Alvydas1

Ko gero dalinasi 1-2 vieta su Blackstar, mano reitingavime. Berlyno įtaka Bowie kūryboje paliko stiprų "kitokios" muzikos atspaudą. Krautrokas angliškai, elektroninė muzika a-la Tangerine Dream ar Kraftwerk ir ambientas antroje albumo pusėje mane paveikė iki žagsėjimo. Perklausiau visą Berlyno triologiją ir sakau: Low stipriausias iš jų. Netgi tradiciškai Bouviškos dainos iš pirmos pusės, o ypač Sound and Vision, skamba kiek kitaip, lyg su lengvu svetimšalio akcentu. Nepaprastas potyris. Iš viso albumo išskirčiau Warszawa ir Subterraneans kaip mėgstamiausias.10 balų.

Saksofono partija ir tas žemo tono "vokalas" tiesiog užburia.

Didesnė dalis albumų klausyti ir patikę. Artsy-fartsy etikėtė užklijuota jiems ko gero dėl pernelyg pretenzingų meninių išraiškų, suvokiamų tik patiems autoriams. Man patinka konfliktiška, neštampinė muzika, kaip pvz. John Zorn, Kate Bush.

Čia atrinkti albumai verti bent vienkartinio perklausymo.

Geras rinkinys.

Šiame video klipe nusifilmavo pats Nosound įkūrėjas ir multiinstrumentalistas Giancarlo Erra 

Nuo šio albumo ir būtent nuo šios dainos prasidėjo mano pažintis su Riverside. Giliausia simpatija.

Kaip ir tikėjausi, vakar jau atradau įkeltą Saturnus Kilkim Žaibu pilną koncertą? (38 min.)

Štai Saturnus turėjo Roland klavišinius, kurie tikrai puikiai įgarsinti šiame įraše. Aplamai, koncerto garso  ir vaizdo kokybė gera. Ačiū ilgamečiui sunkios muzikos fiksuotojui mūsų šalyje MetalAlive.

Vokalistas Thomas Jensenas įvaldęs galingą groulą, bet nelabai artikuliuotą (beje, nedaug kas sugeba raiškiai groulinti). Grupė statiška scenoje, kas ir atitinka Saturnus grojamai muzikai - melodingas vidutinio tempo doom metal su death groulu, o švaraus vokalo vietose išgaunanti gotišką atmosferą. Viena fraze apibūdinčiau ją "lopšynės doom".  Bendravimas su publika labai minimalus, dainas pristatė berods tik porą kartų, girdėjau paminint Empty Handed ir Breathe New Life. Tiesa, per instrumentinę interliudiją, Thomas nukėblino prie klavišinių ir vienu pirštu sugrojo kelias natas, ir tas pačias nurodytas Mikos Filborno, vis šioks toks bajeriukas. 

Saturnus klausiau jų karjeros pradžioje, paskui juos visai pamiršau, o pastaruoju metu atrandu sau, kad žinomos prigesusios grupės ima atsigauti ir dalyvauja įvariuose festivaliuose. Pvz, The Kovenant, Tiamat, King Diamond, ir štai dabar Saturnus.

Sąrašas labai primena 3 paskutiniuosius Devilstone metus, kuomet festas gaudavo 2-3 garsius headlinerius, o likusieji būdavo tamsūs arkliukai. Tačiau tokiais arkliukais buvo ir Oranssi Pazuzu, ir pg. lost bei Stoned Jesus. Viskas yra reliatyvu.

Čia, kaip ir Anykščiuose, dominuoja black metal grupės, bet priedo dar juntamas etno dvelksmas.

Man būtų buvę labai įdomu pamatyti Tribulation, Solstafir, Saturnus ir Mayhem. 

Saturnus po 10 metų pertraukos atnaujino veiklą, dabar tik sužinojau, kai pasitikrinau Wikipedijoje. Man patiko jų švelnus doom'as su gotiško metalo prieskoniu albume Veronica Decides to Die.

Pažiūrėsiu, gal po kurio laiko pasirodys video iš šio festo, bent pagaučiau momentus.

Ačiū už pasidalintas savo simpatijas. 

Panašiai ir man. Po Blackwater Park nebegaliu išlikti abejingas nė vienam jų albumui.

Apie 3 min. pajutau Jethro Tull dvelksmą. Progresyviame metale progresyvaus folk roko inkliūzai. O pati pabaiga aplamai iš siaubiako tykantis suspendas. Kas kartą klausantis albumą, randu sau naujų niuansų. 

Nusipirkau plokštelę - 2 lp 45 aps/min dūmų spalvos vinilas. Paveikslėliai ir testamentas ir tekstai ir darkažkas, ko nemačiau, nes prapjoviau tik krašą, plokštelei išsitraukti. Skamba nerealiai, tik tenka šokinėti apversti plokštelę po 2 dainų.

O kaip gi kitaip. Rūta profesionaliai ir su meile daro tai. Visad malonu ir įdomu paskaityti jos stebėtų koncertų apžvalgas. Geras stilius. Einaras linkęs labiau detalizuoti ir analizuoti pačią atliekamą muziką, taigi, apjungus Rūtos ir Einaro įžvalgas, gali susidaryti visai apčiuopiamą koncerto vaizdą ir atmosferą. Dar kartą ačiū, kad nužviečiat visuomenei renginius, juk ne visi gali juose sudalyvauti. Kitą vertus, įdomu palyginti patirtą koncerto feedback'ą.

Prieš 3 metus Devilstone mačiau Mayhem. Specifinis kūdros garsą primenantis Atilos groulas gerai įsiminė, kaip ir pastoriaus tono pakylėtas švarus vokalas. Sceninis įvaizdis - abitu vilkintis "sielų rijikas" sklaidosi tarp trijų gitaristų. Geras buvo pasirodymas vakarų scenoje.

Ačiū už įdomų reportažą. Kaip matyti, Kilkim Žaibu dar nesiruošia kapituliuoti, puiki žinia.

Netikėtos pauzės po užakcentuotos frazės pradžioje šokiravo, po to glumino, o galiausiai negalėjau įsivaizduoti, kad galėtų būti kitaip. Labai savotiškas, netgi Hamilio standartais, kūrinys.

Jei ne tas ja-ja-ja... būtų visai neblogas gabalas.

Mano naujausias atradimas. Prieš savaitę mačiau juos Gdansko Mystic festivalyje. Labai perspektyvus kolektyvas, dar jaunas, tačiau jau su patirtimi.

Su Arturu Braunu gavosi nesusipratimas.  Kai informacinėje knygelėje perskaičiau Arthur Brown juokiu būdu nesusiejau su legendine  The Cazy World of AB. Pamaniau, ai pasisavino garsų vardą savo kokiai nors psichodelinės pakraipos metalo grupei. Kad nors būčiau suabejojęs, juk grupė seniai neegzistuoja, o kad solo karjera nenutrūko nedašilo.

King Diamond sugrįžimas ir dar taip paruoštas išties yra įvykis. Dabar, pritaikęs laiko, pabandysiu prazonduoti jo kūrybą už Abigail albumo rėmų. Juk ne veltui Mystic organizatoriai KD paskyrė headlaineriais.

Gal dar susitiksim, Einarai. Žmonės ne kalnai, juda, o mes lankomės ten kur muzika.

Kažkodėl antros dienos kronika išstumė pirmą dieną. Pakartotinas įkėlimas naikina prieš tai buvusi. WTF?

Gdanskas - Mystic, diena 1 pagal Alvydą

Šeštadienį baigėsi Gdansko Mystic festivalis, man jau antrasis ir labiau nusisekęs, nei pernykštis. Lietus (dėkui dievui šiltas) buvo privalomas atributas visas tas keturias dienas. O kaip gi be jo. Kiek pamenu, Devilstone retai išsisukdavome neapkrykštini iš naujo – matyt davatkų maldos vis tik pasiekdavo dievulio ausį ir bent taip gelbėdavo paklydusias metalheadų sielas.

 Dėka valandų skirtumo suteikto privalumo, suspėjau į Alcest pasirodymą pačiu laiku. Užsiėmęs idealią poziciją scenos ir kolonėlių atžvilgiu, tikėjausi maksimaliai geriausio garso. Alcest, man jau kartą matyti Anykčiuose, tuomet paliko labai stiprų teigiamą įspūdį. Atmosferinis post- black metal nugrimztantis į shoegaze, arba tiesiog blackgaze, išskirtinis dar ir tuo, kad dainuojama prancūziškai ir todėl jis toks aksominiai švelnus ir jaukus. Deja, šį kartą tokio potyrio nebuvo. Muzika man buvo nepažįstama, išskyrus „L‘Envol“, ko gero perdėm iš „Les Chants de l‘Aurore“ , kurio dar neįsimenu. „Sniegas“ vizualiai man priminė Salvadorą Sobralį, tik labiau melancholiškas svajoklis. Pasigedau jo firminio užsmaugto screamo kaip ir švelnaus groulo. Beveik viskas skambėjo monotoniško vokalo rėžime. Reikalą gadino per didelis garsas, iškraipantis subtilius niuansus garsinės dinamikos perėjimuose. Tokio tipo muziką reikia klausytis negarsiai, reikėjo man pabandyti atsitraukti gerokai toliau, bet tuomet nebūčiau matęs scenos ir turėčiau tenkintis šoniniu ekranu. Pirmasis nusivylimas.

 Ten pat Park Stege sekantys išstojo Whitechapel – amerikiečių deathcore‘as, nesibodintys groove metalo. Man šis kolektyvas žinomas tik iš šiųmetinio jų albumo – pasidariau namų darbus šiam festui. Ir štai čia viskas stojo į savo vėžes. Nepaprastai gilus riaumojimas čia pat pereinantis į normalų balsą ir vėl smengantis į žarnas. Tempas, netikėtai smarkiai sulėtintas, netrukus pasileidžia galopu ir taip nuolat. Įdomu stebėti tempo ir groulo moduliacijas, kuo žemesnis gerklų grumenimas, tuo žemiau susiriečia Filas Bouzmenas. Scenos atributas – elniaragė kažkokio gyvūno galva o gal šalmas, neįžiūrėjau. Gitaristai krato plaukus, kas juos turi, Bouzmenas blaškosi po sceną, o būgnai plėšo ausų būgnelius garso kaskadomis – tipinis vaizdas, o mielas širdžiai. Pirmas atradimas ir dar džiugus.

 Dabar darau valandą pertraukos ir su sūnumis maunam į senamiestį užkasti, nes padoriai dar nebuvome valgę. Procesas užtruko ilgiau nei planavau, taigi Jerry Cantrell liko už borto, pasirinkau The Kovenant, nes grojo arčiau ir tik pradėjo. Intrigavo faktorius, kad grupė nuo 2003 neleidžia albumų, bet dar koncertuoja, be to vyliausi gal pasirodys Sara Džezbele Dyva, dainavusi su Cradlais ir kartais dainuojanti pas Kovenantus. Džezbelės neįžiūrėjau, užstojo velnio kolonos, lyg ir buvo įspūdingo stoto dama. Kovenantai momentaliai įsiūbavo lenkų publiką, ypač su daina New World Order, kur ir aš vokaliai pasireiškiau, prisijungdamas prie dviejų lenkų fanų, su kuriais netrukome susidraugauti.  Norvegų taip vadinamas cyber metalas labai neša į lengvą industrial, tinkantį šokiams. Išskirtinis grupės imidžas - balti veidai su juodu kryžiumi per akis ir kaktą. Labai patiko, bet ir išsunkė visus jėgų likučius.

  Linkstančiomis kojomis patraukiau pas Exodus. Tikrai norėjau juo pamatyti ir šiek tiek pamačiau, gal tris-keturis numerius. Vyriausiam sūnui patiko, mažyliui – ne, o aš – nesusidariau nuomonės, nes nuolat slydinėjau nuo bordiūro į balas ir apsitaškiau sunkiai nuplaunamu purvu beveik iki kelių. Taigi, vaikai pagailėjo tėvo ir patraukėm į viešbutį už 4 km. kai iki autobuso stotelės beveik kilas. Pirmai dienai pakako su kaupu.

Turiu patį pirmą G3 Live in Concert įsirašęs į DVD. Nuoširdžiai prisipažinsiu, peržiūrėjau kartą ar du, ne daugiau ir tai buvo neatmenamais laikais. Tas projektas sudomino tuo, kad jame dalyvavo Steve Vai, kuriuo domėjausi, nes kažkiek grojo pas Zappą, ir dabar kartais dar paklausau. O Satrianis su Džonsonu man jau buvo perviršis - begalinis virtuoziškumas be vokalo varo begalinį nuobodulį. Čia galiu įterpti ir maestro Wakemaną su savęs begaliniu tiražavimu. Trumpai tariant, begalybė užknisa. 

Nemėgstu dvigubų albumų iš kurių antrasis yra pirmojo instrumentinis variantas. O tokius dabar darosi madinga leisti. Ilgi soliniai numeriai neerzina, ypač, jei tai ne pievos.

Satriani kaip solo projektą žinau tik iš Blue Dreem albumo, kuris išties įdomus ir turi vokalinių partijų. Daugiau jo nesiklausiau, bet kas žino  - Beyonces irgi nesikalusiau, o štai vakar jos "Limonadą" perklausiau du kartus.

Niekad nesiklausiau Beyonces, beje, aplamai diskriminavau moterišką popsą. Sakydavau sau: kada nors vėliau. Paskutiniu metu pildau muzikos divų puslapius - ištisai balti laukeliai. Netikėtai sau atradau, kad nemažai yra kūrybos, kuri mane užkabina, ar net įtraukia. Visu pirma - video klipai, antra - nerealūs koncertiniai šou. 

O štai šiam albumui HBO susuko valandinį filmuką. Peržiūrėjau jį ir jau nesu tikras, kad popsas yra tik prašmatni pramoga. Pvz. Don't Hurt Yourself toks rokeris, kad brolyti laikykis. Dvi gitaros iš Led Zeppelin plius Džekas Vaitas įtraukti į šį takelį. Pradėjau skaityti lyriksus - kaip ir neužčiuopiu koncepcijos, randu moteriškos savivertės, meilės, pavydo ir net kovos paveikslus. Sudėtingas reikalas. Matyt, kad dar grįžiu prie šio albumo.

Taip, pabaigoje prieš cirko muziką būgnai labai panašiai nuskamba, gal tik PoS atveju pauzės trumpesnės o ritmas labiau sinkopuotas.

Nuotaikinga daina 60-ų svingo ritmu. Džiavas-džiazas-svingas (man viskas viename) puikiai perteikia chaotišką dienos ritmą, į kurį protarpiais nusmelkenčiai įsiterpia tęsiamos kenčiančio balso gaidos. Taip pavaizduojamas nuo streso besivaduojančio individo sielos veržimasis į ramybės erdvę.

Man priminė Dire Straits: Badgers, Posters, Stickers, T-Shirts

Suprodiusuota aukšiausiame lygyje. Skambesys atpoliruotas, o Šer balsas iki kaulų smelkia.

Paskutinė tikrai monstriška grupė (Moonspell tokia neskaitau), kurią mačiau Devilstone festivalyje'23-iais. Dabar net paširdžius sužnybia, prisiminus.

 Už savaitės startuoju į Gdanską Mysticon. Kol galiu, dar pasiausiu.

Paskutinis DT albumas, kurį mėgstu visą be išlygų.

The Bigger Picture ir Illumination Theory ypatingo poveikio kūriniai, kuriuos klausantis metu bet kokią veiką ir atsiduodu magijai.

Po 7 metų pertraukos  birželio 27 išeis naujas grupės albumas To the Core. Tos žinios įkvėptas probėgšmiais atgaivinau seną materiolą ir užsiciklinau ties 5 post rock ambient kūriniais, įliustruotais puikiais video.

Sol29,  Constant Contrast; Scintilla; In Selebration of Life; Shelter.

Na ir žioplys, juk reportaže pridėta būtent The Rain Song. Džonsio melotroną čia atstoja akordeonas. Skamba super

Puikus Rūtos reportažas sklandžia literatūrine kalba, ko pasigendu pastarojo meto internetinėje žurnalistikoje. Žinoma, kompetingas Einaro papildymas duoda dar labiau reljefišką vaizdą. Koncertas tapo įvykiu, net jei skambėjusi muzika toli gražu ne toji įprastoji daugeliui, siejusiems Robertą Plantą su roko ir hard roko muzika. Aš pats pro pirštus žiūrėjau į Plant - Alison Krauss projektą, o apie Plant - Saving Grace projektą sužinojau tik dabar. Netgi atgaivintas Band of Joy mane paliko gan abejingą, štai pirmi keturi post Led Zeppelin soliniai Roberto albumai yra pamėgti ir ne taip jau retai paklausomi.

Džiaugiuosi, kad repertuare atsirado vietos The Rain Song ir Ramble On. Labai įdomu, kaip jos suskabėjo akustiniame atlikime. 

Ačiū, Rūtai ir Einarui už tai, kad pasidalino savo įspūdžiais.

Kažkur kažką panašaus prisimenu savame gyvenime.

Low-key dreem pop, hipnotizuojantis ir šiek tiek bauginantis.

Taigi, nesužavėjo. Elektropopas dominuoja ir jis nėra Sparks arkliukas. "The Calm Before the Storm" ir "The Angels" daugmaž atitinka grupės aukštus standartus, yra įsimintinos ir trimis galvomis aukščiau tokių dainų kaip Bullet Train, ar "Aeroflot". Beje, tekstuose irgi ne itin pavyko pašmaikštauti. 7 balai.  

Pirmą kartą klausausi šį albumą. Pirma daina - kas čia, techno?  Kažkaip pakvipo Prodigy. Netikėta, žiūrėsiu, kas toliau.