lemon13

[quote=androider][quote=DeusInversus][quote=heikki][quote=metalikas]nieko tikslaus negalima apie juos teigti, nes nieko nezinom. as irgi absoliuciai nieko nezinau, bet turiu savo nuomone kuri nera faktai. As sventai tikiu kad ateiviai egzistuoja. kodel jie egzistuoja? nes taip turi buti. Visatoje milijardai zvaigzdziu, tuo paciu ir planetu kuriose yra tinkamos salygos egzistuoti gyvybei. per daug milijardu Visatos metu tikrai turejo atsirasti gyvi dalykai. kodel jie musu neranda? gal tiesiog jei per toli, gal jie nenori musu ieskoti, o gal negali. o gal net jie yra tarp musu. gal ateiviai slepiasi, arba(kas yra idomiausia) : gal jie yra slepiami. kam idomu, pasiskaitykit apie avarija Ruzvelte, JAV, 1947. labai labai idomu[/quote] gal zhinai kur galim paskaityt apie ta awarija?[/quote] Nete pasieiskok[/quote] rozvele, o ne ruzvelte[/quote] O iš tiesų tai Rosvele ;DDD

Ką manote? Čia mano geriausias kol kas kurtas eilėraštis. Gal ne viskas rimuojasi, bet per daug nebauskite :)

AC/DC nelygis Lietuvoje. Lady Gaga buvo Latvijoje, Lenkijoje, bet Lietuvą aplenkė. Na, nežinau, kas čia galėtų... Aš norėčiau kokių Coldplay...

Nieko gero. Eilinis. Jau geriau jis tik šoktų, nes dainuoja baisiai, o šokti visai neblogai atrodo sugeba.

Vaikystėje labiausiai patiko J. Wilson knygos. Turiu penkias jos knygas.

Tinka, tinka. Aš esu vaikas (jei galima taip pasakyti) ir man 13. Jei jūsų vaikai mėgsta tokią literatūra, prašom. Man labai patiko Kingo "Dvikova".

O kai man buvo 12, aš ją perskaičiau. Neįdomu, ji tik tam, kad pinigų iš žmonių kuo daugiau ištraukt.

Haruki Murakami "Avies medžioklė" - jėga.

Jerome K. Jerome "Trise valtimi (neskaitant šuns)", Dan Brown "Prarastas simbolis", Rosie Rushton "Aš neskęstu, tik mojuoju", S. Meyer "Sielonešė"...

"Slapti dienoraščiai" Joanne Horniman.

Šiuo metu Kami Gacia ir Margaret Stohl "16 mėnulių". Gera knyga, bet keistoka. Prieš tai buvo Aprillyn Pike "Apžavai".

Paskutinis matytas: "Tadas Blinda. Pradžia"

Mano didžiausia gėda per visą mano gyvenimą (per 13 metų), tokia kad atbėgau paskutinė per pirmąsias bėgimo varžybas, ir dar labai atsilikusi. Niekada šito nepamiršiu. Buvo siaubingai gėda, net dabar darosi šalta pagalvojus.

Haruki Murakami, Stephen King, Dan Brown, Sandra Brown, Jane Austen ir čia ne viskas, visų neprisiminsiu. Iš lietuvių galiu pagirti Kristiną Sabaliauskaitę, kuri parašė "Silvą Rerum". Jos knygų dar neskaičiau, bet žinau, kad geros.

Blogai, blogai ir dar kartą blogai! Reikia išvis uždrausti tas visas picas, kebabus, dešrainius ir mėsainius. Vien nuo pavadinimų pykina. Kaip gerai, kad aš tapau tokia protinga, kad supratau, jog BŪTINA to atsisakyti. Tai ne tik labai nesveika, bet ir gadina supratimą apie tikrą maistą, ne šlamštą. O blogiausia, kad visas pasaulis jau tampa užnuodytas šiuo maistu, ne tik Amerika. Jūs tik pagalvokite, ko ten prideda, ir sukaupkite valią atsisakyti. Visai kaip su rūkymu... Taip, priprantama, kaip prie narkotikų...

[quote=__Nirvana1994-1987__]Nuo pat vaikystės svajojau paskraidyti be visokių įrangų ar aparatų, Bet pagalvojau, kad tai neįmanoma, tada pagalvojau kaip kosmonautai skraido kosmoseir tada pradėjau domėtis šiais dalykais. Ir kartais kai pažiūriu į žvaigždėtą dangų, negaliu patikėti, kad ten didelės planetos ir žiūriu į bedugnė erdvę. Aš tikiu, kad egzistuoja ateiviai, gal yra kur nors laaabai toli planeta panaši į žemę ir ten gyveną ateiviai, ir kartais jie čia užsuka. Mūsų fizikos mokytojas kuris tikrai nusimano apie šį moksla pats pasakė kad jis teigia, kad visatoje egzistuoja gyvybė be žmonijos. Prisižiūrėjau daug visokiausiu vaizdelių apie juos, kaip jų tos lėkštės skraido ir kaip veliau pranyksta. Dar domejausi Bermudu trikampiu, kad kai kas į jį įplaukia ar įskrendą pradingsta be žinios.[/quote] Pritariu, man beveik tas pats. Duomiuosi kosmosu ir įvairiais mistiniais reiškiniais. Man tai labai įdomu ir aktualu.

Mes easame savotiški ateiviai. Juk tai tiesa, logiškai galvojant. Nes tie, kurie gyvena už daug šviesmečių yra tam tikros gyvybės formos, o jei jie pamatytų mus, pamanytų, jog mes esam tie ateiviai, ar kaip ten jie vadintų. Aš tikiu, kad kažkur, nesibaigiančiame kosmose yra daugiau gyvybių. O mūsų Saulės sistemoje gal jų iš tiesų nėra. Arba jie sėkmingai slapstosi, arba jų iš tiesų nėra. Tik nežinau iš kur tos keistos istorijos, kuriose žmonės iš pradžių sako, jog tikrai juos matė, o vėliau pasitaiso sakydami, jog suklydo ar melavo. Jos atrodo tikroviškos. O sudėtingiausia tai, jog žmonės lyg susitarę (nors taip iš tiesų nėra) sako vos ne tą patį.

Žinoma, kad bus kitas gyvenimas. Aš tikiu, kad ne be reikalo yra Deja vu. Mes jau esame gyvenę anksčiau, o galbūt tai tik kam nors pirmas gyvenimas.

Aš norėčiau būti vaiduoklis. Iš karto po mirties.

Sapnavau, kad pamatysiu savo buvusius klasiokus. Taip ir atsitiko, vakar mačiau vieną klasiokę. Ir iš tiesų, aš dažnai sapnuoju pranašiškus sapnus. Labai patinka sapnuoti baisius sapnus, nors pastaruoju metu retai tokius sapnuoju. Jie užgrūdina. Kai man buvo 11 ir mažiau, sapnuodavau baisius sapnus ir lunatikuodavau. Dažniausiai tai būdavo vasarą, kai buvo karštą. Kartais susapnuoju gražius ir malonius sapnus. Pavyzdžiui, kad sutinku gražų gerą vaikiną ar panašiai... Kai kuriuos, pačius įdomiausius užsirašau, arba iliustruoju.

Ir dar, naktis man patinka todėl, jog tada matosi žvaigždės, bei... ateiviai (juokauju).

Naktis - tai mano mėgstamiausias paros metas. Aš esu pelėda, kuri nemiega dieną. Tačiau tai nereiškia, jog nemiegu naktį. Šiaip labai vertinu miegą ir tai kas vykta jo metu. Tai yra sapnai.

"Kaip keista..."

Žuvys.

Žinoma, jų nepasiėmiau ;) Bet padariau kelias nuotraukas.

Miške su tėčiu netoli Zapyškio radau kokios stirnos kaulus.

Kava su ledais skanu, bet tada kava praranda savo vertę. O karštas šokoladas yra mano mėgstamiausias desertas. Jį dar ir lengva pasiruošti :)

Aš nepriklausau jokiam stiliui, rengiuosi tai, kas man patinka. Šiaip esu gatvės stiliaus gerbėja.

Man patinka skani tikra juoda kava. Ryte geriu baltą kavą arba juodą arbatą. Po pietų tiktai juodą kavą su kokiu skanėstu. Vakare arbatą, juodą arba žalią.

Aš dabar turiu šuniuką, Jorkšyro terjerą, trumpapklaukį, 5 metai. Anksčiau turėjau triušį, kuris gyveno 3 metus. Na, o zoologijos sodo namuose man tikrai nereikia.