Alpha
Asia

Užsikabinau už Asia vėl ir toliau žygiuoju nuo debiuto prie Alpha. Bene visiems penkmečio senumo pirmojo komentaro teiginiams pritariu, tik turiu šiek tiek papildymų. 

1. Kaip ir apie debiutą, taip ir apie Alpha mano nuomonė nestipriai pagerėjo. Vis tiek išlieka stovėt nuomonė, kad Asia yra truputį stipresnis albumas už Alpha, nors aš pastebėjau, kad man dažniau atsiranda nuotaika klausytis Alpha dainų negu Asia. Alpha turi truputį labiau muddy produkciją, bet kompozicijose esti daug pakilesnės, labiau įkvepiančios nuotaikos. Asia gal ne toks melodingas, bet kompoziciškai ir instrumentiškai preciziškesnis albumas. 

2. Kiek iš naujo atradau dainas The Smile Has Left Your Eyes, Never In A Million Years bei My Own Time. Pirmoji ir trečioji turi gana panašią kompozicinę formuluotę, startuodamos nuo įsimintino ir paprasto melodinio motyvo ir ant jo vis statydami naujus instrumentinius sluoksnius su keliais įdomesniais harmoniniais perėjimais antrojoje pusėje. Tas ypač gerai suveikia My Own Time, ji tampa labai širdinga daina visumoje. Tuo tarpu Never In A Million Years yra be galo catchy poproko daina – viena mažiausiai ambicingų dainų albume, bet maloni ausiai. 

3. Favoritai išlieka tie patys: The Heat Goes On, True Colors ir Open Your Eyes. The Heat Goes On, dabar supratau, turbūt yra mano mėgstamiausia Wetton'o eros Asia daina – tiesiog tobulai surėdyta daina. Wetton'as ir Howe kuria nuostabiai intensyvų boso ir gitaros dėmenį, Palmer'is palaiko gerą aukštą tempą, bet man šios dainos žvaigždė yra Geoff'as Downes'as – jo visi klavišų sluoksniai tiesiog veikia puikiai, net neskaitant tos vargonų soluotės antroj dainos pusėje. True Colors dichotomija tarp svajingo posmo ir griežto, skambaus priedainio traukianti ausį. Anksčiau neatkreipiau dėmesio, kad True Colors priedainyje nuskamba tą klasikinė Phantom Of The Opera penkių descending akordų seka – gal ne Pink Floyd'ai su Echoes ar dar kažkas, o būtent Asia su True Colors įkvėpė Webberį? Ką čia gali žinot? Na ir Open Your Eyes, kaip išsakiau anksčiau, turi labiausiai išplėtotą, žavingiausią instrumentinę užsklandą, kuri su trenksmu uždaro albumą. 

Albumui palieku galioti seną, bet moraliai atšviežintą ir sustiprintą 9-etą, ir keliauju prie Astros, albumo, kuris praeityje iš manęs gavo gana nedaug dėmesio. 

Nėra Alpha toks jau prastas lyginant su debiutu, kokį jį bandoma pavaizduoti. Kai kuriais momentais man pasirodo, kad grupė čia bando būti dar sofistiškesni, ypač instrumentinėse partijose, nes melodijos gal ir ne tokos įmantrios kaip debiutiniame albume. Kompoziciniame lygmenyje gal ir mažiau progresyvus albumas, tačiau turintis savų momentų. Kad ir True Colors, kurioje Downes'o klavišinių darbas tiesiog to the point, o dar Howe labai gerų akcentų prideda. Open Your Eyes yra vienintelė kiek kompleksiškesnė daina albume – ne pati mėgstamiausia jos melodija, bet turi vieną geriausių instrumentinių partijų dainos gale. Vis tik mano mėgstamiausia daina The Heat Goes On, man nenusileidžia debiutinio albumo mėgstamiausiai dainai Sole Survivor. Jos abi vienodai stiprios, gal net kiek per simplistiškos tokio kalibro muzikantams, tačiau puikiai susikoncentruota į stiprų skambesį ir teisingus akcentus savo vietose klavišais ir gitara. O The Heat Goes On dar turi puikią klavišinių solo antroje dainos pusėje.

Yra ir daugiau įdomių dainų albume – hitas Don't Cry irgi solidus, The Smile Has Left Your Eyes tokia savotiška, Eye to Eye turi keistai, bet intriguojančiai skambančių motyvų. Silpniau prilipo lėtesnės dainos kaip The Last To Know arba Midnight Sun. Bet albumui rašau 9-etą. Silpnesnį nei debiutiniam albumui, tačiau nežymiai.