Jau kažkelintą kartą grįžtu prie PH kūrybos. Chameleon In The Shadow of the Night yra turbūt labiausiai mano ignoruotas albumas iš pirmųjų šešių PH albumų klasikos. Ne be priežasties. Man čia per didelė koncentracija Hammill'io, kur yra tik jis ir akustinė gitara. PH yra puikus poetas, vokalistas ir pianistas, bet jo kompozicijos gitarai, kad ir kartais skamba įdomiai, tačiau atrodytų, kad jos visai kitaip pražystų su pilnu sąstatu (nebūtinai vandergrafišku, užtektų elektrifikuoti tą akustinį skambesį gitarai ir bosui). Čia yra 4 dainos, kurios yra didžiąja dalimi akustiškos: German Overalls, Slender Threads, What's It Worth ir Dropping The Torch. Drąsiai sakyti „patinka“ galiu tik apie German Overalls – pakankamai įvairovės, šioje dainoje akustinė gitara skamba verčiau griežtai ir agresyviai nei melodingai, o ir vokalinės harmonijos ir tie kaip visada keisti atlikimo momentai su vokalų overdub'ais ir pan. prideda pakankamai šarmo, kad tai tampa visaverte PH daina. Be to, yra šiek tiek ir vargonų bei elektriškesnių momentų dainoje, tai irgi įpučia papildomai gyvybės. Slender Threads man sukelia dviprasmiškų jausmų: kai kurios vokalinės linijos harmonizuotos labai neįprastai, bet kai kur melodija skamba ypač nuvalkiotai. Nors turiu pripažinti, kad man šiek tiek patinka ta antikinė, The Aerosol Grey Machine primenanti beveik psichodelinė aura. What's It Worth ir Dropping The Torch tiesiog nėra labai įsimintinos dainos, ypač kai yra tokių dainų kaip Easy To Slip Away ir (In The) Black Room / The Tower apsuptyje.
Tačiau likusi ketveriukė yra visiški briliantai. Rock And Role yra progresyvesnė preliudija prieš Nadir's Big Chance. Tai yra iš esmės agresyvus hardrokas su progrokine aranžuote. Skamba fantastiškai. In The End atlieka Hammill'is su pianinu – puikiai progresuojantis kūrinys, puiki pianino melodija ir galingas vokalinis performansas. Easy To Slip Away turbūt labiausiai eteriškas (nesugalvojau geresnio žodžio ethereal, kuris pirmiausiai šovė į galvą pagalvojus apie šią dainą, lietuviško analogo) kūrinys iš tų keturių. Pianinas + sakso puikus papildymas, o jau titulinė eilutė kaip ryškiai nuskamba. Nu ir pompastiška (In The) Black Room / The Tower – prarastasis VdGG kūrinys, kuris tikrai skamba kaip tiltas tarp to, ką jau girdėjome Pawn Hearts albume, ir to, ką išgirsime Godbluff albume, dar prieš tai įsiterpiant A Louse Is Not A Home. Ilgą laiką buvau šios dainos negirdėjęs, bet užtikau, kad VdGG kai kuriuose savo naujausio turo koncertuose atlieka šį numerį. Pasirodo, ta daina mane vis dar stipriai veikia.
Nu ir nežinau, iš vienos pusės albumui norėtųsi rašyti 10, nes 5 dainos (beje, būtent ilgesnės 5 dainos) tikrai sudaro labai stiprų, 10-uko vertą įspūdį. Net ir Slender Threads dar būtų nieko, bet What's It Worth ir Dropping The Torch šiek tiek man nudusina įspūdį. Panašiai jaučiausi ir vertindamas Over albumą, kuriame man patinka viskas, bet (This Side Of The) Looking Glass yra daina, kuri man nepatinka, ir privertė mane parašyti 9-etą. Todėl panašiai jaučiuosi ir šiuo atveju – man Over net daug lengviau virškinamas nei šis albumas, todėl nesijaučiu, kad jam turėčiau duoti daugiau. Pasilieku prie 9-eto su pliusu.
Man tai vienas dalykas su dabartiniais emoji, tai kad jie gerokai didesni nei tekstas ir kartais dėl to negražiai atrodo. Nors nauji atrodo per maži, bent iš mano ekrano žiūrint, todėl net nežinau, koks sprendimas būtų geriausias.
Šiaip, at the end of all this, man emoji nėra svarbus reikalas. Jei jų nebūtų, aš nelabai ir pasigesčiau. Galėčiau parašyti dvitaškį ir D didžiąją arba skliaustą ir to užtektų visiems suprasti šiais laikais
Ten kažkokių elaborate emoji, kur ten visokių profesijų žmogeliukai būna ir pan. komplikuotos nesąmonės nenaudoju. Vėliavėlių ir tų turbūt nėra tekę gyvenime panaudoti.
Nu aš emoji prisijaukinau ir kartais komentaruose vartoju, tiesa, aš naudoju dažniausiai visokius generic smile'us ar kažkokius simbolius (kaip būna visokios varnelės, up-arrow, šauktukai facebook'e arba discord'e).
Kaip ir va emoji aptarimas yra naudingas. Būtų įdomu sužinoti ir visų nuomonę apie juos, kad ir esamus, kas kokius mėgsta naudoti, arba kodėl nemėgsta.
Ne jokia segregracija, tiesiog būtų chaosas jei ne iki galo funkcionuojantis būtų pas visus iš karto. Yra ką galima pokalbių dėžutėje pasakyt, ir yra ko ne. Manau, vis tiek maloniau žinoti, kad kažkas išvis daroma, negi ne?
2022 m. kovo 21 d. 18:26:42
Jau kažkelintą kartą grįžtu prie PH kūrybos. Chameleon In The Shadow of the Night yra turbūt labiausiai mano ignoruotas albumas iš pirmųjų šešių PH albumų klasikos. Ne be priežasties. Man čia per didelė koncentracija Hammill'io, kur yra tik jis ir akustinė gitara. PH yra puikus poetas, vokalistas ir pianistas, bet jo kompozicijos gitarai, kad ir kartais skamba įdomiai, tačiau atrodytų, kad jos visai kitaip pražystų su pilnu sąstatu (nebūtinai vandergrafišku, užtektų elektrifikuoti tą akustinį skambesį gitarai ir bosui). Čia yra 4 dainos, kurios yra didžiąja dalimi akustiškos: German Overalls, Slender Threads, What's It Worth ir Dropping The Torch. Drąsiai sakyti „patinka“ galiu tik apie German Overalls – pakankamai įvairovės, šioje dainoje akustinė gitara skamba verčiau griežtai ir agresyviai nei melodingai, o ir vokalinės harmonijos ir tie kaip visada keisti atlikimo momentai su vokalų overdub'ais ir pan. prideda pakankamai šarmo, kad tai tampa visaverte PH daina. Be to, yra šiek tiek ir vargonų bei elektriškesnių momentų dainoje, tai irgi įpučia papildomai gyvybės. Slender Threads man sukelia dviprasmiškų jausmų: kai kurios vokalinės linijos harmonizuotos labai neįprastai, bet kai kur melodija skamba ypač nuvalkiotai. Nors turiu pripažinti, kad man šiek tiek patinka ta antikinė, The Aerosol Grey Machine primenanti beveik psichodelinė aura. What's It Worth ir Dropping The Torch tiesiog nėra labai įsimintinos dainos, ypač kai yra tokių dainų kaip Easy To Slip Away ir (In The) Black Room / The Tower apsuptyje.
Tačiau likusi ketveriukė yra visiški briliantai. Rock And Role yra progresyvesnė preliudija prieš Nadir's Big Chance. Tai yra iš esmės agresyvus hardrokas su progrokine aranžuote. Skamba fantastiškai. In The End atlieka Hammill'is su pianinu – puikiai progresuojantis kūrinys, puiki pianino melodija ir galingas vokalinis performansas. Easy To Slip Away turbūt labiausiai eteriškas (nesugalvojau geresnio žodžio ethereal, kuris pirmiausiai šovė į galvą pagalvojus apie šią dainą, lietuviško analogo) kūrinys iš tų keturių. Pianinas + sakso puikus papildymas, o jau titulinė eilutė kaip ryškiai nuskamba. Nu ir pompastiška (In The) Black Room / The Tower – prarastasis VdGG kūrinys, kuris tikrai skamba kaip tiltas tarp to, ką jau girdėjome Pawn Hearts albume, ir to, ką išgirsime Godbluff albume, dar prieš tai įsiterpiant A Louse Is Not A Home. Ilgą laiką buvau šios dainos negirdėjęs, bet užtikau, kad VdGG kai kuriuose savo naujausio turo koncertuose atlieka šį numerį. Pasirodo, ta daina mane vis dar stipriai veikia.
Nu ir nežinau, iš vienos pusės albumui norėtųsi rašyti 10, nes 5 dainos (beje, būtent ilgesnės 5 dainos) tikrai sudaro labai stiprų, 10-uko vertą įspūdį. Net ir Slender Threads dar būtų nieko, bet What's It Worth ir Dropping The Torch šiek tiek man nudusina įspūdį. Panašiai jaučiausi ir vertindamas Over albumą, kuriame man patinka viskas, bet (This Side Of The) Looking Glass yra daina, kuri man nepatinka, ir privertė mane parašyti 9-etą. Todėl panašiai jaučiuosi ir šiuo atveju – man Over net daug lengviau virškinamas nei šis albumas, todėl nesijaučiu, kad jam turėčiau duoti daugiau. Pasilieku prie 9-eto su pliusu.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas