Alvydas1

Visas grožis yra tos 5 min. improvizacijos, o ypač Veino Šorterio saksofono dalis.

Keista, kad pilna kompozicija yra kaip bonus track albumui.

Jo, geras, nesu net vertinęs. Man galvoje skamba tik Stars on 45 koliažo fragmentas, palikęs tikrai gerų emocijų. Originalas kažkodėl siejasi su Miko ir Lady Gaga  kiek lėtesnio tempo koncertiniu variantu, bei liūdnai pagarsėjusiu TRS koncertu tuo pavadinimu Altamonte.

Vis tik numero uno man yra Angie ar funky etalonas Hot Stuff.

"Vėl gegužio žiedai" kur kas priimtinesnis šlageris ir techniškai subtilesnis. Country stilius turi begalybę superinių dermių ir ėjimų bei tekstų, bet tokios chaltūros seniai begirdėjau.

Prasčiausias Santanos etapas man yra nuo Zebop! 1981 iki 1985 Beyond Appearances. Kaip pasakytų Silentist -"visiškas pravalas". Bet vėliau susigrąžinu sau grupę su  trimis albumais "close to the edge"  - Spirits Dancing in the Flesh , Supernatural ir Santana IV,  kurie man stojo  grata 70 dešimtmečio etalonų - Amigos, Festival, o ypač Moonflower. 

Santana forewer - žaibas trenkė , kai išgirdau Se a Cabó ir  Black Magic Woman per mokyklos šimtadienį.

A FoS pastebimai pasikeitė - nieko netikėto, vis tik 8 metų tarpas skiria du paskutinius albumus. Ponas Prakeiksmas nebe toks pagiežingas, jo deklamacinis vokalizas nusistovėjo labiau ties patoso  žyme, jau nebe tokie apsėsto pamokslininko išpuoliai. Vietomis ir visai lyrinis skaitovas. O štai Keitės Stoun smuikui atseikėta visai padori scena, nors jos vokalo sąskaita. 

Tik pradėjau gilintis į naują medžiagą, ko gero rasiu ir daugiau poslinkių.

Therion choro spalvos prie Draconian gotikos magijos nepaprastai dera. Kone katedros atmosfera. Lizos švelnus balselis sutaurina Danieliaus šiurkštų proveržį. 

Puikus albumas. Dvi dienas sukau non-stop. Dabar darau pertrauką, o rytoj šį tą parašysiu.

Iš balso gan panašus į Peter Steele. Labai malonus ausiai baritonas be įtampos, kone atsainiai atskleidžia gotikinį sudaužytos širdies jausmų proveržį. "Dink iš mano sapnų, išspirk iš po kojų kėdę, lai kadarosiu sau nelaimingas".

Nu, bliamba, tuos gotus, kaip jų nemėgti?

Atrodo, lyg nutruktų nepabaigus. Skaitau žodžius: "I had to suffocate to stop the suffering", -kaip suprasti? pasitraukti iš gyvenimo? nutraukti šeimos liniją?

Bet radau vokalisto Jake Luhrs  paaiškinimą apie ką ši daina.

"Dainoje Begemotas kalbama apie įsisąmoninimą, kaip praeities skausmingi išgyvenimai pasireiškia per dabartinius poelgius. Ryžtas pasipriešinti tokiai realijai ir yra gijimo ir atgimimo pradžia"

Taigi, ne suicidinės tendencijos, o priešingai. Suprask, kad geras.

Kažkiek užneša į sulėtintus Slayer. Palaipsniui įsibėgėjanti daina thrash specifikoje, bet Dereko Grino vokalas lengvai atpažįstamas, tikrai nesupainiosi su Araja manifestuojančia greitakalbe. Po šitiekos metų, Sepultura vis dar sugeba kurti įspūdingas, įdomias, kabliuojančias dainas. Dabar jau linkstu prie maksimalaus vertinimo, keičiu 9 į 10.

Uriah Heep skambesio elektro -vargonėliai, po to posmas Green Carnation spalvose ir sklandžiai persirikiuojama į valsą a la Engerbertas Hamperdinkas (Father, I do realize...), o tada gražiausias progresyvios instrumentinės muzikos frontas, į kurį jau spraudžiasi šiurkštaus vokalo arsenalas. Nuo 5 min. visa tai patiria metamorfozę, kol 6:30 atsiranda nauja melodinė linija - lėtaeigė sunki uždaro rato (Father was boiling..)persmelkta karčios kančios į skundą pereinanti rauda.

Season of Mist klipas neturi šios nihilistinės uodegos. Kam čia "parintis", viskas gražu.

Dažnai matau "vartotojo siūlymai" užsilaiko dėžutėje daugiau nei savaitę. Ar siūlytojas negalėtų turėti prieigos redagavimui?

Pvz. mane sudomino Blackberry naujiena apie 2025 metais daugiausia pardavimų pasiekusius atlikėjus. Dabar dirsčiok kas kartą į neišvaizdų admin. lapą.

Man paprasčiau, turiu Trilogy albumo cd. Dar turiu koncertinį dvd Royal Albert Hall, ten Trilogy kompozicijos taip pat nėra. Ko gero, grupė retai ją atlikdavo gyvai, kad čia pateiktas gyvas atlikimas pažymėtas kaip "retas".

Tuoj pat prisiminiau Barclay James Harvest. Akustinė daina palaipsniui priauga iki himno. Tarpusavio supratimas daugelui taip ir išlieka labirintu. Tiesiog persmelkė.

Palaikau Blackberry pasiūlymą.

Kaip Einaras pastebėjo, dabar alternatyvistai pamėgo žalią-neapdorotą garsą. Jei tai taps masiniu reikalu, tuomet liūdna. Jau kuris laikas suabejoju savo klausos būsena, arba ausinių. Blackbeard perspėjo, kad po 40 ausines padėti į šalį, o aš atvirkščiai - jas kaip tik tada užsidėjau.

Skamba kaip postSparks. Nuotaika yra, tik linksmybės kažkokios creepy.

Jokio core'o nebegirdėti, kokį įpratęs klausyti, dar niekad Atreyu nebuvo glotnesni ir melodingesni. Man, nesibodinčiam kur kas aštresnio skambesio net keista, kad nesukėlė saldumo šleikštulio. Idealios dermės (autotuningas?), idealūs gitarų pasažai, idealiai priderintos kontrastui vokalinės frazės ir melodijos lipnumas kaip kramtomos gumos. Pasijutau, kaip iš meilės svaigstanti paauglė iš Twilight sagos. Matyt senatvė persimetė į kitą fazę. Malonus jausmas -10 balų.

Nuo penktadienio nenustoju klausytis Uriah Heep. Jau išlukštenau Sweet Freedom (1973), Fallen Angels (1978), o šiandien Wake the Sleeper (2008). Trys skirtingi vokalistai David Byron, John Lawton ir Bernie Shaw ir išties, skirtumas akivaizdus. Kol kas vis dar svarstau, kuris balsas man labiausiai patinka, nes dar reikia pridėti John Sloman iš albumo Conquest.

Uriah Heep klasikinis rokas, sovietmečiu skambėjęs iš kiekvieno kiemo langų, dabar visiškai užmirštas lyg Grūto Parkas. Aš ir pats turiu 14 albumų (cd), ir 1 dvd (Ultimate Antology), bet jau keletą metų nesu jų klausęsis. Dabar su didžiausia nostalgija kamšau juos tarp gausių naujienų.

Buvo įdomu skaityti, sužinojau šiek tiek naujo, pvz. kad iki 1977-ų VFR moterys negalėjo dirbti be sutuoktinio leidimo. Tikrai, nebūčiau patikėjęs.

Pirmas singlas iš naujo albumo. Nesu didelis Gong gerbėjas, tačiau kartais pasirenku juos atsipalaidavimui nuo sunkių minčių, ar šiaip, "įjungti dūrą" ir į viską žiūrėti su besisukančiomis spiralėmis akyse.

Patiko grupės gitaristo ir vokalisto Kavus pasaulėžiūra. Jis sako, kad pasaulis yra toks, koks esi tu. "Jei esi ciniškas, įtarus ir į menkiausią kritiką reaguojantis žmogus, tai tokiame pasaulyje ir gyvensi. Aplinkui matysi tik blogį ir egoizmą, bet visada galima rinktis. Daugelis tai užmiršta. Aš negyvenu tokiame pasaulyje, nenorėčiau tokio. Žinoma, tai liūdnas senas pasaulis, be abejo, bet jis taip pat gražus, kupinas vilties, galimybių, stebuklų ir magijos kiekvieną akimirką.“

Šiandien dirstelėjau į progarchives RockTop albumų 2026 suvestinę. Čia išrinkau man žinomas, klausytas ir pamėgtas grupes ir parodau kaip jos išsidėsčiusios einamuoju metu. 

1.  Big Big Train - Woodcut

5. The Soft Machine - Thirteen

18. Gong - Bright Spirit

21. Karnivool - In Verses

27. Neal Morse - NMB:L.I.F.T.

28. Textures - Genotype

Gerklinis-žarninis groulas iš pačio pragaro ypač efektingas tempui sulėtėjus iki slo-mo. Šaižus klyksmas (shrieks) irgi pavydėtinai  nusisekęs. Gitarų duetas, besiskiriantis per oktavą, audžia visiškai malonią klausai vingrią melodiją, kaip antipodą vokaliniam brutalumui. 

Momentais Filas Bozmenas, kuomet maksimaliai atvėręs burną, man darosi vizualiai panašus į Volodimirą Zenenskį.

Užpernai mačiau Whitechapel Gdanske ir jau tada įvertinau sau neeilinius vokalisto gebėjimus, o pernai kažkaip pražiopsojau Hymns in Disonance albumą. Ačiū Viltei, atkreipė dėmesį, negaliu jo praleisti.

Progresyvus rokas gali būti neregėtai gražus. Ankstyvieji UH albumai, ypač Salisbury, Lool at Yourself, Sweet Freedom, turi ryškių prog spalvų.

If I Had a Time man tai priminė.

Suomiškas fenomenas, išskirtinis muzikinis braižas, sunkiai sutelpantis į juodmetalio apibrėžimą. Pirmą kartą klausausi šio albumo, iki tol karts nuo karto dirstelėdavau į tris paskutinius albumus ir maniau, kad Oranssi Pazuzu ganėtinai gerai pažįstu. Nė velnio.  Grupės trečias albumas brandus kaip ir anie. Fantastinės vizijos, hororas ir suspendas lyg tirštas Styveno Kingo "Rūkas" pasiglemžia su visomis žarnomis. Stiprus 9.

Šiurpiai įsiskverbęs į miegančią Pink Floyd  Echo/Set the Controls for the Heart of the Sun ir palaipsniui pasireiškiąs kaip  parazituojantis auglys, šitaip man persidavė Ympyrä On Viiva Tomussa.

Psichinis spaudimas juntamas beveik fiziniai. Pradžia lyg 70-tų hard roko rifas užsodintas ant žemo tono sintezatoriaus garso, toliau švokščiantis iš pilvo vokalas lyg ne iš šio pasaulio gąsdina, kad mintys gali užnuodyti širdį bakteriniais norais, ir tai gali pereiti į molekulinį lygmenį, kur mirtis nėra neįmanoma.  

Progresyvus trešas su mirtmetalio poskoniu. Rami lyriška pradžia tik įžanga į thrash'inį halopą, kurio smulkiai kapotas būgno ritmas primena Ministry industrinio metalo štampavimo cechą. Priedainis dainuojamas švariu švelniu balsu, smarkiai kontrastuodamas su agresyvia posmų muzika. Maloniai ausį glosto inkorporuotas saksofonas, jazz fusion stiliumi sušvelnintai atkartojantis  dominuojančių gitarų instrumentinį  intarpą. Daugialypė, kintanti kompozicija jau po pirmos perklausos tapo mano favorite albume. Bandžiau google vertėją tekstui suprasti - ne kažinkas. Padėjo prancūziškas dainos vertimas, atliktas etninio suomio, kuris yra poetinis ir šiek tiek skaidresnis, perteikiant prasmę miglotose vietose.

Vilties kibirkštėlė (optimistiška gaida) priminė Blackbery vertimą "Žvaigždės miršta". Situacija panaši: žmonijai gręsia pražūtis, Žemė darosi nebegyvenama, tačiau Marse rasta vandens.

Gregas: Titulinė daina yra šiek tiek prieštaringa. Tai rojaus ir pragaro susiliejimas. Ji triumfuojanti, bet be gyvybės. Šlovinga, bet groteskiška.

Nikas: Pirmoji pusantros minutės žengia į sritį, kurioje nebuvome lankęsi keletą metų. Bet manau, kad ji puikiai dera su „šiuolaikiškesne“ PL antrąja puse... Ši daina yra apie baimę, aš apie baimę rašau nuolat. Suaugus baimė pasireiškia visiškai kitaip nei Vaikystėje, bet kai ji užklumpa jausmas yra lygiai toks pat. Kalbant apie albumo pavadinimą „Requiem“ - sunki muzika apskritai netinka laidotuvėms, bet tikiuosi, kad kai kurios iš šių dainų beveik tinkamos ;-)

Džefas: Ši daina bus grojama mano laidotuvėse! Turbūt mano mėgstamiausia daina albume ir nauja „Paradise Lost“ aušra. Paliestos visas geriausios „Paradise Lost“ praeities ir ateities daliys. Absoliučiai įsimintina ir agresyvi su gražiomis pagrindinėmis eilutėmis. Viena geriausių mano kada nors atliktų dainų. Joje yra viskas!

Nickas: Ši daina yra apie savo principų laikymąsi net mirties, taip sakant, kankinystės, akivaizdoje, tačiau tai labiau vedama užsispyrimo nei tikro įsitikinimo. Kai kurie iš esmės nesugeba pasielgti teisingai ir galiausiai viską tik pablogina. 

Gregas: Muzikiniu požiūriu ši daina nėra labai nutolusi nuo mūsų ankstyvųjų demonstracinių įrašų. Norėjome perteikti neapdorotą kai kurių ankstyviausių mūsų kūrinių brutalumą, tačiau su dinamika ir atmosfera, kurią tobulinome daugelį metų.

 Jeffas: Dar kartą primena „Icon“ intensyvumą. Daug muzikinių pokyčių, kurie priverčia klausytoją būti budriam.