Apie kelis naujus progresyvios muzikos albumus

Man patiko mano paskutiniai bandymai rašyti apie muziką, todėl nusprendžiau pabandyti dar kartą, tik šįkart su kiek konkretesniu formatu ir turiniu. Šį įrašą skiriu kelių naujų albumų, kurie pagrinde išlieka progresyvaus roko žanre, trumpai apžvalgai ir įvertinimams. Nors orientuota tik į vieno skonio klausytojus, tikiuosi bent jau savo tikslinę auditoriją patenkinti šiuo įrašu, galbūt juos užkabinti savo įžvalgomis ir padėti atrasti jiems smagius albumus.

Kaip vertinu: kadangi nemoku deramai naudotis dešimtbale sistema, tai naudosiu iš mano mėgstamo progarchives puslapio nusižiūrėtą penkiabalę sistemą, tik kiek pakoreguosiu pagal savo standartus:

1 – nemalonus, visiškai nuobodus, nesuintriguojantis.

2 – turintis pavienių stiprių idėjų, bet visumoje silpnokas, prie kurio nesinori antrą kartą grįžti.

3 – geras albumas. Turintys nemažai trūkumų, bet jie neužgožia privalumų.

4 – stiprus albumas. Turintys keletą nedidelių trūkumų, tačiau iš esmės malonus klausyti.

5 – aukštos klasės darbas, kuris visoje savo trukmėje išlaiko dėmesį ir pasigėrėjimą. Trūkumų mažai ir jie minimalūs, praktiškai netrikdantys.

Balo pastiprinimui ar pasilpninimui naudoju pliusą arba minusą.

Ir skelbiu pradžią!

Albumas: GEPH – Apophenia.

Išleidimo data: 2018 m. liepos 6 d.

Įvertinimas: 3+

Įdomūs, džiaziniai ir moderniai skambantys instrumentalai, turintys kažkokį metališką prieskonį, bet nėra metališkai sunkūs. Vietomis jaučiamos King Crimson inspiracijos, ypač Belew eros, nes kartais gali jausti, kaip ritminį vaidmenį perima elektrinė gitara (ką darydavo Fripp‘as), o daugiau soluoti linkęs bosas (kas nebūdavo taip jau svetima Levin‘ui). Tai turbūt ir yra didžiausias šio albumo privalumas.

Trūkumai: vis tik kiek sausokas, sprangus skambesys, nepasiūlantis didesnės atrakcijos. Jei jau yra kažkoks post‘o prieskonis, tai jis labiau dirbtinas nei natūralus, nes tai, kaip instrumentalai vystomi, nėra nei labai post‘iška, nei labai progresyvu, o kažkas tarpiško ir dėl to nelabai virškinamo.

Mėgstamiausios kompozicijos: Whole Body Headbang, W.W.F.D. ir galbūt Mourningstar

Albumas: Sunchild — Messages From Afar: The Division And Illusion of Time.

Išleidimo data: 2018 m. liepos 2 d.

Įvertinimas: 4 

Dažni progresyvistų tarpe yra sci-fi tematikos konceptualūs albumai. Šis Ukrainos kolektyvas pasiūlo visai malonų skambesį. Nors melodijos klasikinės ir vietomis kalančios super-tradiciniu „Cheap Trick“ stiliaus rokenroliškumu, kaip, beje, gan dažnai nutinka su Rytų Europos progresyvaus roko grupėmis, tačiau išpildymas sintezatoriumi žavingas. Kartais skambesys tikrai primena kažką iš pseudo-metališkų progresyvistų su ryškiu sintezo skambesiu, galbūt „Saga“, „Enchant“ ar netgi neseniai mano daug klausyti „Andromeda“. Yra ir visiškai žaviu nestandartų, kaip kad reggae-jazz „60 degrees to the 70s“ įžanga, kuri transformuojasi į puikią džiazinę bene baladę.

Pagrindinis privalumas: neįtikėtino gerumo 20 minučių „Victory Voyager“. Atrodo, kad „Big Big Train“ ar „Genesis“ melodingumas susitinka su „Eloy“ lengvumu tiek vokale, tiek muzikoje ir šita sintezė dar praturtinama sėkmingu ir nenuobodžiu muzikiniu išpildymu, gaunam labai malonią kompoziciją. Viena melodija man net baisiai primena „Cynic“ – „Carbon-Based Anatomy“

Pagrindinis trūkumas: albumas nevientisas. Po pirmųjų kelių dainų įspūdis kiek išsikvepia ir albumo vidurys neskamba labai įtikinamai. Šiokiu tokiu trūkumu pavadinčiau ir visiškai klasikines melodijas, kurios kartais šitame progresyviam apvalkale „jaučiasi“ ne savo vietoj, bet iš esmės ausų tai ir nerėžia, tiesiog smulkus, kosmetinis netobulumas.

Mėgstamiausios kompozicijos: be abejo, Victory Voyager (tikra 5 balų iš 5 daina). Iš trumpesnių: Searching Diamonds ir 60 Degrees to the 70s.

Albumas: Perfect Beings – Vier.

Išleidimo data: 2018 m. sausio 19 d.

Įvertinimas: 3

Nors progarchives vertintojai šiam albumui sukrovė labai aukštą jų standartams 4.08 reitingą, aš vargiai įžvelgiu tiek privalumų. Šis albumas yra sudarytas iš keturių stambiametražių siuitų, kurios velniai žino kokiais tikslais išskaidytos (tas pats fokusas kaip ir su Marillion „F E A R“) ir jose tikrai galima rasti įvairaus skambesio, primenančio įvairius dalykus: jau „Guedra“ prasideda su „Gentle Giant“ primenančiais vokaliniais ir muzikiniais viražais, kur instrumentai vietomis pasidrasko a la „Yes“ stiliumi, tačiau kartais jie tampa ambientiniais, gal net visai techno-elektroniniais sklaidytojais po tuščiavidurių garsų pasaulį. Daug neįprastų metrų, daug kaitos, bet kartais susiklauso tai dirbtinai, kai kuriose kompozicijose pritrūksta užpildymo visai neblogai melodijos idėjai. Atrodytų, kad ten, kur tiktų sunkesnis pasidraskymas, Perfect Beings nusprendė uždumti ausis Floyd‘išku rūku, kas sugadina visą įspūdį, kad ir kaip tu mėgtum visus Floyd‘iškus garsus.

Laimei, albumas į galą pradeda skambėti kaip daugiau ar mažiau susigulėjęs įrašas. Vibrational siuitos paskutinės dalis atranda gerą „emocinę nišą“, o Annunaki atrodo kaip jau visai solidžiai sukonstruota kompozicija, irgi pasiūlanti visko nuo akustinės prog-baladės iki elektroninio, beveik new wave‘iško konstrukto, tik vėlgi, skonį pagadina tas dirbtinis išskaidymas į atskiras dainas. Galbūt ir teisingas vieno apžvalgininko palyginimas su „Tales From Topographic Oceans“ – ganėtinai nekoncentruotas skambesys stambiame formate. Tik „Yes“ daug geriau susitvarkė.

Mėgstamiausios kompozicijos: Annunaki ir Vibrational (ypač paskutinės trys dalys: Altars of the Gods, Everywhere At Once ir Insomnia)

Albumas: Spock‘s Beard – Noise Floor.

Išleidimo data: 2018 m. gegužės 25 d.

Įvertinimas: 4-

Šiuo atveju sutampa su progarchives vartotojų vertinimu (3.59). Spock‘s Beard neabejotinai yra viena reikšmingiausių ir įtakingiausių modernesnių laikų progresyviojo roko grupių, todėl jiems visada iškelta aukšta kartelė. Naujasis jų albumas yra, kaip ir ankstesni, užpildyti tirštu klavišinių skambesių, pompastiškomis improvizacijomis ir ne pačiomis paprasčiausiomis dainų struktūromis, tačiau didžiausia bėda, mano galva, yra kai kuriose dainose. Jei „Sunchild“ atveju tas klasikinis melodingumas vietomis net pridėjo šarmo, tai „Spock‘s Beard“ turtinga aranžuotė nuo klasikinės melodijos, tokios kaip dainose „Have We All Gone Crazy Yet“, „Beginnings“ ir „So This Is Life“, nukenčia. Muzikiniai fejerverkai palieka tik paviršutinio glaisto ant kiek brokuotos šerdies efektą. Galbūt „Somebody‘s Home“ yra vienintelė malonesnė daina iš tų melodingųjų.

Laimei, „Spock‘s Beard“ puikiai susitvarko su stipresnėmis / sunkesnėmis dainomis. Visiškai tipine ir puikiai išpildyta „Spock‘s Beard“ braižui daina laikyčiau „To Breathe Another Day“. Instrumentinis „Box of Spiders“ yra tikras fejerverkas, net pagal šiandienos praplėstas progroko ribas jis yra aukštos klasės kūrinys. Net „What Becomes of Me“ ir „One So Wise“ vietomis palieka puikų įspūdį.

Įprastom sąlygom rašyčiau 4, bet prie šio albumo dar yra 4 bonus dainos atskirame diske, kurios, manau, nepridėjo nieko gero albumui, tik pratęsė tą dviprasmišką konfliktą tarp vidutiniškų melodijų ir kokybiško grojimo. Gal tik instrumentinė „Armageddon Nervous“ palaiko klasę. Todėl 4-.

Mėgstamiausios kompozicijos: Box of Spiders ir To Breathe Another Day.

Albumas: Gazpacho - Soyuz

Išleidimo data: 2018 m. gegužės 18 d.

Įvertinimas: 4+

„Gazpacho“ man yra girdėta, bet nepažįstama grupė. Bet „Soyuz“ nustebino. Tai labai į „Marillion“ nešantis skambesys, su papildoma post/atmosferinio roko įtaka ir kiek daugėliau sintetinių garsų. Reik suprasti, kad šiame albume didelių fejerverkų nėra, užtat pagrindinis akcentas yra „tekstūros“ (nežinau, ar taip turėčiau tiesiogiai versti patterns/textures žodžius) ir kaip su jomis žaidžiama, kaip jos vyniojamos apie kūrinio ašį, kad šis pataptų įdomus. Šis melancholiškai atmosferinis post-neo-progresyvus skambesys pasiūlo tikrai stiprius kūrinius: nuo elegantiškai ramios „Exit Suite“ iki energetiškos „Hypomania“. Daug žaismo galima sutikti kūrinyje „Emperor Bestroke“, o puikiai išplėtota „Soyuz One“ preliudija veda link kompleksiško giganto „Soyuz Out“, kuriame motyvai kaitaliojasi taip klastingai ir gudriai, kad nors instinktyviai atrodo kaip visai atskiri vienetai, tačiau kažkur giliau yra surišti apie vieną ašį, kaip kokie rožančiaus karoliukai. „Sky Burial“ yra labiausiai kitų klausytojų pražiopsota daina – tai į transcendentines aukštumas pakeliantis kūrinys.

Su marillion‘išku stiliumi ateina ir marillion‘iški trūkumai — kai kurios dainos yra blankokos ir nepasiekiančios to emocinio efekto, kurio jomis buvo siekiama ir akivaizdžiai norėta melodiją ne padaryti stiprią, bet jautrią. Dėl to galbūt „Rappaccini“ ir „Fleeting Things“ nepasiekia maksimumo, nors pastaroji sugeba ir intrigą skambesyje sukurti.

Mėgstamiausios kompozicijos: Soyuz One, Hypomania ir Sky Burial.

Albumas: A Perfect Circle – Eat The Elephant

Išleidimo data: 2018 m. balandžio 20 d.

Įvertinimas: 4+

Apie šį albumą jau daug diskutuota, jo buvo stipriai laukta ir sulaukta. „A Perfect Circle“ sugrįžimo albumas yra bene įdomiausias, gal net geriausias jų diskografijos darbas, mat mano smegenys kartais stagnuoja klausydama senų gerų sunkesnių „A Perfect Circle“ dainų. Šis albumas lengvesnis, daug labiau orientuotas į specifinės nuotaikos išgavimus, nestokojantis stilistinių variacijų. Jau pirmasis singlas „The Doomed“ atrodė kaip kažko naujo pradžia – klastingai (ne aktyviai, bet pasyviai) sunkus, su aiškia žinute bei ne tokia aiškia dainos struktūra. „Disillusioned“ lengvumas ir „TalkTalk“ alternatyvumas intrigavo dar labiau. Galutinis rezultatas buvo tai, ko ir tikėtasi: 12 visiškai skirtingų, savaip pasižyminčių ir išsiskiriančių dainų.

Kas gi su šiuo albumu negerai, kad nedrįstu jam duot 5 balų? Yra dainų, kurios iki galo neįtikina, pvz, „Feathers“, „Delicious“, yra dainų, kurios subjektyviai man labai patinka, tačiau dėl objektyvios jų kokybės vis abejoju, pvz, „Get The Lead Out“ gal ir siekė sukurti hipnotizuojantį poveikį, bet tas vieno motyvo vyniojimas vis tiek įtartinas. „Hourglass“ aštri, bet tas aštrumas kartais skamba pernelyg vienodai. Ir galų gale, net jei dar ir rašyčiau 5 su minusu, galų gale visas albumas atrodo banguotas, nevientisas ir paliekantis abejonių, kad visos šios dainos yra iš vieno leidinio. Kai kuriomis vietomis pagalvoji, gal išties APC į albumą sudėjo bet ką, kad tik jis būtų išleistas ir įtampa nuo gerbėjų ir nuo savęs nuimta. Bet tas „bet kas“ išties geros kokybės.

Mėgstamiausios dainos: The Contrarian ir TalkTalk (jos nekelia nei subjektyvių, nei objektyvių abejonių).

	5			A Perfect Circle - Eat the Elephant
	4			Gazpacho - Soyuz
	0			Spock's Beard - Noise Floor