Alvydas1

Koks aš nepastabus. Juk kiekvieną albumą Soulfly užbaigia akustiniu instrumentalu. Vienas pasiteisinimas - 4 pastarieji albumai šį baigiamąjį numerį palikdavo delux leidiniui kaip bonus track. Mano "Archangel" paprastas, su 10 dainų, be bonusų.

Visiškai netikėtas albumo užbaigimas tokia akustine ramia gaida. Suveikė kaip relaniumas. Soulfly atsiskleidė kaip Black Sabbath. Mark Damon saksofono partija ima už gerklės.

Corvus Corona (Juodoji Varna) Antra dalis

Jis verbuoja gabų jūrininką, valdantį gręžtuvą -

Sūkurį smegenų žievei, kad išlaisvintų jo valią.

Spiralė įsiskverbia, jis nekontroliuoja savęs.

Priešais akis vien magiški ratai –

Proto ventiliavimas neužgniauš jų šauksmų

Jo tuštybės (praktiškasis) diržas prikimštas šnipų.

Jo geroji akis bjauriai žvairuoja,

Galva ant snarglių iš gailesčio laikosi.

Per daug skubos, pernelyg greitai,

Kliūvančiu liežuviu pamokslas išsakytas.

Atmerkiau akis ir pažvelgiau iš mano darytų tavo nuotraukų

Atmerkiau akis ir vos išlemenau iš savo tikėjimo atminties.

... negerovė bažnyčiose...

Neveiklus žmogus pats pilkiausias iš šešėlių.

Meldžia iškraipyti dažnius, kuriuose jis kažkada grojo.

Laukinio žvilgsnio ir senio dantimis

Guli tai, kas palikta mūsų tiesos ieškotojui.

Kuprotas vargeta, jo mintys nuklydusios.

Vandens antplūdis pro pavojun atstatytą korpusą.

Atmerkiau akis ir pažvelgiau iš mano darytų tavo nuotraukų

Atmerkiau akis ir vos išlemenau iš savo tikėjimo atminties.

[praraja spokso stačiai pro jį]

Gagenanti komanda susigrūdusi marse*

Visų veidai įtemptais žvilgsniais gręžia.

Klastingai šnairuoja ši nesąmoninga minia,

kelia juodas vėliavas ir plukdo šį vaiduoklį.

* marsas - stebėjimo aikštelė (stiebe)

Atmerkiau akis ir pažvelgiau iš mano darytų tavo nuotraukų

Atmerkiau akis ir vos išlemenau iš savo tikėjimo atminties.

Užmerkiau akis ir pažvelgiau iš mano darytų tavo nuotraukų

Užmerkiau akis ir vos išlemenau iš savo tikėjimo atminties.

Corvus Corona (Juodoji Varna) Pirma dalis

Jis ragina krėsluose ratu susėdusius demonus

Paskubėti užbaigti ritualą iki pilno dienos grįžimo.

Visa ta skuba spaudė jam kaukolę,

Joje dabar apsigyveno nuodingi balsai, atsikraustė atgijusių numirėlių riaumojimas.

Baltas triukšmas sprogdino juodumą, jau daugiau niekad nebeužmigti,

Tyla – tolimas prisiminimas, maištas dėl sveiko proto.

Dar viena Dream Theater šeimos grupė Sons of Apollo bando atsiriekti dalį savo pyrago. Suburta exDT muzikantų klavišininko Šeriniano ir būgniniko Portnojaus logiškai turėtų tęsti Dream Theater muzikinį stilių. Tačiau Apolono Sūnų sudėtyje inkorporuoti hard roko ir roko muzikantai Bilis Šihanas (Sheehan), bendradarbiavęs su  Steve Vai, David Lee Roth, Mr. Big, ir Jeff Scott Soto, dainavę s pas Ingvį Malmstyną ir trumpam vokalistu pabuvęs grupėje Journey, bei gitaristas Ronas Talas (Thal), grojęs su Asia, Guns‘N‘Roses, Lita Ford, nulėmė Sons of Apollo skambesį. Jis mano ausiai daug kur artimas Deep Purple ir Dio intonacijoms. Tas labiausiai pastebima grupės koncertiniame albume. Pirmasis albumas Psychotic Symphony, prodiusuotas Šriniano ir Portnojaus, artimas DT albumui Falling Into Infinity, jie ir dainų autoriai, todėl nieko nuostabaus. Bet jau ir tame yra vėlyvesnių Deep Purple užuominų, kad ir atidarančioje dainoje God of the Sun. Daina Signs of Time kvepia Kansas, nors gitaros darbe galima pajusti Korn būdingas solo pragrojimus, - keistas derinys. O instrumentalas Opus Maximus manau konkreti duoklė Kanzasams.

Šių metų albumas MMXX yra grupės bendras darbas, todėl jis dar toliau nuo DT. Progresyvus metalas Rush įtakoje prasiveržia dainoje Wither to Black. Aplamai vokalisto Soto balsas netinka progmetaliui, jis grynai hardrokinis. Kiek sėkmingas bus šis projektas, sunku spręsti. Gali būt, kad nebus ilgalaikis.

O mane užknisa literatūros cenzūra. Kodėl biliotekose sunku rasti Mieželaitį, Simonaitytę arba Baltušį, jau nekalbant apie Juozą Požėrą. 

Laisva Paulio Širvio eilėraščio "Liepsnabokščiai klevai "interpretacija.

ABBA savo karjeros pradžioje dainavo stipriai į šlagerį orientuotas dainas. Preciziškai iškaltas angliškas tekstas dainai priduoda sterilumo jausmą. O ir šiaip paliko naivaus sentimentalumo atskonį.

Na va, prasukau antrą kartą ir įspūdis nesusilpnėjo. Labai stiprus vientisas be spragų albumas. Noriu pasakyti, nera nė vieno užpildo. Po pirmos perklausos bandžiau priekabiauti prie atnaujintos 2000 išleistos epinės dainos "My dark reflections..." dėl neva užtęstos ir menkai variojančios temos, bet antra perklausa įnešė aiškumo, atskleidė dainos dramatizmą, jo itin spartų augimą antroje dainos pusėje ir patoso pripildytą pabaigą. Jai 9, nes vis tik kompaktiškumai jai būtų buvęs didesniu pliusu. Mano favoritai albume energingos kompozicijos "Sentinels" ir 'Hounds". Nuostabus koveris pabaigai. Melancholiškoji Sabbatų "Solitude" iš Master of Reality" su klavišinių lyg lietaus lašėjimas garsais ir labai išraiškingu svajingu vokalu. O "Leaves of Yesteryear" jau ilgesnį laiką karts nuo karto klausyta spėjo apsitrinti, bet vis tiek lieka spalvinga ir viliojanti.

Pasakiškos gitaros ir choras.

Labai lauktas MDB albumas ir, žinoma, naujas video klipas. Doom - gotikos apologetai  5 metus kažkur vėdinosi ir štai naujas blynas.  Atidarančioji albumo daina “Your Broken Shore“ paremta video turėjo vienu smūgiu susigrąžinti buvusią šlovę. Ir tikrai, daina artima „The Angel and the Dark River“ albumui. Smuikas su violončele paryškina būtiną skausmo atmosferą. Klipas pateikią niūrią kriminologinę ir demonišką aplinką. Visi atributai vietoje, belieka visa tai užtvirtinti atitinkamu tekstu.  O čia mane suerzino abstraktūs migloti išsireiškimai.  „Broken shore, broken liar, broken sister, deep silence, depths of time“ ir panašiai nieko neprideda, išskyrus kalbos išraiškos skurdumą. Nebent tyčia eksploatuojamas būdvardžio daugiareikšmingumas. „Krantai sudarkyti užutekių ir išgraužų“, „žlugęs melagis“, „palaužta sesė“. Deep tikriausiai turi nemenkos laiko trukmės atspalvį. Anglų kalba nekonkreti, kaip velnias. Visiška priešingybė lietuviškam suvokimo aiškumui. Velniai jo nematė to teksto, svarbu nuotaika ir muzika viename kūne.

Absoliučiai Gentle Giant'iškas albumas. Sudėtingas, provokuojantis ir įdomus. Muzikantai sinkopių ir kontrapunkto virtuozai. Daug styginių, gal smuiko, gal violončelės?, kompozicijoms suteikia rafinuotumo. Labai patiko.

Daugiaplanis epas apie iliuzorinį sapnų pasaulį. Pasakiškas kūrinys, yra kur pasiknisti.

O ba ba. Stipriai ir įdomiai suręsta. Vokalas artimas Robui Halfordui, tik dar aukštesnis ir gręžiantis, kaip Geoffo Teito. Gaila, youtubes klipo garsas ne kažin kokios kokybės, bet per Spotify garsas puse bieso. Gitaros su būgnu aria poliritmiškus rifus, grynas malonumas. Trumpa drūta dainikė su isterišku vokalu, užuomina į Queensryche progmetalį.

Xis tik gražu, gotika.

Man čia primena Baroness ir Anekdoten hibridą. Albumas skirtas dėmesingam klausymui, arba, tik leidžiant pro ausis, veikia kaip raminantis fonas. Bet kuriuo atveju, vertas dėmesio.

Vieta nuo 6:20 užburia, užliuiliuoja. Magiškas epizodas tęsiasi iki 11:10.

Pranašas Už Svarą Kūno

Bjaurūs Kristaus atvaizdai spokso pro vinių paliktas skyles, -

kūnas subrandintas ant idealisto mėsos kablių.

Parapijiečiai  su šventeivišku atsidavimu išplėtę akis,

alkstančiomis sielomis, badmiriaujančiais veidais, -

išbadėję protai šlamščia trinties darbą.

nuolankumo simboliai sprangina liesus kaklus.

Mes po vieną atskaičiuojame išsisėmusius pranašus į nešvarius elgetų dubenius

Kūno gaisras – matot? Tikrai matot?

Pulti ant kelių su garbinimo gašlumu,

mėgti jų dievą, patiekiamą retai,

gardžiuojantis savo ganytoju

keturpėsčiomis

Nėra kur eiti iš čia.

Auksinis vynas, pasiūlytas ištvirkusių šeimininkų -

šlapinimasis kaip palaiminimas.

Nuplauna nesėkmę,

meldžiant kažko stipresnio,

kad permuštų atskonį.

Apgailėtina saulės dievo kopija,

nebe toks įtikinantis šaltoje dienos šviesoje.

- Jeruzalė suvartojo -

Išganymą žaibiškai apskrudinamame tuštinimesi,

gan koloringo, kad bedvasiai bliautų  dar vieną dieną

Pusžalius susitepusios dvasininkijos vyrus,

kraupius  pasakojimus apie godumą ir tingėjimą.

Dvidešimt ir keturi lavonai* šeria varnas, neprijaukintas

iš juoko kranksinčias jų vardus

Gailiaširdžių, pražuvėlių vergišką religiją

dusinančias dainas apie sielvartą ir praradimus.

Dvidešimt ir keturi lavonai šeria varnas, neprijaukintas

sukančias lizdus kapinėse

* dvidešimt ir keturi lavonai – dvidešimt keturios koheniškos dovanos Jeruzalės šventyklos kunigams (kohenams).

Didžioji šių dovanų dalis buvo maisto produktai (pirmagymiai galvijų jaunikliai). Iš šių dvidešimt keturių dovanų dešimt dovanų buvo įteikta šventykloje esantiems kunigams, keturias turėjo suvartoti kunigai Jeruzalėje, o dešimt - kunigams, net už Izraelio žemės ribų.

Kol kas stipriausias įspūdis būtent nuo šios dainos.

https://pbs.twimg.com/media/EUmWei4U0AMB Q5Q.jpg" alt="" width="718" height="841" />

Pridėjo progresyvo, gavo nuobodybę. Pasigendu melodijų ir rifų. Dabar, po pirmos perklausos, likau it baltos mišrainės persivalgęs. Kažin, antra perklausa bus.

Pasiutpolkė.

Labai ELP primenantis instrumentalas. Bent iki pusės.

Kažkaip nesusimąsčiau dėl to, nors tas repetytavumas gali būti ir iš ankstyvesnių jo knygų. Pas Styveną Kingą tas jau apčiuopiamai pastebima. Rašant daug ir didelės apimties kūrinius, manau labai sunku atsiriboti nuo ankstesnių savo darbų. Murakami skaitau maždaug po knygą į porą metų, tad man jis velniškai šviežias. Va tik 1Q84 sugraužiau per mėnesį ir pasikartojimai per visas tris dalis ėmė net nervinti, ko nebuvo skaitant Dansu Dansu. Beje, laiko tarpas tarp Avies Medžioklės ir Dansu buvo gal 4 metai.

Absoliutus grožis.

Nepateisinamai pražiopsota daina. Kaip ir pats albumas, bet dar turiu galimybę pasitaisyti.

Ką tik baigiau  Haruki Murakami  trilogiją  1Q84. Išankstinės recenzijos manęs nejaudino, tiesiog žūtbūt norėjau paskaityti šio autoriaus naujų darbų. Haruki turi to draivo, traukos lietuviškai, kad kartą perskaitęs jo knygą, po kurio laiko pajunti magnetinę trauką ką nors paskaityti iš jo lobyno. Tingiu daug grimzti į analogijas, tiesiog pareikšiu – Muirokami fenomenas. Jis perpina detektyvinius siužetus su mistiniu fentezi, užslopintu iki miglotos realybės, kuri tave gali bauginti ir tuo pačiu labai vilioja.

Po jo Avies Medžioklės graibau ko ne kiekvieną jo naują knygą. Nesakyčiau, kad Murakami koks genijus, jis tiesiog intriguojantis, kaip Denas Braunas, tik poliarizuotai. Murakami siužetas neturi super ekšen tėkmės, priešingai, jis labai lėtas ir išplautas. Jokių orientyrų, vien užuominos ir nuojautos. Man tinka toks medžiagos pateikimas. 1Q84 turi minusą, jis pernelyg ištemtas, daug pasikartojimų, bet pliusas tame, kad ir po pertraukos įsikerti į istoriją – kaip bebūtų, vis gi trilogija.

Rekomenduoju niekur neskubantiems, bet intrigos mėgėjams.

Smiling Not Smiling ir A Pillow of Winds (Pink Floyd) grynai dainos dvynės tiek savo nuotaika, tiek tekstu.

Sentimentai kietakakčiams trešeriams.

Viena vieta man kliūna. Posmą "Norėčiau, kad dangus įsakytų -

O, kad dangus būt pasakęs -

Ta žydrynė papilkės -,

Kad žinočiau, jog ir aš ten būsiu