Ilgasis puikusis pono Patriko Morazo meistriškumą simbolizuojantis kūrinys, pradžiai, pagalvotum, dar vienas kokių nors ELP bandymas, bet ne - tai juk tik vieną albumą išleidusi ir greit išsilaksčiusi "Refugee", o tas albumas dar pasirodo ir labai geras, labai kokybiškas. O paskutinis kūrinys, kalbu apie "Credo", jau yra progresyviojo roko aukštumos, o Morazo partijos klavišiniai galėtų konkuruoti ir su meistriškojo Emersono grojimu, šitas kūrinys galėtų būti tikras varžovas "Tarkus" ar kokiam nors Yes "Close To The Edge" (tik jame geresnė instrumentuotė - kur 5, o kur tik 3 nariai). Šią savaitę narstau kol kas sunkiai suvokiamo profesionalumo riešutą ir bandau susigyventi, jog kai kurios grupės nesulaukia pripažinimo ne dėl jų mažesnių muzikinių galimybių, o dėl istorinių aplinkybių!