Alvydas1

Man patinka barokinis grupės skambesys instrumentaluose. o ypač dainoje The Sentimental Chain. O In Every Garden man albumo viena geriausių dainų.

Iš Spotify albumas išimtas. Gerai, kad dar yra youtube, beje didžiąją dalį dainų ten galima rasti koncertiniame atlikime ir dar neprastos kokybės.

Albumas labai skyriasi nuo paskutinio echolyn albumo.

Pirmas ir kol kas vienintelis grupės albumas, kurį išklausiau taip nuodugniai, vietomis pakartodamas iš naujo itin kontraversiškus epizodus. Susidariau nuomonę, kad grupė groja eklektišką, sudėtingą muziką. Muzikantai yra įgudę savo instrumentų meistrai, gebantis juos apjungti netikėtais kompoziciniais sprendimais. Kontrastas vyrauja visame kame, pradedant nuotaikų kata, baigiant stiliaus posūkiais. BtBaM grupė nepelnytai atsainiai pražiūrėta pro pirštus.  Albumas įdomus, taip labai savotiškas, bet klausiausi mėgaudamasis.

Titulinė daina išsiskiria iš viso albumo kaip beveik nepretenzinga pop daina. Melodinga, turinti gitarai vieną kitą epizodą. Klausausi ir negaliu atsipalaiduoti, laukiu velniuko iš tabokinės ir... nieko, viskas tvarkinga, dailu, net šiek tiek apmaudu.

Palyginus lėtesnis gabalas. Įdomus savo struktūra - techninis brutalumas nutraukiamas melodingo kabaretinio intarpo, kurį drumsčia mikroskopiniai, lyg 25 kadras, agresyvumo blyksniai. Toliau jau muzika krypsta džiazo vagon su grėsmingu ir vėl žaismingu vokalais, o į pabaigą po 7 min. iš viso išsikvepia ir palieka kaukšintį fortepijoną švelniai bumbsinčio boso draugijoje, kurią netrukus papildo iš pradžių melodingas vokalas, bet ilgainiui tampantis paranojišku. Tikras durdomas. Smagu stebėti iš šalies. Man patiko. 9 balai.

O čia kas? Visai kaip Shining "blackjazz" pramaišiui su NIN. Laisvas ritmas, pribloškiantis vokalas. Frazė "All rise!" skamba vos ne kaip Sieg Heil, po kurios atsiranda ramios elektroninės muzikos sala. Pailsėjai? Užteks, grįžkim prie brutalaus Dievo teroro. Bet vėlgi, viskas urmu užgniaužiama ir užbaigiama foniniu ambientu. Jei trokštate netvarkos, God Terror jums tai garantuos. 

Net ir nežinau, kaip vertinti. Ir įdomu, ir suglumęs, ir neapsisprendęs. Gal vėliau.

Bosinė gitara bumbsi funky ritmą, o solinė - paberia žaismingus arpeggio. Bet tuo neapsiribuojama, karts nuo karto jas užneša į džiazo pievas. Vokalas plėšomas tarp malonaus džiazo ir progresyvaus metalo agresyvių formų. Sakytum, kažkoks kratinys, bet visumoje sugula visa tai į lentynas ir kiek atsitraukęs pamatai savotišką dermę ir žavesį.

Ši informacija turėtų sudominti Einarą: atsinaujino ispanų progrokeriai Tarantula. Pernai išleido naują albumą Muestramo El Camino, kuris pačios grupės žodžiais yra Tarantula III/V .

Demons Shop pateikia prie šios prekės šį aprašymą:

Pristatome naujausią savo kūrinį. Jame skamba dainos iš neišleistos demonstracinės versijos, įrašytos devintajame dešimtmetyje ir manytos, kad ji dingo. Ji būtų buvusi mūsų trečiojo albumo (III) dalis kartu su kitomis naujai sukurtomis dainomis, kurios būtų buvusios įtrauktos į penktąjį albumą (V). Visos šios dainos sudaro šį naują leidinį, kurį dėl aukščiau paminėtų priežasčių pavadinome Tarantula III/V, o viena iš dainų vadinasi „Muéstrame el camino".

Beje, o kur Tarantula IV?. Be panikos - yra. Išleista dar 2021-ais.

Tuoj sukelsiu į mūsų duomenų bazę.

 Kompozicijos pavadinimui paimta parafrazė iš Apsireiškimo Jonui:

And I saw, as it were, a sea of glass mixed with fire, and those who had come off victorious from the beast and from his image and from the number of his name, standing on the sea of glass, holding harps of God.

„Aš išvydau tarsi stiklo jūrą, sumaišytą su ugnimi, ir žmonės, kurie buvo pergalėję žvėrį, jo atvaizdą ir jo vardo skaičių, stovinčius su Dievo arfomis ant stiklo jūros.“

Konelrad – santrumpa iš (Control of Electromagnetic Radiation) buvo ekstremalus transliavimo Jungtinių Valstijų visuomenei metodas priešo atakos atveju Šaltojo karo metu. Jis buvo skirtas nuolat transliuoti civilinės gynybos informaciją visuomenei naudojant radijo stotis, tuo pačiu metu greitai perjungiant siųstuvų stotis, kad transliacijos nebūtų tinkamos sovietų bombonešiams, kurie galėjo bandyti aptikti signalus (kaip buvo daroma Antrojo pasaulinio karo metu, kai miestuose ar šalia jų esančios vokiečių radijo stotys buvo naudojamos kaip bombonešių pilotų švyturiai).

Kompozicijos pradžia – nerimo, baimės šešėlyje, kuris po truputį išskysta kanzasiškos pompastikos elektroninių arfų garsuose. Vidurys – svajinga  džiazinė interliudija apmąstymui.

Pabaiga nuo 2 min. - energingas, kiek primenantis Džordano Rudesso klavišinius su Morzės abėcėlės ir radijo  garsais, intermezzo.  Visai į pabaigą po malūnsparnio dūzgesio  pasigirsta naujagimio verksmas.

Apibendrinant visumą, man akyse stoja nūdienos Ukrainos konflikto realijos ir galimos pasekmės.

Labai įtaigus kūrinys.

Taip, liūdesys ir pyktis. Dabar būtent taip jaučiuosi. Pasaulis neteisingai surėdytas.

"Nadyko švancas" - oi nereikėtų taip dergliotis, nebent su tikslu iššaukti neigiamą reakciją. Piteris liesas, tiesa, tai jo toks kūno sudėjimas, bet tavo diagnozė labai nekorektiška. Aš esu Hamilio fanas nuo 77 ir man užkliūva tokia nepagarba pasaulinio lygio prog roko šviesuliui ir poetui iš didžiosios raidės. Gailiuosi, kad pažiūrėjau tavo video, nieko konstruktyvaus, kažkokios neparemtos abejonės.

Šį vakarą noriu girdėti tik tokią muziką, jokio riaumojimo, o juo labiau ramta drica oilia oilia.

Kadavar man žinomi nuo 2013. Paliko labai ryškų pėdsaką tų metų  Velnio Akmens festivalio kontekste. Šis singlas kur kas aštresnių kampų hardas, jau nebe bliuz stoner rokas. Gal ir nėra tiek patrauklus melodijos atžvilgiu kaip albumas I Just Want to be a Sound, tačiau malonu, kad grupė atsispyrė pagundai tiražuoti save, kaip kad padarė pernai Mystic festivalyje, o žengė į naują zoną. Iš pagarbos berlyniečiams nuo manęs 9 balai.

Nerimastingą įžangą keičia posmas lyg iš Riverside stovyklos, bet refrenas - Katatonia trade mark. Bendras vaizdas - šiek tiek pakitęs grupės skambesys. Pirmas įspūdis 9-netui. Reikės paklausyti. kaip ji skamba albumo kontekste.

Labai Queen'iškas intro. Gaila, kad su autotuningu.

Jo, norėjimas ir negalėjimas labai skausminga. Anthony Phillips'as buvo įsikliopinęs Piterio paną, štai tau moralinė dilema. Labai poetiškas nepasiekiamumo tragedijos, prilygstančios pasaulio pabaigai  pavaizdavimas. 

Puikus vertimas. Romantika visame kame.

Dienos daina tiesiai į širdį. Metai bėga, bet susižavėjimas šiuo ilgametražio muzikinio landšafto grožiu nesumažėjo nė per nago juodumą. Visi instrumentai lyg po didinamuoju stiklu, o vokalas minimaliomis pastangomis suteikia maximumą pasitenkinimo. Camel'ų Džomolungma tame laikmetyje.

Būtent taip viskas ir buvo. Einaras kuo kruopščiausiai detalizavo menkiausius niuansus, nieko daugiau nuo savęs negalėčiau pridurti. Bisui atlikta „The Gift of Guilt“ buvo tas ingredientas, kuris suteikė koncertui užbaigtumo efektą.

 Tiesa, tos dvi mergaitės ant scenos pabaigoje, kurios mėtė žiūrovams mediatorius, jos Joe dukros, bent viena jų? Iššauto kaspino juostelę pasiėmiau atminimui, o kaimynas už poros žmonių pasigavo sviestą vandens butelį, ir buvo toooks laimingas. Kartais net toks mažmožis gali suteikti džiaugsmo. O nedidelė nesėkmė – greta stovėjusiai merginai iš rankų iškrito alaus stiklinė tiesiai man ant bato, bet man dzin, kad viena koja šlapia, o batas trenkia alumi - palyginus su užvaldžiusia euforija tai absoliutus niekas. Man Gojira koncertas stoja greta Opth ir Sepultura pasirodymams Mystic festivalyje.  Žinoma, galėjo būti kiek ilgesnis, tačiau kartelio nejaučiu nei dėl setlisto, nei dėl ankštumos. Priminė sovietmečio šokius „žemkės“ arba „medicinkės“ šokių salėje, kur judesiui erdvės – nulis, tiesiog siūbuoji į ritmą arba triniesi vienas į kitą.

Visgi, ir aš paminėsiu koncerto pikus, tai būtų Standed, Amazonia, Mea Culpa ir The Gift of Guilt.

Konditerijus klausia ir atsako. Reikia manyti tongue in the cheek maniera? Gavosi tikras „Critique Oblique“.

Manau, kad atmetus visą tai, ką daro šie 8 iniciatoriai, puslapyje liktų sporadiškos Arunazz‘o hitų nuorodos ir trumpos drūtos DjVaids nuomonės kakos: šūdpopmetalis, šūdparkis ir pnš. Ar šito užtektų music‘ui?

Pavojinga interpretuoti tokius pagarsėjusius kūrinius fortepijonu, kai jis skirtas smuikui su orkestru. Šis atvejis kelia dvipusius jausmus - nežinant Masne originalo, viskas o.k., kūrinys jausminga meditacija Veikmano stiliuje, bet bėda ta, kad aš žinau originalą, net mačiau tą operą, todėl metro Riko  lengvas intermezzo skamba kiek perdėtai Šopeniškai, visur kur tik jam patogu kaišioja tas trijoles ir fortšlagus. Tas blaško dėmesį, ir primena restorano aukšto pilotažo taperį. Vertinu 8.

Nesu alchemikas, man nors ir vištašūdis, bet būtent tokį išvedžiojimą radau adresu: "Samedi and Petre in Alchemy" : r/BlueOysterCult. Tačiau gali būti, kad tai pakorektintas originalus Samedi the black man, žinot kaip jautriai reaguoja Amerikoje į tokius įvardžius.

Beje, yra nepatogumų tęsiant komentarą po cope/paste nuorodos. Wordas niekad nepaveda.

ps. filme Live and Let Die Baronas Samedi visaip kenkė agentui 007.

  Baron Samedi | James Bond Wiki | Fandom

Einaro stipriai argumentuotas komentaras sužadino  norą pasiknaisioti po internetą ir pasiaiškinti miglotas vietas "Les Invisibles"  tekste. Tai įžanginė kompozicija Imaginos sagoje. Papildau savo dienoraštyje skelbtą informaciją.

The Empress lay sleeping – Tame laike Senas ir Naujas pasauliai, nors ir esantys ant tos pačios ašies, snūduriuoja po žvaigždėmis atskirai  vienas nuo kito. "Palei pasaulio ašį imperatorė miega (Ispanijos imperija), užliūliuota žvaigždės laikrodžio rimo (dainoje Astronomy per tokį laikrodį Desdinova laiko ryšį su ateiviais]... Septynios žvaigždės sudaro Didžiuosius Grįžulo Ratus, stalai sukasi, ateina ir lietaus kūrėjas [tables turning – drastiškai besikeičianti situacija] [rain maker  - asmuo, ko gero Desdinova, atnešantis didelių permainų į pasaulį] kartu su septyniais lankytojais (ko gero taip vadinamais Nematomaisiais) tratindami būgnais...

[Dance a Don Pedro ]- Čia radau konkretesnį  Don Pedro šokio paaiškinimą: DON PEDRO. English, Country Dance Tune (2/4 time). A Major. Standard tuning (fiddle). AABB. The melody is unique to Charles and Samuel Thompson's 1765 country dance collection. Atkreipkite dėmesį į datą ir vietą, jos atitinka [The court of Eve] Ievos kiemo (tavernos) lokacija ir laiką. Aliuzija į konkistadorus, tokius kaip naikintojas Don Pedro de Alvarado, kuris buvo žinomas dėl savo žiauraus elgesio su vietiniais gyventojais ir dėl masinių žudynių Meksikoje, paengiant vietines tautas (žr. Pedro de Alvarado - Wikipedia ) yra galbūt pritemptas argumentas, norint supaprastinti situaciją.

[the Four Quarters]  - Terminas „keturi ketvirčiai“ turi didelę reikšmę įvairiose tradicijose, ypač hinduizme, džainizme ir susijusiuose Pietų Azijos tikėjimuose. Jis pirmiausia reiškia keturias pagrindines kryptis – Rytus, Vakarus, Šiaurę ir Pietus – kurios ritualuose ir kosmologijoje simbolizuoja išsamumą ir pusiausvyrą. [Les Mesteres] – meistrai (pr.), aš sakyčiau Magistrai.

Šis posmas man itin įdomus. Darau prielaidą, kad taip prisistato pagrindinis sagos veikėjas Imaginos, jis gi Desdinova.

„Sveikinu 4 pasaulio puses, kol dar nepasitraukiau tau iš akių, pasidvejinęs veidrodyje. Magistrai atėjo, nutraukiau žavėjimąsi– kol dar nepasitraukiau tau iš akių, pasauli  veidrodyje, amnezijos vandenys užgriuvo..“

[Do you know the court of Eve?] - Adam and Eve Court, London W1. Approx 300m east of Oxford Circus, on the north side of Oxford Street. Dabar tai gana nežinoma ir niekuo neišsiskirianti centrinio Londono pagrindinė gatvė, kuri kažkada vedė į „Adam and Eve“ smuklę, esančią kaimo vietovėje į šiaurę nuo Oksfordo gatvės (tuomet vadintos „Tyburn Way“ arba „kelias į Uxbridge“).

„Adam and Eve“ smuklė išliko maždaug iki 1746 m., o „kiemas“ buvo duobėtas takas, kuriuo galėjo patekti norintys išgerti.

 [Beneath the polar mountain /Rose cross and crosser there /Symbols of the swan] - Induizme poliariniai kalnai simbolizuoja visatos ribas, žymi žemės galus ir vaizduoja šviesos bei tamsos pusiausvyrą, taip išreikšdami kosminį dvilypumą ir ryšį tarp žemiškojo ir dangiškojo pasaulių.

Rožės-Kryžiaus simbolis yra ezoterinis simbolis, kuris yra neatsiejama Rozenkreicerių ordinų simbolikos dalis. Jis pavaizduotas daugumoje Rozenkreicerių ordinų emblemų ir simbolizuoja Vakarų ezoterinės tradicijos mokymus su krikščioniškais principais.

Galimas krikščioniškas gulbių simbolikos aiškinimas galėtų būti tas, kad gulbės simbolizuoja ištikimybės dorybę ir stiprių šeimos ryšių svarbą. Šiuo atveju – ištikimybę ordinui ir jo pašaukimui.

[The magical casement] – paralelinių pasaulių portalas.

[Samedi and Petre] - Šios dainos priedainio žodžiai, regis, buvo pakeisti, kai daina buvo transkribuota oficialiai „Blue Öyster Cult“ svetainei. Svetainėje, kaip ir „Re Imaginos“ versijoje, vartojama frazė „Samedi and Petre“. Tačiau, gerai įsiklausius tą vietą, girdima "Samedi the black man", įvardijant baroną Samedi, mirties ir prisikėlimo lwa (dvasią) haitiečių vudu praktikoje, kuris dažnai vaizduojamas kaip juodaodis vyras su kaukole, nupiešta ant pusės veido. Pakeitimas galėjo būti atliktas dėl potencialiai įžeidžiančio frazės pobūdžio, tačiau šiuo metu pakeitimo patvirtinimo nėra.

Do the Don Pedro/ Games after death / Night dances 'round / Samedi the black man / In alchemy

Interpretacija, atvejui su "Samedi and Petre".  Samedi yra nuoroda į baroną Samedi, kuris haitiečių vudu praktikoje yra mirusiųjų dvasia, galinti prikelti žmones. Petre alchemijoje reiškia kalio salietrą, dar vadinamą Čilės salietra. Manoma, kad salietra buvo vienas iš ingredientų sukuriant Išminties akmenį ir su juo susijusį gyvenimo eliksyrą, kuris, kaip sakoma, suteikia nemirtingumą. Iš to galima daryti išvadą, kad Les Invisibles, atvykusieji į Žemę iš kitos dimensijos, Imaginos prikėlė iš numirusių ir suteikė jam nemirtingumą.

Skaičius 7 yra vienas magiškiausių ir švenčiausių skaičių, gerbiamas senovės pagoniškose religijose visame pasaulyje. 7 kaip religinį skaičių plačiai pripažįsta tie, kurie mėgsta suteikti didesnę prasmę gamtos pasaulio negandoms. Neatsitiktinai žodis „septyni“  kartojamas 7 kartus ir dainos pabaigoje skamba crescendo.

Šiemet pakartotinai išleistas išplėstinis su Styveno Vilsono remiksais Jethro Tull - Still Living In The Past (1971, Re2025, EU, 2LP, DSD128). Mažai klausomas rinkinys iš 1969 - 72 įvairių singlų ir ep su pora koncertinių numerių.  Jame figūruoja toks labai savotiškas kūrinėlis „From Later“ tiek 1971 Master Mix, tiek Alternative Master Mix. Mano asmeniniame cd Living In The Past (1972) 18-u numeriu eina instrumentalas „For Later“, bet Discoge jį randu 1971 EP „Life is a long song“ ir jis vadinasi „From Later“. Kaip gi tūrėtų vadintis iš tiesų?

„Gregas Russo savo knygoje „Flying Coloures“ teigia, kad tai klaida ir kad iš tikrųjų turėtų būti „For Later“. Deja, jis nenurodo, iš kur gavo šią informaciją. Jis labai šykštus šaltinių atžvilgiu.“ [citata iš forumo Jethro Tull Board @ www.laufi.de]. Kitame forume vienas bičas pakišo mintį, kad instrumentalas „From Later“ galėtų būti atmestas Thick As A Brick epizodas iš antros LP pusės, kur yra tekste 2 perskyrimai kursyvu Later, taigi išvada: „iš Later“.

Aš su tuo nesutinku. For/From Later muzikinė medžiaga (pati pradžia) kur kas artimesnė A Passion Play  interliudijai apie kiškį, kuris pametė akinius motyvui, nei TAAB, be to, tai vos ne grynas džiazas. Tad pritariu Gregui Russo - klaida vėl kartojasi.

Labiausiai patikęs jos albumas. Visos dainos geros, bet Frozen netelpa į jokius rėmus.

Viešpatie aukštelninkas, ką išdarinėja ši trijulė. Peartas turi solo prilygstantį XYZ. Nelab ai mėgau šį albumą, tad retai klausau jį, matyt ir šį instrumentalą pražiopsojau. Ypač geras koncertinis variantas.

Makintošas virkdo gitarą, o Holmsas - negailestingas. Puikus tendemas.

Retai būna, kad ep albumas trenktų kaip perkūnas. Po 3 metų sumažėjusiu kolektyvu GAUPA išleido naują medžiagą, kuri pranoko visus lūkesčius. Panašiai buvo su Green Carnation ep - Leaves of Yesteryer, kuris man tapo mėgstamiausiu grupės albumu.

Aukšto lygio ese. Puikus stilius, minties grandinėlė nuvedanti į savistabą. Malonu skaityti.

Melodijos fragmentai turi panašumo su Jethro Tull - Requiem.  Bet kaip kažkas jau sakė: visa muzika jau parašyta, tik honorarai ne visi išmokėti. Mane nostalgiškai nukėlė į tuos laikus, kai fleitos ir gitarų derinys nusviesdavo ekstazėn. Nors ir dabar šiurpuliukus kartais sukelia.

Ozzy Osbourne 5  mėgstamiausios dainos.

1.      Dreamer – (baladžių baladė su superiniu klipu)

2.      Diary of a madman  -(į smegenis įsismelkiantis nerimas, pabaiga - vaiduokliškas choras – naujas skambėjimas, sukurtas Ozzio). Mano mėgstamiausias albumas.

3.      See You On The Other Side – (dar viena lyrinė daina su muzikine emfaze priedainiuose). Antras mėgstamiausias albumas.

4.      Bloodbath in paradise -  (visiškai Ozzy kaip kompozitorių charakterizuojantis kūrinys – viena koja stovi ant Black Sabbath pakopos, kitą užkėlęs grynai ant savosios)

5.      I Don't Know  -_Ozzio solo karjeros pirmas kūrinys, labai Sabbath‘iškas rokeris, bet jau turintis požymių savarankiškam kūrybiniam keliui.

Estafetę perduodu Paradise Lost muzikos fanams.