Lotus Unfolding

Diskusijos

0

Albumas geras, bet su Ozric Tentacles visada turiu tą pačią problemą: man jų visi albumai ir atskiros instrumentuotės skamba vienodai. Jų ta speisrokinė migla užliūliuoja ir neleidžia niekam įstrigti į galvą, tie muzikiniai pasažai išsilaiko tik trumpojoje atmintyje ir į ilgąją atmintį neįkrenta. Nors ir pasilaikinau kelias kompozicijas, bet žinau, kad šio albumo turbūt daugiau niekada gyvenime neklausysiu. Gal klausyčiau, jei mano organizmas reikalautų foninės muzikos, tačiau aš nemėgstu dirbdamas klausytis muzikos, todėl šis albumas neturi šansų išsilaikyti mano grojaraštyje.

Bet jei pažiūrėt objektyviau, po visiškai tikėto ir tipiško opener'io Storm In A Teacup (kuris vietomis turi neblogų gitaros soluočių, įterptų į tą dinamišką sintezų ir boso tekstūrą) stoja turbūt mano mėgstamiausia albume Deep Blue Shade – ji turi truputį žemiškesnį boso motyvą, kuris veža. Visa ta atmosfera man keistai priminė kompromisą tarp Kraftwerk ir Magellan (kažką čia girdžiu panašaus į Wayne Gardner bosą, gal tonas panašus, bet gal ir koks grojimo aspektas prideda tų reminiscencijų). Lotus Unfolding albume mėgstu mažiausiai, ji prasideda lėtai, yra labai atmosferiška, kupinas fleitos... bet melodingo space roko fanams tikrai gali patikti. Savotiškai įdomiai startuoja Crumplepenny, ji žada daugiausiai elektronikos ir ryškų sintezatoriaus vaidmenį. Yra žavingų ritminių niuansų ir ekstravagantiško gitaros grojimo, bet į antrą pusę instrumentalas kiek išsikvepia. Galvojau, kad ši kompozicija man įstrigs labiau, bet matyt ta antra pusė labai išplauna įspūdį. Green Incantation įdomi – ji iškart prasideda tokia mozaikiška natūra, kur maži leitmotyvai iš įvairių instrumentų kas kelias sekundes bombarduoja tavo ausis. Ties maždaug 1:40 trenkia toks riebus būgnų ir elektrinės gitaros anšlagas, po kurio kompozicija labiau nusistovi ir atranda kažkokį pusiausvyros tašką. Man toks kompozicinis sprendimas buvo netikėtas ir galbūt būtent tai labiausiai atsiminsiu iš šio albumo. Burundi Spaceport turi kažkokį orientalistinį atspalvį (nepaisant to, kad Burundis ne Azijoj, o Afrikoj). Ši kompozicija palengva, bet įsibėgėja iki visai lenktyninio tempo su džiazine spalva. Irgi vienas įdomesnių kūrinių albume.

Taigi, iš šios objektyvesnės kompozicijų apžvalgos susidaro toks įspūdis, kad albumas kokybiškas ir nėra silpnų vietų. Bet taip pat nėra kažko tokio, kas labai nustebintų. Green Incantation turbūt arčiausiai to buvo, bet pasikartosiu, kad tuos muzikinius motyvus aš vargiai atsiminsiu, jie man susilieja į vieną mantrą, kurią galėtų naudoti KGB ar CŽA smegenų plovimui  8 balai, standartinis mano balas turbūt bet kuriam Ozric Tentacles albumui.