Alvydas1

Rugpjūtis prasidėjo su Hawkwind muzika. Kaip tai užmečiau akį į Aleksėjaus Rybino video apžvalgą, kur jis kalba apie Hawkwind albumą Doremi Fasol Latido ir čia pat perskaičiau Einaro komentarą apie Hawkwindus, tad panorau ir pats susidaryti savo nuomonę apie vieną kitą grupės albumą. Pradėsiu nuo to, kad pats teturiu vieną jų albumą „Warrior on the Edge of Time“, kuris man nepaliko gilesnio įspūdžio, nepaisant recenzentų liaupsių, tad toliau Hawkwind muzika domėjausi gan atsainiai – po vieną kitą dainą iš įvairių laikotarpių grupės discografijoje, retai paklausydamas albumą ištisai. Pasitikrinau vertinimo datas: buvau užsikabinęs 2011-ais (gan stipriai, 3 albumai – Sonic Attack; Choose Your Mask ir It is the Business of the Future to Be Dangerous) ir vertinau 9, kas mano reitinge reiškia neblogas albumas su tendencija į geras. Vėliau po vieną 2017 (Hall of the Mountain Grill - 10) ir 2018 (Quark, Strangeness and Charm 9) ir priešpaskutinis apsilankymas 2023-iais (Blood of the Earth – 9) ir pernai (dvigubas Onward -10).

Dabar klausymas, ar kas nors užsiliko atmintyje? Gerai menu saviškį albumą (kaip progresyvią sudėtingo skambesio nesulaižytą dramatišką muziką) bei dainas Needle Gun, Zarozinia ir, žinoma, Silver Machine bei D - Rider, o daugiau - labai išplautas vaizdas. Menu lyg ir labai netikėtą atmosferinę muziką ir čia pat greta greitą elektroninį roką su drum and bass baze. Dar pamenu kosmoso šaltumo elektroniką ir kone pop stiliaus užvedančią šokių muziką.

Taigi, startavau su Doremi Fasol Latido ir – nieko, visiškai nieko, jokių emocijų. Tada išklausiau The Machine Stops – konceptualų albumą, paremtą Edvardo Morgano Forsterio apsakymu-antiutopija "Mašina sustoja". Man iš vaikystės žinomas siužetas ir jį iliustruojanti muzika momentaliai atrado atsaką, įtraukė ir sujaudino. Po trumpo laiko, poros dienų ar trijų, grįžau ir atidžiai išklausiau Doremi... Šį kartą tiesiog pribloškė pirma ir paskutinė dainos.  Sukau albumą non-stop kol įsismelkė į pasąmonę. Lemio Kilmisterio debiutas, Einaro komentaro dėka, neliko nepastebėtas. Galvą nuraunantis Brainstorm su psichodeliniu aaah,ah,ah ala Led Zeppelin Whole Lotta Love ir stereo vertigo efektu bei improvizacijų kelių taktų tema suėjo vienu ypu, nepaisant 11 min. trukmės. Lord of Light priminė nesudėtingos melodijos  ir rimavimo panašumu Jethro Tull dainą Up to Me, žinoma, viskas paskaninta elektronikos triukais. Space is Deep melodingas, sakytum akustinis iki trečios min., roko kūrinys. Tokio stiliaus muzika sėkmingai toliau plėtojo vengrų Omega. Down Through the Night švelniuose elektronikos efektuose skendinti paprastutė įsimintinos nesudėtingos melodijos daina. Time We Left this World Today piktnaudžiauja vienos trumpos frazės kartojimu, tada įjungia nemelodingą psichodelinį derinį ir juo taip pat užsižaidžia iki to momento, kai abi frazes apjungia į plėtojamą psichodelinį liūną, kuris pamažu vedamas žemo tono gitaros ir prilaikomas ‚fleitos“ garso instrumento pagaliau įgauna ritminę formą ir melodingesnę frazę iki fade out.

O štai The Watcher rami akustinė pasakojimo formos daina netikėtai turi keisto nerimo, kuri tingiu Kobainišku balsu abejingai ir nuo to net nejauku darosi, Lemis konstatuoja, kad davė mums šansą, kurį mes, deja, prašikome, taigi nepykit, bet jums šakės. Super, duper.

Dabar klausausi The Machine Stops sekvelo Into the Woods, kur herojus išsiropštęs į žemės paviršių, ima klaidžioti po mišką. Tik pradėjau, bet man, nepaisant prastesnės garso kokybės, tas albumas turi įdomesnių melodijų ir techninių sprendimų, nei Sustojusi mašina. Begaliniai ilga Hawkwind discografija kiekvienam gali pasiūlyti jam tinkamos muzikos, įvairovė – jos apstu.

Skamba kaip Antis su Kaušpėdo vokalu, ir tai puiku.

Vokalinė dalis labai panaši į Jethro Tull dainą Up to Me iš Aqualung albumo. Brokas ko gero ją buvo girdėjęs .

Puikus (nuostabus) video klipas dainai. DI steampunk stiliumi perteikė dainos esmę ir nuotaiką. Atgaivintos praeito amžiaus nuotraukos (kronikos) kartu su atgijusiu albumo viršelio vaizdu bei grafiškai apdorotu Iano Andersono - fleitisto sceniniu įvaizdžiu taip organiškai susijungia į kinematografinį epizodą, kad net pamaniau, jog tai kino režisieriaus darbas. 

Mažytė pastaba: 5:00 minute Eddie Jobson'as pavirto į simpatišką merginą, kelioms sekundėms.

Tikrai neįmanoma praeiti pro tokią dainą. Man šiek tiek asocijuojasi su Genesis "Your Own Special Way".

Malonu, kad atsirado vertimas ir įdėta romantika jame išliko nesumenkusi.

Yra klaida pirmame posme, matyt buvo nepatikimas šaltinis.

Dar man užkliuvo  "su tavo rankomis". Nevalingai formuojasi vaizdas, kad ji plaukia (į unisoną su juo) pasiėmusi jo rankas ir pasidėjusi sau viršum galvos.  Tai jis jas laiko jai virš galvos (gal taip ramina, guodžia ar saugo, o gal paprasčiausiai jie taip guli miegodami?)

Juk čia valso ritmas! Siūbuojantis, užliūliuojantis ir svaiginantis. Šiltas jausmas, jaukumas ir ramybė, nes Tas Vienintelis (Ta Vienintelė) šalia. Absoliutus prieraišumas lygus bekompromisei meilei. Pasiutusiai gražu.

Crematory karjeros pradžia visai įdomi, ko negaliu pasakyti apie pastarąjį grupės laikotarpį.

Jazz fusion įsiintegruojantis į miuziklo formą - pirma asociacija išgirdus GALERA dainą Garsu. Klausau tokia muziką, ir bandysiu kai ką iš to kolektyvo paklausyti Spotifajuje.

 Žinau tą jausmą, kai koncerto eigoje atsiranda betarpiškumas tarp atlikėjų ir žiūrovų, o jį pasiekti pavyksta ne visada. Džiaugiuosi, kad Viltei daugiau nei patiko netikėtai atrasta grupė. Man panašiai nutiko su GAUPA. Tik ją atradęs gavau progą pamatyti festivalyje Gdanske - buvau sužavėtas. O šiemet blackjazz grupė Shining (Norvegija) lygiai taip pat mano širdyje užsitarnavo  statusą "fantastiškas".

Parodija, tikiuosi. 

Kad mane skradžiai, Dono Airėjaus Hamondai tiesiai į smegenis. Energingas sunkusis rokas su puikiausiais instrumentų pasažais. Gilanas vis dar geras, pakankamai geras. Deep Purple ir Rolling Stones dar nežada sudėti ginklų. 10.

Matyt aš mazochistas. O man šis monotoniško akompanimento lyrinis mylinčio žmogaus pažadų žarstymas pasiaukoti dėl meilės neatrodo banalus ir nereikalaujantis pompastikos ir sudėtingos aranžuotės, užtenka nedidelės dinamikos ir atitinkamo vokalinio jautrumo. Kažką panašaus esu girdėjęs Devino Taunsendo kūryboje.

Dar vakar pasižiūrėjau Krupatino "iš kur dygsta natos" apie Greis Slik karjeros pradžią ir atėjimą į Jefferson Airplain bei grupės super hitą Somebody to Love, o štai dabar neprastesnis kūrinys Milk Train - tiesiog kažkieno ranka valdo.

Bandau įsigyventi į Muse muziką, darau tai velniškai pavėluotai. Vakar perklausiau Black Holes and Revelations bei Will of the People, šiandien - Absolution. Pjoviau riebiausias žąsis, bent dvi, pagal "louder" reitingavimą. Ir vėl, negaliu susidaryti tvirtos nuomonės: patinka ar nepatinka. Taip, šį kartą  pozityviau sureagavau, nei paskutinį kartą, bet vėl gi, furoro nesukėlė. Kas keisčiausia, mane tikrai sujaudindavo ne topinės albumo dainos, bet mažiau perklausų apturėjusios. Pvz. iš albumo Absolution į širdį krito rami Falling Away from You - paperkantis nuoširdumas. O iš mega populiaraus Black Holes and Revelations netikėtai ausį pradūrė Assassin - energinga, nuotaikinga hard roko daina. Iš paskutinio, kol kas, paviliojo Verona - šviesi, melodinga, nepretenzinga lengvai skambanti daina. Kaip čia man taip gaunasi?

Būgnas ne visada suspėja. Gal dėl kaklo įtvaro?

Mėgstamų grupių, tokių kaip Paradise Lost, Tesseract, Pure Reason Revolution, Deftones, Caligula‘s Horse  ir kai kuriuose Opeth dainų tekstuose pastebiu tendenciją eliminuoti įvardžius ir slėptis už anoniminio „they“. Jei yra įvardžiai „I“ ir „You“, tai būtinai sukama uodega , kad tik nereikėtų pavartoti demaskuojančio „she“. Velniškai erzina, kuomet giliniesi į tekstą ir negauni konkretumo.

Dabar daina War of Being anot Danieliaus atskleidžia kovą dėl kontrolės mums braunantis pro baltąjį realybės triukšmą. „Mums“ teikia vilties jog man ir jai, kas dainos pradžioje kuo kruopščiausiai užmaskuota ir tik dainos pabaigoje „vilnijančios garbanos išpintos“ išdavė, kas slypi po antrąja kauke. Mane taip erzinęs statinis traškesys per visą dainą, išnyko tą akimirką, kai supratau, jog tai ir yra „realybės baltas triukšmas“, apie kurį užsiminė autorius. Kova – tai melo pardavimas (įpiršimas), siekiant susitaikymo. Ar kažkas panašaus, man rodos.

Alinanti, nekomfortiška daina, bet užvaldanti iki mazochistinio pasitenkinimo, kai į pabaigą ji tampa šviesesnė, viltingesnė ir palytėta katarsio. Tačiau man dainos apogėjus yra atkarpa 1:38- 2:13, kur charakterizuojama antra kaukė. Dar be Danieliaus vokalo labai išraiškingai suskamba Eimoso Viljamso bosas, persipinantis su Eklo Koni gitara. Aplamai, daina superinė ir  visi instrumentai gauna savo žvaigždės akimirką.

Pitas Sandovalas - būgnininkas- legenda.  Jo būgnijimas dainą daro reljefišką, ryškių kontūrų ir pilną gyvybės. Paskutinis jo albumas su Morbid Angel buvo Heretic, kuriame yra kontrolinio jo būgnų suvedimo įrašas - puikus meistriškumo pavyzdys.

Man daugiau panašu į Mango Jerry, ypač tas balso drebatto. Bet tokiu principu pastatytas ir Marko Bolano vokalas, tad Einaro pastebėjimas teisingas.

Po šitiekos metų išlieka vienu mėgstamiausiu thrash'o albumu..

Jethro Tull dainos koveris grynai Midge Ure stiliumi nuskambėjo labai spicy, kaip visai naujas kūrinys. Mėgstu abu variantus.

Įprotis, priklausomybe lygu nenumaldomam poreikiui.

Man jau matyt per vėlu subręsti😭

Šiek tiek panašu į A Forest of Stars. Daugiausiai panašumo įneša vokalistas savo deklamacija praverksimu. Be to abi grupės po Prophecy  Productions sparnu, tad ir prodiusavimas priduoda savo.

Švediškas blekas su neurotiniu pakrypimu. Prie tam tikros nuotaikos labai gerai susiklauso. Mano pirma pažintis su šia grupe.

Labai pamokanti propoganda

Kinks geba skambėti kaip reikiant sunkiai. 

Šiuo metu man stipriausias Threshold albumas. Sudėtingos progresyvios aranžuotės, labai pastebimas klavišinių indėlis. Man net keista, kad jie taip ir liko progresyvaus metalo paribyje. Gal kad grupė inkorporuoja pop muzikos elementų? Man nuo to jų muzika netampa pigesnė, sakyčiau priešingai - praturtina, ji tampa elegantiškesnė ir įsimintinesnė, o be to lengvai kontrastuojanti, kas progresyvioje muzikoje būtina.

Keista girdėti tokią muziką su Yes logotipu. Barokinės muzikos įžanga, sakyčiau menuetas, grakščiai įveda į graikų mitologijos atmosferą ir šokio žingsneliu vedžioja po Minotauro labirintą. Pagrindinė melodijos linija kad ir skleidžia Yes aromatą, primenantį The Ladders albumą, yra stipriai atmiešta pseudobaroku ir todėl atrodo lyg miražas. Nuo 3:17 - 4:50  įsiveržia konfliktinė frazė, įnešanti dramatiškumo, kurį numalšina užliūliuojanti įžangos melodija. Daina nesudėtinga, nepretenzinga, bet ir nestokojanti išradingumo, todėl nenuobodi. Pakartojau 3 kartus iš eilės.

Google vertėjo ir Sahjos vertimų variantai sutampa iki paskutinės raidės. Tos pačios klaidos ir neatitikimai, matyt nedaryta jokios redakcijos.

Makarevičiaus dainų tekstai giliai prasmingi ir poetiški, ir jaunimui, kuriam rusų kalba jau yra problematiška, gali būti sunkiau suprantami. Sahjos "pastangos" iš dalies sveikintinos, bet visgi norėtųsi tikros vertėjo interpretacijos.

TesseracT albumas War of Being ir Caligula's Horse Charcole Grace vienu metu buvo mane visiškai užvaldę.

Golemas šiame albume man vienvaldis lyderis ir nuolatinis galvos skausmas, kad mėgstamiausia daina niekaip nenori išduoti savo paslapties, kaip tas mistinis moliažmogis ir dar tai, kad perprodiusavimas joje pasiekęs maksimumą ir nuo to ausys kemšasi.

Vis tiek ši daina mano grojaraštyje sėkmingai konkuruoja su Paradise Lost, TesseracT ar Opeth auksiniu fondu.

Ir tikrai, pastebiu lietuviškas liaudiškas dermes Katarinos smuiko raudoje, o lietuviui vis tik labiau priimtinas šakos-virvės variantas

Tvyranti gotikinė atmosfera agresyviai plėšoma blekmetalio pliūpsnias. Gražu.