Alvydas1

Ir tikrai, pastebiu lietuviškas liaudiškas dermes Katarinos smuiko raudoje, o lietuviui vis tik labiau priimtinas šakos-virvės variantas

Tvyranti gotikinė atmosfera agresyviai plėšoma blekmetalio pliūpsnias. Gražu.

Aukštos kokybės simfoblekas, pompastiškas bet vietomis grakščiai atmosferinis. Agresyvus blekmetalis kaitaliojamas su orkestruotės bei chorinio dainavimo interliudais. Po perklausos išskyriau tris labiausiai patikusias kompozicijas - Ulvgjeld & Blodsodel, Shadows of a Thousand Perceptions  ir instrumentinę užsklandą Gjoll .

Apibendrinant, albumas pasisekęs, nenuobodus, gal kiek perteklinis, yra panašumų, suniveliuojančių kompozicijas į "kažkur jau girdėjau" lygmenį. 8.5 balai.

Signify mano pirmas, o gal antras įsigytas Porcupine Tree albumas. Žinau, kad Signify ir Deadwing į mano gyvenimą įsiveržė viesulu ir nušlavė visą kitą.  Kurį laiką buvau lyg apsėstas Porkupainais, norėjau susipirkti visą jų diskografiją, o tai buvo pakankamai sudėtinga. 2005-ais turgelių prekeiviai apie juos mažai kas žinojo, urmo bazėje Panevėžyje pavyko rasti kontaktų ir užsisakyti viską, ką jie gaus su PT ženklu. Rezultatas toks:

Porcupine Tree – up the downstair – 1993 Delerium

Porcupine Tree – The Sky Moves Sideways – 1995/2004 Delerium Remastered 1CD

Porcupine Tree – Signify – 1996 Delerium

Porcupine Tree -  insignificance + Lazarus (EP) – 1997 Delerium / 2005 LAVA

Porcupine Tree – Coma Divine (recorded live in Rome) – 1997 Delerium Records

Porcupine Tree – Lightbulb Sun – 2000 KScope / Snapper

Porcupine Tree – Metanoia – 2001 Delerium Records

Porcupine Tree – in absentia - 2002 LAVA

Porcupine Tree – out absentia – 2003 Not On Label

Porcupine Tree – Deadwing – 2005 LAVA

Porcupine Tree – nil recurring + futile (2EP) – 2007 Transmission / 2003 LAVA Rec.

Porcupine Tree – Fear Of A Blank Planet – 2007 Roadrunner/Atlantic.  

Taigi, 

Epitafija grupės draugui, išėjusiam iš gyvenimo su akmeniu po kaklu. 

Šiurpuliai po kūną, Viktorijos laikų atmosfera sukūriuojas aplinkui savo simbolika ir nuo to netekties skausmo pojūtis dar gylesnis. AFoS teatrališkumas ir priemonės išgauti šimtmečio senumo atmosferą` darosi vis rafinuotesnės ir subtilesnės. Monumentalus darbas - 10 balų.

Naujas Deep Purple singlas "Arrogant Boy" įrodo, jog amžius nėra kliūtis kūrybingumui, antras pavyzdys yra The Rolling Stones, irgi sužibėjęs su singlu "In the Stars".

Klavišininkas Don Airey trijuose paskutiniuose albumuose grojęs su Deep Purple man, (o gal tik man) atrodo labai artimai perteikia Džono Lordo grojimo braižą. Kaip pavyzdys - kompozicija "And the Address" iš albumo Whoosh!, pergrotas senų seniausias DP instrumentalas, berods 1968?

Visas grožis yra tos 5 min. improvizacijos, o ypač Veino Šorterio saksofono dalis.

Keista, kad pilna kompozicija yra kaip bonus track albumui.

Jo, geras, nesu net vertinęs. Man galvoje skamba tik Stars on 45 koliažo fragmentas, palikęs tikrai gerų emocijų. Originalas kažkodėl siejasi su Miko ir Lady Gaga  kiek lėtesnio tempo koncertiniu variantu, bei liūdnai pagarsėjusiu TRS koncertu tuo pavadinimu Altamonte.

Vis tik numero uno man yra Angie ar funky etalonas Hot Stuff.

"Vėl gegužio žiedai" kur kas priimtinesnis šlageris ir techniškai subtilesnis. Country stilius turi begalybę superinių dermių ir ėjimų bei tekstų, bet tokios chaltūros seniai begirdėjau.

Prasčiausias Santanos etapas man yra nuo Zebop! 1981 iki 1985 Beyond Appearances. Kaip pasakytų Silentist -"visiškas pravalas". Bet vėliau susigrąžinu sau grupę su  trimis albumais "close to the edge"  - Spirits Dancing in the Flesh , Supernatural ir Santana IV,  kurie man stojo  grata 70 dešimtmečio etalonų - Amigos, Festival, o ypač Moonflower. 

Santana forewer - žaibas trenkė , kai išgirdau Se a Cabó ir  Black Magic Woman per mokyklos šimtadienį.

A FoS pastebimai pasikeitė - nieko netikėto, vis tik 8 metų tarpas skiria du paskutinius albumus. Ponas Prakeiksmas nebe toks pagiežingas, jo deklamacinis vokalizas nusistovėjo labiau ties patoso  žyme, jau nebe tokie apsėsto pamokslininko išpuoliai. Vietomis ir visai lyrinis skaitovas. O štai Keitės Stoun smuikui atseikėta visai padori scena, nors jos vokalo sąskaita. 

Tik pradėjau gilintis į naują medžiagą, ko gero rasiu ir daugiau poslinkių.

Therion choro spalvos prie Draconian gotikos magijos nepaprastai dera. Kone katedros atmosfera. Lizos švelnus balselis sutaurina Danieliaus šiurkštų proveržį. 

Puikus albumas. Dvi dienas sukau non-stop. Dabar darau pertrauką, o rytoj šį tą parašysiu.

Iš balso gan panašus į Peter Steele. Labai malonus ausiai baritonas be įtampos, kone atsainiai atskleidžia gotikinį sudaužytos širdies jausmų proveržį. "Dink iš mano sapnų, išspirk iš po kojų kėdę, lai kadarosiu sau nelaimingas".

Nu, bliamba, tuos gotus, kaip jų nemėgti?

Atrodo, lyg nutruktų nepabaigus. Skaitau žodžius: "I had to suffocate to stop the suffering", -kaip suprasti? pasitraukti iš gyvenimo? nutraukti šeimos liniją?

Bet radau vokalisto Jake Luhrs  paaiškinimą apie ką ši daina.

"Dainoje Begemotas kalbama apie įsisąmoninimą, kaip praeities skausmingi išgyvenimai pasireiškia per dabartinius poelgius. Ryžtas pasipriešinti tokiai realijai ir yra gijimo ir atgimimo pradžia"

Taigi, ne suicidinės tendencijos, o priešingai. Suprask, kad geras.

Kažkiek užneša į sulėtintus Slayer. Palaipsniui įsibėgėjanti daina thrash specifikoje, bet Dereko Grino vokalas lengvai atpažįstamas, tikrai nesupainiosi su Araja manifestuojančia greitakalbe. Po šitiekos metų, Sepultura vis dar sugeba kurti įspūdingas, įdomias, kabliuojančias dainas. Dabar jau linkstu prie maksimalaus vertinimo, keičiu 9 į 10.

Uriah Heep skambesio elektro -vargonėliai, po to posmas Green Carnation spalvose ir sklandžiai persirikiuojama į valsą a la Engerbertas Hamperdinkas (Father, I do realize...), o tada gražiausias progresyvios instrumentinės muzikos frontas, į kurį jau spraudžiasi šiurkštaus vokalo arsenalas. Nuo 5 min. visa tai patiria metamorfozę, kol 6:30 atsiranda nauja melodinė linija - lėtaeigė sunki uždaro rato (Father was boiling..)persmelkta karčios kančios į skundą pereinanti rauda.

Season of Mist klipas neturi šios nihilistinės uodegos. Kam čia "parintis", viskas gražu.

Dažnai matau "vartotojo siūlymai" užsilaiko dėžutėje daugiau nei savaitę. Ar siūlytojas negalėtų turėti prieigos redagavimui?

Pvz. mane sudomino Blackberry naujiena apie 2025 metais daugiausia pardavimų pasiekusius atlikėjus. Dabar dirsčiok kas kartą į neišvaizdų admin. lapą.

Man paprasčiau, turiu Trilogy albumo cd. Dar turiu koncertinį dvd Royal Albert Hall, ten Trilogy kompozicijos taip pat nėra. Ko gero, grupė retai ją atlikdavo gyvai, kad čia pateiktas gyvas atlikimas pažymėtas kaip "retas".

Tuoj pat prisiminiau Barclay James Harvest. Akustinė daina palaipsniui priauga iki himno. Tarpusavio supratimas daugelui taip ir išlieka labirintu. Tiesiog persmelkė.

Palaikau Blackberry pasiūlymą.

Kaip Einaras pastebėjo, dabar alternatyvistai pamėgo žalią-neapdorotą garsą. Jei tai taps masiniu reikalu, tuomet liūdna. Jau kuris laikas suabejoju savo klausos būsena, arba ausinių. Blackbeard perspėjo, kad po 40 ausines padėti į šalį, o aš atvirkščiai - jas kaip tik tada užsidėjau.

Skamba kaip postSparks. Nuotaika yra, tik linksmybės kažkokios creepy.

Jokio core'o nebegirdėti, kokį įpratęs klausyti, dar niekad Atreyu nebuvo glotnesni ir melodingesni. Man, nesibodinčiam kur kas aštresnio skambesio net keista, kad nesukėlė saldumo šleikštulio. Idealios dermės (autotuningas?), idealūs gitarų pasažai, idealiai priderintos kontrastui vokalinės frazės ir melodijos lipnumas kaip kramtomos gumos. Pasijutau, kaip iš meilės svaigstanti paauglė iš Twilight sagos. Matyt senatvė persimetė į kitą fazę. Malonus jausmas -10 balų.

Nuo penktadienio nenustoju klausytis Uriah Heep. Jau išlukštenau Sweet Freedom (1973), Fallen Angels (1978), o šiandien Wake the Sleeper (2008). Trys skirtingi vokalistai David Byron, John Lawton ir Bernie Shaw ir išties, skirtumas akivaizdus. Kol kas vis dar svarstau, kuris balsas man labiausiai patinka, nes dar reikia pridėti John Sloman iš albumo Conquest.

Uriah Heep klasikinis rokas, sovietmečiu skambėjęs iš kiekvieno kiemo langų, dabar visiškai užmirštas lyg Grūto Parkas. Aš ir pats turiu 14 albumų (cd), ir 1 dvd (Ultimate Antology), bet jau keletą metų nesu jų klausęsis. Dabar su didžiausia nostalgija kamšau juos tarp gausių naujienų.

Buvo įdomu skaityti, sužinojau šiek tiek naujo, pvz. kad iki 1977-ų VFR moterys negalėjo dirbti be sutuoktinio leidimo. Tikrai, nebūčiau patikėjęs.

Pirmas singlas iš naujo albumo. Nesu didelis Gong gerbėjas, tačiau kartais pasirenku juos atsipalaidavimui nuo sunkių minčių, ar šiaip, "įjungti dūrą" ir į viską žiūrėti su besisukančiomis spiralėmis akyse.

Patiko grupės gitaristo ir vokalisto Kavus pasaulėžiūra. Jis sako, kad pasaulis yra toks, koks esi tu. "Jei esi ciniškas, įtarus ir į menkiausią kritiką reaguojantis žmogus, tai tokiame pasaulyje ir gyvensi. Aplinkui matysi tik blogį ir egoizmą, bet visada galima rinktis. Daugelis tai užmiršta. Aš negyvenu tokiame pasaulyje, nenorėčiau tokio. Žinoma, tai liūdnas senas pasaulis, be abejo, bet jis taip pat gražus, kupinas vilties, galimybių, stebuklų ir magijos kiekvieną akimirką.“

Šiandien dirstelėjau į progarchives RockTop albumų 2026 suvestinę. Čia išrinkau man žinomas, klausytas ir pamėgtas grupes ir parodau kaip jos išsidėsčiusios einamuoju metu. 

1.  Big Big Train - Woodcut

5. The Soft Machine - Thirteen

18. Gong - Bright Spirit

21. Karnivool - In Verses

27. Neal Morse - NMB:L.I.F.T.

28. Textures - Genotype

Gerklinis-žarninis groulas iš pačio pragaro ypač efektingas tempui sulėtėjus iki slo-mo. Šaižus klyksmas (shrieks) irgi pavydėtinai  nusisekęs. Gitarų duetas, besiskiriantis per oktavą, audžia visiškai malonią klausai vingrią melodiją, kaip antipodą vokaliniam brutalumui. 

Momentais Filas Bozmenas, kuomet maksimaliai atvėręs burną, man darosi vizualiai panašus į Volodimirą Zenenskį.

Užpernai mačiau Whitechapel Gdanske ir jau tada įvertinau sau neeilinius vokalisto gebėjimus, o pernai kažkaip pražiopsojau Hymns in Disonance albumą. Ačiū Viltei, atkreipė dėmesį, negaliu jo praleisti.

Progresyvus rokas gali būti neregėtai gražus. Ankstyvieji UH albumai, ypač Salisbury, Lool at Yourself, Sweet Freedom, turi ryškių prog spalvų.

If I Had a Time man tai priminė.