Topai

Kodėl šis laiškas yra čia ir kūrybos srityje - neaišku. Todėl ir vertinti balais nėra už ką. Iš savęs tiesiog pasakysiu, kad aš vertinu tikrumą, atvirumą, tokiam atvirumui visada reikia drąsos, tačiau... klausti reikia, kam šis tikrumas ir atvirumas skirtas? Ar šis laiškas publikuotas siekiant sukelti kažkokį atjautos jausmą, bandymas save išteisinti dėl bet kurių savo poelgių ar požiūrio? 

Ypač man įstrigo mintys apie savo unikalumo supratimą: "Laimingas jaučiuosi, kad turiu tokį “psichinį fenomeną”. Labai mažai kas turi tokį. Žinau, kad turi garsūs menininkai, muzikantai. Jei jo neturėčiau, galvočiau apie savižudybę. Kadangi jis išskiria mane iš kitų, daro vertingesniu už juos. Kiekvieną dalyką aš apipinu mintimis, kurios nėra normalios, įprastos." Turiu kažkokį nuokrypį nuo normos savo asmenybėje, todėl esu ypatingas ir už tai mane turi visi mylėti? Na ne, ne taip pasaulyje viskas veikia, deja. Jeigu taip būtų, visi galėtume elgtis bet kaip, be jokios gėdos ir atsakomybės jausmo, būdami patys sau faini. Tačiau negalime, nes tokios taisyklės, nors ir nerašytos. Ir aš čia nenoriu psichologinių patarimų dalinti neprašytai ir juolab neprofesionaliai, bet negaliu susilaikyti šį kartą ir trumpai tiesiog pasakysiu, kad turint kažkokius nuokrypius nuo normos, juos reikia pakinkyti į vadeles, suvaldyti ir priversti dirbti savo naudai. Šiuo atveju aš matau, kad to valdymo praktiškai nebuvo bandoma daryti, ar nepakankamai ilgai praktikuota. Tai atsispindi ir šioje eilutėje: "nors žinau būdus, turiu instrumentus, bet nesiimu nieko daryti." 

Dar ką galiu pridurti, tai, kad tokį laišką parašyti kiekvienam būtų neprošal, galbūt kas kokius 20 metų, bet geriau ir dažniau. Bet sau. Ne kažkam kitam, ne dėmesio ar dar ko nors siekimo tikslais. Grynai sau. Pabūti su tomis mintimis ir rasti atsakymus į kokius nors kamuojamus klausimus. Nes mes paprastai visus atsakymus jau turime, jie būna tiesiog mūsų viduje. Jeigu į savo jausenas pavyktų įsigilinti ir išanalizuoti (ir priimti) taip, kaip pavyksta įsigilinti ir išanalizuoti savo mėgstamus meno kūrinius, tai ir nereikėtų tokių laiškų kažkur viešai publikuoti...

Pastaruoju metu daugiausiai klausyti šie:

Gazpacho - Firebird (2005)

Nagrinėju Gazpacho albumus iš eilės, tai sustojau ties šiuo, dabar laukiu prieiti prie Night. Bet naujausią albumą vis tiek teks suklausyti anksčiau, mat reikės sudaryti topą.

Soen - Cognitive (2012)

Labai puikus debiutinis Soen albumas, per mažai net vertinamas, sakyčiau.

Leprous - Aphelion (2021) ir Melodies of Atonement (2024)

Iš naujo atradau Leprous ir Einar Solberg su šiais albumais. Privertė prisiminti, kad tai viena geriausių šių dienų progresyvaus metalo grupių ir dėkui, kad galiu jų klausytis savo laikais.

IQ - Dominion (2025)

Naujausias atradimas. IQ iki šiol nepažinojau, tik girdėjau pavadinimą, ir šis naujas albumas man netgi labiau dabar patinka nei senesnė kūryba. Žiūrėsim, kas bus toliau.

Lapkričio mėnesį nebuvo baisiai daug muzikos mano grojaraštyje, bet stengiausi tai, ką klausau, įsiklausyti iki pat gilumos. Buvo ir naujų, ir senų albumų. Naujienos:

Gazpacho – Magic 8-Ball (2025)

Lunatic Soul – The World Under Unsun (2025)

Deftones – Private Music (2025)

Senienos:

The Kinks – Low Budget (1979)

Kraftwerk – Trans-Europe Express (1977)

Asia – Asia (1982)

Asia – Alpha (1983)

Asia – Astra (1985)

perskaičiau, ką čia šitiek privarei savo iiilgosios istorijos apie masturbacijas temomis.
žinai, gal tu debesyse-bloge ją ir laikyk, referato dydžio, ten ateina kas-perskaito, ten labai dera tarp kitų, gal čia nepostink music.lt saite, purškitės savuose purvėsiuose...

Puiki daina, hardroko pavyzdys. Tokiai dainai 10 negaila 

Brutualumas kuris veža, net nežinau kaip apsakyti tą gaivališką proveržį.

Wheel atradau neseniai, Spotify algoritmų pagalba. Išgirdau porą senesnių Wheel dainų, kurios man prilipo, tai nusprendžiau tiesiai nerti į naujausią jų darbą Charismatic Leaders. Tikrai ausį traukianti Tool ir Karnivool amalgama su žiupsneliais djentiško garso, primenančio labiausiai TesseracT, bet kartais ir Periphery. Patinka man jų rifocentriškumas su maždaug tiek antro plano, kiek ir užtenka geram garsavaizdžiui. Tiesa, kartais kompozicijos atrodo statiškos, išsikvepiančios.

Gerieji pavyzdžiai albume, mano matymu, yra Porcelain ir ypač Saboteur. Saboteur turi didelį rifišką skambesį (ypač antroje kompozicijos pusėje) su kai kuomet stojančiais disonansais per pustonį ir įdomiais vokaliniais įstojimais – tai, kaip vokaliai atliekama „Time To Deliver“ eilutė ties 5:15, gerai įprasmina, ką noriu pasakyti. Tiesiog gerai nušlifuota, didelį įspūdį sunkią metalurgiją mėgstančiai ausiai paliekanti kompoziciją. Porcelain labiau sudomina melodiniu motyvu, kuris žematonių gitarų ir boso kontekste nuskamba skaniai. Vėlgi, gan daug kitimų turinti, gerai apgalvota progmetalio kompozicija.

Albume yra ir kitų neblogų dainų. Empire turi daug boso ir ritminio netolygumo, nors tai, ką išdarinėja gitaros, skamba beveik elektroniškai, alternatyviai. Man ši daina yra gan arti Pure Reason Revolution stiliaus. Submission yra labai techniško metalo epas. Būtent Submission ir Disciple geriausiai jaučiasi Tool įtaka: keisti metrai, sinkopuoti motyvai, labai riebus boso garsas, gitara atlieka vos ne lydinčio instrumento rolę. Disciple atidarantis smuikas, trumpam užduodantis kamerinį toną, yra labai gražus dainos akcentas. Tuo tarpu The Freeze man bene labiausiai skamba kaip Karnivool – kiek daugiau nemetališkos gitaros arpeggio motyvų pirmoje pusėje, bet ritmiškai vis dar labai komplikuota, daina ilgainiui virsta didele komplikuota progmetalio afera su visa puokšte skirtingų skambesių. 

Man asmeniškai šio albumo silpnumas atsiskleidžia per tai, kad ilgose kompozicijose, nepaisant labai stiprių ritminių motyvų, pasigendu platesnės melodinės gamos. Submission ir The Freeze yra tikrai kieti kūriniai, tačiau jie nesugeba išlaikyti mano dėmesio per savo trukmę, jie yra šalti, arktiški kūriniai, nėra nė žiupsnelio šilumos, kuri mane patrauktų kompozicijoje. Neveltui suomių grupė. Taip pat nesu sužavėtas Caught In The Afterglow buvimu albume. Nors tai trumpas kūrinys, tačiau pagal nuotaiką man visiškai netinka į albumo kontekstą. Jis labiau skamba kaip kažkoks renesansinis etiudas iš Pietų Europos negu šaltas skandinaviškas metalas. 

Tad nemažą dalį kompozicijų albume mėgstu tik vienpusiškai, jos man nesukuria didelės ekstazės. Albumą būčiau linkęs vertinti silpnu 9-etu, išduodamas, kad vis tiek esu labai geros nuomonės apie jį. 

Paklausiau DI, kaipgi reikalai su šita pora. Tai va, DI atsakymas:

Did Simply Red legally used Hall & Oates i can't go for that (no can do) sample in sunrise?       Yes, Simply Red legally used the sample of Hall & Oates' "I Can't Go for That (No Can Do)" in their 2003 song "Sunrise" . In the album credits for Home, Simply Red officially credits Daryl Hall, John Oates, and Sara Allen for the music and lyrics from "I Can't Go for That (No Can Do)".  Key details confirming the sample was cleared: Official credits: Simply Red and their record label ensured proper clearance by including the full writing credits for the Hall & Oates track on the Home album, which contains the song "Sunrise". Hall & Oates' positive reaction: The band members themselves have been vocal about their approval. John Oates mentioned in an interview that he likes it when their music is sampled and considered Simply Red's use of "I Can't Go for That" a compliment. Sample origin story: Simply Red's production team was transparent about how the sample came to be. Producer Andy Wright recounted the story of incorporating the Hall & Oates riff into "Sunrise" after a spontaneous moment at the studio. 

Šiaip būtų protinga nesišaipyti iš nieko. Problema ta, kad daug kam sekasi sunkiai pajusti ribą tarp kritikos/savikritikos ir patyčių. Ypač jei ta kritika/savikritika praskiesta žiupsneliu sarkazmo. Jei našlaitis padarė kažką blogo, jis vertas didelės kritikos. Bet iš kito kampo galima pagalvoti, kad iš jo šaipomasi. Bet pritariu, jog tokie konfliktai yra daug retesni ir nublanksta prieš tikras patyčias, kurios dažnu atveju vyksta prieš įvardytas žmonių grupes tiesiog be svarios priežasties.

Bet aš nesutinku, kad mano pareiga yra ginti tas žmonių grupes. Jei tose žmonių grupėse yra man brangių žmonių, tada taip, bet kiek žmogus gali jaustis atsakingas už tai, su kuo jis nėra susijęs? Vienam žmogui jau yra pakankamai naštos duota nešti už save. Žmogus gali prisiimti daugiau naštos, bet neprivalo. Vėl išlenda mūsų pasaulėvaizdžių skirtumas, nes mano akyse, kiekvienas naštą neša pagal savo galimybes, o tavo pasaulėvaizdyje našta turėtų būti paskirstyta bene visiems po lygiai. Turbūt „būkit kieti, bet atlaidūs“ eilutė labiau rezonuoja su mano pasaulėvaizdžiu nei ankstesnės strofos. 

Nepaisant šiokių tokių minties nepritarimui ir lietuvių gramatikos pakišimui po plintusų (dėl ko šiam tekstui teduosiu 8 balus), šiaip šis tekstas tikrai yra geras savęs nuraminimui, tokią kaip mantrą sau kartoti, kaip gyventi būtų teisingiau. 

Būdas ir charakterio bruožai irgi yra verti kritikos dalykai. Ypač kai tai liečia kitus tavo aplinkos žmonės, kuriems tenka su tavo būdu taikstytis, daryti kompromisus. Žmonės, kurie supranta problemą dėl vienokių ar kitokių savo būdo apraiškų ir dirba tam, kad tą būdą valdytų ar, dar geriau, pakeistų, yra verti didžiulės pagarbos. Ir tie, kurie savo sunkų būdą nurašo "savo unikalumui" ir neatsižvelgia į kitų aplinkinių ribas, yra didžiuliai egoistai, kurie dažnu atveju neverti pagarbos ir jiems turėtų tekti susitaikyti su tuo, kad jie bus kritikuojami labiau. 

Porą kartų tekste turime eilutę „Žmogus turi pažint mane labai gerai, kad kritikuot.“ – nesutinku kardinaliai. Tai netgi prieštarauja tavo pirmajai eilutei, kurią ką tik aptariau, nes tau gi svarbu, kad žmogus nelįstų į tavo būdą ir charakterio bruožus, tai kaip tik, sveikesnis, nešališkesnis kritikas būtų toks, kuris tavęs visai nepažįsta. Mano pasaulėvaizdyje bet kas turi galimybę į kritiką, čia gi elementariausia konstitucinė žodžio laisvė. Aišku, kritika turi būti pamatuota ir nevirsti patyčiomis (tai vėlgi tematiškai persikloja su ankstesniu tavo tekstu, kurį jau pakomentavau), bet kiekvienas žmogus turi teisę ją išsakyti. Neleisti žmogui tavęs kritikuoti rodo nebrandumą, egocentriškumą, nemokėjimą tvarkytis su kritika.

„Jei tu žiemą turėjai trauma, tai ta trauma nebent buvo smegenų.“ – čia ne kritika, čia patyčios. Po labai gražiu „kritikos“ terminu tu suplaki ir tokį negražų dalyką kaip patyčios. Tuomet ir darosi sunku brėžti ribą tarp kritikos ir patyčių. 

Kritika, gimstanti iš gandų, yra validi kritika, kol tie gandai yra teisingi. Tad nematau pagrindo jos iškart atmest. Kritikuojamas žmogus turi priimti kritiką arba paneigti apie jį sklindančius gandus. End of story. Ir ne, delfio komentatoriai nėra didžiausi žinovai, nes dažniausiai jų nešami gandai būna neteisingi. Ir tie bachūrai nebus kiečiausi, nes jų gandai irgi neteisingi. 

Marcinkevičiaus cituojamos eilės yra apie pilnatvę ir apie tai, kai jaučiant pilnatvę nėra poreikio pavydui. Man sunkiai siejasi su kritikos tema visame tekste, nes pavydas ir kritika yra visai skirtingi reiškiniai. Kritika tiek pat validi jaučiant pilnatvę, kiek ir jos nejaučiant. 

Jei atvirai, jei būčiau etikos mokytojas, šito teksto vaikams per etikos pamokas tikrai nerodyčiau, jame tiesiog, kiek aš suprantu, per daug etinių nuokrypių, per daug minčių, kuriomis žmonės vadovaudamiesi ima problematiškai elgtis. Ir psichologijos žanras, aišku, neteisingas. Psichologija yra medicina paremta elgesio mokslas, aš nematau čia nieko paremto psichologiniais teiginiais. Tai verčiau ta pati filosofija, kuri buvo ir ankstesniuose tavo tekstuose.

Paklausiau jo konkurento - google DI klausimo protingo

ar vladimiru daugiau yra rusijoj nei volodimiru ukrainoje?

 

Remiantis turimais duomenimis, Vladimiro vardo populiarumas ir paplitimas Rusijoje yra labai didelis, o Volodymyro vardo populiarumas Ukrainoje taip pat yra didelis, tačiau tikslus palyginimas, kuriame iš šalių yra daugiau konkretaus vardo nešiotojų, reikalauja išsamesnės statistikos, kurios paieškos rezultatuose nepateikta.  Štai ką atskleidžia informacija: Vladimiras yra viena iš dažniausiai pasitaikančių rusiškų pavardžių ir yra itin populiari visoje Rusijoje, Bulgarijoje, Serbijoje ir kitose slavų bei rusakalbėse šalyse. Dėl istorinės Šv. Vladimiro Didžiojo svarbos, šis vardas tapo labai paplitęs Rusijoje. Volodymyras yra ukrainietiškas to paties vardo variantas, kilęs iš senosios Rytų slavų kalbos, ir yra tradicinis bei dažnas vardas Ukrainoje. Nors abu vardai yra paplitę savo atitinkamose šalyse, tikslių absoliučių skaičių (kiek iš viso žmonių turi šiuos vardus kiekvienoje šalyje) nėra lengva rasti. Rusijos populiacija yra gerokai didesnė nei Ukrainos (apie 144 mln. palyginti su maždaug 33-37 mln. be okupuotų teritorijų nuo 2024 m.), todėl absoliučiais skaičiais gali būti daugiau Vladimiro vardo nešiotojų Rusijoje. Procentine išraiška, Volodymyro vardo nešiotojų Ukrainoje yra apie 0.3643% populiacijos, o Vladimiro vardo nešiotojų Ukrainoje yra apie 0.5824%. Tai rodo, kad net ir Ukrainoje, rusiška vardo forma (Vladimiras) gali būti paplitusi (galbūt dėl rusakalbių piliečių ar istorinių priežasčių), o ukrainietiška forma (Volodymyras) taip pat yra labai svarbi ir tradicinė.  Apibendrinant, labiau tikėtina, kad absoliučiais skaičiais Vladimirų yra daugiau Rusijoje, atsižvelgiant į bendrą šalies populiacijos dydį ir didžiulį vardo populiarumą.  

volodia pakrikstijo kijevo rusia?

 

Informacija skirta bendram žinioms, neturėtų būti laikoma medicininiu patarimu; būtina pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu. Taip, Kijevo Rusią pakrikštijo didysis kunigaikštis Vladimiras Sviatoslavičius (dar žinomas kaip Vladimiras Didysis arba Vladimiras Krikštytojas). Krikštas įvyko apie 988–989 metus.  Šis įvykis laikomas esminiu Kijevo Rusios istorijoje, nes: Įvedė krikščionybę kaip valstybinę religiją (Rytų apeigų, t. y. stačiatikybę). Suvienijo įvairias pagoniškas gentis religiniu pagrindu. Paskatino kultūrinę ir politinę integraciją su Bizantijos imperija, įskaitant naujų meno, literatūros ir architektūros formų perėmimą. Sustiprino didžiojo kunigaikščio valdžią.  Vladimiras pats apsikrikštijo Chersonese, o grįžęs į Kijevą nurodė savo sūnums, bojarams ir visiems miesto gyventojams krikštytis Dniepro upėje.     

kodel liepos 15 yra vladimiro vardo diena

 

Liepos 15-oji yra Šventojo didžiojo kunigaikščio Vladimiro Sviatoslavičiaus (Vladimiro Didžiojo, Kijevo Krikštytojo) mirties diena.  Stačiatikių bažnyčia ir kitos Rytų apeigų krikščionių bendruomenės šią dieną mini kaip jo liturginę atminimo dieną (šventę), kuria pagerbiamas jo, kaip Rusios (Kijevo Rusios) apšvietėjo ir krikštytojo, nuopelnai. Vardadieniai kalendoriuose dažnai sutampa su šventųjų, kurių vardais asmenys pavadinti, atminimo dienomis.  Be to, ši data turi papildomą simbolinę reikšmę: XIII amžiuje liepos 15 d. buvo nustatyta kaip Šv. Vladimiro šventė, skirta paminėti jo užtarimą per didžiojo kunigaikščio Aleksandro Nevskio pergalę prieš švedų įsibrovėlius prie Nevos upės 1240 m..  Taigi, liepos 15 d. yra Vladimiro vardo diena, nes tai yra diena, skirta paminėti istorinę asmenybę – Šv. Vladimirą Didįjį – jo mirties metinių ir jo nuopelnų įvedant krikščionybę Rusoje proga.   Ir iliustracija is anekdotu apie Vovocka