Man vidutiniškai įdomi Gallagherių solo kūryba. Kitaip negu Oasis, kuriais aš niekada nesusidomėjau. Jų post-Oasis darbuose aš randu daugiau brandos, daugiau išpuoselėto savo braižo ir drąsesnių kompozicijos sprendimų. Aš taip pat sakyčiau, kad Council Skies man yra įdomesnis albumas negu daug kas, ką man tekę girdėti iš Oasis repertuaro. Tiesa, ar tai geriausias High Flying Birds albumas, nedrįstu spėliot, nes tai pirmas albumas, kurį padoriai perklausiau. Bet man jis neblogas, yra tas britpopiško altroko oasiškas žiupsnelis, bet kiek labiau įžemintas, rimtesnis, ne toks svajingas ir perdėtai melodingas skambesys. Atrandu daug malonumo ritmiškesnėse šio albumo dainose Think Of A Number ir Pretty Boy. Ypač pirmojoje, kurioje yra puikus kompozicinis perėjimas iš pirmos dainos dalies į daug labiau pakylėtą, melodiškai įkrautą antrąją dalį. Pretty Boy turi savotišką indie minimalizmą savyje, kuris skamba šviežiai ir neerzinančiai.
Tarp geriausių albumo dainų taip pat išskirčiau titulinę Council Skies – greita, bet lengvai melancholiška, su visai nepėsčiu ne tik gitaros, bet ir boso grojimu. Taip pat ši daina galimai turi geriausią antraplanę orkestruotė, kuri padvigubina dainos emocinį poveikį. There She Blows turi savyje kiek riebumo ir tulžies, rifas skamba neįprastai elektriškai, o ir sulaukiame efektingos gitaros soluotės. Love Is A Rich Man truputį daugiau žaismingumo ir optimizmo įveda į bendrą albumo kontekstą.
Visgi yra dainų, kurios man skamba kaip kiek praskiesta brit/alt poproko versija. Įžanginė I'm Not Giving Up Tonight neužveža labai, ganėtinai blankus albumo opener'is. Dead To The World yra labai lengva, lėtai besivystanti baladė, kuri iš pradžių gal ir suskamba intriguojančiai, tačiau ta pati akordų seka su vienodu gitaros akcentavimu over and over and over truputį pradeda varyti žiovulį. Nors antraplanė aranžuotė nebloga (ypač ta akordeono dalis), tačiau tas gitaros vienodumas skamba mėgėjiškai, kaip kokiam jaunam 21 amžiaus bardui prie laužo su gitara sako "tu pagrok šitą dainą", o bardas nežino tos dainos ir googlinasi, kokie trys akordai sudaro tą dainą... nu tai ir brazdina tuos tris akordus iki nupušimo.
Taigi, man albumas nėra išverčiantis iš kulnų, turintis savų šūvių pro šalį, tačiau bendra prasme melodiškai malonus ir smagus klausyti. Todėl vertinu 8 balais.
Ir taip išeina, kad gerint kokybės neišeina, taigi sudėtinga pritraukt naujų ar susigrąžint senų vartotojų. O juos dar priverst norėt mokėt už tai, ką kitur susiras nemokamai. Misija neįmanoma. Ir gerai, ką mes, likusieji, čia veikiam? kodėl mes dar čia?
Kaip Einaras ir minėjo, „...o dabar to padaryti nebegalime, nebėra ko apmokestint. O ir siūlomas produktas skylėtas, reiktų problemas pirma susitvarkyti.“ Tam reikia pinigų, pinigų nėra, nes nėra lankytojų, šiųjų nėra, nes nėra kokybės ir ratas užsidaro
Daugiau gal netęsiu. Nesakau, kad Delfis su 15min yra idealūs, bet bent raštingiau (visomis prasmėmis) viską pateikia. Tai Musicui būtų iš ko mokytis, kaip kokybiškai pateikti ir kaip NEpateikti informacijos, jei tik tai būtų bėda. Obet tačiau....
kitaip nei, tarkim, prie to paties modelio einantis Lietuvos rytas. Kodėl už lietrytį nemokėsiu – kiek antraščių peržiūrėsi – clickbait'as ant clickbait'o, turinys sunkiai vadinamas kokybišku, dažniausiai (spėju), darbuotojų (jie ne žurnalistai) kūryba...
Skaudi tema. Visi visko nori nemokamai. Nu logiška – iki šiol nemokėjau ir naudojausi, tai kodėl nuo kažkurios datos turiu mokėt? Nu ir nežinau, moku už delfį, už 15min, gal kurio (ar net abiejų) atsisakyt? Nu bet jie tikrai pasiūlo įdomaus turinio, kitai
2024 m. gegužės 5 d. 04:44:58
Man vidutiniškai įdomi Gallagherių solo kūryba. Kitaip negu Oasis, kuriais aš niekada nesusidomėjau. Jų post-Oasis darbuose aš randu daugiau brandos, daugiau išpuoselėto savo braižo ir drąsesnių kompozicijos sprendimų. Aš taip pat sakyčiau, kad Council Skies man yra įdomesnis albumas negu daug kas, ką man tekę girdėti iš Oasis repertuaro. Tiesa, ar tai geriausias High Flying Birds albumas, nedrįstu spėliot, nes tai pirmas albumas, kurį padoriai perklausiau. Bet man jis neblogas, yra tas britpopiško altroko oasiškas žiupsnelis, bet kiek labiau įžemintas, rimtesnis, ne toks svajingas ir perdėtai melodingas skambesys. Atrandu daug malonumo ritmiškesnėse šio albumo dainose Think Of A Number ir Pretty Boy. Ypač pirmojoje, kurioje yra puikus kompozicinis perėjimas iš pirmos dainos dalies į daug labiau pakylėtą, melodiškai įkrautą antrąją dalį. Pretty Boy turi savotišką indie minimalizmą savyje, kuris skamba šviežiai ir neerzinančiai.
Tarp geriausių albumo dainų taip pat išskirčiau titulinę Council Skies – greita, bet lengvai melancholiška, su visai nepėsčiu ne tik gitaros, bet ir boso grojimu. Taip pat ši daina galimai turi geriausią antraplanę orkestruotė, kuri padvigubina dainos emocinį poveikį. There She Blows turi savyje kiek riebumo ir tulžies, rifas skamba neįprastai elektriškai, o ir sulaukiame efektingos gitaros soluotės. Love Is A Rich Man truputį daugiau žaismingumo ir optimizmo įveda į bendrą albumo kontekstą.
Visgi yra dainų, kurios man skamba kaip kiek praskiesta brit/alt poproko versija. Įžanginė I'm Not Giving Up Tonight neužveža labai, ganėtinai blankus albumo opener'is. Dead To The World yra labai lengva, lėtai besivystanti baladė, kuri iš pradžių gal ir suskamba intriguojančiai, tačiau ta pati akordų seka su vienodu gitaros akcentavimu over and over and over truputį pradeda varyti žiovulį. Nors antraplanė aranžuotė nebloga (ypač ta akordeono dalis), tačiau tas gitaros vienodumas skamba mėgėjiškai, kaip kokiam jaunam 21 amžiaus bardui prie laužo su gitara sako "tu pagrok šitą dainą", o bardas nežino tos dainos ir googlinasi, kokie trys akordai sudaro tą dainą... nu tai ir brazdina tuos tris akordus iki nupušimo.
Taigi, man albumas nėra išverčiantis iš kulnų, turintis savų šūvių pro šalį, tačiau bendra prasme melodiškai malonus ir smagus klausyti. Todėl vertinu 8 balais.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2023 m. birželio 9 d. 10:35:55
7/10
____________________
Under The Iron Sea