Alvydas1

Nuo penktadienio nenustoju klausytis Uriah Heep. Jau išlukštenau Sweet Freedom (1973), Fallen Angels (1978), o šiandien Wake the Sleeper (2008). Trys skirtingi vokalistai David Byron, John Lawton ir Bernie Shaw ir išties, skirtumas akivaizdus. Kol kas vis dar svarstau, kuris balsas man labiausiai patinka, nes dar reikia pridėti John Sloman iš albumo Conquest.

Uriah Heep klasikinis rokas, sovietmečiu skambėjęs iš kiekvieno kiemo langų, dabar visiškai užmirštas lyg Grūto Parkas. Aš ir pats turiu 14 albumų (cd), ir 1 dvd (Ultimate Antology), bet jau keletą metų nesu jų klausęsis. Dabar su didžiausia nostalgija kamšau juos tarp gausių naujienų.

Buvo įdomu skaityti, sužinojau šiek tiek naujo, pvz. kad iki 1977-ų VFR moterys negalėjo dirbti be sutuoktinio leidimo. Tikrai, nebūčiau patikėjęs.

Pirmas singlas iš naujo albumo. Nesu didelis Gong gerbėjas, tačiau kartais pasirenku juos atsipalaidavimui nuo sunkių minčių, ar šiaip, "įjungti dūrą" ir į viską žiūrėti su besisukančiomis spiralėmis akyse.

Patiko grupės gitaristo ir vokalisto Kavus pasaulėžiūra. Jis sako, kad pasaulis yra toks, koks esi tu. "Jei esi ciniškas, įtarus ir į menkiausią kritiką reaguojantis žmogus, tai tokiame pasaulyje ir gyvensi. Aplinkui matysi tik blogį ir egoizmą, bet visada galima rinktis. Daugelis tai užmiršta. Aš negyvenu tokiame pasaulyje, nenorėčiau tokio. Žinoma, tai liūdnas senas pasaulis, be abejo, bet jis taip pat gražus, kupinas vilties, galimybių, stebuklų ir magijos kiekvieną akimirką.“

Šiandien dirstelėjau į progarchives RockTop albumų 2026 suvestinę. Čia išrinkau man žinomas, klausytas ir pamėgtas grupes ir parodau kaip jos išsidėsčiusios einamuoju metu. 

1.  Big Big Train - Woodcut

5. The Soft Machine - Thirteen

18. Gong - Bright Spirit

21. Karnivool - In Verses

27. Neal Morse - NMB:L.I.F.T.

28. Textures - Genotype

Gerklinis-žarninis groulas iš pačio pragaro ypač efektingas tempui sulėtėjus iki slo-mo. Šaižus klyksmas (shrieks) irgi pavydėtinai  nusisekęs. Gitarų duetas, besiskiriantis per oktavą, audžia visiškai malonią klausai vingrią melodiją, kaip antipodą vokaliniam brutalumui. 

Momentais Filas Bozmenas, kuomet maksimaliai atvėręs burną, man darosi vizualiai panašus į Volodimirą Zenenskį.

Užpernai mačiau Whitechapel Gdanske ir jau tada įvertinau sau neeilinius vokalisto gebėjimus, o pernai kažkaip pražiopsojau Hymns in Disonance albumą. Ačiū Viltei, atkreipė dėmesį, negaliu jo praleisti.

Progresyvus rokas gali būti neregėtai gražus. Ankstyvieji UH albumai, ypač Salisbury, Lool at Yourself, Sweet Freedom, turi ryškių prog spalvų.

If I Had a Time man tai priminė.

Suomiškas fenomenas, išskirtinis muzikinis braižas, sunkiai sutelpantis į juodmetalio apibrėžimą. Pirmą kartą klausausi šio albumo, iki tol karts nuo karto dirstelėdavau į tris paskutinius albumus ir maniau, kad Oranssi Pazuzu ganėtinai gerai pažįstu. Nė velnio.  Grupės trečias albumas brandus kaip ir anie. Fantastinės vizijos, hororas ir suspendas lyg tirštas Styveno Kingo "Rūkas" pasiglemžia su visomis žarnomis. Stiprus 9.

Šiurpiai įsiskverbęs į miegančią Pink Floyd  Echo/Set the Controls for the Heart of the Sun ir palaipsniui pasireiškiąs kaip  parazituojantis auglys, šitaip man persidavė Ympyrä On Viiva Tomussa.

Psichinis spaudimas juntamas beveik fiziniai. Pradžia lyg 70-tų hard roko rifas užsodintas ant žemo tono sintezatoriaus garso, toliau švokščiantis iš pilvo vokalas lyg ne iš šio pasaulio gąsdina, kad mintys gali užnuodyti širdį bakteriniais norais, ir tai gali pereiti į molekulinį lygmenį, kur mirtis nėra neįmanoma.  

Progresyvus trešas su mirtmetalio poskoniu. Rami lyriška pradžia tik įžanga į thrash'inį halopą, kurio smulkiai kapotas būgno ritmas primena Ministry industrinio metalo štampavimo cechą. Priedainis dainuojamas švariu švelniu balsu, smarkiai kontrastuodamas su agresyvia posmų muzika. Maloniai ausį glosto inkorporuotas saksofonas, jazz fusion stiliumi sušvelnintai atkartojantis  dominuojančių gitarų instrumentinį  intarpą. Daugialypė, kintanti kompozicija jau po pirmos perklausos tapo mano favorite albume. Bandžiau google vertėją tekstui suprasti - ne kažinkas. Padėjo prancūziškas dainos vertimas, atliktas etninio suomio, kuris yra poetinis ir šiek tiek skaidresnis, perteikiant prasmę miglotose vietose.

Vilties kibirkštėlė (optimistiška gaida) priminė Blackbery vertimą "Žvaigždės miršta". Situacija panaši: žmonijai gręsia pražūtis, Žemė darosi nebegyvenama, tačiau Marse rasta vandens.

Gregas: Titulinė daina yra šiek tiek prieštaringa. Tai rojaus ir pragaro susiliejimas. Ji triumfuojanti, bet be gyvybės. Šlovinga, bet groteskiška.

Nikas: Pirmoji pusantros minutės žengia į sritį, kurioje nebuvome lankęsi keletą metų. Bet manau, kad ji puikiai dera su „šiuolaikiškesne“ PL antrąja puse... Ši daina yra apie baimę, aš apie baimę rašau nuolat. Suaugus baimė pasireiškia visiškai kitaip nei Vaikystėje, bet kai ji užklumpa jausmas yra lygiai toks pat. Kalbant apie albumo pavadinimą „Requiem“ - sunki muzika apskritai netinka laidotuvėms, bet tikiuosi, kad kai kurios iš šių dainų beveik tinkamos ;-)

Džefas: Ši daina bus grojama mano laidotuvėse! Turbūt mano mėgstamiausia daina albume ir nauja „Paradise Lost“ aušra. Paliestos visas geriausios „Paradise Lost“ praeities ir ateities daliys. Absoliučiai įsimintina ir agresyvi su gražiomis pagrindinėmis eilutėmis. Viena geriausių mano kada nors atliktų dainų. Joje yra viskas!

Nickas: Ši daina yra apie savo principų laikymąsi net mirties, taip sakant, kankinystės, akivaizdoje, tačiau tai labiau vedama užsispyrimo nei tikro įsitikinimo. Kai kurie iš esmės nesugeba pasielgti teisingai ir galiausiai viską tik pablogina. 

Gregas: Muzikiniu požiūriu ši daina nėra labai nutolusi nuo mūsų ankstyvųjų demonstracinių įrašų. Norėjome perteikti neapdorotą kai kurių ankstyviausių mūsų kūrinių brutalumą, tačiau su dinamika ir atmosfera, kurią tobulinome daugelį metų.

 Jeffas: Dar kartą primena „Icon“ intensyvumą. Daug muzikinių pokyčių, kurie priverčia klausytoją būti budriam.

Vilte, šio kūrinio pasirinkimas vertimui ne tik nustebino, bet ir sužavėjo mane.  Ankstyvasis Porcupine Tree laikotarpis kietas riešutėlis visomis prasmėmis. Abstrakcija ir psichodelija. (Balsai zvimbė spiralinėse akyse manau reiškia šitai 🥴)

Jums pavyko perteikti tą visatos reikšmės kataklizmą – žvaigždės mirtį  ir tuo pačiu Žemės agoniją taupiais, bet labai vaizdingais veiksmažodžiais, tokiais kaip:  „ įtrūko, įgriuvo, užaugo, prislopo - pravirko, atsiduso, ištryško, atsigrįžo“.  Labai gražu man „Žvaigždės gęsta – dangų akina“.

Negilus rūkas kelią praskynė Gilus miegas dieną užbaigs   (Shallow haze to blast a way  Hyper sleep to end the day) – man, kaip fantastikos fanui, ta eilutė nupiešė SF vaizdelį – raketa skinasi kelią trumpais ugnies/ dujų emisijos pliūpsniais, o joje kosmonautai  hibernacijjoje (ilgalaikis gilus miegas, ekstremaliai sulėtinus gyvybines funkcijas), kad kelionę sutalpintų į vieną dieną.

Žinoma, tai tik mano prielaida, kurią padariau perskaitęs pilną tekstą (čia praleista ta Niksono skambučio iš Baltųjų Rūmų Nilui Armstrongui ir Bazui Oldrinui dalis).

Styvenas Vilsonas įterpė šį žmonijos istorijoje didingiausią epizodą mūsų Saulės, Mėnulio ir Žemės apokalipsės akivaizdoje. Gal jis turėjo vizija, kad iki to momento, kada Saulė privertė Mėnulį suvirpėti ir susirangyti ramiai sau liepsnojantį, visai kaip popieriaus lapą, o Žemės vandenynus užsitraukti (t. y. išgaruoti) ir išlydyti vielą (?) žmonija paspruks kur nors toliau.

 Atsiprašau dėl savo „knyslio“ būdo, Vilte, ar čia negalėtų būti paslėpta puodų žiedimo alegorija? Įmetus į paiešką frazę „ to glaze and melt wire“ , duoda būtent puodų glazūravimo varine viela video. Visai įmanomas planetos išžiedimas, užglazūruojant ją vandenyje ištirpusiais metalais. Anglų kalboje gal tai įmanoma nuspėti, o kaip tai nušviesti lietuviškai – neturiu supratimo.

Dar kita užkoduota eilutė: „Vangi galva ir atitrūkusi siela (liuks) / Tylūs nervai ir vienuolio dubuo(?)

Abejais atvejais į akis krenta įvaizdžių kontrastas.  Antrasis komplikuotas - „Silent nerves / And begging bowl“.  (Neafišuojami užgniaužti)  tylintys nervai priešpastatomi išmaldos dubenėliui. Gaunasi vienas tylus, kitas viešai išreikštas gestas, lyg tai būtų norima pasakyti, jog kažko labai norima, bet gėdijamasi, ar nedrįstama paprašyti.

Malonu buvo skaityti vertimą ir gretinti prie originalo – gaunasi vos ne 3D vaizdas, sukėlęs asociacijų bangą.

P. s

Štai toji praleistoji dalis

[Interlude: Richard Nixon]

(Hello, Neil and Buzz)

(I'm talking to you by telephone from the Oval Room at the White House)

(And this certainly has to be the most historic telephone call ever made from the White House)

(I just can't tell you how proud we all are of what you have done)

(For every American, this has to be the proudest day of our lives)

(Because of what you have done, the heavens have become a part of man's world)

(And as you talk to us from the sea of tranquility)

(It inspires us to redouble our efforts to bring peace and tranquility to Earth)

Pagaugai per kūną - noras susinaikinti, išnykti kaip nevalinga būsena. 

Einaras paminėjo Dream Theater - Disappear, kaip giminingą dainą. Taip, iš muzikinės pusės padėties be išeities nuotaika perteikta tobulai ir jos bendros abejoms dainoms. Skirtumas tas, kad The Reticent dainoje depresija apogėjuje ir jos rezultatas letalinis, o DT dainoje nėra depresijos, ten grynas skausmas ir susitaikymas su netektimi.

"Pakelk sušiktą ragelį" (PUTFP) - teminė situacija gimininga Uncle Acid and the Deadbeats albumui Nell' Ora Blu (Pomeriggio di novembre nel parco – Occhi che osservano), toks pats kinematografinis braižas tik greitesnis tempas, o grunge protrūkiai suintensyvina veiksmą, priduoda siužetui aštrumo. Ne veltui klipas būtent nuar tipo detektyvas-komiksas. Puiki vaizdinė-garsinė simbiozė. 10 nė nemirktelint.

Kaip Einaras rašė Dystopia albumo komentare, kad albumas kenčia nuo AC/DC efekto, t.y. suveikia tik energingas priedainis, aš AC/DC efektą įžvelgiu šioje dainoje. Tik čia tiek posmas, tiek priedainis pradžioje galopu šuoliuojantis thrash'as pakankamai efektingi, tad ne tame reikalas. Man į akis krito asociacija su AC/DC daina Let There Be Rock, kur suveikia "punch line" teises turinti frazė "let there be shred". Kas gi nuo dievo didžiausias šrederis? - ogi jis! Tiesiog negaliu sulaikyt šypsenos, na ir pavaro.

Daina nusisekė, nesikabinėsiu. Ji ir Tipping Point, dar Made to Kill skelia kibirkštis. Gal būt buvo tikėtasi specialaus Megadeth manifesto, bet bus gerai ir taip. Gerai, kad nesigavo  pšššš.

Neišgirs dievas tokio kreipimosi. Reikėtų garsiau ir nagliau, juk moki.

JAV reidas Venesueloje, kuriuo metu buvo sučiuptas Maduras ir išgabentas iš šalies.

Būtent apie tokias Night Stalkers užduotis ir veiksmus dainuoja Musteinas. Deivas savo dainose atrodo politiškai angažuotas nuo pat pirmų Megadeth albumų ir tos temos niekad neapleido.  O kaip yra iš tiesų? Kokiai politinei partijai jis simpatizuoja, kokie jo įsitikinimai?

Paieškojau intere ir radau tokį Deivo atsakymą: 

„Esu krikščionis ir pavaldus kitokiai angelų grupei. Paklūstu įstatymui, bet ne, nesu dešiniųjų pažiūrų... Mes visada sakydavome, kad religija skirta žmonėms, kurie bijo patekti į pragarą, o dvasingumas – tokiems žmonėms kaip mes, kurie ten jau buvome.“😇

 „Kaip jaučiausi nuėjęs į Baltuosius rūmus, kad atlikčiau „Rock The Vote“ akciją? Na, manau, kad jei nori ką nors pasakyti, turi žinoti, ką sakai. Manęs paprašė padėti užsiregistruoti balsuoti mano šalies žmonėms – ne tam, kad taptų demokratais, ne tam, kad taptų respublikonais, o tam, kad balsuotų. Ir aš visada sakydavau, kad kalbėdamas su žmonėmis stengiuosi parodyti jiems abi puses ir tada leisti tam žmogui pasirinkti. Savo dainose nesistengiu žmonėms nurodinėti, ką daryti.“

Susidaro įspūdis, kad tai labai apdairus vyrukas - sėdi apžergęs tvorą ir spjaudo į priešingą pusę, ir velniškai didžiuojasi būdamas amerikietis. O viešas protestas bet kokiai politinei sistemai, išreikštas Baltųjų Rūmų tualete, paleidus srovę pro šalį ant grindų, -  kainavo tik vargšei valytojai nervų.

Gentle Giant vėl madoje. Labai įdomiai čia viskas persipina. Progresyvu ir gražu. Vienareikšmiškai 10.

Įžanginė iki vokalinė dalis buvo bene energingiausias albumo momentas, suręstas iš sąlyginai sunkių rifų. Palaipsniui posmas išleido susikaupusį garą, o priedainis visai grąžino status quo. Tai tokią dinaminė dainos struktūra, o melodinė dalis įspūdingiausiai sužibėjo instrumentinėje įžangoje, bei puikiai persimetė į posmą, kur neįmantrią vokalinę partiją papuošė subtili aranžuotė. Priedainis man skausmingai panašus į The Tangent lyriką. 

Dainos tekstas pasakoja apie medžio graviūros stebuklus, išgautus preso grafikai Albion pagalba. Vertinimui įtakos turėjo tai, kad  Albion Press labiausiai iš bendro skambesio išsiskirianti savo energija ir jos dinamika daina. 9 su pliusu.

Nesu perklausęs visų IQ albumų, gal kiek daugiau nei pusę jų, todėl pernai pasiūlytas grupės rinktinis albumas Almost but not Quite, įtraukęs iš visų albumų bent po vieną dainą, įskaitant ir naujausias The Unknown Door ir Never Land, tapo puiki proga palopyti skyles. 16 dainų, neviršijančių 5 min, cenzo, štai toks grupės koncentratas. Bet žinant IQ polinkį į ilgas kompozicijas kyla klausymas, kaip pririnkti tiek trumpesnių dainų ir nenupiginti vertės. Ogi imti ir apkarpyti fade out'ais. Pastebėjau ne be pasipuikavimo, kad ir rinkinio sudarytojai iš The Unknown Door pasirinko būtent trečiąją siuitos dalį, kurią ir aš išskyriau kaip pačią įdomiausią albumo momentą.

Reikėtų pagalvoti, ir gal kas patarsite, ar tikslinga rinkinį skelbti puslapyje su drastiškai redaguotomis dainomis. Bet toks viliojantis tinginiui dviejų kąsnių desertas.

Keista, pasiekė pirmą vietą tope nei iš vieno negavusi vertinime 10 balų daina. 

Šiuo metu albumas nepasiekiamas nei Sotify, nei YouTube platformose, (neskaitant trijų dainų). Gerai, kad turiu nuosavą cd egzempliorių, nes taip panižo pasiklausyti būtent jo, kad net slabna. 

Kiek paskubėjau su išvadom, vis tik yra rišamoji grandis, tai gitaristas Dave  Clempson. Klavišinių ir saksofono ryškios partijos nuspalvina neatpažįstamomis spalvomis Deivo Klempsono prieš 50 su viršum metų turėtą stilių. Beje, Klempsonas dalyvavo tik bonusiniuose to meto įrašuose, kurių iki šiol nesu net girdėjęs.

Pirma siuitos dalis buvo lyg Veikmanas improvizuotų žydiška tema, antroji (2:12) -  negaliu nieko sugalvoti, kažkiek primena miuziklą a la Vestsaido Istorija. Trečioji (4:15) momentaliai iš atminties ištraukė Riko Veikmano Henriką 8- ąjį su savo žmonomis. Ketvirtoji (6:43) mintis nuneša pas Santaną į 7 dešimtmetį.

Man sunku sutapatinti Colosseum XI su Velentyne Suite etalonu. Nei vieno muzikanto iš anos sudėties. Grupė ir dabar groja jazz rock fussion, bet nors nušauk, neužčiuopiu sąsajų, ji groja kažkaip visiškai kitaip, sakyčiau "sausai akademiškai".

Vyraujantis styginis instrumentas savo skambesiu panašus į arfą, kai kada į kankles(?). Išnašose nėra nurodyta tokio instrumento, lieka manyti, kad taip skamba suprogramuota gitara, juk ne Mateusz Owczarek'o  soundscapes nuopelnas.

Nepakankamai praklausytas Marijušo albumas dabar klausomas prisikišus ausį, pažeria eilę klaustukų: kur būgnas?, varinis pūčiamasis 4:18?, vieno muzikanto darbas?

Po pirmos perklausos švelni liūdnoka daina antroje perklausoje jau įgauna netgi niūriai graudžių atspalvių - dainos tekstas netrykšta džiugesiu ar optimizmu, mintys - moraliniai sargai dirba kaip užsiveržianti kilpa. Vis tik depresyvi daina, klausyti saikingai.

Pirmi garsai buvo panašu į Richardo Štrauso Also sprach Zarathustra, net visas įsitempiau. Gerai, kad ne, nes po to seka maloni, rami netgi glebi vokalinė - instrumentinė melodija, kuri nuo 5 min. staiga suintensyvėja, tačiau išlieka pagrindinės temos plėtotė. Labai tinkamas I dalies pavadinimas -"Faint Equations", tikrai l. silpnas skirtumas tarp pirmos ir antros dalies. Tiesa, II. Many And More Still dalis turi stiprią instrumentinę pabaigą, lyg pasiteisindama jog yra daugiau ir vis didėjanti.

III dalis An Orbital Plane mano mėgstamoji. Melodijos stuburo nebeužčiuopiu, improvizacijos laisva tema šiek tiek imituojant džiazo išraišką, o štai finalas IV. Dream Stronger grąžina į siuitos pradžią, tik jau su patosu ir netgi pompa. Bet kompozicija užbaigiama netikėtai nuolankiu tonu, lyg susigėdus. 

Visumoje nesiaubingas tas 22 min. epas, jis gerai subalansuotas ir išmąstytas, visai  klasikinės sonatos formos (Jozefo Haidno).  Trečioji dalis turėjo būti lėta, svajinga, ji ir yra būtent tokia, bent iš pradžių, vėliau įsismarkauja ir jau nevaržoma kanonų. Ketvirtoji sugrąžina temą, kaip ir priklauso.

Mano manymu, įdomiausia albumo kompozicija. Matau tokios pat nuomonės ir Einaras su Vilte. Viskas O.K.

Šita neprastesnė už The Gataway to Knowledge, bent kompozicijos aspektu.

Po mėnesinės pertraukos albumas suskambo šviežiau, progresyviau ir daugiau thrashiškai. Kadangi mažai melodingumo, reikalauja didesnio susitelkimo klausantis.

Pirmoje dainos dalyje dominuoja klaidžiojantis fortepijonas. Nuotaika: viltis ir neviltis drauge. Antroje dainos pusėje dominuoja gitara ir labai pastebimas bosas su savo motyvu. Pabaigoje fortepijonas slopina nervingą atmosfera guodžiančiomis natų nuotrupomis.

Daina nepasakoja istorijos, ji perduoda kažkokio netikrumo dėl ateities jausmą.

echolyn išlieka enigmatiški savo tekstuose ir vis dar velniškai intriguojantys.

Labai giminingi albumai, šis ir Samael Eternal.  Pernai mačiau The Kovenant Gdanske, uždegančios nuotaikos, šokiui išjudinanti grupė. Keista stebėti metalo grupės koncerte ne mošpitą, bet šokančią publiką.