Bilateral
Leprous

Bilateral turbūt labiausiai eksperimentinis Leprous albumas. Kai jį atradau, man jis labai patiko, bet jis man neatlaiko kitų albumų konkurencijos. Kažkaip vertinu kruopščiau dėl songwriting'o nusiteikusius Leprous, kurie išlenda Coal ir The Congregation albumuose. Beje, galbūt jei antra šio albumo pusė būtų stipresnė, būčiau stipresnės nuomonės apie šį albumą. Nes albumą atidarančios Bilateral, Restless, Thorn, o ypač Forced Entry yra labai kietos dainos. Pastaroji yra kaip reta stiprus progmetalio opusas su ritmikos akrobatikom ir puikiais rifais. Thorn turi tas ekscentriškas pučiamųjų partijas. Restless – labai žaismingas gitaros momentas ir įsimintinas priedainis. Dar reiktų paminėti, jog Mb. Indifferentia yra labai vykusi bene baladė. Kažkada ant jos buvau labai pasinešęs. Bet maždaug ties Waste of Air mano emocijos nuslopsta. Toji daina gan greita ir aštri, šiek tiek nederanti su visa pirmąja albumo puse, ir dėl to šiek tiek nesimpatiška albumo kontekste. Mediocrity Wins turi įsimintina posminę dalį, pseudorepines vokalines linijas, bet pritrūksta kažko ugh. Atrodo, apjungus gerąsias Waste of Air ir Mediocrity Wins savybes gautųsi stiprus gabalas. Cryptogenic Desires gan chaotiškas, bet įdomus gabaliukas. Acquired Taste irgi taiko į balades, bet man Mb. Indifferentia aranžavimas daug simpatiškesnis. Painful Detour yra bene pirma daina, kurią išgirdau iš Bilateral, man įstrigo jos įžangoje užduodama melodija, bet pasidariau kiek skeptiškesnis dėl vystymo, dainos motyvai sukasi tarpusavyje ir tos 8 minutės kažkokio liekamojo efekto manyje nebepalieka (visiškai kitas reikalas su Forced Entry). Jei pirmajai albumo pusei rašau 10 su minusėliu, o antrajai 8 su pliusu, tai bendras efektas yra 9-etas.