, vėlgi Alvydas gerai apibūdino, yra to vėjavaikiško nostalgiškumo ir ši daina neša gerą pozityvią energiją. Melodija it lupta iš The Man Left In Space albumo, netgi kažkiek atmosferiškai primena titulinę to albumo dainą. Labai skoningas prie būgnų talkinančio Kyle Fenton grojimas vidurinėje dainos sekcijoje. Vieną didelį pasitenkinimo skambančia muzika tašką pasiekiu ties Robino finaliniais sušukimais „We Are The Young“, bet po to skambanti instrumentinė sekcija yra pffffffff.... vienas geriausių Cosmograf instrumentinių segmentų diskografijoje. Gitara ir būgnai užduoda puikų toną, bet man ten vargonas su bosu tokios žvaigždės yra. Keista asociacija, bet aš klausydamas vargonų partijos toje dainoje prisimenu vidurinę sekciją iš Oranssi Pazuzu dainos Valveavaruus – abu tiesiog be galo spalvingi ir efektyvūs vargonų pritaikymo modernioje muzikoje pavyzdžiai. 

The Road Of Endless Miles yra viena iš dviejų gitariškesnių dainų albume (kita būtų Kings And Lords), tiesiog labai smagi aranžuotė dviems gitaroms (elektrinei ir akustinei) ir orkestriniai sintezatoriaus muliažai labai tikslingai sudėlioti. Aš taip pat myliu Robino vokalinį pasirodymą šioje dainoje. Jis nėra kažkaip ten virtuoziškai artistiškas, tiesiog neperdėtai emocingas, ypač paskutinėje dainos strofoje. 

Empty Box prasideda labai lengva, atmosferiškai, man jos melancholiškai tykus motyvas primena The Hay-Man Dreams albumą... atrodytų, amalgamuotum Tethered And Bound ir Cut The Corn dainas bei šiek tiek prislopintum jų toną ir gautum Empty Box. Man patinka ta tykuma aranžuotėje, tinkama daina žiemos vakarais, turi ji tokio niūraus noktiurniškumo. Bet antros pusės prasprogimas su tuo įkvepiančiu Mariusz Duda braižo sintezatoriumi ir gitaros solo yra tai, kas man padaro šią dainą išskirtinę albume. 

Man patinka ir Seraphim Reels lengvumas su tikrai skaniu saksofono grojimu (kas groja saksofonu? credit'uose nematau jokios info apie tai), patinka ir Kings And Lords rokiškesnė ambicija, nukelianti mintimis į The Unreasonable Silence ar gal net Mind Over Depth albumus. Jos wah-wah gitaros garsas tikrai labai fun, ypač soluotėje dainos pabaigoje. Jei labai reikėtų, You Didn't See The Thief paminėčiau kaip silpniausią 10-uką iš savo duotų, nes mane labai suintrigavo tie riverside'iška boso / pianino / sintezatoriaus sinkopė pradžioje ir pabaigoje, bet dainos viduryje nesu didžiausias viso Robino dainavimo falsetu fanas ir tie na-na-na-na-na-na fill'ai tampa kiek per daug nuvalkioti po kelių perklausų. Bet vis tiek – stipri, didelį malonumą nešanti kompozicija!

Išvada: 10 balų, be jokių kalbų. Puikus, pavyzdinis modernaus progresyvaus roko darbas, ne prastesnis už šio žanro klasikas (o kai kurias ir pranokstantis).  

https://www.youtube.com/watch?v=p7xrHS4KTmk

Atgal į 90-ųjų alternatyvaus roko klestėjimo laiką. O.R.k. - Firehose Of Falsehoods  savo stilistika daug kur panašus į „Soundgarden“ ar „Stone Temple Pilots“ kultinius albumus.

O.R.k. alternatyvaus roko stilius turi savo formulę, tai pasunkinti funky tipo rifai priedainiuose, o posmuose kuriama švelni prislopinta atmosfera. Aštresnėse dalyse O.R.k. vokalisto Lorenzo Fornasari šiurkštus,  energingas vokalas suskamba visai kaip Chriso Cornello.

„Blast of Silence“ po santūraus posmo  a la The Pinapple Thief smogia priedainiu iš sunkaus metalo su galingu rifu, šiurkščiu vokalu ir gitaromis - alternatyvios lavos srautas. Stipri albumo pradžia. „Hello Mother“ – puškuojantis bosas, vokalas nuo apsvaigusio niurzgėjimo šokčiojantis į maištingą protesto šūksnį tarp kurių trumpai pasigirsta Alice In Chains būdingas „eeeau“. Po to kažkodėl krentama į duobę. Nesupratau dainos tikslo. „The Other Side“ – nervinga įžanga, tada atmosferinis epizodas (labai gražus), už jo chaotiškas kiek psichodelinis be melodijos alternatyvaus roko/hard roko koliažas.  Būtų visai nieko kūrinys, jei turėtų šiokį tokį stuburą. „16,000 Days“ – atsargi krištolinė įžanga ir elegantiškas Lorenso (Lefo) išdainavimas paskiemeniui „nuosavu“ balsu. Per vidurį daina turi nuostabų instrumentalą, į pabaigą  progresyvaus roko perliukas – priedainis kur vokalui antrina jo paties chaotiškos skeveldros. Anksčiau nepastebėtas dainos konstrukcijos išmąstytas subtilumas. O jau tas pabaigoje fade out „Just afraid to fall asleep“.  Viena gražiausių dainų. „PUTFP“ vėl energinga metalo/roko energija pakaitom su melodingu posūkiu (panašių triukų girdėjau Gleno Hughes naujame albume). Intarpuose prasimuša progresyvus rokas su įsimintina, netikėta melodija, kuri užvaldo visą dėmesį. Antra daina verta 10 , ją pasirinkau atstovauti albumą. „Seven Arms“ – tai southern rock kūrinys su keistu vokaliniu sprendimu pradžioje, vėliau išbujojančio iki Roberto Planto aimanų „Led Zeppelin“ stiliumi. Keistas hibridas, turint omeny, kad jame dar jaučiasi modernizmo grūdas. „Beyond Reach“  niūrios nuotaikos, melancholiška Stingo stiliumi atlikta daina. Ekspresyvesnėse vietose atgaunanti savąjį  nuosavą veidą. „Mask Becomes The Face“  įžanga širdies ritmo mušamieji su hipnotizuojančiu Lefo balsu lėtai nepastebimai išauga į vieną įsimintiniausių albumo momentų (pirmos dvi priedainio eilutės). Dar šioje dainoje pasireiškia Porcupine Tree gitaristas John‘as Wesley  su labai gražiu solo, kurį vainikuoja Lefas vokalizu a la Great Gig in the Sky. Dar vienas 10-ukas. „Dive In“ visai kitokio plauko kompozicija. Tai landšafto kūrimas erdviniais potėpiais iš lėto ritmo, dream/lofi vokalo ir nutolusio trimito. Viskas tingiai rutuliuojasi čia priaugdamas sluoksnių, tai vėl juos prarasdamas. Atrodo kad jau nieko ekstremalaus nenutiks, bet ne, atsiranda sinkopuoto ritmo alternatyvaus roko intarpas, kuriam užgesus visą erdvę užvaldo melancholiškas  ambientas iš Lefo dausose plevenančio balso ir dar toliau nusidanginusio trimito. Prisipažinsiu, ta vieta mane užburia iki transo. Tai ilgas, įtraukiantis kūrinys, net jei viskas vyksta labai lėtai, bet albumo užsklandai tobulas. Dabar jau gailiuosi, kad albumui skiriau 10 vietą pagrindiniame tope. Matyt tokia naujoko dalia, užleisti vietą grandams.

Rekomenduoju The Pineapple Thief, Soundgarden, Alice in Chains, Stone Temple Pilots, Pain of Salvation, Porcupine Tree gerbėjams ir ne tik jiems - visiems.

https://www.youtube.com/watch?v=Ra53b7udFwE

Sabalinis burma (Fancy-Flames Of Love / Lubvi Boshar)

https://m.youtube.com/shorts/Zch7MIJPOIk

Gražios eilės. Nukelia į kažkokį metafizinį / maginį pasaulį, į kurį autorius mano pateksiantis užmigęs laikinu miegu, pasiruošęs savo kitai kelionei kitame laike ir erdvėje.

1926.10.18-2017.03.18 Chuck Berry

Gers sens gabals

Šūdpopmetalis

Viltė užsiminus apie kiną man priminė, jog aš irgi buvau kine, tiesa, jau prieš kurį laiką, bet nuėjau pažiūrėti dviejų filmų, kuriuos Forum Cinemas rodė labai conveniently iš eilės: tai naujoji Pink Floyd Live In Pompeii versija (2025) ir Pietinia Kronikos (2025). Vėlgi, abu labai patiko (matos mano neišrankumas filmams). 

MINIMALUS SPOILER ALERT

Kalbant apie Pink Floyd, man labai patiko aukštesnė vizualinė ir garsinė rezoliucija (dėl pastarosios ypač reikia dėkoti Steven'ui Wilson'ui), filmo metu ėjo šiurpai nuo to, kaip gerai skamba. Mano meilė Pink Floyd'ams niekur nedingo. Aišku, kaip ir originaliojoje versijoje, taip ir šioje turinys išliko tas pats, ir man labiausiai nepatinka The Dark Side Of The Moon sesijų filmuota medžiaga, įterpta tarp koncertinių Pompėjos įrašų. Man šie du poliai nesiderina, tamsioji mėnulio pusė yra lyg kita Pink Floyd era, lyginant su iki-Meddle Floyd'ais, kurie žibėjo Pompėjos įrašuose, per daug dichotomijos tame filme. Net nedrįstu pateikti skaitinio įvertinimo, nes tai labiau atspindėtų originalios versijos trūkumus negu naujosios privalumus.

O Pietinia Kronikos turbūt net nesidominčiam filmais yra girdėtas dalykas, tad čia labai įžangų nedarysiu. Tik paminėsiu, kad išties simpatizavau Rimanto personažui ir visai jo dvasinei kelionei, jei taip galima pavadinti. Šis elementas net nusvėrė galbūt originalią tiek knygos (kurios, pasakau iškart, neskaičiau), tiek filmo idėją, kad tai turėtų būti 90-ųjų Lietuvos laiko kapsulė. Bet net ir tie „laiko kapsulės“ elementai: kalbos žargonas, mados, toje kartoje tvyravęs negebėjimas verbaliai išsakyti emocijų ir pan. – jie man buvo relatable. Net jei negyvenau toj epochoj, bet dar savo post-2000-ųjų vaikystėje mačiau visokių tokios kultūros liekanų mūsų visuomenėje. Ir tai išties priverčia susimąstyti, kiek daug mūsų valstybė ir mūsų liaudis pasikeitė per tuos keliasdešimt metų. Mylimiausias filmo momentas buvo Fojė koncertas Palangoje po mokyklos išleistuvių – visa ta ekstazė, visas tas „buvimas momente ir negalvojimas apie ateitį“ man priminė ir mano paties išleistuves. 

Su vienu kolega po filmo peržiūros, atsimenu, susiginčijom dėl to, kad jo nuomone, filmas siunčia žinią, kad aukštasis mokslas sugadina žmogų (turint omeny, jog Rimantas atrado save būtent po fail'o laikant stojamąjį egzaminą ir kad galbūt būtų buvusi liūdnesnė jo dalia, jei jis vis tik būtų įstojęs). Aš nesutikau. Juk ir realybėje aukštasis mokslas nepadaro žmogaus „didesniu“ dvasiškai, gali tik padėt mentaliam užsigrūdinimui. Tad nemačiau jokios neigiamos konotacijos aukštojo mokslo adresu šiame filme. Kiti filmą kritikavo dėl kiek ilgo epilogo be aiškios istorijos pabaigos, bet man tai patiko. Žinutė life goes on (arba Rimanto žodžiais, gyvenims yr debils) yra universaliai gera žinutė, mano nuomone. Vertinčiau minimum 9-etu, gal ir daugiau. 

Š...klasika...vempt norisi...

Kažkoks židišks mīžals.....be be be be be be be

o, siurprizas. kokia albumo koncepcija. sukelia minčių, ypač turbūt įdomu klausant su jo albumu Living With War pakaitomis.

Cia vakarelis,kabutese,gali buti ir ne vakarelis.

Kaip gražiai ir elegantiškai miršta MTV... Paskutinėms egzistavimo dienoms pasirinko rodyti tikrai gerus tikro garso koncertus.

Sacred Spirit - - - Gloria Deo Patri......Ypač.......Sally Swan - - - Tell My Why......

Šlamštu atsidoud

????

Cosmograf, tikriau Robino Armstgrongo projektą, pamėgau ir užgulęs klausau nuo Mind Over Depth, tada dar prisidūriau Man Left in Space. Šių metų albumas The Orphan Epoch, tęsia Heroic Materials sušvelnintą toną. Albumą pradėjusi Division Warning ramią akustinę gitaros- fortepijono tandemo pradžią užleidžia svajingam instrumentalui su tokia pat akustine posmo pirma puse. Antroji posmo pusė grynai Briuso Dikinsono, tiesa, kiek sutramdyto, projekcija, net plaukai pasišiaušė, kokios skirtingos dalys. Efektas pasiektas. Viena stipriausių albumo dainų. Ilgoji We Are The Young  sūpuoja, liūliuoja nerimastingą ir ilgesingą melodiją iš mokyklos laikų su trumpomis vokalinėmis šviesesnėmis properšomis. Visa daina tai retrospektyvus jaunystės metų perkainavimas, o jos pabaiga nuskamba labai pinkfloydiškai ir todėl atrodo dar labiau giliaprasmiška. Seraphim Reels tokia pat lyriška, bet jau melancholijos pakąstą melodija apie buvusios ar siekiamos meilės viziją. Čia jausmus apotezuoja saksofonas. Kings and Lords mano atrinkta į metų topą. Dainos įžanga vos ne Iano Andersono mažosios gitaros A Thick as a Brick taktai, po kurių seka  a la spagetti vesternų muziką, bet posmas jau grynai Robino Armstrongo stilistiką atitinkantis tvarkingo nepretenzingo prog roko pavyzdys, itin melodingas, malonus ausiai ir įtraukiantis. Instrumentinis pragrojimas kiek sunkesnių rifų seka. Viskas kartojasi du ar tris kartus. Paprasta, bet tuo ir nuostabu.

Sunkios slogios nuotaikos dramatiška iki kraupumo daina You Didn‘t SeeThe Thief lyg Operos fantomas išlieja skausmą dėl brolio (mirties?). Viena paguoda, jis nematė, nesuvokė, kas tas vagis, atėmęs jį iš šeimos. Labai stipri daina, bet ir slegianti, kad ją velniai. Empty Box neutraliausia daina, kiek pakylėja sielą. Albumą užbaigianti The Road of Endless Miles man sukelia asociacijų su IQ daina Roads of Bones, panašus vokalas ir energetika. Albumas išėjo gegužyje, užteko laiko jį išjausti ir susigyventi.

Pirst pirst pirst 

Na šis albumas toks, kad po jo įdėmios perklausos reikia biški pasėdėti ir pamąstyti. Labai daug kas man The Orphan Epoch dainose tinka ir patinka - praktiškai visa muzikinė stilistika yra visiškai mano skonio. Kai kuriose dainose išryškėja žavaus pianino momentai, svajingas saksofonas, ir žinoma, nuostabios gitaros partijos. Galima klausyti ir klausyti.

Stipriausios albumo dainos man yra Division Warning, Kings and Lords bei You Didn't See The Thief. Pastaroji tikrai sunki, po šimts, bet ir be proto graži. Kažkaip pirmosios perklausos metu neišgirdau to grožio, bet tikriausiai dėl to, kad tuo metu ėjau gatve, ir einant ne visada pavyksta taip klausyti, kaip ramiai atsisėdus namuose. 

Ranka kyla parašyti 10, bet turiu stabdyti ją, nes visgi nėra toks tobulas albumas pagal vertinimus, tad rašau itin stiprų 9-tą. Vienas geresnių girdėtų albumų 2025-aisiais.

Kėičiausē komanda Šiaulē iš Saulės!!!!!

Aukštoji buhalterija. Sunku interpretuoti pateiktus duomenis.

Baisē baisē baisē fains klifs

Šēp sau gabals