Alvydas1

Labai artimas man šiemet Einaro topas. Kayak, man visai nežinomos grupės, albumas patraukė dėmesį iš karto. Yes/ELP užmojo muzika savyje slepia analizavimo ir palyginimo paskatas.Grupė su nemenku palikimu.

Riverside ir Lunatic Soul albumai mėnesį kitą buvo dėmesio rate, bet lemiamu momentu užleido pozicijas Cripled Black Phoenix ir Nosound panašaus kolorito dainoms. Lament – Riverside (Lament) – ilgai svarsčiau, kas liks tope: ši, ar Crippled Black Phoenix daina To You I Give. Abi vienodai stiprios ir mėgiamos, bet ir panašios savo emocine įkrova. Paprasčiausiai CBP albumą turiu įsirašęs ir su juo jau suaugau.

Buvo nusižiūrėta A Forest of Stars (Grave Mounds And Grave Mistakes) Scripturally Transmitted Disease –gaila, bet neužtekau valios perkrimsti šį albumą. Manau, jis turi potencijos, gal kiek mažiau už „Beware the Sword You Cannot See“, bet folkloro invazija stipriai veikia bendrą įspūdį.

 By and Down the River – A Perfect Circle (Eat the Elephant)  pradžioj labai mėgau šią dainą, bet po truputi atšalau. Lygiai kaip kad nutiko su Black Veil Brides albumu. Senesni šių grupių albumai geresni, ir imi klausyti juos.

 Gazpacho albumas vienareikšmiškai vienas iš ryškesnių progresyvios muzikos albumų. Grupės vokalisto dainavimo maniera man primena IQ Nikolsono pastangas, tas kiek graudokas balsas jausmingose kompozicijose smeigia į širdį. Soyuz Out irgi dalyvavo atrankoje, bet neatlaikė vedamosios iš to paties albumo konkurencijos, nors momentais man ji būna stipresnė už aną.

Loudwire įtraukė šį albumą į geriausių stoner rok top 12. Man sekantis Fu Manchu California Crossing įdomesnis ir solidesnis.

Man patiko topas. Gal tik kiek vienspalvis. Metalcoras ir groove metal dominuoja. Smagu matyti Architektus 1 vietoj. Tikrai geras jų albumas.

Aš irgi klausau Spotify, bet nežinau, kaip gauti tokią statistiką.

Primena ankstyvus Pink Floyd garsinius efektus.

Aš manau Silentist ironizuoja. Jis tikrai žino išliekamąją vertę. 

Ši daina buvo parašyta Solisbury albumui, bet nepateko. Štai kokių dainų būdavo atsisakoma, gal netiko metražas?

Kas paskatino Dūdą šį instrumentalą pavadinti "Šešėliais"? Man akyse tuoj pat iškyla nesibaigianti barchanų virtinė - beviltiškas negyvas peizažas. 

King Crimson Epitaph ir Riverside Lament turi bendrą temą- blogą nuojautą. Abu sprendimai gavosi labai įtaigūs ir rauda ši būsimoms kartoms. 

Vienas vyraujantis motyvas ramumo jūroje. Tai padrąsinantis refrenas ir su No Quarter tuo tiek tėra bendro. Mane momentaliai papirko tas labai ryškus ir daug žadantis vilties žiburys. "Noubodaus kalimo" fone lyg iš po žemių išaugantis melodingas guodžiantis ketureilis karts nuo karto primena, kad visad atsiras lšeitis.

Įžanga labai ledzeppeliniška, būgnų ritmas priminė garsiąją Rock'n'Roll. Daina  reziumuoja visą albumą:jis toks, kaip ši daina. Hard rokas su trupučiu stoner bukumu gramzdina į jaukiai patogų tingėjimą. Neša mane lapė, neša mane snapė...

Ateiviai iš vandenyno dugno pabudo po ilgų amžių miego, dabar tai bus....

Teatralizuotas atlikimas pritraukia dėmesį. Suspence horror Hičkoko stiliumi. Antroje dalyje po maršo užduoto ritmo duoda pasireikšti gitaroms. Pabaigoje grynai užvaldo nerimas. Labai spalvingas emociškai kūrinys.

Nuotaikinga, neįmantri, bet stebėtinai užvaldanti melodija. Po kelių kartų, jau ir pats niūniuoju.

Modelis panašus, kaip ir Try as I might.

Bene labiausiai up beat daina šiame melancholijos okeane. Žinoma, neapsieita be atoslūgių, tik jie ne tokie ryškūs.

Nerealus albumas Children of God su bonus cd World of Skin. Be to, čia bosu groja Algis Kizys.

Kol kas sudirbti į šūdą.  Tikrai nėra blogai. Neblogiau už Naujus metus Anglijoj. Yra sintpopas, ko aš nevirškinu, bet tas depresyvus lietuvio šauksmas tyruose man artimesnis nei aplaižyta europop linkme traukianti dauguma.

Geriausias Saint Vitus albumas, žanro klasika.

The days are strange, at night we're strangers,Lie in bed and lie inside our heads,We come no closer than as dancers.Your eyes are change, your presence danger,Won't look me in the face and yetYou kiss and make up the answer

Tik Hammillis gali taip painiai suregzti intymius santykius, kaip jau buvo su La Rossa ir nepažįstamąja iš dainos When She Comes. Šis trečias atvejis - mazochistinis, prancūziško trikampio atmosfera dvelkiantis, savigailios katarsis. Nepanašu, kad jam sugijo.

Man geriausias šių metų albumas

Kiek suprantu, Bathory Aria buvo atlikta visa, jei vokalistė-klavišininkė pasireiškė joje. O ar Bathory monologas, kurį albume perskaitė Ketlyn Turner, koncerte irgi nuskambėjo?

Superinis koncertas, super playlistas. Aš ir tikėjau, ka Denas ir komanda suduos atsakančiai.

Kaip jau įpratau, puikus Einaro reportažas, ar tiksliau, recenzija. Nuplaukė mano metų koncertas, teks kompensuoti 2005 koncerto Paryžiuje dvd peržlūra.

Visiškai pasikeitė Shining skambesys, nepatikėčiau, jei nestebėčiau Spotify lango, galvočiau, kad random suveikė.

Na, dar daina Animal iš tolo primena Blackjazz užduotą toną. Diskursas nemenkesnis, nei Paradise Lost padarė, įrašiusi One Second.

Suklausiau albumą, kaip visiškai man nežinomos melodingo hard roko grupės darbą. 

Pabandysiu savo metodu

Įtaigus klipas.

Nie vieno nesu klausęsis.Ambiento man užtenka iš Nosound.

I need music Rock it is my way!

Akis gadinęs garsusis vokas.

https://img.discogs.com/oYt_RXcx...-4889 .jpeg.jpg" alt="" width="600" height="600" />

Neatsispyriau pagundai įkelti kažkada man įspūdį padarusią grupę. Dabar manau, kad albumo Friends of Hell viršelis turėjo lemiamą  svarbą turėti tokią nuomonę. Grupė skamba kaip Black Sabbath po Sabotage ir puikiai užpildė tą spragą, atsiradusią Sabbatams nučiuožus į gryną hard roką. To sunkaus skambesio tada net nevardinome doom'u , netgi nesiejome su NWOBHM. Sakėm sau, kad groja neprasčiau už Ozzy. 

Deja, draugas turėjo gan prastą Friends of Hell kopiją (banguotas diskas tiek, kad grojant tekdavo pirštu prilaikyti, kad neperšokinėtų). Užtat vokas su keliomis pasmerkų raganų apnuogintomis krūtinėmis homo sovietikui buvo meno šedevras. Juodai baltas išdidintas nuotraukas  pasidarėmė ve vienas.