Alvydas1

Kiek paskubėjau su išvadom, vis tik yra rišamoji grandis, tai gitaristas Dave  Clempson. Klavišinių ir saksofono ryškios partijos nuspalvina neatpažįstamomis spalvomis Deivo Klempsono prieš 50 su viršum metų turėtą stilių. Beje, Klempsonas dalyvavo tik bonusiniuose to meto įrašuose, kurių iki šiol nesu net girdėjęs.

Pirma siuitos dalis buvo lyg Veikmanas improvizuotų žydiška tema, antroji (2:12) -  negaliu nieko sugalvoti, kažkiek primena miuziklą a la Vestsaido Istorija. Trečioji (4:15) momentaliai iš atminties ištraukė Riko Veikmano Henriką 8- ąjį su savo žmonomis. Ketvirtoji (6:43) mintis nuneša pas Santaną į 7 dešimtmetį.

Man sunku sutapatinti Colosseum XI su Velentyne Suite etalonu. Nei vieno muzikanto iš anos sudėties. Grupė ir dabar groja jazz rock fussion, bet nors nušauk, neužčiuopiu sąsajų, ji groja kažkaip visiškai kitaip, sakyčiau "sausai akademiškai".

Vyraujantis styginis instrumentas savo skambesiu panašus į arfą, kai kada į kankles(?). Išnašose nėra nurodyta tokio instrumento, lieka manyti, kad taip skamba suprogramuota gitara, juk ne Mateusz Owczarek'o  soundscapes nuopelnas.

Nepakankamai praklausytas Marijušo albumas dabar klausomas prisikišus ausį, pažeria eilę klaustukų: kur būgnas?, varinis pūčiamasis 4:18?, vieno muzikanto darbas?

Po pirmos perklausos švelni liūdnoka daina antroje perklausoje jau įgauna netgi niūriai graudžių atspalvių - dainos tekstas netrykšta džiugesiu ar optimizmu, mintys - moraliniai sargai dirba kaip užsiveržianti kilpa. Vis tik depresyvi daina, klausyti saikingai.

Pirmi garsai buvo panašu į Richardo Štrauso Also sprach Zarathustra, net visas įsitempiau. Gerai, kad ne, nes po to seka maloni, rami netgi glebi vokalinė - instrumentinė melodija, kuri nuo 5 min. staiga suintensyvėja, tačiau išlieka pagrindinės temos plėtotė. Labai tinkamas I dalies pavadinimas -"Faint Equations", tikrai l. silpnas skirtumas tarp pirmos ir antros dalies. Tiesa, II. Many And More Still dalis turi stiprią instrumentinę pabaigą, lyg pasiteisindama jog yra daugiau ir vis didėjanti.

III dalis An Orbital Plane mano mėgstamoji. Melodijos stuburo nebeužčiuopiu, improvizacijos laisva tema šiek tiek imituojant džiazo išraišką, o štai finalas IV. Dream Stronger grąžina į siuitos pradžią, tik jau su patosu ir netgi pompa. Bet kompozicija užbaigiama netikėtai nuolankiu tonu, lyg susigėdus. 

Visumoje nesiaubingas tas 22 min. epas, jis gerai subalansuotas ir išmąstytas, visai  klasikinės sonatos formos (Jozefo Haidno).  Trečioji dalis turėjo būti lėta, svajinga, ji ir yra būtent tokia, bent iš pradžių, vėliau įsismarkauja ir jau nevaržoma kanonų. Ketvirtoji sugrąžina temą, kaip ir priklauso.

Mano manymu, įdomiausia albumo kompozicija. Matau tokios pat nuomonės ir Einaras su Vilte. Viskas O.K.

Šita neprastesnė už The Gataway to Knowledge, bent kompozicijos aspektu.

Po mėnesinės pertraukos albumas suskambo šviežiau, progresyviau ir daugiau thrashiškai. Kadangi mažai melodingumo, reikalauja didesnio susitelkimo klausantis.

Pirmoje dainos dalyje dominuoja klaidžiojantis fortepijonas. Nuotaika: viltis ir neviltis drauge. Antroje dainos pusėje dominuoja gitara ir labai pastebimas bosas su savo motyvu. Pabaigoje fortepijonas slopina nervingą atmosfera guodžiančiomis natų nuotrupomis.

Daina nepasakoja istorijos, ji perduoda kažkokio netikrumo dėl ateities jausmą.

echolyn išlieka enigmatiški savo tekstuose ir vis dar velniškai intriguojantys.

Labai giminingi albumai, šis ir Samael Eternal.  Pernai mačiau The Kovenant Gdanske, uždegančios nuotaikos, šokiui išjudinanti grupė. Keista stebėti metalo grupės koncerte ne mošpitą, bet šokančią publiką.

Albumas - kosminė-industrinė ekstavaganza a la Kovenant,

Ar aš čia girdžiu industrial metal aidą? Gerai įsipaišo kosminės atmosferos fone.

Puiku, juozasp, kad turime galimybė pamatyti jaunus Yes. Aš dar nesu žiūrėjęs YES acoustic, tačiau turiu suskaitmenintą Yessongs VHS be jokių bonusų. Kokybė, kaip čia pasakius, tačiau muzikavimas, eina sau.

Buvo laikas, kai šitas gabalas man buvo pati baisiausia muzika, kokią tada išgirdau. Berods buvo 90-ieji, tada dievinau Iron Maiden ir Judas Priest.

Galingas topas, gan artimas maniškiui. Pirmojo 10-uko albumai perklausyti ne kartą ir ne du, išskyrus  Stellar Circuit - Phantom : : Phoenix ir Rivers of Nihil – Rivers of Nihil. Pastarojo iš viso nepastebėjau?!  Į Stellar Circuit tik dirstelėjau, bet nieko neužfiksavau. Dabar matau, kad tikrai vertingas darbas. Dar radau pražiopsotus galėjusius sudominti albumus:  21. Revocation – New Gods, New Masters, 38. Blut Aus Nord – Ethereal Horizons, 43. blessthefall – Gallows,  ir dar Dawn of Ouroboros – Bioluminescence bei Imperial Triumphant – Goldstar, kurių nėra mūsų puslapyje.

26-iej buvoi išties derlingi metai mano skonio muzikos leidiniais. Šių metų sausis irgi nebergždžias – jau pasižymėjau sau Alter Bridge - Alter Bridge, Soen – Reliance, Kreator - Krushers of The World, Megadeth – Megadeth, Textures – Genotype (tikrai užlaikinsiu). Dabar tiek.

Dar ne kartą grįšime aptarinėti metų topo.

 Šiandien Megadeth išleido anot Deivo Musteino paskutinįjį albumą, kuris vadinasi taip pat kaip ir grupė.

Aš jį jau perklausiau ir keistas jausmas, panašus į apgailestavimą-nostalgiją sukrebždėjo krūtinėje. Na štai, atsisveikinu su dar vieną supergrupe, kuri lydėjo mane 25 metus. Ta proga pavarčiau savo sąsiuvinį, kuriame surinktos mano mėgstamų grupių bio ir diskografijos. Megdeth į jį pateko 1994-ais. Tai nereiškia, kad apie ją nebuvau girdėjęs anksčiau, tiesiog tais metais man į rankas trumpam pateko Metalo muzikos enciklopedija ir aš daug iš jos persirašiau ir išsiverčiau. Nesu visiškai tikras, bet manau, kad būtent video klipas Angar 18 buvo tas trigeris, sukėlęs susidomėjimą grupe. Man tada atrodė, kad Megadeth groja pašėlusį speedmetalį, nes dar neskiriau jo nuo thrash‘o. Jau turėjau Masters of Puppet kompaktą, todėl panašios muzikos tikėjausi ir iš Musteino kolektyvo. Ką gi, Rust in Peace ir Peace Sells... visiškai patenkino mano lūkesčius, o toliau įsijungė die hard fan‘o inercija ir ligi šiol jos turiu. 2024-ais Megadeth pasirodymą stebėjau Gdanske Mystic festivalyje, šiemet vėl matysiu juos atsisveikinimo ture ten pat.

Štai mano įsigyta Megadeth cd lp kolekcija.

Megadeth – Peace Sells… But Who’s Buying? / so far, so good… so what? 1986/1988 Capitol

Megadeth – Rust In Peace – 1990 Capitol

Megadeth – Youthanasia – 1994 Capitol

Megadeth aka MD.45 – The Craving – 1996 Capitol

Megadeth – United Abominations – 2007 Roadrunner

4 cd albumai pirkti Panevežio urmo bazėje 2000-aisiais nuo 10 iki15 litų,  United Abomination - kažkokiame blusturgyje, visi be bukletų.

Megadeth     Countdown to Extinction  2004 EU   Capitol Records – 724359862026 Remixed & Remastered

                        Cryptic Writings                     1997  EU Capitol Records – 7243 8 38262 2 3

                        Capitol Punishment (the Megadeth years) 2000 USA    Capitol Records – CDP 7243 5 25916 2 6

                        World Needs A Hero    2001 UK    Metal-is Records – MISBX006, Sanctuary – MISBX 006 2001

                        The System Has Failed       2004 EU  Sanctuary ‎– SANCD297

5 albumai originalai pirkti arba išsimainyti 2010 – 2016 metais.

Megadeth – Endgame   (LP) – 2019 EU/UK  The Echo Label Limited /BMG company  

Plokštelė pirkta Amazone Prancūzijoje.

Pamažu įsiliepsnojantis kūrinys. Bosinės gitaros  perfomansas pradžioje antroje minutėje estafetę perduoda  pneumatiniam kūjui-būgnui, šuoliuojančiai gitarai ir beprotiškam vokalui. Trečią minutę tempas vėl sulėtėja, bet jau su visiška vokaline šizofrenija. Labai jau crazy gabalas, atleiskit už kalambūrą.

Teisingiau nebeįmanoma pastebėti. Didžiausia pastarųjų metų DT muzikos neįsisavinimo problema man tampa iškamuoti melodijų draiskalai ir perkrauti instrumentalai, kurie labiau primena technikos tobulinimo etiudus, nei tas žaižaruojančias instrumentų atakas ir tarpusavio konkurenciją, kokią girdėjau kad ir Systematic Chaos albume. 

Šiame albume radau dvi mane maksimaliai tenkinančias kompozicijas: Bend the Clock (tobula daina) ir The Shadow Man Incident (pilnavertė siuita).

Nepaisant tam tikrų pasipriešinimo barikadų, išlieku ištikimas DT fanas.

Nuolat gręžiojuosi į šį albumą. Einarui stinga  grupės originalumo, dainos neįsimintinos. Aš ne iš karto pamėgau tokią muziką, kuri tikrai yra perkrauta techniniais sprendimais, o lyrinės vietos persaldinamos. Būdamas kietakaktis TesseracT fanas dairausi kažko panašaus dar ir aplinkui. Man spotify pakišo Caligula's Horse, pabandžiau jo 10-uką ir susidomėjau. O čia kaip tik šviežias albumas - paskutiniais metais klausau daug naujos muzikos. Užsikabinau už Golem, ir - viskas. Po kiekvieno pergrojimo užlaikinu po dainą, išgirdęs tai, ko anksčiau nepastebėdavau. Panašiai buvo su Yes albumais Drama ir Fly From Here. Taip, džiantas man patinka, instrumentiniai fejerverkai irgi, vokalinės vietos neerzina, prodiusavimas aukšto lygio, gaila klausa neatkoduoja instrumentų distortšintų vietų, girdisi jovalas, bet čia jau mano bėda, reikia aukščiausios kokybės įrašo, ir pailsintų ausų. Man albumas traukia 9 -tui.

Melodinga agresija. Imkim ir sugriaukim pasaulį, bet tik kultūringai.

Visai kaip  Marius Čepulis, su tokia pat kriminalisto įžvalgumo akimi stebinti aplinką. Vaizdinga kalba ir žurnalistinis įvykio pateikimas rodo Viltės pomėgį literatūrai. Buvo malonu ir įdomu skaityti.

Nenustebčiau, jei tas plunksnos giminaitis  buvo Juozas Požėra.

Benua-Žeraras Mystery vokalistas balso tembru turi panašumo į Džoną Andersoną. Oliveris  Veikmanas grojimo maniera stipriai kopijuoja tėvą – su pertekliu naudoja triolės puošmenoms. Skvairo bosas atpažįstamai sodrus, ypač nuo 10:05.  Iki atkarpos 3:40 niekuo gyvu nepagalvočiau, kad tai Yes beveik senu  sąstatu.  Dainos muziką parašė Oliveris Veikmanas, todėl ją greičiau prigretinčiau prie Riko  Veikmano to meto diskografijos. Antroje dainos pusėje jaučiasi sąsajos su albumu Fly fron Here (vokaline dalis, kur pagrindiniam balsui pritaria likę trys). Nieko keisto, nes daina ir buvo jam parašyta, tik buvo atmesta. Pernai žiemą daug klausiau to albumo, lyginau Trevoro Horno ir Benua Deivido variantus, tad man Words On A Page artimiausia ano albumo užsklandinei kompozicijai Into the Storm. O Fly from Here savo prigimtimi, kad ir netiesiogiai, bet apčiuopiamai, turi ryšio su albumu Drama. Štai kokia gaunasi genealogija.

Words On A Page lyg paralelinio pasaulio Yes atspaudas, mistinis ir efemeriškas. Dainos moto - Travel within the written word labai atitinka būseną, kurioje atsidūrė klausytojas.

Jo. Man akyse stoja vaizdas: marjačiai groja kokio Mačetės laidotuvėse.

Reikia išklausyti iki galo, kad pervertų kiaurai.

Vietomis, ypač ambientinėse vietose, skamba visai kaip Pink Floyd. Mano pirma perklausa. Esu klausęs Wet Dreams, kiek atsimenu, nebuvau sužavėtas, praeinantis albumas. Šitas turi gerų gitaros solo, ir Šined'os pavargęs balsas įsipaišo į depresyvią nuotaiką. Beje, albumo koncepciją yra depresijos tema, Riko žmona tuo metu kentėjo nuo šios ligos. Albumas tikrai nepakels nuotaikos, bet tinkamas patirti katarsį. 9 - balai.

Viena populiariausių Testament dainų, gal todėl, kad turi aptakių asociacijų su Metallica  Master of Puppets?

Po nesuskaičiuojamų perklausų apsistojau prie minties, kad albumas Ascension tęsia trijų paskutinių grupės darbų pradėtą kryptį, t.y. daro reveransą gotikai, kaip albume Obsidian, ir tuo pačiu nepamiršo susigrąžintų death/doom šaknų su albumu The Plague Within, o taipogi spalvas patamsina pilkomis doom spalvomis lyg iš Medusa. Daina Salvation skamba kaip laidotuvių procesija, pati depresyviausia albumo daina, ir yra albumo Ascension kvintesencija. Doom metal  smogas tvyroja virš Diliuvium, o ryškiausios gothic apraiškos randasi dainose Lay A Wreath Upon The World, The Precipice,  kuri dar ir ypač melancholiška ir Tyrants Serenad , kur pasijaučia Peter Steele gotiškumas.

Death metalo dedamoji kiek mažesnė, nes šią dozę stipriai atskiedžia atmosferinis kompozicijų pateikimas, kur įžangoms ar užsklandoms panaudojami styginiai arba akustiniai instrumentai. Silence Like a Grave yra Icon arba Draconian Times formato kompozicija, kur tamsi šiurkšti muzika mainosi su grakščiu melodingumu ir puikia gitaros solo partija. Nenuostabu, kad labiausiai pamėgta Spotify klausytojų.

Dainoje Savage Days galima rasti  paralelių net su albumu One Second.

Apibendrinant albumą, Ascension yra pasisekęs ir įdomus, bet kažko naujo, nebūdingo Paradise Lost muzikai nepridėjęs darbas. Kas liečia albumo tematiką: „Žmonės turėtų tikėtis, kad tapsime dar nelaimingesni“, – juokauja grupės lyderis Nickas Holmesas, paklaustas, ko gerbėjai gali tikėtis iš „PARADISE LOST“ 2025 m. Jau aiškindamas albumo pavadinimą ir dainų žodžius pademonstravo, kad jie išlieka savo meno meistrais, kuomet reikia įgyvendinti tokius dalykus. „Albumo pavadinimas kilo iš tikėjimo, jog pateksime į geresnę vietą, tai fantastinis „dangun ėmimo“ aktas ir su tuo susiję reikalavimai“, – aiškina jis. „Realiame gyvenime žmonės dažnai nuo pat gimimo stengiasi patekti į geresnę vietą, stengiasi būti geresniais žmonėmis, nepaisydami to, kad vienintelis atlygis yra mirtis.“

Daina kaip dvi monetos pusės. Antra dainos pusė po eilutės "Sirens from a better day" išplaukia į plačius vandenis. Pralaužia bukai užsispyrusį daužimąsi kakta į sieną pirmos dalies bedlame. ("And the Worms ates into his mind" - Pink Foyd  Siena.) Grego gitara atranda melodingesnių pasažų, iš čia kyla dramatizmas - skausmingas Niko "Regret will enslave" pulsuoja psichinių kančių draskomos sielos SOS signalus. 

Labai patinka antroji pusė, bet be pirmos neišryškėtų antrosios grožis.

Vakar pirmą kartą išgirdau, bent jau pastebėjau, kad man ji negirdėta. Bonus track prie WarChild 2022 remaster'yje, o konkrečiau 1977 rinktiniame Best of J.T. vol 2. Nesuprantu, kaip tai nutiko, kad tos dainos nėra 20 yers of J.T., kur jau surinktos visos į albumus nepatekusios dainos.

Laiko mašina tiksliai į 1973-4 - us, Ienas Andersonas groja saksofonu, kaip albume A Passion Play, kažkas tampo akordeoną (Piano Accordion – John Evan).

Žaisminga, kiek sarkastiška daina, būtų puikiausiai tikusi WarCild albumui, tiek skambesiu, tiek tema. Net išbrokuotos dainos dabartinėje perspektyvoje skamba solidžiai.

Šlovės Alėja

Stokit į gretas, dailios panelės, už ginklų ir į šou kvot ėjot.

Tavo vardą iškelsime šviesti, išstatysim tave Šlovės Alėjoj

Nori tapti amžiaus žvaigžde, kad naktį kelią sau pasišviestum?

Gal grožio karaliene buvai su veide įstrigusia skaisčia šypsena?

Jos ateina ir nueina Šlovės  Alėja

Sena istorija, šou irgi neatjaunėjo.

O, sveiki ponai, baiminuosi, kad į jus esu panašus

Tie patys mokyklos kaklaryšiai, nors avime skirtingus batus

Kaip jums pavyko tapti kuo esat?

Ar su vaikais sies kaltės ryšiai?

Ar laiką eikvoti vertėjo,

Kad vardus iškaltų Šlovės Alėjoj?

Ten, Šlovės Alėjoj

Sena istorija, šou irgi neatjaunėjo.

Aistrų Drama - 9 epizodas

Pasprukimas nuo Liuciferio

Nuo Liuciferio ledinio sprunku.

Oi, oi, vyrukas įvarantis baimės!

Baisi klaida! Aš niekada nė plunksnos neimčiau iš jo pagalvės.

Štai kur bėda visa: nei geras esu, nei blogas.

Atsisakyčiau nimbo dėl ragų, ragų dėl skrybėlės – dėvėjau ją progai.

Aš tik kvėpuoju. Ant lubų gyvybė tikroji.

Įmigusios musės ten ramumoj tupi.

Išsukčiau dešinę ranką sau,

kad tik atgaut galėčiau porą ar trejetą nykių,

anų dienikių iš senų dienų aruodo.

Mielai būčiau šuva, aplojantis ne tą ir vėlei.

Išgelbėtas kiekvienas, kape mūsų dienos

Susitiksim popietinei arbatėlei.

Metas jau nubudimui – bufetininkė užplikino

arbatą ir naują duoną užsiėmė kept.

Paimkit mane pusė nė kiek – delsti laiko neliko.

Traukinys bus tuojau, kuriuo atvykau.

Perone seni mano batai atlikę.

Stoties viršininkas varpelį skardena.

Aidi švilpukai, vėliavėlės plazdena.

Pamėgti mažmožiai ūpą pakylėja (bent jau turėjo).

Už šiltą sutikimą jums dėkui.

Pasilikčiau, bet ką tik sparnai man nukrito

Kvailas Kaip Bato Aulas  - 4 epizodas

Aš atėjau iš aukštesnės klasės gydyti pagedimo jūsų.

Mano tėvas buvo valdžios žmogus, kuriam visi pakluso.

Nagi, nusikaltėliai, šen!

Paauklėsiu jus visus, kaip kad auklėjau savo senį,

nes dvidešimties per vėlu bus.

Jūsų duona ir vanduo jau šąla.

Jūsų plaukai tvarkingai labai trumpi.

Aš teisiu jus visus ir, po paraliais, esu tikras manęs neteis kiti.

Jei tą dainą atliktų Smokie, 78-ais, būtų buvęs hitas.