Papasakota istorija 3 dalis

Sahja

---

Tipas: Proza Publikavimo data: 2021m. Vasario 9d. 15:42

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Po minutės, kuri buvo lyg amžinybė, dar prisėdau ant suoliuko ir staiga-prisiminiau, kad turiu eiti į muzikos mokyklą. Pažiūrėjau į laikrodį ir tiesiog pašokau, man liko dešimt minučių iki mano pamokos, o net bėgant pet penkolika minučių nesuspėčiau, todėl skubėjau kiek galėjau, man atrodė, kad lėkiau šviesos greičiu, suspėjau atsidurti muzikos mokykloje per septynias minutes. Kai įėjau į vidų, per mano odą perėjo šiurpuliukai, nes muzikos mokykloje buvo daug šalčiau nei lauke. Pažvelgiau į mokyklos laikrodį, tada į savo, ir pamačiau, kad manasis skuba visa valanda. Supratau, kad skubėjau be reikalo, mokytoja nė nebus atėjusi.Tiesa, dar nepasakiau kuo aš groju, aš groju pianinu. Prisėdau ir laukiau mokytojos. Pamoka praėjo greitai. Po jos gryžau namo ir bandžiau sugalvoti ką nuveikus naujo, bet man nesisekė galvoti, nes galvoje buvo daugybė lakstančių minčių, kurių aš niekaip negalėjau sutvarkyti. Vos pradėjau nagrinėti vieną mintį, man į galvą šauna kita:,,kodėl jis kalbėjo su manimi?“ ,,kodėl jis išviso leido man jį palydėti?“ ,,gal jis turi merginą?“ ,,turbūt aš jį įsimylėjau...“ ,,tylėk...to negali būti, juk tu dar tokia jauna.“ ,, na ir kas, juk visi turi teisę mylėti...“. Tų minčių buvo ir daugiau, bet per tą didelį džiaugsmą ir nerimą aš jų visiškai neatsiminiau. Aš tarsi mintimis kalbėčiausi su savimi. Žinau, tai beviltiška... aš beviltiška... Su šiais klausimais ir mintimis praėjo kelios dienos, gal net savaitės, o gal net mėnesiai. Net nežinau kiek. Man viena diena atrodė kaip visas mėnuo.
Tos dienos praėjo begalo lėtai. Sėdėjau, visą laiką laikydama rankose telefoną, laukdama bent tuščios žinutės nuo Tomo, bet nieko nesulaukiau. Tas laukimas mane žudė. Jis trukdė man mokintis, pradėjau vis dažniau galvoti apie tuos, kurių netekau arba kurie mane paliko : apie tėtį, labai gerą draugę kuri išvyko į visai kitą žemyną, dėdes... Mąsčiau apie juos visą laiką, per pamokas, namie, prieš miegą, net sapnavau juos sapne.
Taip ir sėdėdama staiga ranka pajutau, kad man atėjo žinutė. Pagalvojau, kad gal kokia susirūpinusi draugė man parašė ar gal kokia nors reklama, todėl neskubėjau jos skaityti. Nesitikėjau, kad tai bus žinutė nuo Tomo, nors buvo vilčių, bet juk jis taip ilgai neparašė, tai neparašys ir dabar. Po minutės ar dviejų pasižiūrėjau kas man parašė, o ten žinutė nuo jo! Tiesiog šokinėjau iš laimės. Šaukiau, šypsojausi, juokiausi. Dariau viską, kuo galėjau išreikšti savo džiaugsmą. Žinoma, iš šalies į mane žiūrint turėjo atrodyti kvailai, bet aš nežiūrėjau iš šalies į save. Šaukiau visu balsu, žinojau, kad kaimynai mane puikiai girdės, bet man ne tai buvo galvoje, rėkiau ,,Jis man parašė! JIS MAN PARAŠĖ!!!“. Tiesiog švytėjau iš laimės. Net nesinorėjo perskaityti, man buvo dar maloniau matyti ją telefono ekrane ir norėjau, kad ji taip ir liktų, bet žinoma smalsumas nugalėjo. Pačiupau telefoną su plačia šypsena ir perskaičiaau žinutė, o ten ,,Sveika. Atleisk, kad taip ilgai neparašiau, turėjau daug reikalų, tiesiog nespėdavau į ranką paimti teledono, o jau turiu kažkokį darbą...“ tada mano įdėmų skaitymą nutraukė mama:
-Eik valgyti.
-Nenoriu...-besiožiuodama užsispyrusiu balsu tariau.
-Tu visada nenori.-atsikirto. Ji pasakė tikrą tiesą, vieno sumuštinio per pusryčius man užtenka visai dienai.
-Na gerai jau, tik palauk truputį...-ir pradėjau tęsti skaityti Tomo žinutę.
Taigi, toliau perskaičiau tai:,,Po dienos aš jau gyvensiu Šventojoje, todėl tau ir neturėjau kada parašyti. Reikėjo krauti daigtus, padėti nešti baldus... Tik nepyk, kad neparašiau. Atrašyk. Iki.“
Šokinėjau iš laimės. Tikrai tikėjausi kitokios žinutės, nežinau kokios, bet tikrai ne tokios. Perskaičiau žinutę gal vienuolika kartų ir puoliau atrašyti, tačiau iš tos didelės laimės man galva nebedirbo, nė nežinojau ką rašyti, tik norėjosi kažką malonaus ir tokio, kas galėtų jį nustebinti. Žiūrėjau į tuščią žinutės laukelį ir sukau galvą ką man parašius. Nusprendžiau, kad pirmiausia reikėtų pasisveikinti. Taigi, žinutėje jau buvo parašyta ,,labas“. Tada, neŠokinėjau iš laimės. Tikrai tikėjausi kitokios žinutės, nežinau kokios, bet tikrai ne tokios. Perskaičiau žinutę gal vienuolika kartų ir puoliau atrašyti, tačiau iš tos didelės laimės man galva nebedirbo, nė nežinojau ką rašyti, tik norėjosi kažką malonaus ir tokio, kas galėtų jį nustebinti. Žiūrėjau į tuščią žinutės laukelį ir sukau galvą ką man parašius. Nusprendžiau, kad pirmiausia reikėtų pasisveikinti. Taigi, žinutėje jau buvo parašyta ,,labas“. Tada, nežinau kodėl nuosijuokiau...gal todėl, kad man atrodė juokinga, jog aš rašinėlius rašau ilgiausius, o paprasčiausios žinutės niekaip nesumąstau. Tačiau po kurio laiko suvokiau, kad tiesiog mano galvoje sumaištis, net tokiam dalykui suprasti prireikė laiko. Staiga man į galvą toptelėjo mintis kaip galiu pratęsti žinutę. Taigi, pilna žinutė atrodė štai taip: ,,Labas. Jau maniau, kad nebeparašysi. Nieko tokio, nepykstu. Labai šaunu, kad rytoj jau būsi Šventojoje. Gal norėtum susitikti Palangoje rytoj?“ Dar kelias minutes prasėdėjau mąstydama ar siųsti tokią žinutę, ar ką nors pakeisti, bet staiga mano pats pirštas netyčia paspaudė mygtuką siųsti, ant kurio visą laiką stovėjo ir kelio atgal nebebuvo, žinutė jau pas jį...teliko tik laukti...
Sėdėjau ir graužiau save kodėl turėjo mano pirštas būti būtent virš siuntimo mygtuko, tad vėl laukiau Tomo žinutės. Trypčiojau, nervingai dairiausi, jaudinausi, tarsi laukčiau ateinančio vaikino pirmame pasimatyme. Delnai buvo šlaput šlaputėliai, žandai raudoni tarsi pomidorai, tačiau šypsena veide neišnyko. Akys, kad ir pro nuo rūpesčio surauktus antakius, žibėjo. Jos žibėjo ne nuo ašarų, o jei ir taip tai tikrai ne nuo skausmo ar liūdesio, bet džiaugsmo, gal labiau nekantrumo ir nežinojimo ašarų. Šį kartą žinutės laukiau daug trumpiau. Jau po maždaug penkių minučių skaičiau naują Tomo žinutę : ,, Jei nepyksti tada puiku, dėl to labai džiaugiuosi. Žinoma galime susitikti.“ Skaityma šią vietą nušvitau tarsi švyturys kuris rodo kelią gilioje tamsoje pasiklydusiems laivams. Nutariau skaityti toliau, ,,bet tik ne rytoj. Nebent poryt, žinoma jei tuo metu tu gali ir nori. Rytoj negaliu... nepyk jei gali. Taigi...“ su lyg šia žinutės dalimi nustebau, tiksliau susimąsčiau, kodėl jis rytoj negali... ir jau būtent tada kai mano galvoje visos mintys tarsi nusėdo, kaip arbatoje nusėda arbatžolių lapeliai, kažkas lyg pasuko šaukštelį ir mintys vėl pradėjo maišytis : ,,kodėl?“; ,, gal vis dėl to jis turi merginą ir jai paskyrė pasimatymą būtent rytoj...“; ,,o gal jis tiesiog vengia manęs, nes mano, kad aš esu prielipa ir kiekvieną dieną jis vis sakys, kad negali susitikti...“; ,,tai būtų tikrai įmanomas variantas, nes kai aš pametu galvą tikrai galiu tapti prielipa, tarsi rakštis subinėj...“ tada nusijuokiau... ,, na bet aš tikrai tokia nesu. O jei ir taip tai jis pats kaltas, kad man šendien parašė.“; ,,ir teisingai manau, jis pats kaltas ir taškas.“
Bemastydama prisiminiau, jog turėčiau jam atrašyti, taigi, kibau į darbą. Bemastydama suvokiau, kad nieko tokio, kad rytoj gal ir nesusitiksim, jei jau išlaukiau beveik savaitę, tai nesunku bus palaukt ir dar dieną. Sekanti mano žinutė atrodė taip : ,,poryt aš laisva, tad tikrai galėsim susitikti, o dėl norėjimo net klausti nereikia, žinoma, kad noriu. Nieko tokio jei negali, aš juk tik pasiūliau, tu neprivalai... nepykstu... Viskas gerai. Tuomet susitiksim poryt, o kur ir kada galėsim susitarti rytoj.“ Ir neteko ilgai laukti mane atvedančios į protą žinutės : ,,tai iki susitikimo poryt.“ Tada galų gale supratau ką aš padariau. Aš mirtinai bijosiu, drebėsiu kaip drebulė poryt. Nežinau kodėl, bet taip nujaučiu kad bus. Sukau galva, mąsčiau ką daryti, kilo net tokia mintis, gal atšaukti susitikima, bet ji greitai šovusi greitai ir pralėkė. Nežinojau ką daryti, nes mano galva iš džiaugsmo ir iš baimės vis dar nedirbo.

2021m. Vasario 9d. 15:42

Sahja / Nusipirk Mane 0 Rinka  2022 m. rugpjūčio 11 d.  Sahja / Ar Galiu Pasidžiaugti Tavim?  2022 m. liepos 7 d.  Sahja / Ate ant Visada Маріуполь  2022 m. birželio 13 d.