Alvydas1

Sunkiai paklausomas albumas, išskyrus interliudijas ir dainas The Gataway for Knowledge, bei (Walking) the Path to Certainty. Niekaip neišlaikau dėmesio iki galo daug pasikartojimų ir Savos Betinio vokalo, kuris jau ima erzinti savo užakcentuotomis frazių galūnėmis "au" arba "ai", nepaisant to, kad žodžio baigiamasis skiemuo visai kitoks. Tiesiog jam atrodo, kad taip išraiškingiau. Meshuggah irgi tuo piktnaudžiauja, tačiau ne iki tokio laipsnio. 

Iš anksto buvo paskelbta, kad dalyvaus Atheist vokalistas Kelis Šaferis ir bus švaraus vokalo, bet tikrovėje  Šaferis pasirodė tik dainoje "The Gateway to Knowledge", o švaraus vokalo tik nuotrupos. Taip pat dingo technical metal dedamoji.

Kol kas silpniausias grupės albumas.

Reikia išgirsti kontrapunktinį dainavimą, Gentle Giant vertos pastangos. Jau nekalbu apie klavišininko darbą - Džordano Rudesso lygio.

Pastebiu nemažai panašumų į Styx, ypač vokalinėse dalyse. Po ilgos pertraukos Daktaras Spokas vėl su mumis ir progresyvaus roko gerbėjams dovanoja patentuotą kokybę.

"Kol mus užpursks su šlanga" - labai jau nelietuviškai skamba.

„Ji trenkia į tavo nosį“?  Pirma mintis - smarvė?, bet faktiškai čia kalbama apie gaisrinės ugnies gesinimo žarną, kokiomis buvo išvaikomos juodaodžių amerikiečių demonstracijos.

Tik saugok savo nosį.

Jie sako, kad grindų akmenyje ???

Tekste: “Just keep yer nose to the grindstone” - pažodžiui: "nepakelk nosies nuo girnų" perkeltine prasme reiškia - "dirbk sunkų darbą ir nepurkštauk."

"kol mano Fro bus pilnai išaugus" ?? - Būtų neprošal paaiškinti, kas ta Fro ir, kada ji "pilnai" išauga.

Frenkas turi omeny A/fro stiliaus šukuoseną, aš manau Andželos Deivis tipo smulkių garbanų gaublį.

"išmesiu savo Doo-Rag namuose" - Frenkas užakcentuoja šukuoseną ir galvos apdangalą duragą (šilkinė tampri kepuraitė, kažkas panašaus į škotišką beretę}, kaip standartinius afroamerikiečių identiteto simbolius -. Atsisakius jų ir nuvykus į Beverlį Hilsą vartyti fanerinių ar plastmasinių žokėjų (iškirtinai juodukų) bataodžių turtuolių kiemų pievelėse reikštų pilietinę protesto akciją prieš rasinę diskriminaciją.

Pradžia primena Led Zeppelinų dainą In the Light, vėliau psichdelinio roko.- sludge presas su Bjorkiško vokalu. Galinis rezultatas super duper efektingas. 

Maąiau Gaupa Mystic festivalyje, labai neprasta grupė.

Avangardas, jei apibendrintume.

Dar niekieno nesiūlyta dienos dainai. 

Mano pirmoji išgirsta Uriah Heep plokštelė, tad ši daina būtent pirmi UH garsai, pasiekę mano ausis. 

Man visad patiko Gleno Hjuzo vokalas. Retas atvejis, kada jis gavo pagrindinio vokalo rolę DP albume, beje, jis dainos bendraautorius.

Pastoralinė džiugi daina, puikiausiai tiktų Velykų progai. Mane papirko tie varpai, kviečiantys atgimti.

Netikėtai gyvesnio tempo daina, beveik pop kategorijos. Vokoderizuoto balso įžangą keičia melodingas trumpas posmas. Ši daina išskirtinė albume būtent žaismingais trumpais posmas - priedainis servais, lyg tenise. Graži melodija dėl to nenutrūksta, ji tampa lengvai įsimenama Muzika nuteikia nerūpestingai nuotaikai, nors giliau pasiknisus atrodo didelio džiaugsmo ji nespinduliuoja,  likus pusei minutės iki pabaigos Gazpacho tampa savimi ir vėl nugrimzta į melancholišką apmąstymo atmosferą. "Moneta, mesta į fontaną, veda į sėkmę, o prispaudusi vokus - į anapilį. Gyvenimas - ruletė, gali pastatyti ne ant to skaičiaus.

Tikėjausi ir sulaukiau sprogimo 4-tame posme. Einaras ilgai vedžiojo ties riba, kol galiausia kirto kozeriniu tūzu savo firminėmis "kopečiomis" ant vieno skiemens "laaaaaaa-iflong laiv". Labai efektinga ir jam būdinga emfazė.

pH 7 - neutralus rūgštingumas, o Piteris Hamilis septyniasdešimtųjų pabaigoje man kaip koks acid art nešėjas muzikoje. Misteris X (ne operetės herojus) turi fortepioninę  loop frazę, kuri didesnę dainos dalį išlieka nekintanti ir veikia kaip rišamoji  gana laisvo iki chaotiško muzikavimo konstanta, beje, kiek varijuojančio tempo . Nuo 2:50 toji frazė jau skamba kitoje tonacijoje, bet jos paskirtis išlieka ta pati - tai ašis, apie kurią sukasi kosminės Hamilio skeveldros, paranojiškos baimės dėl žmonijos išlikimo kataklizmo akivaizdoje.

Po pirmos perklausos vertinau 9, bet pragrojęs daugiau kartų ir perskaitęs tekstą linkęs vertinti aukščiausiu balu. Priedainis mažai skiriasi nuo posmų, tačiau užakcentuota frazė "your empathy is the enemy" man daro stiprų įspūdį kartu su tuoj pat sekančia garsesniu sunkiu gitarinių rifų lavina. Pati daina nėra komfortiška klausimui, verčia pastatyti ausis ir gaudyti nerimą keliančius signalus, kad kažkas čia ne taip, kad reikia būti budriam, kad nebūtų per vėlu.

Mano pirma pažintis su Adele. Iki tol galvojau, kad čia Momsen iš Pretty Reckles.🤭

Seniai tokia gerą dainą begirdėjau pastaruosiuose Megadeth albumuose. Deivas vėl lyg suslėgtas garas grasinasi tuoj tuoj pratrukti košdamas kaip įprastai pro sukastus dantis. Grėsmę spinduliuoja pati muzika, vien pirma minutė pateikia visą paletę spalvų, kuriomis piešią asmenybės ties lūžio riba paveikslą. Klipas dainai efektingas, su siaubo elementais ir su laiminga pabaiga. Naujas suomių gitaristas, grojęs melodingą mirtmetalį ir power metalą sėkmingai perėmė thrash'o estafetę. Įspūdingi būgnai, ypač įžangoje, beje, sugrįžo bosistas, 15 metų grojęs kitur ir sulipdė ritminę sekciją, kalančią lyg pneumatinis kūjis. Stengiasi Deivas savo "gulbės giesmei", nori į vynuogynus įžengti su aplombu.

Trumpai-drūtai. Velniškai efektingas sulėtinimas pabaigoje.

Metallica formulė su specifiniu Čako Bilio vokalu, švelnesniu abiejų gitarų darbu ir daugiau erdvinio garso. Pati pradžia iki vokalo nuskambėjo kaip iš Dio albumo Strangeways. 

Testament yra vienas iš banginių ant kurio stovi thrash fundamentas, tikrai verti to titulo. Asmeniškai mano pražiūrėta pro pirštus grupė,  pažintis vis nukeliama vėlesniam laikui. Tik du albumus esu išgvildenęs smulkmeniškai ir esu jais patenkintas ( The Gathering ir The Brotherhood of the Snake).

Skirsiu daugiau dėmesio šiam albumui, gal kiek kompensuosiu skolą.

O man jaučiasi Camel dvasia, prasismelkianti pro space klodus,

Šiek tiek panašu į INXS, geriausia daina šiame albume.

Esu visiškai neobjektyvus, tiesiog nuneštas emocijų. Tokius naujai senoviškus dar iki Draconian Times laikotarpio Paradaisus myliu be jokio paaiškinimo.

Kad ir kaip mėgčiau NIN, tai nėra tai, kas juos darė išskirtiniais, kokie jie buvo 1999-ais. Taigi, apleidžiu jus Top 40.  Bet tikiu, dar patirsiu Reznorišką šoko terapiją.

Šitą straipsnį skaičiau portale "Hardrock.lt. Bet man rodos jis atleliavo iš žurnalo Nemunas. Kaip ten bebūtų, straipsnis nesausas ir informatyvus.

Man didžiulė naujiena, kad Acid Death po 6 metų pertraukos pagaliau išleis naują albumą. O visų džiugiausia tai, kad grupei talkina du ypatingi svečiai. Vokalistas Kelly Shaefer iš Atheist ir gitaristas James Murphy grojęs pas Death, Obituary ir Testament. Bus ir švaraus vokalo, kurį suteiks Dimosthenis Kostopoulos. Gal taip grupė pralauš vartus už kurių jų laukia nesulaukia šlovė ir pripažinimas. Vokalas grupėje buvo silpniausia grandis.

Bent aš jiems to linkiu iš visos širdies. Kiek gi galima, jau pensija ant nosies, o jie dar niekur be Graikijos nežinomi.

Man patinka barokinis grupės skambesys instrumentaluose. o ypač dainoje The Sentimental Chain. O In Every Garden man albumo viena geriausių dainų.

Iš Spotify albumas išimtas. Gerai, kad dar yra youtube, beje didžiąją dalį dainų ten galima rasti koncertiniame atlikime ir dar neprastos kokybės.

Albumas labai skyriasi nuo paskutinio echolyn albumo.

Pirmas ir kol kas vienintelis grupės albumas, kurį išklausiau taip nuodugniai, vietomis pakartodamas iš naujo itin kontraversiškus epizodus. Susidariau nuomonę, kad grupė groja eklektišką, sudėtingą muziką. Muzikantai yra įgudę savo instrumentų meistrai, gebantis juos apjungti netikėtais kompoziciniais sprendimais. Kontrastas vyrauja visame kame, pradedant nuotaikų kata, baigiant stiliaus posūkiais. BtBaM grupė nepelnytai atsainiai pražiūrėta pro pirštus.  Albumas įdomus, taip labai savotiškas, bet klausiausi mėgaudamasis.

Titulinė daina išsiskiria iš viso albumo kaip beveik nepretenzinga pop daina. Melodinga, turinti gitarai vieną kitą epizodą. Klausausi ir negaliu atsipalaiduoti, laukiu velniuko iš tabokinės ir... nieko, viskas tvarkinga, dailu, net šiek tiek apmaudu.

Palyginus lėtesnis gabalas. Įdomus savo struktūra - techninis brutalumas nutraukiamas melodingo kabaretinio intarpo, kurį drumsčia mikroskopiniai, lyg 25 kadras, agresyvumo blyksniai. Toliau jau muzika krypsta džiazo vagon su grėsmingu ir vėl žaismingu vokalais, o į pabaigą po 7 min. iš viso išsikvepia ir palieka kaukšintį fortepijoną švelniai bumbsinčio boso draugijoje, kurią netrukus papildo iš pradžių melodingas vokalas, bet ilgainiui tampantis paranojišku. Tikras durdomas. Smagu stebėti iš šalies. Man patiko. 9 balai.

O čia kas? Visai kaip Shining "blackjazz" pramaišiui su NIN. Laisvas ritmas, pribloškiantis vokalas. Frazė "All rise!" skamba vos ne kaip Sieg Heil, po kurios atsiranda ramios elektroninės muzikos sala. Pailsėjai? Užteks, grįžkim prie brutalaus Dievo teroro. Bet vėlgi, viskas urmu užgniaužiama ir užbaigiama foniniu ambientu. Jei trokštate netvarkos, God Terror jums tai garantuos. 

Net ir nežinau, kaip vertinti. Ir įdomu, ir suglumęs, ir neapsisprendęs. Gal vėliau.

Bosinė gitara bumbsi funky ritmą, o solinė - paberia žaismingus arpeggio. Bet tuo neapsiribuojama, karts nuo karto jas užneša į džiazo pievas. Vokalas plėšomas tarp malonaus džiazo ir progresyvaus metalo agresyvių formų. Sakytum, kažkoks kratinys, bet visumoje sugula visa tai į lentynas ir kiek atsitraukęs pamatai savotišką dermę ir žavesį.