Alvydas1

Visai kaip  Marius Čepulis, su tokia pat kriminalisto įžvalgumo akimi stebinti aplinką. Vaizdinga kalba ir žurnalistinis įvykio pateikimas rodo Viltės pomėgį literatūrai. Buvo malonu ir įdomu skaityti.

Nenustebčiau, jei tas plunksnos giminaitis  buvo Juozas Požėra.

Benua-Žeraras Mystery vokalistas balso tembru turi panašumo į Džoną Andersoną. Oliveris  Veikmanas grojimo maniera stipriai kopijuoja tėvą – su pertekliu naudoja triolės puošmenoms. Skvairo bosas atpažįstamai sodrus, ypač nuo 10:05.  Iki atkarpos 3:40 niekuo gyvu nepagalvočiau, kad tai Yes beveik senu  sąstatu.  Dainos muziką parašė Oliveris Veikmanas, todėl ją greičiau prigretinčiau prie Riko  Veikmano to meto diskografijos. Antroje dainos pusėje jaučiasi sąsajos su albumu Fly fron Here (vokaline dalis, kur pagrindiniam balsui pritaria likę trys). Nieko keisto, nes daina ir buvo jam parašyta, tik buvo atmesta. Pernai žiemą daug klausiau to albumo, lyginau Trevoro Horno ir Benua Deivido variantus, tad man Words On A Page artimiausia ano albumo užsklandinei kompozicijai Into the Storm. O Fly from Here savo prigimtimi, kad ir netiesiogiai, bet apčiuopiamai, turi ryšio su albumu Drama. Štai kokia gaunasi genealogija.

Words On A Page lyg paralelinio pasaulio Yes atspaudas, mistinis ir efemeriškas. Dainos moto - Travel within the written word labai atitinka būseną, kurioje atsidūrė klausytojas.

Jo. Man akyse stoja vaizdas: marjačiai groja kokio Mačetės laidotuvėse.

Reikia išklausyti iki galo, kad pervertų kiaurai.

Vietomis, ypač ambientinėse vietose, skamba visai kaip Pink Floyd. Mano pirma perklausa. Esu klausęs Wet Dreams, kiek atsimenu, nebuvau sužavėtas, praeinantis albumas. Šitas turi gerų gitaros solo, ir Šined'os pavargęs balsas įsipaišo į depresyvią nuotaiką. Beje, albumo koncepciją yra depresijos tema, Riko žmona tuo metu kentėjo nuo šios ligos. Albumas tikrai nepakels nuotaikos, bet tinkamas patirti katarsį. 9 - balai.

Viena populiariausių Testament dainų, gal todėl, kad turi aptakių asociacijų su Metallica  Master of Puppets?

Po nesuskaičiuojamų perklausų apsistojau prie minties, kad albumas Ascension tęsia trijų paskutinių grupės darbų pradėtą kryptį, t.y. daro reveransą gotikai, kaip albume Obsidian, ir tuo pačiu nepamiršo susigrąžintų death/doom šaknų su albumu The Plague Within, o taipogi spalvas patamsina pilkomis doom spalvomis lyg iš Medusa. Daina Salvation skamba kaip laidotuvių procesija, pati depresyviausia albumo daina, ir yra albumo Ascension kvintesencija. Doom metal  smogas tvyroja virš Diliuvium, o ryškiausios gothic apraiškos randasi dainose Lay A Wreath Upon The World, The Precipice,  kuri dar ir ypač melancholiška ir Tyrants Serenad , kur pasijaučia Peter Steele gotiškumas.

Death metalo dedamoji kiek mažesnė, nes šią dozę stipriai atskiedžia atmosferinis kompozicijų pateikimas, kur įžangoms ar užsklandoms panaudojami styginiai arba akustiniai instrumentai. Silence Like a Grave yra Icon arba Draconian Times formato kompozicija, kur tamsi šiurkšti muzika mainosi su grakščiu melodingumu ir puikia gitaros solo partija. Nenuostabu, kad labiausiai pamėgta Spotify klausytojų.

Dainoje Savage Days galima rasti  paralelių net su albumu One Second.

Apibendrinant albumą, Ascension yra pasisekęs ir įdomus, bet kažko naujo, nebūdingo Paradise Lost muzikai nepridėjęs darbas. Kas liečia albumo tematiką: „Žmonės turėtų tikėtis, kad tapsime dar nelaimingesni“, – juokauja grupės lyderis Nickas Holmesas, paklaustas, ko gerbėjai gali tikėtis iš „PARADISE LOST“ 2025 m. Jau aiškindamas albumo pavadinimą ir dainų žodžius pademonstravo, kad jie išlieka savo meno meistrais, kuomet reikia įgyvendinti tokius dalykus. „Albumo pavadinimas kilo iš tikėjimo, jog pateksime į geresnę vietą, tai fantastinis „dangun ėmimo“ aktas ir su tuo susiję reikalavimai“, – aiškina jis. „Realiame gyvenime žmonės dažnai nuo pat gimimo stengiasi patekti į geresnę vietą, stengiasi būti geresniais žmonėmis, nepaisydami to, kad vienintelis atlygis yra mirtis.“

Daina kaip dvi monetos pusės. Antra dainos pusė po eilutės "Sirens from a better day" išplaukia į plačius vandenis. Pralaužia bukai užsispyrusį daužimąsi kakta į sieną pirmos dalies bedlame. ("And the Worms ates into his mind" - Pink Foyd  Siena.) Grego gitara atranda melodingesnių pasažų, iš čia kyla dramatizmas - skausmingas Niko "Regret will enslave" pulsuoja psichinių kančių draskomos sielos SOS signalus. 

Labai patinka antroji pusė, bet be pirmos neišryškėtų antrosios grožis.

Vakar pirmą kartą išgirdau, bent jau pastebėjau, kad man ji negirdėta. Bonus track prie WarChild 2022 remaster'yje, o konkrečiau 1977 rinktiniame Best of J.T. vol 2. Nesuprantu, kaip tai nutiko, kad tos dainos nėra 20 yers of J.T., kur jau surinktos visos į albumus nepatekusios dainos.

Laiko mašina tiksliai į 1973-4 - us, Ienas Andersonas groja saksofonu, kaip albume A Passion Play, kažkas tampo akordeoną (Piano Accordion – John Evan).

Žaisminga, kiek sarkastiška daina, būtų puikiausiai tikusi WarCild albumui, tiek skambesiu, tiek tema. Net išbrokuotos dainos dabartinėje perspektyvoje skamba solidžiai.

Šlovės Alėja

Stokit į gretas, dailios panelės, už ginklų ir į šou kvot ėjot.

Tavo vardą iškelsime šviesti, išstatysim tave Šlovės Alėjoj

Nori tapti amžiaus žvaigžde, kad naktį kelią sau pasišviestum?

Gal grožio karaliene buvai su veide įstrigusia skaisčia šypsena?

Jos ateina ir nueina Šlovės  Alėja

Sena istorija, šou irgi neatjaunėjo.

O, sveiki ponai, baiminuosi, kad į jus esu panašus

Tie patys mokyklos kaklaryšiai, nors avime skirtingus batus

Kaip jums pavyko tapti kuo esat?

Ar su vaikais sies kaltės ryšiai?

Ar laiką eikvoti vertėjo,

Kad vardus iškaltų Šlovės Alėjoj?

Ten, Šlovės Alėjoj

Sena istorija, šou irgi neatjaunėjo.

Aistrų Drama - 9 epizodas

Pasprukimas nuo Liuciferio

Nuo Liuciferio ledinio sprunku.

Oi, oi, vyrukas įvarantis baimės!

Baisi klaida! Aš niekada nė plunksnos neimčiau iš jo pagalvės.

Štai kur bėda visa: nei geras esu, nei blogas.

Atsisakyčiau nimbo dėl ragų, ragų dėl skrybėlės – dėvėjau ją progai.

Aš tik kvėpuoju. Ant lubų gyvybė tikroji.

Įmigusios musės ten ramumoj tupi.

Išsukčiau dešinę ranką sau,

kad tik atgaut galėčiau porą ar trejetą nykių,

anų dienikių iš senų dienų aruodo.

Mielai būčiau šuva, aplojantis ne tą ir vėlei.

Išgelbėtas kiekvienas, kape mūsų dienos

Susitiksim popietinei arbatėlei.

Metas jau nubudimui – bufetininkė užplikino

arbatą ir naują duoną užsiėmė kept.

Paimkit mane pusė nė kiek – delsti laiko neliko.

Traukinys bus tuojau, kuriuo atvykau.

Perone seni mano batai atlikę.

Stoties viršininkas varpelį skardena.

Aidi švilpukai, vėliavėlės plazdena.

Pamėgti mažmožiai ūpą pakylėja (bent jau turėjo).

Už šiltą sutikimą jums dėkui.

Pasilikčiau, bet ką tik sparnai man nukrito

Kvailas Kaip Bato Aulas  - 4 epizodas

Aš atėjau iš aukštesnės klasės gydyti pagedimo jūsų.

Mano tėvas buvo valdžios žmogus, kuriam visi pakluso.

Nagi, nusikaltėliai, šen!

Paauklėsiu jus visus, kaip kad auklėjau savo senį,

nes dvidešimties per vėlu bus.

Jūsų duona ir vanduo jau šąla.

Jūsų plaukai tvarkingai labai trumpi.

Aš teisiu jus visus ir, po paraliais, esu tikras manęs neteis kiti.

Jei tą dainą atliktų Smokie, 78-ais, būtų buvęs hitas.

Nusikopinau sau, kad turėčiau po ranka. Kiek daug protingų įžvalgų, kad ir „Pats sunkiausias dalykas – sprendimas veikti. Visa kita tėra atkaklumas.“ (Amelia Earhart). taikau sau.

Ačiū, Sahja.

Green Carnation - A Dark Poem, Pt. I: The Shores of Melancholia

Pirma trilogijos dalis – Melancholijos krantai apibrėžia, kad muzika turėtų būti rami, svajinga ir nostalgiška. Žinoma, lėto ar vidutinio tempo. Patikrinau praktikoje.

As Silence Took You atitinka tuos kriterijus. Daina be ilgesnio įstojimo pademonstruoja savo karūną – 8 taktų gitarinį deimantą. Tada ramiai, pasakotojo tonu brandinama situacija, kada melodijos linija prieis ribą „the silence took you“ – ir bam – karūnos deimantas. Tiesa, 4 min. gitaros kažko subruzdo,  bet netruko išsiliginti lėtėdamos ir gavusios vokalo palaikymą. Tai truko porą min. Pabaiga – pradžios atkartojimas, be didesnių nukrypimų.

In Your Paradise – situacija labai panaši, tik tempas kiek greitesnis ir deimantas mažiau karatų. Ir čia yra per vidurį instrumentinis atsilenkimas, šalutinė tema, kurią pradėjo fleita – vokalas – gitaros - 3:30 į kovą stojo mušamųjų  baterija sukeldama dramatizmo apogėjų.  Pabaiga - moduliuota pradžia ir neregėto grožio užsklanda.Me, My Enemy prasidėjo bosinės gitaros linija sintezatoriaus fone. Kiek vėliau prisidėjo gitara – ilgesinga lėta melodija, kurią pratęsė Kjetil Nordhus hipnotizuojantis vokalas. Štai šiai dainai melancholijos etiketė nebūtų akibrokštas. Priedainis, iš kurio tikėjausi karūnos, parodė skeptrą, mėtomą iš rankos į ranką. Dainos stiprioji dalis yra posmas, o antras posmas turi dar ir moduliaciją, po kurios rauda gitara.  Tokia nuotaika nesikeičia iki galo.

 The Slave That You Are – karštas dušas. Ojojoj kad nuplikino grynas blekas. Dabar priedainis kaip losjonas nuo nudegimo. Vėl per vidurį šalutinė tema – apyšvelniai skanduojama grėsmingų gitarų rezgamame tinkle. Paskui dar kitas fantasmagorinis nukrypimas, tikras progmuzikos delikatesas. Pabaigai grįžta blekas su dar didesne euforija. Nurovė stogą, geriausia albumo daina. Gal ji čia tikrai ne vietoje, bet kaip individas – nepakartojamas.

The Shores of Melancholia – štai ji albumo terminė daina. Viskas pagal aukščiau pateiktą apibrėžimą. Laukiam deimanto, o juo tampa eilutė „the life out of summer and hope torn asunder“, bet tai jau Swarovski. Melodingumas žiauriai viliojantis, seku paskui menkiausią jos vingį, posmas ir priedainis neturi labai jau apibrėžtų kontūrų. Per vidurį tradiciškai instrumentalo benefisas (net labai neprastas), po jo sauja Swarovski ir pabaiga pakylėtai jausminga. Ir šita daina įsirango į 10-tuką.

 Too Close to the Flame – ilgiausia albumo daina prasideda kapotu ritmu be melodingumo, kuris vešėjo kitose 4 kompozicijose. Muzikinė tema neįtraukia, gal patrauks poezija? Nenusisekusių santykių analizė, būsena, po skyrybų, kai niekas jau negali paguosti... Nebanaliai, nesaldžiai, neįkyriai, nenuobodžiai, ko negaliu pasakyti apie muzikinę dainos pusę. 7.5.

Albumas gal ir ne bomba, bet driokstelėjo. Ilgai jo atgarsiai išsilaikė atmintyje, be pakartotino pragrojimo, iki metinio topo rinkimo. 6 dainos, galvojau ep-as, o čia pilnakraujis albumas. Nenuvylė Green Carnation, kaip ir tikėjausi.

Lacuna Coil - Sleepless Empire matyt turėjo užduotį apjungti senąjį grupės gotikinio metalo skambesį, koks buvo Comalie albume, su šiuolaikiniu skambesiu jų 22-tųjų albume „Black Anima“. Spėju, kad perrašant „Comalies XX“, kur Andrea Ferro jau groulina, buvo tam padėti pamatai. Kitas klausymas, ar tas pavyko.

Ką gi, „Nesnaudžianti Imperija“ pateisina tokį pavadinimą“, Lacuna Coil nemiega ant laurų, nors jau gerokai padžiūvusių, albume sena ir nauja nesusipjovė, nenuskambėjo dirbtinai ar kvailai. Nu metal inkorporavimas albume „Karmakode“ buvo žingsnis suspėti su laiku. Dabar nu metalas progresavo (progresavo?) į populiarųjį metalcorą Sleepless Empare albume ir man geriausias to pavyzdys lipnioji "Hosting the Shadow". Pastebiu prodiusavimo žygius diegiant sintezatorius ir klavišinius kaip spalvų tirštiklius. Kristinos vokalas skamba, nesijaučia kad blėstų, nors kažkur skaičiau, kad jis po truputi sėda nuo albumo Delirium. Bent aš to nejaučiu. Kaip pavyzdys Kristinos balso skambumui vertinti dainos I Wish You Were Dead , In Nomine Patris arba Never Dawn.

Atskyrai paminėtinas „In Nomine Patris“ dėl įspūdingo gitaros solo (3:30), beje, visa daina gera ir nenuobodi. Pradžia ir pabaiga prasideda lyg iš tolumos atskriejančios pagoniškos apeigos. „I Wish You Were Dead“ mano ausiai nuskambėjo sakytum rusiškos roko grupės šlageris. Trys paplojimai, trys patrepsėjimai - ne mano skonio. „Hosting the Shadow“ gavosi radio friendly skambesio gerąja prasme, grupė neriasi iš kailio kuo labiau sublizgėti, plius nupoliruotas garso suvedimas, nepaliekant jokių aštrių kampų. „Sleepless Empire“ ir „Sleep Paralysis“ – tai kūriniai, kurie puikiausiai pritaptų tiek iki Karmakode laikotarpiui, tiek Black Anima albumui, nes čia gausų puikių rifų ir melodijos kabliukų, kokiais puikuojasi to etapo Lacuna Coil muzika. Tuo tarpu „Never Dawn“ – kūrinys, kuris man nuo pirmos perklausos tiesiog smogė į smilkinį. Pačioj pradžioj Kristinos „run“, lyg gąsdinantis „būū“ , o jau tada pasileidžiama tekinom kuris kurį sugaus: Andrea gąsdina riaumodamas, Kristina skausmingai užlaužtu  balsu „Ignite the fire in your heart ... Never Dawn“. Albumo puošmena. Tačiau pasirinkau dainos topui „Oxygen“ dėl šviežio požiūrio į tamsos ir šviesos vokalinę priešpriešą, kuri tiesiog teatrališkai surežisuota, ir tai man labai imponavo.

Kaip vertinti albumą?  Norint likti objektyviam, reikia išklausyti bet du albumus grupės milestones.  Perbėgau greitomis Black Anima ir  Karmakode – kur dėti albumą? Dedu greta pastarojo, tai reiškia, kad labiau grįžta prie šaknų, nei tampama dar viena metalcoro grupe. Su tuo ir sveikinu.

Prisiminiau, kas panašius landšaftus kuria, tai italai Nosound. Tokios dainos kaip Sol29 arba In Celebration of Life.

Atgal į 90-ųjų alternatyvaus roko klestėjimo laiką. O.R.k. - Firehose Of Falsehoods  savo stilistika daug kur panašus į „Soundgarden“ ar „Stone Temple Pilots“ kultinius albumus.

O.R.k. alternatyvaus roko stilius turi savo formulę, tai pasunkinti funky tipo rifai priedainiuose, o posmuose kuriama švelni prislopinta atmosfera. Aštresnėse dalyse O.R.k. vokalisto Lorenzo Fornasari šiurkštus,  energingas vokalas suskamba visai kaip Chriso Cornello.

„Blast of Silence“ po santūraus posmo  a la The Pinapple Thief smogia priedainiu iš sunkaus metalo su galingu rifu, šiurkščiu vokalu ir gitaromis - alternatyvios lavos srautas. Stipri albumo pradžia. „Hello Mother“ – puškuojantis bosas, vokalas nuo apsvaigusio niurzgėjimo šokčiojantis į maištingą protesto šūksnį tarp kurių trumpai pasigirsta Alice In Chains būdingas „eeeau“. Po to kažkodėl krentama į duobę. Nesupratau dainos tikslo. „The Other Side“ – nervinga įžanga, tada atmosferinis epizodas (labai gražus), už jo chaotiškas kiek psichodelinis be melodijos alternatyvaus roko/hard roko koliažas.  Būtų visai nieko kūrinys, jei turėtų šiokį tokį stuburą. „16,000 Days“ – atsargi krištolinė įžanga ir elegantiškas Lorenso (Lefo) išdainavimas paskiemeniui „nuosavu“ balsu. Per vidurį daina turi nuostabų instrumentalą, į pabaigą  progresyvaus roko perliukas – priedainis kur vokalui antrina jo paties chaotiškos skeveldros. Anksčiau nepastebėtas dainos konstrukcijos išmąstytas subtilumas. O jau tas pabaigoje fade out „Just afraid to fall asleep“.  Viena gražiausių dainų. „PUTFP“ vėl energinga metalo/roko energija pakaitom su melodingu posūkiu (panašių triukų girdėjau Gleno Hughes naujame albume). Intarpuose prasimuša progresyvus rokas su įsimintina, netikėta melodija, kuri užvaldo visą dėmesį. Antra daina verta 10 , ją pasirinkau atstovauti albumą. „Seven Arms“ – tai southern rock kūrinys su keistu vokaliniu sprendimu pradžioje, vėliau išbujojančio iki Roberto Planto aimanų „Led Zeppelin“ stiliumi. Keistas hibridas, turint omeny, kad jame dar jaučiasi modernizmo grūdas. „Beyond Reach“  niūrios nuotaikos, melancholiška Stingo stiliumi atlikta daina. Ekspresyvesnėse vietose atgaunanti savąjį  nuosavą veidą. „Mask Becomes The Face“  įžanga širdies ritmo mušamieji su hipnotizuojančiu Lefo balsu lėtai nepastebimai išauga į vieną įsimintiniausių albumo momentų (pirmos dvi priedainio eilutės). Dar šioje dainoje pasireiškia Porcupine Tree gitaristas John‘as Wesley  su labai gražiu solo, kurį vainikuoja Lefas vokalizu a la Great Gig in the Sky. Dar vienas 10-ukas. „Dive In“ visai kitokio plauko kompozicija. Tai landšafto kūrimas erdviniais potėpiais iš lėto ritmo, dream/lofi vokalo ir nutolusio trimito. Viskas tingiai rutuliuojasi čia priaugdamas sluoksnių, tai vėl juos prarasdamas. Atrodo kad jau nieko ekstremalaus nenutiks, bet ne, atsiranda sinkopuoto ritmo alternatyvaus roko intarpas, kuriam užgesus visą erdvę užvaldo melancholiškas  ambientas iš Lefo dausose plevenančio balso ir dar toliau nusidanginusio trimito. Prisipažinsiu, ta vieta mane užburia iki transo. Tai ilgas, įtraukiantis kūrinys, net jei viskas vyksta labai lėtai, bet albumo užsklandai tobulas. Dabar jau gailiuosi, kad albumui skiriau 10 vietą pagrindiniame tope. Matyt tokia naujoko dalia, užleisti vietą grandams.

Rekomenduoju The Pineapple Thief, Soundgarden, Alice in Chains, Stone Temple Pilots, Pain of Salvation, Porcupine Tree gerbėjams ir ne tik jiems - visiems.

Glenn Hughes – Chosen nėra koks rinktinis albumas, tai naujas solinis darbas. Gleno balsas neprarado savo jėgos ir skambesio. Skamba lyg iš Trapeze laikų. Muzika -  sunkusis rokas Led Zeppelin, Deep Purple (Come Taste the Band), Tony Iommy skalėje. Nepamirštamas vokalisto stilius, kuriam jis lieka ištikimas velniažin kiek metų. Nesunkiai ji atpažįstu: sunkūs drambloti rifai (the Lost Parade, Hot Damn Thing) kuriuos antrina bliuzo stiliumi aukštas skambus Hjuzo vokalas. Led Zeppeliniškas rifas puošia Black Cat Moan. Titulinė daina Chosen mintis grąžina į Deep Purple Caverdale laikotarpį, o Come and Go yra bene švelniausia ramiausia daina albume, pirma minutė man priminė Dream Theater  Illumination Theory epizodą 15:53 18:00 – nostalgiška vizija.

Mano mėgstamiausios dainos yra: Voice In My Head,  My Alibi, Heal,  o labiausiai The Lost Parade.

Mano manymu tai geriausias Gleno Hjuzo solinis albumas iš tų, kuriuos esu perklausęs.

Motorpshycho – Motorpsycho albumą perklausiau ištisai ir paskyrai, tačiau nepasižymėjau nė vienos dainos. Kažkas nesuveikė, ko gero nepateisino lūkesčių, kaip ir pernai, o lūkesčių tikrai turėjau po albumo Yay. Tiesa, Motorpsycho vis tik labiau patiko nei Neigh!!

Neatsikratau jausmo, kad Karaliaus Gizzardo šmėkla vaikščioja greta. Lucifer, Bringer of Light  ir King Gizzard & The Lizard Wizard – Rattlesnake. Skaičiau keletą recenzijų progarchive, vertinančių 5 žvaigždutėmis, ten minima Amon Duul ir krautroko įtaka, o tarp silpniausių dainų paminėtos Kip Satie ir  Bed of Roses.

Reikės žvilgterėti į Amon Duul topą ir pačiam įsitikinti. Kip Satie man kaip tik paliko įspūdį, nes visiškai iškrenta iš albumo konteksto.  Instrumentinis Satie portretas labai pavykęs ir jis kaip šaltas dušas. Bed of Roses man iliustruoja narkoleptinę būseną – glebi kompozicija Motorpsycho standartais. Išgirtasis Stanley (Tonight's the Night) nesužavėjo, man praslydo kaip eilinė  lengva popsinė daina, ir tiek. Epinis 21 min. Neotzar savo apimtyje turi įkvėpimą sužadinančių momentų, bet jie skandinami nesibaigiančiame progjam sūkuryje.

Albumas gavosi ilgas, vos ne 1,5 val., yra iššūkis bet kam išlaikyti nesilpstantį dėmesį. Aš neįstengiau, ir tik daba, rašydamas albumo vertinimą, stoikiškai narstau jį po kaulelį. Verdiktas toks, į top 10 nepatenka, bet užima priešpaskutinę vietą pridėtinio topo tuzine. Išskyriau sau 4 kompozicijas, kurias vertinu 9 balais: Laird of Heimly,  Kip Satie, Balthazaar ir Neotzar (The Second Coming).

Amplifier – Gargantuan muzika neturi ryškiai išreikštų melodijų ar įspūdingų rifų ar ritmikos sekvencijų (na, nebent  dalina išimtis trumpas 3 min. instrumentalas Entity). Sunku apibudinti šio albumo muziką įprastais muzikiniais terminais. Psichodelika sunkiai pasiduoda apibrėžimams, o į ją dar įsismelkia space atmosfera. Čia reikia kliautis pojūčiais ir asociacijomis. Man bendras foninis vaizdas-peizažas yra nenutrūkstantis vidutinio tempo tai stiprėjantis, tai silpnėjantis srautas kažko, kas nė akimirkai nesiliauja sūkuriavęsis ir pulsavęs. Nepavadinčiau to garso siena, kaip įprasta Devinui Taunsendui. To fono scenoje veika vokalistas Sel‘as Balamir‘as  savo balsu piešiantis žvaigždutes, figūras, ornamentus, suliejantis įvairias spalvas, visa tai nestovi vietoje, nuolat kinta. Klausytojas nemato žemės po kojomis, jis kibo erdvėje, besvoris, peršviečiamas, įtrauktas to srauto, kaip aitvaras paklūstantis jam.

Albume išskirčiau sau ypatingesnes dainas:  Invader, Blackhole, Pyramid, Guilty Pleasure. Metų topui atstovaus Invader. Albumas gerai suręstas ir suprodiusuotas. Stiprus darbas.

Cosmograf, tikriau Robino Armstgrongo projektą, pamėgau ir užgulęs klausau nuo Mind Over Depth, tada dar prisidūriau Man Left in Space. Šių metų albumas The Orphan Epoch, tęsia Heroic Materials sušvelnintą toną. Albumą pradėjusi Division Warning ramią akustinę gitaros- fortepijono tandemo pradžią užleidžia svajingam instrumentalui su tokia pat akustine posmo pirma puse. Antroji posmo pusė grynai Briuso Dikinsono, tiesa, kiek sutramdyto, projekcija, net plaukai pasišiaušė, kokios skirtingos dalys. Efektas pasiektas. Viena stipriausių albumo dainų. Ilgoji We Are The Young  sūpuoja, liūliuoja nerimastingą ir ilgesingą melodiją iš mokyklos laikų su trumpomis vokalinėmis šviesesnėmis properšomis. Visa daina tai retrospektyvus jaunystės metų perkainavimas, o jos pabaiga nuskamba labai pinkfloydiškai ir todėl atrodo dar labiau giliaprasmiška. Seraphim Reels tokia pat lyriška, bet jau melancholijos pakąstą melodija apie buvusios ar siekiamos meilės viziją. Čia jausmus apotezuoja saksofonas. Kings and Lords mano atrinkta į metų topą. Dainos įžanga vos ne Iano Andersono mažosios gitaros A Thick as a Brick taktai, po kurių seka  a la spagetti vesternų muziką, bet posmas jau grynai Robino Armstrongo stilistiką atitinkantis tvarkingo nepretenzingo prog roko pavyzdys, itin melodingas, malonus ausiai ir įtraukiantis. Instrumentinis pragrojimas kiek sunkesnių rifų seka. Viskas kartojasi du ar tris kartus. Paprasta, bet tuo ir nuostabu.

Sunkios slogios nuotaikos dramatiška iki kraupumo daina You Didn‘t SeeThe Thief lyg Operos fantomas išlieja skausmą dėl brolio (mirties?). Viena paguoda, jis nematė, nesuvokė, kas tas vagis, atėmęs jį iš šeimos. Labai stipri daina, bet ir slegianti, kad ją velniai. Empty Box neutraliausia daina, kiek pakylėja sielą. Albumą užbaigianti The Road of Endless Miles man sukelia asociacijų su IQ daina Roads of Bones, panašus vokalas ir energetika. Albumas išėjo gegužyje, užteko laiko jį išjausti ir susigyventi.

Vienos iš novatoriškiausių man girdėtų grupių Between the buried and me  albumo The Blue Nowhere muzikoje galima surasti beveik visus roko, progroko bei metalo požanrius, ir dažnai toje pačioje dainoje, o kur dar fanko, bliuzo, džiazo elementai. Vienu žodžiu, nuo metalcoro iki artpop‘, todėl BTBAM muzika (nesu jos daug girdėjęs, apsiribosiu tik šiuo albumu) super įmantrus progresyvus metalas [Tech/Extreme Prog Metal]. Albumas prasideda grakščia daina Things We Tell Ourselves In the Dark, kurią atrinkau reprezentuoti metų topą, pati prieinamiausia mano nepratusiai ausiai. Sekanti gan sunkios kompleksijos kompozicija „God Terror“ ir persotinta iki painumo epinė „Absent Thereafter“ nurodo pagrindinę kryptį, kurlink viskas ritasi. Vidurinėje dalyje išsikeroja metalcore šaknys (Door #3 ir Psychomanteum), o paskutinė albumo dalyje jau bandoma paprastinti skambesį iki man priimtinos The Blue Nowhere  ir finalą papuošti raminančia gitaros lyriško solo paremta daina „Beautifully Human“, ir užbaigti garsais, grąžinančiais į albumo pradžią. „The Blue Nowhere“ tai idėjų gausa, kurios įgyventos puikiu atlikimu ir puikiu prodiusavimu.

Melancholinis nuarinis muzikinis landšaftas (Einaras) – labai tikslus Deftone muzikos apibudinimas. Čino Morino vokalas mano klausai turi specifinio filtro efektą. Albume Ohms aš palaikiau jį mechaniškai apdorotu. Dabar esu tikras, kad tas šnabždesio efektas yra suprodiusuotas. Kaip to galima pasiekti demonstruojama čia:  https://www.youtube.com/watch?v=dLtevwam7Aw&

Klausydamas roko muziką joje trokštu pajusti svorį, romantiką, emocijų raidą ir apskritai apčiuopti, kaip realų kūną. Deftones tai suteikia.

Private Music žengtelėjo žingsnelį nuo Ohms, bet tik po My Mind is Mountain ir Locked Club, kurios man nuskambėjo, kaip The Spell of Mathematics formulės išvestinės. Loced Club dabar priaugino man šiek tiek daugiau svorio, tačiau topui jau atstovaus atidarančioji My Mind is Mountain. Albumas atveria kintamojo dėmens atsiradimą albumo antroje pusėje. Čia landšaftas vienodesnis, bet labiau grublėtas nuo kapoto boso ir perkrautų gitarų (Milk of Madona), o dainoje „cut hands“ jau atsiranda nu metal fantomų ir  The Prodigy Firestarter būdingas dantį gręžiantis zzzznt. „cut hands“ ko gero trečioje vietoje. Užsklandai „departing the body“ vėl visai kitoks vaizdelis – lėta laidotuvių procesija, liūdesys ir santūrumas.

Albumas gavosi kiek įdomesnis už Ohms bet ar jis perspjauna baltąjį ponį ar deimantinę akį? – vargu.

Po Self-made Black Hole, kurią buvau pasirinkęs susipažinimui su grupe Landmvrks prieš Mystic festivalį, nebegalėjau paprastai imti ir užmiršti ją. Dar gyvas grupės pasirodymas Gdanske neišsivedėjo iš atminties, o naujausias LANDMVRKS albumas  The Darkest Place I’ve Ever Been užėmė mano grojaraštį vos ne per pusę.

Albumas bekompromisis ir brutalus, bet išties išskirtinis, kaip ir vokalisto Florento Salfati šiurkštus vokalas bei  groulas. Negana to Salfati demonstruoja savo repavimo meistriškumą, neįtikėtina greitakalbė prancūziškai meistriškai kaitaliojama su dainavimu angliškai suvilioja momentaliai. Net pavydėtina, kaip lengvai jam tai pavyksta, dainai akimirksniu pereinant nuo hiphopo ritmų prie metalkoro. Muzikavimas irgi nestokoja efektingų niuansų nuotaikos formavimui. Ekspresijos užgimimas iš švelniausio svajingumo būsenos kaip pavyzdys dainoje Blood Red. Atvirkštinis variantas pastebimas dainoje Sulfur. Beje, yra reveransų Linkin Park‘ams, kad ir dainose Sombre 16 ir iš dalies The Great Unknow. Apibendrinus, albumas mano ausiai gavosi gan lygiavertis, be užpildų, pakankamai įvairus. Puikiai suprodiusuotas. Manau grupė turi didžiulį potencialą, kaip kad Gojira.

Metų dainos topui atstovauti garbė teko dainai Creature.

Kažkoks enigmatiškas albumas.  Wikipedija jo nerodo, tik discogs, bei rateyourmuzic apie jį užsimena. Progarchives 1982 metais rodo albumą Requiem. Spotify apima abu šiuos albumus.

Suintrigavo - imsiu ir paklausysiu.

Albumo kontekste ryškiausiai suskambėjusi daina. Geriausias momentas yra eilutė: "Here comes the final strain the rotten coda... , turinti BOC Veteran of the Psychic Wars ritmiką ir  niūresnę nuotaiką, jos pramuša vos ne letarginę dainos būseną.

Pati daina parašyta suomiu kalba 

IŠDAVIKAS

Nubudęs veidrodyje matau savo bjaurų, apgailėtiną atvaizdą. Jis juokiasi, tyčiojasi, verkia, rėkia ir reikalauja visiškai atsiduoti mano putytei. Ir dar jaučiu Ferneto skonį burnoje. (spiritinė žolelių trauktinė, amareto tipo) Nieko neprisimenu, tik savo karčią nebūtį, kurią palikau kraujo klane. Klausiate manęs, kodėl geriu, kodėl slopinu pojūčius cheminiais draugais, kodėl negaliu atsispirti gundytojos nailoninėmis kojinėmis žavesiui. Nes manyje yra kažkas, ką privalau nužudyti, nepaisydamas skausmo ir pasekmių, privalau tai sunaikinti. Ir net jei galėčiau pradėti savo gyvenimą iš naujo, pakartočiau kiekvieną savo padarytą prakeiktą klaidą. Šypsočiausi ir sakyčiau: „Aš nesustosiu“.

AŠ ESU SAVO PATS BLOGIAUSIAS PRIEŠAS  - skamba dainos pabaigoje lotynų kalba.

Google vertėjas nuo pirmo iki paskutinio žodžio. Aptingome, Rimai🤫

Taip, taip, ir man Niko Holmso šešėlis šmėkščioja. Šiandien buvau užgulęs šį albumą tuoj po Paradaisų Ascension, tad asociacija ne iš piršto laužta.