Tu atėjai iš ten,
Kur Saulė skaisčiai švietė.
Tavo ilgi auksiniai plaukai
Vilnijo švelnioje vėjo srovėje.
Tavo beribės mėlynos akys
Spindėjo raudonam Saulės spinduly.
Skaisti ašara tarsi lietaus lašas
Riedėjo rausvu tavo skruostu.
Tavo dvasia išsiilgusi senų laikų,
Tavo siela išsiilgusi senų dainų,
Tavo akys išsiilgusios senų pilių,
Senų miškų, tavo Deivių ir Dievų.
Tik išlikę senų pilių pamatai,
Tik šventyklų senų aukurų akmenai.
Vis dar mena, laiduoja nebyliai,
Pradingusį pagonybės amžių seniai.
Tavo sksusmas toksai beribis,
Koksai beribis yra dangus,
Tavo ilgesys toksai bekraštis,
Kokia bekraštė yra praraja.
Tavo kūną glostė ugnies švelnios rankos,
Tavo pelenus sklaidė vėsios vėjo bangos,
Tavo dainą nešė skaidrus upės vanduo,
Tavo skausmą paėmė tamsus žemės akmuo.
Cia taip kaip Uzkalniui duot pavertint koncervus & lasinius & pashteta ( aisku su uogiene) kur undermenshai valgo jei piggiai randa. Ar nenukentes Sahja morale?