1969-metai. Progresyviosios muzikos amžiaus pradžia. Į jį žengia daugybė naujos šviežienos: Yes, King Crimson, Jethro Tull... Bet ši recenzija yra skirta kiek visų tų grupių šešelyje stovėjusių Van der Graaf Generator debiutui. Tas albumas vadinasi „The Aerosol Grey Machine“. Šiandien aš bandysiu išsiaiškinti, ar tai iš tikrųjų yra vienas iš pirmųjų albumų, kuris gali drįsti vadintis progresyviuoju.

Van der Graaf Generator pradžioje buvo nestabili grupė, bet nusistovėjusi grupės sudėtis leido jiems debiutuoti. Mes šią grupę pažįstame saksofono, vargonų ir būgnų skambesyje su puikiu Hammill‘io vokalu. Bet jų debiutas buvo šiek tiek kitoks... Keith Ellis – tai bosistas, kurio valdomas instrumentas taps daugelio „The Aerosol Grey Machine“ dainų ašimi.

Kas yra progresyvusis rokas? Tai bene sudėtingiausia roko atšaka, formuojanti ilgesnes arba trumpesnias, bet ne standartinės (tik retais atvejais) trukmės (3-4 min.) kūrinius. Ilgesnio formato dainoms labiau būdingos ilgos instrumentuotės, didesnė erdvė pasireikšti kiekvienam instrumentui ir solo partijose. Trumpesnio formato dainos dažniausiai neturi teksto, arba jo turi nedaug. Vis dėlto, abiejais atvejais tekstas turi būti ganėtinai lyriškas ir jis nebūtinai turi eiti “posmas-priedainis” struktūra.

“The Aerosol Grey Machine“ nelabai tuo gali pasižymėti, bet vis tiek verta manyti, kad tai yra ganėtinai paslaptinga, nors ir nestambi progroko šaknelė. Kodėl? Tuoj pat išsiaiškinsim.

Pirmoji daina yra „Afterwards“ – tai klasiškai ir gražiai skambanti daina. Tai yra ir vidutinės trukmės kūrinys, bet jo pirmieji akordai iškart rodo nestandartinio klasikiniuose žanruose instrumento – vargonų – buvimą. Tiesą sakant, tai ir yra vienas pagrindinių grupės instrumentų, todėl jis gali nurodyti tai, kad tai kažkas nematyto to meto roko muzikoje. Ir kur dar matyta, kad viduryje dainos būtų soluojama ne gitara, bet pianinu. Tai irgi kažkas neregėto. Panagrinėkime tekstą – ar ir jame būta progresyvumo prieskonių. Tekstas gali pasirodyti ne ypatingas, bet Hammill‘io kūryba yra plataus žodyno, kupina įvairiausių palyginimų, epitetų ir metaforų. Tiesiog gryna lyrika – šį kartą – įtalpinta į paprastos „posmas-priedainis“ struktūros standartus.
Vėliau seka „Orthenthian St., Pts. 1 & 2” – tai jau nėra labai paprasta daina. Gal skambesys nebe toks „vargoniškas“, bet jau tvirtesnis ir griežtesnis, aštresnis, kadangi ritmą valdo ne tik akustinis gitaros skambesys, bet ir žemo skambesio bosas. Ir struktūra ne standartinė. Kaip ir byloja dainos pavadinimas, ją sudaro dvi dalis. Pirma tokia graži, akustinė (panašiai kaip „Afterwards“) ir išties ši dar pasikartos pabaigoje. O ties viduriu dominuoja kitokio rifo, taip pat graži, vietomis paaštrėjanti, padinamiškėjanti. Kadangi tekstą parašė Hammill‘is (kaip ir visus kitus), galima sakyti, kad vėlgi lyrika. Iš tikro taip ir yra. Puikūs žodžiai.
„Running Back“ nors ir ganėtinai ryškiai skamba bosas, bet melodija nėra tokia sunki. Gal ganėtinai žemas Peter‘io baritonas suteikia to „sunkumo“. Vis dėlto, skambesys ganėtinai melancholiškas. Daina ilga (beveik 7 minutės), bet vis dėlto puikiai išpildytas tas laikas ir instrumentaliai ir tekstu. O koks gi jis? Figūros dvi – „aš“ ir „tu“. Man tenka pastebėti, kad daugelis debiutinio albumo tekstų romansinio tipo, nors vėlesniais laikais tas pasikartos žymiai rečiau. Struktūra įprastinė (posmai, tik be priedainių).
Vėliau seka „Into a Game“. Taigi, tai vėl netradicinės struktūros daina. Nuskamba gitara, pianinas, būgnai ir bosas. Pradinė garsų kombinacija iškart sužavi. Bet tai gali būti klaidinga. Daina dinamiška, turinti paprasto akustinio skambesio, bet eilutės „now, we're into a game, and it's all a bit strange, but familiar, too... the rules never change; I know it, but do you?” yra itin dinamiškos ir sunkios. Tai primintų sunkųjį roką, bet VdGG muzikoje niekada nesidemonstruoja elektrinė gitara (vėlesniais laikais ji bus tik antrame plane). Na, tekstas išties turintis humoro prieskonio (palyginus eilutes: I never thought it could come to this, as you sit there crying,” ir “now, we're acting charades, hiding behind cracked images” gali pasirodyti, kad tai išvis dviejų skirtingų tekstų žodžiai), bet Hammill’io lyrika buvo kupina įvairiausių metaforų, kurių visuma gali priminti komediją, kaip atsitiko šį kartą.
„Aerosol Grey Machine“ galima sakyti, yra reklaminis šūkis, nes greita ir įtikinėjanti trumpa skanduotė melodijos fone ir tokie žodžiai, kaip „Buy an aerosol grey machine“ ir pan.
Taip pat trumpa bei vienintelė instrumentinė daina albume yra „Black Smoke Yen“. Čia Evans‘o būgnai fone, Ellio bosas nežymiai pritaria ir pianino akompanacijos. Išties puikiai suskamba daina ir ganėtinai progresyviai.
„Aquarian“ – progresyviosios muzikos įsikūnijimas, sakyčiau. Nors skamba, kaip ir daugelis dainų, akustiniu skambesiu, bet progresyvumo atspalvį galima rasti tik išgirdus, t.y. ausį rėžiantis boso akordai bei menkas pianino skambesis. Tačiau standartas struktūroje yra. Beje, taip pati ilgiausia albumo daina (daugiau nei 8 minutes). Tekstas nėra įprastas – brėžiama daugiskaitos pirmojo asmenio figūra „mes“. Pasakojama apie tuos „mes“. Tai nėra itin sunkus tekstas. Bet vis tiek įjaučiama progresyva, nes tokios tematikos tekstų vis tiek klasikoje mažai.
„Necromancer“ yra įprastesnė daina. Aiški trijų posmų su vos kelis žodžius sudarančiais priedainiais. Vis tiek instrumentuotės kiek sudėtingesnės, negalima to vadinti klasika. Ypatingai. Skambesys žavintis, truputį primena rokenrolą. Dainuojama pirmu asmeniu, tekste apibūdinamas tas aš – burtininkas. Galinti praskaidrinti nuotaiką daina.
„Octopus“ yra pats kraupiausias viso albumo faktorius, bet tuo pačiu ir viso progresyvumo ašis. Tai gana aiški struktūra, bet skiriamos beveik 8 minutės instrumentuotėms ir puikiam tekstui pareikšti. Pradiniai boso skambesiai krečia. Po to vargonai. Faktiškai tie du instrumentai visame tame dominuoja. Solo dainos viduryje toks žavingai mistiškas. Nerealu. Pabaiga taip pat įspūdinga, su aidinčiais pabaigiamaisiais vokalais ir lėtejančiu tempu. Pagal šią dainą yra padaryta kita daina „Squid 1 / Squid 2 / Octopus“ – ją aprašiau recenzijoje apie albumą „H to He, Who Am The Only One”, kuriame ta versija išėjo. Ten išvis daug laiko užima instrumentuotės ir dvigubai ilgesnė pati versija. O šis – originalas, yra nuostabus. Antroji versija sakyčiau profesionalesnė, bet vis labiau linkstu prie žavingo originalo. Tekstas: pats sudėtingiausias iš visų, man niekaip nesiseka jo perprasti. Tai tikra metaforų, epitetų pilna lyrika. Bet per tekstą velkasi mistiškumo jausmą sukeliančių eilučių (“red-copper hair screaming like a water-baby black eyes stare from my ceiling”), bet dominuoja dvi figūros (“you who I now truly know...”).

Na, tenka vis dėlto apibendrinti šį albumą. Buvo taip įdomu aptarinėti šį albumą. Pripažįstu, nieko neieškojau apie albumą internete, rašiau viską, ką girdžiu ausimis, ir ką dar prisimenu iš progresyviosios muzikos pasaulio.

Išties tos devynios dainos gali vadintis visumą, kurios pagrindinis akcentas yra lyrika, sudėtinga instrumentika, bei netradicinės muzikos pavyzdžiai ir puikūs eksperimentavimo metodai. Tai – įžanga tiek pačiai grupei, tiek ir visam progresyviosios muzikos pasauliui. Tai – vienas pirmųjų albumų, kuriame tenka aptikti progresyviojo roko. Ir linkiu, progresyviosios muzikos mėgėjams, netingėti, ir perklausyti šį nerealų albumą, nes aš raštu negaliu parodyti visko. Viską galima išgirsti tik ausimis...

• Naudojant music.lt informaciją internete aktyvi nuoroda į www.music.lt yra būtina.
• Naudojant music.lt informaciją radijo/televizijos eteryje, būtina paminėti, jog informaciją pateikia www.music.lt.
• Užfiksavus pažeidimus bus kreipiamasi į atitinkamus teisėsaugos organus.