Alvydas1

Matyt aš mazochistas. O man šis monotoniško akompanimento lyrinis mylinčio žmogaus pažadų žarstymas pasiaukoti dėl meilės neatrodo banalus ir nereikalaujantis pompastikos ir sudėtingos aranžuotės, užtenka nedidelės dinamikos ir atitinkamo vokalinio jautrumo. Kažką panašaus esu girdėjęs Devino Taunsendo kūryboje.

Dar vakar pasižiūrėjau Krupatino "iš kur dygsta natos" apie Greis Slik karjeros pradžią ir atėjimą į Jefferson Airplain bei grupės super hitą Somebody to Love, o štai dabar neprastesnis kūrinys Milk Train - tiesiog kažkieno ranka valdo.

Bandau įsigyventi į Muse muziką, darau tai velniškai pavėluotai. Vakar perklausiau Black Holes and Revelations bei Will of the People, šiandien - Absolution. Pjoviau riebiausias žąsis, bent dvi, pagal "louder" reitingavimą. Ir vėl, negaliu susidaryti tvirtos nuomonės: patinka ar nepatinka. Taip, šį kartą  pozityviau sureagavau, nei paskutinį kartą, bet vėl gi, furoro nesukėlė. Kas keisčiausia, mane tikrai sujaudindavo ne topinės albumo dainos, bet mažiau perklausų apturėjusios. Pvz. iš albumo Absolution į širdį krito rami Falling Away from You - paperkantis nuoširdumas. O iš mega populiaraus Black Holes and Revelations netikėtai ausį pradūrė Assassin - energinga, nuotaikinga hard roko daina. Iš paskutinio, kol kas, paviliojo Verona - šviesi, melodinga, nepretenzinga lengvai skambanti daina. Kaip čia man taip gaunasi?

Būgnas ne visada suspėja. Gal dėl kaklo įtvaro?

Mėgstamų grupių, tokių kaip Paradise Lost, Tesseract, Pure Reason Revolution, Deftones, Caligula‘s Horse  ir kai kuriuose Opeth dainų tekstuose pastebiu tendenciją eliminuoti įvardžius ir slėptis už anoniminio „they“. Jei yra įvardžiai „I“ ir „You“, tai būtinai sukama uodega , kad tik nereikėtų pavartoti demaskuojančio „she“. Velniškai erzina, kuomet giliniesi į tekstą ir negauni konkretumo.

Dabar daina War of Being anot Danieliaus atskleidžia kovą dėl kontrolės mums braunantis pro baltąjį realybės triukšmą. „Mums“ teikia vilties jog man ir jai, kas dainos pradžioje kuo kruopščiausiai užmaskuota ir tik dainos pabaigoje „vilnijančios garbanos išpintos“ išdavė, kas slypi po antrąja kauke. Mane taip erzinęs statinis traškesys per visą dainą, išnyko tą akimirką, kai supratau, jog tai ir yra „realybės baltas triukšmas“, apie kurį užsiminė autorius. Kova – tai melo pardavimas (įpiršimas), siekiant susitaikymo. Ar kažkas panašaus, man rodos.

Alinanti, nekomfortiška daina, bet užvaldanti iki mazochistinio pasitenkinimo, kai į pabaigą ji tampa šviesesnė, viltingesnė ir palytėta katarsio. Tačiau man dainos apogėjus yra atkarpa 1:38- 2:13, kur charakterizuojama antra kaukė. Dar be Danieliaus vokalo labai išraiškingai suskamba Eimoso Viljamso bosas, persipinantis su Eklo Koni gitara. Aplamai, daina superinė ir  visi instrumentai gauna savo žvaigždės akimirką.

Pitas Sandovalas - būgnininkas- legenda.  Jo būgnijimas dainą daro reljefišką, ryškių kontūrų ir pilną gyvybės. Paskutinis jo albumas su Morbid Angel buvo Heretic, kuriame yra kontrolinio jo būgnų suvedimo įrašas - puikus meistriškumo pavyzdys.

Man daugiau panašu į Mango Jerry, ypač tas balso drebatto. Bet tokiu principu pastatytas ir Marko Bolano vokalas, tad Einaro pastebėjimas teisingas.

Po šitiekos metų išlieka vienu mėgstamiausiu thrash'o albumu..

Jethro Tull dainos koveris grynai Midge Ure stiliumi nuskambėjo labai spicy, kaip visai naujas kūrinys. Mėgstu abu variantus.

Įprotis, priklausomybe lygu nenumaldomam poreikiui.

Man jau matyt per vėlu subręsti😭

Šiek tiek panašu į A Forest of Stars. Daugiausiai panašumo įneša vokalistas savo deklamacija praverksimu. Be to abi grupės po Prophecy  Productions sparnu, tad ir prodiusavimas priduoda savo.

Švediškas blekas su neurotiniu pakrypimu. Prie tam tikros nuotaikos labai gerai susiklauso. Mano pirma pažintis su šia grupe.

Labai pamokanti propoganda

Kinks geba skambėti kaip reikiant sunkiai. 

Šiuo metu man stipriausias Threshold albumas. Sudėtingos progresyvios aranžuotės, labai pastebimas klavišinių indėlis. Man net keista, kad jie taip ir liko progresyvaus metalo paribyje. Gal kad grupė inkorporuoja pop muzikos elementų? Man nuo to jų muzika netampa pigesnė, sakyčiau priešingai - praturtina, ji tampa elegantiškesnė ir įsimintinesnė, o be to lengvai kontrastuojanti, kas progresyvioje muzikoje būtina.

Keista girdėti tokią muziką su Yes logotipu. Barokinės muzikos įžanga, sakyčiau menuetas, grakščiai įveda į graikų mitologijos atmosferą ir šokio žingsneliu vedžioja po Minotauro labirintą. Pagrindinė melodijos linija kad ir skleidžia Yes aromatą, primenantį The Ladders albumą, yra stipriai atmiešta pseudobaroku ir todėl atrodo lyg miražas. Nuo 3:17 - 4:50  įsiveržia konfliktinė frazė, įnešanti dramatiškumo, kurį numalšina užliūliuojanti įžangos melodija. Daina nesudėtinga, nepretenzinga, bet ir nestokojanti išradingumo, todėl nenuobodi. Pakartojau 3 kartus iš eilės.

Google vertėjo ir Sahjos vertimų variantai sutampa iki paskutinės raidės. Tos pačios klaidos ir neatitikimai, matyt nedaryta jokios redakcijos.

Makarevičiaus dainų tekstai giliai prasmingi ir poetiški, ir jaunimui, kuriam rusų kalba jau yra problematiška, gali būti sunkiau suprantami. Sahjos "pastangos" iš dalies sveikintinos, bet visgi norėtųsi tikros vertėjo interpretacijos.

TesseracT albumas War of Being ir Caligula's Horse Charcole Grace vienu metu buvo mane visiškai užvaldę.

Golemas šiame albume man vienvaldis lyderis ir nuolatinis galvos skausmas, kad mėgstamiausia daina niekaip nenori išduoti savo paslapties, kaip tas mistinis moliažmogis ir dar tai, kad perprodiusavimas joje pasiekęs maksimumą ir nuo to ausys kemšasi.

Vis tiek ši daina mano grojaraštyje sėkmingai konkuruoja su Paradise Lost, TesseracT ar Opeth auksiniu fondu.

Ir tikrai, pastebiu lietuviškas liaudiškas dermes Katarinos smuiko raudoje, o lietuviui vis tik labiau priimtinas šakos-virvės variantas

Tvyranti gotikinė atmosfera agresyviai plėšoma blekmetalio pliūpsnias. Gražu.

Aukštos kokybės simfoblekas, pompastiškas bet vietomis grakščiai atmosferinis. Agresyvus blekmetalis kaitaliojamas su orkestruotės bei chorinio dainavimo interliudais. Po perklausos išskyriau tris labiausiai patikusias kompozicijas - Ulvgjeld & Blodsodel, Shadows of a Thousand Perceptions  ir instrumentinę užsklandą Gjoll .

Apibendrinant, albumas pasisekęs, nenuobodus, gal kiek perteklinis, yra panašumų, suniveliuojančių kompozicijas į "kažkur jau girdėjau" lygmenį. 8.5 balai.

Signify mano pirmas, o gal antras įsigytas Porcupine Tree albumas. Žinau, kad Signify ir Deadwing į mano gyvenimą įsiveržė viesulu ir nušlavė visą kitą.  Kurį laiką buvau lyg apsėstas Porkupainais, norėjau susipirkti visą jų diskografiją, o tai buvo pakankamai sudėtinga. 2005-ais turgelių prekeiviai apie juos mažai kas žinojo, urmo bazėje Panevėžyje pavyko rasti kontaktų ir užsisakyti viską, ką jie gaus su PT ženklu. Rezultatas toks:

Porcupine Tree – up the downstair – 1993 Delerium

Porcupine Tree – The Sky Moves Sideways – 1995/2004 Delerium Remastered 1CD

Porcupine Tree – Signify – 1996 Delerium

Porcupine Tree -  insignificance + Lazarus (EP) – 1997 Delerium / 2005 LAVA

Porcupine Tree – Coma Divine (recorded live in Rome) – 1997 Delerium Records

Porcupine Tree – Lightbulb Sun – 2000 KScope / Snapper

Porcupine Tree – Metanoia – 2001 Delerium Records

Porcupine Tree – in absentia - 2002 LAVA

Porcupine Tree – out absentia – 2003 Not On Label

Porcupine Tree – Deadwing – 2005 LAVA

Porcupine Tree – nil recurring + futile (2EP) – 2007 Transmission / 2003 LAVA Rec.

Porcupine Tree – Fear Of A Blank Planet – 2007 Roadrunner/Atlantic.  

Taigi, 

Epitafija grupės draugui, išėjusiam iš gyvenimo su akmeniu po kaklu. 

Šiurpuliai po kūną, Viktorijos laikų atmosfera sukūriuojas aplinkui savo simbolika ir nuo to netekties skausmo pojūtis dar gylesnis. AFoS teatrališkumas ir priemonės išgauti šimtmečio senumo atmosferą` darosi vis rafinuotesnės ir subtilesnės. Monumentalus darbas - 10 balų.

Naujas Deep Purple singlas "Arrogant Boy" įrodo, jog amžius nėra kliūtis kūrybingumui, antras pavyzdys yra The Rolling Stones, irgi sužibėjęs su singlu "In the Stars".

Klavišininkas Don Airey trijuose paskutiniuose albumuose grojęs su Deep Purple man, (o gal tik man) atrodo labai artimai perteikia Džono Lordo grojimo braižą. Kaip pavyzdys - kompozicija "And the Address" iš albumo Whoosh!, pergrotas senų seniausias DP instrumentalas, berods 1968?

Visas grožis yra tos 5 min. improvizacijos, o ypač Veino Šorterio saksofono dalis.

Keista, kad pilna kompozicija yra kaip bonus track albumui.

Jo, geras, nesu net vertinęs. Man galvoje skamba tik Stars on 45 koliažo fragmentas, palikęs tikrai gerų emocijų. Originalas kažkodėl siejasi su Miko ir Lady Gaga  kiek lėtesnio tempo koncertiniu variantu, bei liūdnai pagarsėjusiu TRS koncertu tuo pavadinimu Altamonte.

Vis tik numero uno man yra Angie ar funky etalonas Hot Stuff.

"Vėl gegužio žiedai" kur kas priimtinesnis šlageris ir techniškai subtilesnis. Country stilius turi begalybę superinių dermių ir ėjimų bei tekstų, bet tokios chaltūros seniai begirdėjau.

Prasčiausias Santanos etapas man yra nuo Zebop! 1981 iki 1985 Beyond Appearances. Kaip pasakytų Silentist -"visiškas pravalas". Bet vėliau susigrąžinu sau grupę su  trimis albumais "close to the edge"  - Spirits Dancing in the Flesh , Supernatural ir Santana IV,  kurie man stojo  grata 70 dešimtmečio etalonų - Amigos, Festival, o ypač Moonflower. 

Santana forewer - žaibas trenkė , kai išgirdau Se a Cabó ir  Black Magic Woman per mokyklos šimtadienį.

A FoS pastebimai pasikeitė - nieko netikėto, vis tik 8 metų tarpas skiria du paskutinius albumus. Ponas Prakeiksmas nebe toks pagiežingas, jo deklamacinis vokalizas nusistovėjo labiau ties patoso  žyme, jau nebe tokie apsėsto pamokslininko išpuoliai. Vietomis ir visai lyrinis skaitovas. O štai Keitės Stoun smuikui atseikėta visai padori scena, nors jos vokalo sąskaita. 

Tik pradėjau gilintis į naują medžiagą, ko gero rasiu ir daugiau poslinkių.

Therion choro spalvos prie Draconian gotikos magijos nepaprastai dera. Kone katedros atmosfera. Lizos švelnus balselis sutaurina Danieliaus šiurkštų proveržį.