Vėl rašau recenziją, šįkart grįžtu prie savo mėgstamųjų Van der Graaf Generator. Rašiau apie „H to he...“, „Aerosol Grey Machine“. Šiandien persikeliu į jų antrąją erą, į vieną epiškiausių VdGG albumų – „Godbluff“, kuris yra pats kompleksiškiausias po „Pawn Hearts“, sudarančio vos tris dainas. Godbluff turi viena daina daugiau. O kūriniai tokie: „The Undercover Man“, „Scorched Earth“, „Arrow“ ir „The Sleepwalkers“*

Godbluff kardinaliai skiriasi nuo praeitų albumų. P. Hammillis dabar groja klavinetu – labai gražiai skambantį (panašiai kaip klavikordas) klavišinį instrumentą. Iškyla saksofonas, sumažėja vargonų įtaką muzikai, o pati muzika tampa dėl to dar išraiškingesnė.

Taigi, dabar jau derėtų pradėti kalbėti detaliau apie šį albumą. Standartiškai pradėsiu nuo pirmojo kūrinio. “The Undercover Man”. Pirmieji fleitos skambesiai iškart nurodo šios dainos lyriškumą. Žemas Hammillio bosas-baritonas pradžioje su fleita labai puikiai sudera, ši sintezė labai jausminga. Vargonai žemais tonais įveda į šią dainą šiokio tokio tvirtumo. Bantono instrumentas tikrai turi reikšmės, nes vien fleita, klavinetu ir būgnais čia nieko neišdegtų, skambėtų kaip per saldus ledinukas. The Undercover Man labai dažnai atliekama scenoje, iš šios keturiukės Van der Graaf Generator gerbėjai labiausiai mėgsta būtent šią, matyt, dėl jos lyriškumo ir gražaus skambesio. Taip tikrai įspūdinga, mane ypatingai žavi jos instrumentinė partija su saksofonu ir klavinetu ties 4:30. Kai kalbėsiu apie kitus kūrinius jūs pamatysite, kad pirmasis kūrinys, nors ir septynių su puse minučių ilgio, yra pats, tikriausiai, nesudėtingiausias ir trumpiausias.

Kitas kūrinys, kuriam jau pardaviau savo sielą – „Scorched Earth“. Jūs tik paklausykit, kaip gražiai skamba įžanga, tie pirmieji klavineto akordai, vėliau ir įsijungiantis saksofonas. Ši daina ir vokaliai itin sudėtinga – tempas ganėtinai greitas, teksto struktūra ne vientisa, nėra to tipinio priedainio ir posmo, visas tekstas taikosi prie muzikos. Mistiškoji dalis, prasidedanti ties 2:20, su Hammilliu bosu-baritonu, vėliau išaugančiu į baritoną labai čia tinka. Vargonai nėra jau tokių žemų tonacijų, tačiau jie valdo tokią pat didelę muzikos dalį, kaip ir saksofonas. Instrumentinė partija ties 3:40 – griežta, tvirta ir galinga. Galinis ilgas instrumentalas tiesiog virtuoziškas, dinamiškas ir galingas. Būtent tose vietose labiausiai išryškėja saksofono ir vargonų galia. Ši daina nėra labai gerbiama klausytojų, lyginant su „The Undercover Man“ ar „Arrow“, tačiau ji turbūt pati kompleksiškiausia, sudėtingiausia. Nors Van der Graaf Generator ją taip pat dažnai atlieka koncertuose.

„Arrow“ – viso albumo perliukas. Aš šį kūrinį nuo seno laikau vienu iš geriausių Van der Graaf Generator kūrinių, mano numeris vienas iki šių dienų. Įžanga dinamiška, lėkštės, būgnai, saksofonas švilpia. Hugh Banton‘as dabar valdo ne vargonus, o bosą. Tai įžangoje labai jaučiasi. Būgnai dinamikos ir efektyvumo suteikia labai daug. Bet čia tik viena įžangos dalis, ties 1:50 įžanga tęsiasi, tačiau ramiai, lėtai, gyvai. Saksofono mistiški skambesiai to gyvumo labai prideda. Pagaliau ir klavinetas išryškėja. Išties įžanga ilga, 3 minutės, tačiau pirmieji Hammillio vokalai gali išversti iš klumpių. Išsivysto labai graži melodija, Hammillio vokalas kaip niekad galingas. Čia atsiranda tipinis posmas, bet priedainį nustatyti yra sunkiau. Ši daina susideda iš trijų posmų. Boso įtaka nelabai jaučiama, tačiau kaip būgnai trankosi, kokia saksofono galia, kokia melodija, kaip klavinetas skamba. Ir tekstas – nuo seno pakerėjo, koks jis lyriškas. Vien pirmos eilutės kokį peizažą piešia: „Stub towers in the distance, riders cross the blasted moor, against the horizon”; Su laiku muzika ir vokalas vis stiprėja, paskutinėmis eilutėmis pasiekiama kulminacija, balsas plėšia visas ribas. Ir atomazga – įspūdingoji melodija pabaigoje suskamba be vokalo – atsiveria nuostabi muzikinė atmosfera, labai gražu. Taip, tikrieji Van der Graaf’ų fanai šią dainą labai vertina, kelia aukščiau visų ribų, nes ji yra neapsakoma. Tačiau, kad ir kaip bebūtų gaila, grupė šią dainą atlieka mažiau, nebent nėra išlikusių tų senų įrašų.

“The Sleepwalkers“ – pradinė melodija graži, o bet tačiau, tikrai ji bus ne viena. Tai ilgiausia albumo daina, viršijanti 10 minučių ribą, ir labai konstruktyvi, ekscentriška. Yra daug vietų, „už kurių gali užsikabinti“. Vargonai veikia šioje dainoje, tikrai labai lyriškai skamba ir saksofonas. Apie tekstą nekalbu – Hamillis tikras poetas. Ties 2:40 iškrypstama iš pagrindinio motyvo, vien tai jau rodo, kad ši daina ne popsas, ne vienas motyvas ir ne keli priedainukai. Mat čia vėlgi, analogiškai „Scorched Earth“ – neaptiksi jokio posmo motyvo. 4:30 – klavišinio „vaikščiojimas“ – tokia vientisa ir žaisminga partijėlė. O po to šauna visa stiprybė – tvirta instrumentinė partija su vargonais ir saksofonu. Po instrumentalo vėl įšauna pagrindinis dainos motyvas su dar stipresniu žavingumu, taip įspūdinga, kaip niekada. Hammillio vokalas vėl šoka aukščiau visų kartelių. Galiausiai finalas vėl pasibaigia klavišinių partija ir albumas baigiasi mistiškai... Gerbėjai palaiko šią dainą, grupė ją irgi dažnai atlieka. Manau, ir patiems VdGG nariams šis albumas prie širdies.

Taip, šis albumas ypatingas, mėgstamas gerbėjų, aš jį irgi labai mėgstu. Įvairiaspalvis: pilna dinamikos, mistiškumo, paslaptingumo ir lyriškumo. Labai nuostabus muzikaliai ir vokaliai. Iš kur bepažiūrėsi, šis albumas turi labai daug pliusų ir bene sunku rasti minusų. Na, vienas minusas gal yra tas, kad šis albumas tikrai nesužavės klasikinio popso, roko ir elektronikos gerbėjų. Jis labai tinka rimtosios muzikos gerbėjams, kurie muzikoje nevengia džiazo ir roko priemaišų. Šis albumas netgi galėtų patikti sunkiosios muzikos gerbėjams, manau.

Tai, matyt, čia viskas, ką norėjau pakalbėti. Na, gal per daug išsiplėčiau, gal per daug kūrinius nagrinėjau dalimis, o ne bendrai, bet tame ir slypi VdGG muzikos įvairovė – kiekviena daina turi kažkokį motyvą, kurio negalėtum neaptarinėti, nes jis tiesiog pakeri.


* 2005-ųjų metų perleidime prisidėjo dainos „Forsaken Gardens“ ir „A Louse is not a Home“. Tai yra P.Hammillio solinių dainų koncertiniai įrašai iš 1975-ųjų. Todėl apie jas nekalbėsiu.

• Naudojant music.lt informaciją internete aktyvi nuoroda į www.music.lt yra būtina.
• Naudojant music.lt informaciją radijo/televizijos eteryje, būtina paminėti, jog informaciją pateikia www.music.lt.
• Užfiksavus pažeidimus bus kreipiamasi į atitinkamus teisėsaugos organus.