Alvydas1

Mano pirma pažintis su Adele. Iki tol galvojau, kad čia Momsen iš Pretty Reckles.🤭

Seniai tokia gerą dainą begirdėjau pastaruosiuose Megadeth albumuose. Deivas vėl lyg suslėgtas garas grasinasi tuoj tuoj pratrukti košdamas kaip įprastai pro sukastus dantis. Grėsmę spinduliuoja pati muzika, vien pirma minutė pateikia visą paletę spalvų, kuriomis piešią asmenybės ties lūžio riba paveikslą. Klipas dainai efektingas, su siaubo elementais ir su laiminga pabaiga. Naujas suomių gitaristas, grojęs melodingą mirtmetalį ir power metalą sėkmingai perėmė thrash'o estafetę. Įspūdingi būgnai, ypač įžangoje, beje, sugrįžo bosistas, 15 metų grojęs kitur ir sulipdė ritminę sekciją, kalančią lyg pneumatinis kūjis. Stengiasi Deivas savo "gulbės giesmei", nori į vynuogynus įžengti su aplombu.

Trumpai-drūtai. Velniškai efektingas sulėtinimas pabaigoje.

Metallica formulė su specifiniu Čako Bilio vokalu, švelnesniu abiejų gitarų darbu ir daugiau erdvinio garso. Pati pradžia iki vokalo nuskambėjo kaip iš Dio albumo Strangeways. 

Testament yra vienas iš banginių ant kurio stovi thrash fundamentas, tikrai verti to titulo. Asmeniškai mano pražiūrėta pro pirštus grupė,  pažintis vis nukeliama vėlesniam laikui. Tik du albumus esu išgvildenęs smulkmeniškai ir esu jais patenkintas ( The Gathering ir The Brotherhood of the Snake).

Skirsiu daugiau dėmesio šiam albumui, gal kiek kompensuosiu skolą.

O man jaučiasi Camel dvasia, prasismelkianti pro space klodus,

Šiek tiek panašu į INXS, geriausia daina šiame albume.

Esu visiškai neobjektyvus, tiesiog nuneštas emocijų. Tokius naujai senoviškus dar iki Draconian Times laikotarpio Paradaisus myliu be jokio paaiškinimo.

Kad ir kaip mėgčiau NIN, tai nėra tai, kas juos darė išskirtiniais, kokie jie buvo 1999-ais. Taigi, apleidžiu jus Top 40.  Bet tikiu, dar patirsiu Reznorišką šoko terapiją.

Šitą straipsnį skaičiau portale "Hardrock.lt. Bet man rodos jis atleliavo iš žurnalo Nemunas. Kaip ten bebūtų, straipsnis nesausas ir informatyvus.

Man didžiulė naujiena, kad Acid Death po 6 metų pertraukos pagaliau išleis naują albumą. O visų džiugiausia tai, kad grupei talkina du ypatingi svečiai. Vokalistas Kelly Shaefer iš Atheist ir gitaristas James Murphy grojęs pas Death, Obituary ir Testament. Bus ir švaraus vokalo, kurį suteiks Dimosthenis Kostopoulos. Gal taip grupė pralauš vartus už kurių jų laukia nesulaukia šlovė ir pripažinimas. Vokalas grupėje buvo silpniausia grandis.

Bent aš jiems to linkiu iš visos širdies. Kiek gi galima, jau pensija ant nosies, o jie dar niekur be Graikijos nežinomi.

Man patinka barokinis grupės skambesys instrumentaluose. o ypač dainoje The Sentimental Chain. O In Every Garden man albumo viena geriausių dainų.

Iš Spotify albumas išimtas. Gerai, kad dar yra youtube, beje didžiąją dalį dainų ten galima rasti koncertiniame atlikime ir dar neprastos kokybės.

Albumas labai skyriasi nuo paskutinio echolyn albumo.

Pirmas ir kol kas vienintelis grupės albumas, kurį išklausiau taip nuodugniai, vietomis pakartodamas iš naujo itin kontraversiškus epizodus. Susidariau nuomonę, kad grupė groja eklektišką, sudėtingą muziką. Muzikantai yra įgudę savo instrumentų meistrai, gebantis juos apjungti netikėtais kompoziciniais sprendimais. Kontrastas vyrauja visame kame, pradedant nuotaikų kata, baigiant stiliaus posūkiais. BtBaM grupė nepelnytai atsainiai pražiūrėta pro pirštus.  Albumas įdomus, taip labai savotiškas, bet klausiausi mėgaudamasis.

Titulinė daina išsiskiria iš viso albumo kaip beveik nepretenzinga pop daina. Melodinga, turinti gitarai vieną kitą epizodą. Klausausi ir negaliu atsipalaiduoti, laukiu velniuko iš tabokinės ir... nieko, viskas tvarkinga, dailu, net šiek tiek apmaudu.

Palyginus lėtesnis gabalas. Įdomus savo struktūra - techninis brutalumas nutraukiamas melodingo kabaretinio intarpo, kurį drumsčia mikroskopiniai, lyg 25 kadras, agresyvumo blyksniai. Toliau jau muzika krypsta džiazo vagon su grėsmingu ir vėl žaismingu vokalais, o į pabaigą po 7 min. iš viso išsikvepia ir palieka kaukšintį fortepijoną švelniai bumbsinčio boso draugijoje, kurią netrukus papildo iš pradžių melodingas vokalas, bet ilgainiui tampantis paranojišku. Tikras durdomas. Smagu stebėti iš šalies. Man patiko. 9 balai.

O čia kas? Visai kaip Shining "blackjazz" pramaišiui su NIN. Laisvas ritmas, pribloškiantis vokalas. Frazė "All rise!" skamba vos ne kaip Sieg Heil, po kurios atsiranda ramios elektroninės muzikos sala. Pailsėjai? Užteks, grįžkim prie brutalaus Dievo teroro. Bet vėlgi, viskas urmu užgniaužiama ir užbaigiama foniniu ambientu. Jei trokštate netvarkos, God Terror jums tai garantuos. 

Net ir nežinau, kaip vertinti. Ir įdomu, ir suglumęs, ir neapsisprendęs. Gal vėliau.

Bosinė gitara bumbsi funky ritmą, o solinė - paberia žaismingus arpeggio. Bet tuo neapsiribuojama, karts nuo karto jas užneša į džiazo pievas. Vokalas plėšomas tarp malonaus džiazo ir progresyvaus metalo agresyvių formų. Sakytum, kažkoks kratinys, bet visumoje sugula visa tai į lentynas ir kiek atsitraukęs pamatai savotišką dermę ir žavesį.

Ši informacija turėtų sudominti Einarą: atsinaujino ispanų progrokeriai Tarantula. Pernai išleido naują albumą Muestramo El Camino, kuris pačios grupės žodžiais yra Tarantula III/V .

Demons Shop pateikia prie šios prekės šį aprašymą:

Pristatome naujausią savo kūrinį. Jame skamba dainos iš neišleistos demonstracinės versijos, įrašytos devintajame dešimtmetyje ir manytos, kad ji dingo. Ji būtų buvusi mūsų trečiojo albumo (III) dalis kartu su kitomis naujai sukurtomis dainomis, kurios būtų buvusios įtrauktos į penktąjį albumą (V). Visos šios dainos sudaro šį naują leidinį, kurį dėl aukščiau paminėtų priežasčių pavadinome Tarantula III/V, o viena iš dainų vadinasi „Muéstrame el camino".

Beje, o kur Tarantula IV?. Be panikos - yra. Išleista dar 2021-ais.

Tuoj sukelsiu į mūsų duomenų bazę.

 Kompozicijos pavadinimui paimta parafrazė iš Apsireiškimo Jonui:

And I saw, as it were, a sea of glass mixed with fire, and those who had come off victorious from the beast and from his image and from the number of his name, standing on the sea of glass, holding harps of God.

„Aš išvydau tarsi stiklo jūrą, sumaišytą su ugnimi, ir žmonės, kurie buvo pergalėję žvėrį, jo atvaizdą ir jo vardo skaičių, stovinčius su Dievo arfomis ant stiklo jūros.“

Konelrad – santrumpa iš (Control of Electromagnetic Radiation) buvo ekstremalus transliavimo Jungtinių Valstijų visuomenei metodas priešo atakos atveju Šaltojo karo metu. Jis buvo skirtas nuolat transliuoti civilinės gynybos informaciją visuomenei naudojant radijo stotis, tuo pačiu metu greitai perjungiant siųstuvų stotis, kad transliacijos nebūtų tinkamos sovietų bombonešiams, kurie galėjo bandyti aptikti signalus (kaip buvo daroma Antrojo pasaulinio karo metu, kai miestuose ar šalia jų esančios vokiečių radijo stotys buvo naudojamos kaip bombonešių pilotų švyturiai).

Kompozicijos pradžia – nerimo, baimės šešėlyje, kuris po truputį išskysta kanzasiškos pompastikos elektroninių arfų garsuose. Vidurys – svajinga  džiazinė interliudija apmąstymui.

Pabaiga nuo 2 min. - energingas, kiek primenantis Džordano Rudesso klavišinius su Morzės abėcėlės ir radijo  garsais, intermezzo.  Visai į pabaigą po malūnsparnio dūzgesio  pasigirsta naujagimio verksmas.

Apibendrinant visumą, man akyse stoja nūdienos Ukrainos konflikto realijos ir galimos pasekmės.

Labai įtaigus kūrinys.

Taip, liūdesys ir pyktis. Dabar būtent taip jaučiuosi. Pasaulis neteisingai surėdytas.

"Nadyko švancas" - oi nereikėtų taip dergliotis, nebent su tikslu iššaukti neigiamą reakciją. Piteris liesas, tiesa, tai jo toks kūno sudėjimas, bet tavo diagnozė labai nekorektiška. Aš esu Hamilio fanas nuo 77 ir man užkliūva tokia nepagarba pasaulinio lygio prog roko šviesuliui ir poetui iš didžiosios raidės. Gailiuosi, kad pažiūrėjau tavo video, nieko konstruktyvaus, kažkokios neparemtos abejonės.

Šį vakarą noriu girdėti tik tokią muziką, jokio riaumojimo, o juo labiau ramta drica oilia oilia.

Kadavar man žinomi nuo 2013. Paliko labai ryškų pėdsaką tų metų  Velnio Akmens festivalio kontekste. Šis singlas kur kas aštresnių kampų hardas, jau nebe bliuz stoner rokas. Gal ir nėra tiek patrauklus melodijos atžvilgiu kaip albumas I Just Want to be a Sound, tačiau malonu, kad grupė atsispyrė pagundai tiražuoti save, kaip kad padarė pernai Mystic festivalyje, o žengė į naują zoną. Iš pagarbos berlyniečiams nuo manęs 9 balai.

Nerimastingą įžangą keičia posmas lyg iš Riverside stovyklos, bet refrenas - Katatonia trade mark. Bendras vaizdas - šiek tiek pakitęs grupės skambesys. Pirmas įspūdis 9-netui. Reikės paklausyti. kaip ji skamba albumo kontekste.

Labai Queen'iškas intro. Gaila, kad su autotuningu.

Jo, norėjimas ir negalėjimas labai skausminga. Anthony Phillips'as buvo įsikliopinęs Piterio paną, štai tau moralinė dilema. Labai poetiškas nepasiekiamumo tragedijos, prilygstančios pasaulio pabaigai  pavaizdavimas. 

Puikus vertimas. Romantika visame kame.

Dienos daina tiesiai į širdį. Metai bėga, bet susižavėjimas šiuo ilgametražio muzikinio landšafto grožiu nesumažėjo nė per nago juodumą. Visi instrumentai lyg po didinamuoju stiklu, o vokalas minimaliomis pastangomis suteikia maximumą pasitenkinimo. Camel'ų Džomolungma tame laikmetyje.

Būtent taip viskas ir buvo. Einaras kuo kruopščiausiai detalizavo menkiausius niuansus, nieko daugiau nuo savęs negalėčiau pridurti. Bisui atlikta „The Gift of Guilt“ buvo tas ingredientas, kuris suteikė koncertui užbaigtumo efektą.

 Tiesa, tos dvi mergaitės ant scenos pabaigoje, kurios mėtė žiūrovams mediatorius, jos Joe dukros, bent viena jų? Iššauto kaspino juostelę pasiėmiau atminimui, o kaimynas už poros žmonių pasigavo sviestą vandens butelį, ir buvo toooks laimingas. Kartais net toks mažmožis gali suteikti džiaugsmo. O nedidelė nesėkmė – greta stovėjusiai merginai iš rankų iškrito alaus stiklinė tiesiai man ant bato, bet man dzin, kad viena koja šlapia, o batas trenkia alumi - palyginus su užvaldžiusia euforija tai absoliutus niekas. Man Gojira koncertas stoja greta Opth ir Sepultura pasirodymams Mystic festivalyje.  Žinoma, galėjo būti kiek ilgesnis, tačiau kartelio nejaučiu nei dėl setlisto, nei dėl ankštumos. Priminė sovietmečio šokius „žemkės“ arba „medicinkės“ šokių salėje, kur judesiui erdvės – nulis, tiesiog siūbuoji į ritmą arba triniesi vienas į kitą.

Visgi, ir aš paminėsiu koncerto pikus, tai būtų Standed, Amazonia, Mea Culpa ir The Gift of Guilt.

Konditerijus klausia ir atsako. Reikia manyti tongue in the cheek maniera? Gavosi tikras „Critique Oblique“.

Manau, kad atmetus visą tai, ką daro šie 8 iniciatoriai, puslapyje liktų sporadiškos Arunazz‘o hitų nuorodos ir trumpos drūtos DjVaids nuomonės kakos: šūdpopmetalis, šūdparkis ir pnš. Ar šito užtektų music‘ui?

Pavojinga interpretuoti tokius pagarsėjusius kūrinius fortepijonu, kai jis skirtas smuikui su orkestru. Šis atvejis kelia dvipusius jausmus - nežinant Masne originalo, viskas o.k., kūrinys jausminga meditacija Veikmano stiliuje, bet bėda ta, kad aš žinau originalą, net mačiau tą operą, todėl metro Riko  lengvas intermezzo skamba kiek perdėtai Šopeniškai, visur kur tik jam patogu kaišioja tas trijoles ir fortšlagus. Tas blaško dėmesį, ir primena restorano aukšto pilotažo taperį. Vertinu 8.