Begalinis laisvės jausmas
užtvindo dūstančią širdį
Veidas sustingsta su šypsena
jaučiant artėjančią mirtį.

Už Tėvynę išlietas kraujas
garuoja lyg aukuras šventas
Ir mano sužeistas kūnas
greit kris į amžinybės glėbį.

Rit: Akimirką prieš mirtį
Graudus džiaugsmas suvarstė man širdį
Sudie, Tėvyne brangioji,
Dovanoju Tau savo kraują...

Akimirką prieš mirdamas
ramiai žvelgiau į dangų.
Dėkoju tau, likime, jog suteikei progą
Taip garbingai.. išeiti...

Rit: Akimirką prieš mirtį
Graudus džiaugsmas sudaužė man širdį
Sudie, Tėvyne brangioji,
Dovanoju Tau savo kraują...

(tavo yra tik tai, ką pameni ir ką jauti - visa kita gali būti pagrobta bet kada)

Mirtis iškėlusi dalgį smogė tiesiai į širdį.
Naktis užklojo kaulus, o vėjas sustingdė kraują.
Gyvybė iš kūno pabėgo ir paklydo tamsiam danguje.
Žemė glostė kareivių lavonus, žinodama, kad jų dėka išliko laisva...