Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Aš gal anksčiau panašiau mąsčiau, bet šiemet supratau, kad visi metų laikai yra vienodai gražūs ir vienodai reikalingi, ir yra tik požiūrio kampas, iš kurio gali juos vertinti.

Man atrodo yra priežasčių rudenį ir žiemą subjaurinti, jei jau visi ją taip bjaurina. Aš nemėgstu rudens ir dar baisiau nemėgstu žiemos, tai yra gamtos mirties ir stagnacijos laikas, nieko tame
2022 m. gruodžio 24 d. 22:04:18
Jau paskelbtuose progresyvios muzikos metų topuose šis albumas figūruoja daugeliu atveju. Nusprendžiau pasidomėti ir paklausyti, ypač kadangi tai negirdėtas vardas (o ir suprantama kodėl, juk tai debiutas). Ir pripažinsiu, kad man tokio didelio efekto nepaliko. Tai yra įdomi psichodelikos ir prog'o simbiozė. Gal net sakyčiau, kad yra ryškus bliuzo dėmuo ir ši muzika yra daug labiau psychedelic / blues pakraipos negu kad progresyvas. Progresyvas pasireiškia tik dėl išplėtotų kompozicijų, bet instrumentine prasme progroko beveik negirdžiu. Dėl to grupė primena klasikines 7-ojo / 8-ojo dešimtmečio roko grupes, kurių muzikoje irgi esama to psichodelinio ar bliuzinio atspalvio. Štai pavyzdžiui, Descending Us, ypač priedainiuose, man baisiai primena Deep Purple – ritminė sekcija beveik nulupta iš Child In Time. Long Way Down atmosfera labai neša į Cream (bent jau įžanga tai visiškai White Room antrininkė). Šen bei ten galima išgirsti kažkokius Mountain / Budgie / Free pėdsakus. Labiau instrumentiniuose momentuose justi ir moderno, vietomis girdžiu paraleles su naujesne stoner karta, pavyzdžiui, kad ir tais pačiais Elder. O štai klausant Another Time man krenta į ausis netikėčiausios asociacijos: posmuose su ryškiu klavišiniu garsu girdžiu Atomic Rooster, o priedainis mano smegenų skaitliukuose išmuša vardą „Opeth“. Ir ne šiaip Opeth, o šiuolaikinius jų darbus, kaip Strange Brew iš Sorceress albumo, ar Next of Kin bei The Garroter iš naujausio In Cauda Venenum. Galbūt tai ir įrodo, kiek ši grupė ir kiek patys Opeth semiasi įkvėpimo iš klasikinių 7-ojo dešimtmečio pabaigos / 8-ojo dešimtmečio pradžios roko. Dėl šitų asociacijų ir riebaus, įsimintino skambesio man Another Time yra lyderė šiame albume. Nors Long Way Down ne taip daug ir atsilieka.
Visgi pirmos keturios kompozicijos mane vargiai užkabina. Ypač priekabiauju prie albumą atidarančios Born, kuri galbūt turi daugiausiai prog'o spalvos visame albume, tačiau jai baisiai trūksta ryškaus rifo ar bet kokio kito išsiskiriančio muzikinio momento. Todėl albumui parašysiu vidutinišką balą – 8-etą.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas