Alvydas1

Melancholinis nuarinis muzikinis landšaftas (Einaras) – labai tikslus Deftone muzikos apibudinimas. Čino Morino vokalas mano klausai turi specifinio filtro efektą. Albume Ohms aš palaikiau jį mechaniškai apdorotu. Dabar esu tikras, kad tas šnabždesio efektas yra suprodiusuotas. Kaip to galima pasiekti demonstruojama čia:  https://www.youtube.com/watch?v=dLtevwam7Aw&

Klausydamas roko muziką joje trokštu pajusti svorį, romantiką, emocijų raidą ir apskritai apčiuopti, kaip realų kūną. Deftones tai suteikia.

Private Music žengtelėjo žingsnelį nuo Ohms, bet tik po My Mind is Mountain ir Locked Club, kurios man nuskambėjo, kaip The Spell of Mathematics formulės išvestinės. Loced Club dabar priaugino man šiek tiek daugiau svorio, tačiau topui jau atstovaus atidarančioji My Mind is Mountain. Albumas atveria kintamojo dėmens atsiradimą albumo antroje pusėje. Čia landšaftas vienodesnis, bet labiau grublėtas nuo kapoto boso ir perkrautų gitarų (Milk of Madona), o dainoje „cut hands“ jau atsiranda nu metal fantomų ir  The Prodigy Firestarter būdingas dantį gręžiantis zzzznt. „cut hands“ ko gero trečioje vietoje. Užsklandai „departing the body“ vėl visai kitoks vaizdelis – lėta laidotuvių procesija, liūdesys ir santūrumas.

Albumas gavosi kiek įdomesnis už Ohms bet ar jis perspjauna baltąjį ponį ar deimantinę akį? – vargu.

Po Self-made Black Hole, kurią buvau pasirinkęs susipažinimui su grupe Landmvrks prieš Mystic festivalį, nebegalėjau paprastai imti ir užmiršti ją. Dar gyvas grupės pasirodymas Gdanske neišsivedėjo iš atminties, o naujausias LANDMVRKS albumas  The Darkest Place I’ve Ever Been užėmė mano grojaraštį vos ne per pusę.

Albumas bekompromisis ir brutalus, bet išties išskirtinis, kaip ir vokalisto Florento Salfati šiurkštus vokalas bei  groulas. Negana to Salfati demonstruoja savo repavimo meistriškumą, neįtikėtina greitakalbė prancūziškai meistriškai kaitaliojama su dainavimu angliškai suvilioja momentaliai. Net pavydėtina, kaip lengvai jam tai pavyksta, dainai akimirksniu pereinant nuo hiphopo ritmų prie metalkoro. Muzikavimas irgi nestokoja efektingų niuansų nuotaikos formavimui. Ekspresijos užgimimas iš švelniausio svajingumo būsenos kaip pavyzdys dainoje Blood Red. Atvirkštinis variantas pastebimas dainoje Sulfur. Beje, yra reveransų Linkin Park‘ams, kad ir dainose Sombre 16 ir iš dalies The Great Unknow. Apibendrinus, albumas mano ausiai gavosi gan lygiavertis, be užpildų, pakankamai įvairus. Puikiai suprodiusuotas. Manau grupė turi didžiulį potencialą, kaip kad Gojira.

Metų dainos topui atstovauti garbė teko dainai Creature.

Kažkoks enigmatiškas albumas.  Wikipedija jo nerodo, tik discogs, bei rateyourmuzic apie jį užsimena. Progarchives 1982 metais rodo albumą Requiem. Spotify apima abu šiuos albumus.

Suintrigavo - imsiu ir paklausysiu.

Albumo kontekste ryškiausiai suskambėjusi daina. Geriausias momentas yra eilutė: "Here comes the final strain the rotten coda... , turinti BOC Veteran of the Psychic Wars ritmiką ir  niūresnę nuotaiką, jos pramuša vos ne letarginę dainos būseną.

Pati daina parašyta suomiu kalba 

IŠDAVIKAS

Nubudęs veidrodyje matau savo bjaurų, apgailėtiną atvaizdą. Jis juokiasi, tyčiojasi, verkia, rėkia ir reikalauja visiškai atsiduoti mano putytei. Ir dar jaučiu Ferneto skonį burnoje. (spiritinė žolelių trauktinė, amareto tipo) Nieko neprisimenu, tik savo karčią nebūtį, kurią palikau kraujo klane. Klausiate manęs, kodėl geriu, kodėl slopinu pojūčius cheminiais draugais, kodėl negaliu atsispirti gundytojos nailoninėmis kojinėmis žavesiui. Nes manyje yra kažkas, ką privalau nužudyti, nepaisydamas skausmo ir pasekmių, privalau tai sunaikinti. Ir net jei galėčiau pradėti savo gyvenimą iš naujo, pakartočiau kiekvieną savo padarytą prakeiktą klaidą. Šypsočiausi ir sakyčiau: „Aš nesustosiu“.

AŠ ESU SAVO PATS BLOGIAUSIAS PRIEŠAS  - skamba dainos pabaigoje lotynų kalba.

Google vertėjas nuo pirmo iki paskutinio žodžio. Aptingome, Rimai🤫

Taip, taip, ir man Niko Holmso šešėlis šmėkščioja. Šiandien buvau užgulęs šį albumą tuoj po Paradaisų Ascension, tad asociacija ne iš piršto laužta. 

Mano metų albumas numeris 1. Seniai nebuvau tokios tvirtos nuomonės. Dabar tikrai ieškosiu galimybių išgirsti jo dainų Lofte.

Nuostabi daina, tokia trapi. Marijušas ko toliau, tuo labiau lyriškas.

Įdomu, ką jis turi omeny "jie mylės tave mirčiai, aš mylėsiu jus gyvenimui".? Gal jis tuo nori pasakyti, kad sulauks šlovės tik po mirties, kai tuo metu jis visą širdį atiduoda savo klausytojams?

Nerūpestingas laikotarpis, sumaištis gamtoje ir jausmuose nerodo, kad turėtų didesnės įtakos dainos nuotaikai. Viskas skamba su kreiva šypsenėle lūpų kamputyje. Pianino kapsinčių garsų lašai ir bosinės gitaros melodija be šešėlio skausmo ar nerimo.

Stereo efektas iki maximo, skambesys skaidrus, viskas ore. 10 balų.

Whiplash kaip tas botago kirtis per pakinklius kerta kuomet šaižus balsas lygiagrečiai su griaudėjančiu groulu "move, move" smogia į ausų būgnelius. Nesu tikras, bet man rodos, kad Architects dar labiau pasunkino savo artileriją po paskutinio albumo.

 Sunkioji ir lengvoji dalys kaip pragaras ir dangus, nepaisant tų fakingų. Bosinė gitara rodos nutrauks stygas, jos beveik blerbia į tona groulo maurojimui. Nežinau, kaip senesni Architects gerbėjai, bet man tas tinka, nors jau ties riba. 10 su minusu.

Lacuna Coil viena stabiliausių metalinių grupių. Šitiek metų leidžia albumus ir šie stabiliai laikosi aukso vidurio. Mano ausiai, o aš esu girdėjęs visus Lacuna Coli albumus ir pirmus keturis net turiu įsigijęs cd formate, grupė neišradinėja kažko naujo po Karmacode albumo. Gotikinis metalas, gražuolės ir pabaisos tandemas visuose albumuose. Andrea užriaumuoja, o Kristina užglaisto savo nuostabiu balsu. Rodos turėtų nusibosti jau po kelių albumo, tačiau to nėra. Kame replės?

Padėtį taiso melodijų įvairovė, sunku patikėti, iš kur Marco Zelatis peša tiek melodijos linijų. Na, nereikia numesti nuo svarstyklių ir instrumentuotės atradimų. Gauna gausi paletė yra grupės prodiuserio Marco Zelati arsenale asistentų ir sesijinių muzikantų asmenyse.  Hosting the Shadow būtent praktinis to įrodymas. 9 balai yra nemažai albumo kontekste.

Man primena Led Zeppelin dainos What Is and What Should Never Be įžangą.

Keista daina. Prasideda primityviais sintezatoriaus garsais, tada šie nusistovi į ritmingą puškuojančio mechanizmo garsinę kilpą, kuri akomponuoja melancholiškai kraut roko stiliaus melodijai ir taip 10 min. Į pabaigą melodija kiek suintensyvėja, bet tik tiek. 8 balai.

Po 30 metų pertraukos Coroner sugrįžo su nauju albumu ir liko ištikimi savo susiformavusiam skambesiui - thrash su trupučiu death ir dar šiek tiek progresyvaus metalo. Seniau daug jų klausiausi, ypač mėgau albumą Green, dabar gavau progą išgirsti naują medžiagą. Kol kas užsikabinau už Aukojamo Avinėlio, bet dar laukia nuodugnesnė perklausa, kadangi darysiu namų darbus Mystic festivalui, kur jie pasirodys.

Armstrongas šioje dainoje akcentuoja nuostatą, kad patys esame savo likimo-sėkmės kalviai. Pyktis, blogas patarėjas, o dėl savo nesėkmių tesintis aplinkybėmis – klaidingas pasirinkimas.

Jau beveik užmiršau, koks tai jausmas pirmą kartą išgirsti gyvai šiuolaikinė "ant bangos" grupę, kokia buvo Guano Apes 2011 Roko Naktyse Zaraso saloje.

Dabar, perklausęs "You Cant Stop Me" trenkė žaibas ir sugrįžo ta kibirkštis, uždegusi nenumaldomą troškulį gyvos muzikos pačiam susiliejus su minia. Fankiška melodingo sunkaus roko muzika tada atrodė dideliu iššūkiu, tačiau būtent Guano Apes nuvedė į Velnio Akmenį, o vėliau į Gdansko Mystic.

Kažkaip nepastebėtai prasprūdo HEALTH paskutinis darbas, išleistas prieš savaitę. Tai Rat Wars tęsinys, abu albumus galima skaityti kaip dvigubą lp, nes ir prodiuseris tas pats. Electro Industrial man naujas požanris, tokios muzikos girdėjau tik iš HEALTH ir iš Skinny Puppy.

Muzika skamba kaip industrial metal pritaikytas šokiams. Reikės keletą numerių pasirinkt vakarėlio playlistui. Mano ausiai visai nieko SHRED ENVY ir ANTIDOTE. Albumą vertinčiau 8 su pliusu.

Yra skirtumų. Plokštelėje "Daktaro" scena atliekama kiek lėtesniu tempu ir tetrunka 24 sek., tuo tarpu kino filmo scena su Nikolsonu išplėtota iki 4 min, o toji analogiškoji atkarpa atliekama su orkestru ir greitesniu tempu. Be to galima mėgautis vaizdo ir muzikos sinteze. O kas liečia Spotify - dažnai būna įkelta velniažin kas. 

Tikra bomba, tiek savo muzika, tiek kinematografu. 10 balų.

Radau tekstus Genius puslapyje, deja, su klaidomis, matyt surašyta iš klausos. Teko pakoreguoti iš discogo paveikslėlio. Dabar, rodos, viskas tvarkoje.

Tokios muzikos nesuprasiu niekad.

Turėtų būti perspėjimo ženklas, kad dainos tekste implikuojama savižudybė. Buvo kur kas nekaltesniu suicidinių aliuzijų dainų žodžiuose, dėl kurių buvo pradėtos teisminės bylos. Reikia būti atsargesniems, dabar tiek daug psichiškai nestabilių, nežinai ko gali prisišaukti.

 Dabar apie muziką. Man patinka djent technika, bet čia jau gal kiek persūdyta. Pati dainos konstrukcija įdomi, įvairi... net labai. Pirma perklausa suglumino ir sudomino. Sekančios perklausos leido šalta galva susivokti kas ir kaip. Visumoje užskaitau Lore kaip alternatyvų ir progresyvų metalą ir manau, kad dar ne kartą grįšiu prie jos. Pradžiai 9.

Labai jau asmeniškas autoriui kūrinys. Piteris dažnai griebiasi audringos jūros, laivo, besigrumiančio su ją, įvaizdžio, kai nori išreikšti išgyvenimus meilės fronte. O kai tai atliekama tik akomponuojant sau pianinu - privatumo efektas dar didesnis, 

Graži, jausminga daina, bet visu svarbiausi joje yra žodžiai.

Maikas Portnojus demonstruoja talentą visu savo arsenalu. Apie antrą minutę susigrumia būgnai su klavišiniais, jau trečią minutę užkunkuliuoja Liquid Tension Experiment prototipas, o ketvirtą - viską nutraukia Gentle Giant tipo a capella kontrapunktinis dainavimas...  dar lieka 5 min. visą tai permaišyti skirtingomis dozėmis iš pateikti mums vertinti. Aš vertinu 10 balų.

Geriausias Nylo Morso albumas. Yra kontrapunktinio dainavimo a la Gentle Giant ir Kansas'iškos pompastikos, o tai aš mėgstu ir vertinu. Vienas minusas - biblijinis tekstas nuobodus ir daug kartų atrajotas. 

Velniškai efektinga daina šokinėjanti iš liūdno minoro posmo į mažorinį priedainį, tada sintetinis intarpas "arms around me", tada hip hopo tarpas po jo antras posmas ir taip toliau, tik dar įsikiša sunkaus metalo instrumentalas. O pabaigoje išvis netikėtas štrichas - saksofono solo. Belieka tik žagsėti. 10 balų.

Vampyrinė muzika, atliekama "sielų rijikų". Sceninis įvaizdis sukurtas, atmosfera taipogi - žiūrovai patenkinti, aš irgi.

Kompozicija, kurioje nieko nevyksta ir emocinis krūvis išretėjęs iki neutralaus, toks tipo atvirkštinio osmoso efektas, kur Devino Townsendo ekspresyvumas prakoštas pro ambiento membraną pavirsta inertiškumu. Taigi paruoštas absorbuoti mano negatyvumo krūvį.

Visad apeidavau šį albumą po vieno kito atsitiktinio bakstelėjimo pasiklausyti, kas čia per darbas. Nebūdingas Devinui stiliaus glebumas neįtraukdavo užsilaikyti ir detaliau pasižvalgyti. Iki užvakar. Nuovargis ir rūpesčiai neleido užmigti, ieškojau relaksacinės muzikos, bet tik nuo savo mėgstamų atlikėjų. Galvojau pasirinkti Haketą, arba kurį nors  Nine Inch Nails  albumą iš pandemijos laikotarpio, tada akis užkliuvo už Ghost albumo -štai ko man reikia. Suklausiau visą ir likau maloniai nustebintas. Melodingas easy listening nuo pradžios iki galo, jokios garso sienos, streso klampumą praskiedė ir šis buvo nuplautas par ausines sruvančio atmosferinio skambesio. Mėginsiu išskirti labiausiai hipnotizuojančią kompoziciją - man tai būtų Infinite Ocean. Visiškas atsipalaidavimas. 

Ko gero šį albumą pasižymėsiu kaip receptą nuo streso, tačiau kitu atveju ir toliau mieliau klausysiu Ziltoido epą arbą SYL projektą. Vertinti? Nebent lyginant su panašaus skambesio kitais Devino darbais. Kol kas Ghost vienintelis man žinomas tokio stiliaus Townsendo albumas.

Beje, tiek Einaras, tiek Delacorado apibūdino šį albumą būtent taip, kaip aš jį išgirdau. Reikalas tik tame, kada ir kokiomis aplinkybėmis jį paklausysi.