Gera vaikščiot girios takeliu,
Kur tik nori, ten klajok...
Ten daug eglių, alksnių, drebulių,
Na, o čia kaštonai, och...

Net keturiasdešimt kaštonų plačių
Parko alėjose šlama kartu,
Kai kam su drauge, o kai kam su draugu
Čia pasėdėti smagu.

Kada bijūnai prieš saulę žydi,
Tiesiog svaigsti žiedų kvapu,
Ir braunas meilė į tavo širdį,
O kas tu toks - visai jai nesvarbu...

Po keturiasdešimt kaštonų plačių
Dūsaujant šimtą porelių girdžiu,
Kol jos išsidūsaus, prabėgs daug dienų...
Mama, ir aš ten einu!

Ant keturiasdešimt kaštonų žalių
Peiliai priraižė širdžių ir strėlių,
Galvoja kaštonai: ir kam ta kančia,
Sako: pabėkim iš čia!

Kaštonai šlama, bijūnus šaukia,
Ir po visai trumpų kalbų
Visi nusprendė, nieko nelaukę,
Drauge pabėgs o kur - tai nesvarbu!

Taip keturiasdešimt kaštonų žalių
Ėjo nuėjo neaiškiu keliu,
Nors liko suoleliai ir aukso žara,
Bet jau porelių nėra,
Parke porelių nėra...