Yra daug dalykų apie post-punką, kurių nežinau, bet noriu sužinot. Taip aš atėjau į šį The Damned albumą, nes aš pamačiau tarp 2023-iaisiais išleidžiamų albumų sąrašų šį vardą, o apie šią grupę aš žinau tik iš jų reputacijos, aš abejoju, ar bent kokią dainą esu girdėjęs.
Negaliu pasakyti, kad likau nusivylęs. Man albumas iš esmės imponuoja didžiąja savo dalimi, tiek kiek sugęsta link pabaigos, nes man visas tas panko ir ska poskonis Leader Of The Gang dainoj mane stačiai atmuša, o bene vienintelė baladė, albumą uždaranti Roderick, man yra gan nuobodi, gal net kiek per glamūriška ir nenatūrali lyginant su kitom dainom.
Bet likusios albumo dainos, kad ir tarpusavyje kiek panašios ir šiam albumui sunku surasti savo charakterį, bet žvelgiant į jas individualiai galiu vertinti teigiamai. Labai neįprastas, intrigą pasiūlantis albumo opener'is Invisible Man. Ne mano mėgstamiausia daina, bet ta psichodelinė sekcija viduryje yra šyziškiausias momentas visame albume, labai įstringa. Bad Weather Girl instrumentinė dalis skamba kaip helovyniškas soundtrack'as. You're Gonna Realise griausmingas melotrono (arba labai gerai jį replikuojančio sintezo) garsas primena skandinavišką neo-progą, ypač Anekdoten – nesitikėjau tokios paralelės šiame albume išvesti. Tik priedainis ir bridžas gal kiek per melodingas lyginimui su Anekdoten, bet daina visumoj man patinka. Beware Of The Clown gan vykęs, įsimintinas singlas. Kiti du favoritai albume eina po to: Western Promise yra truputį nuosaikesnis gotiškas rokas (panašu į tai, ką girdėjau paskutiniame The Cult albume Under The Midnight Sun) su labai gera instrumentinė sekcija gale – vargonų ir trimito duetas nuostabus. Tikrai jaučiasi, kad Monty Oxymoron yra inovatyvus klavišininkas ir vien dėl jo norisi patyrinėti kitus The Damned albumus. O Wake Up Dead man asmeniškai daugiausiai galios įkvepiantis kūrinys, ypač priedainis. Labai patinka Captain Sensible gitaravimas šioje dainoje.
Toliau gal favoritų mažiau, Follow Me gal kiek per tiesmuka, pasiilgstu subtilesnių pragrojimų kaip ankstesnėse dainose. Bet gerą psichodelikos dozę pasiūlo Motorcycle Man – tik ta lėta melodinga užsklanda kiek nesiderina su bendru dainos charakteriu. Girl I'll Stop At Nothing irgi turi aštrios gitaros, bet albumo kontekste melodiškai neišryškėja. Na ir prieinam prie jau minėtos mažiausiai mėgstamų kompozicijų duobės.
Albumas netobulas, net geriausios dainos turi trūkumų, bet jis vis tiek solidus ir stilistika mane domina. Tikrai neatmetu galimybės pasiklausyti daugiau The Damned albumų. O šiam 8-etas su minusėliu.
Šiuo metu naršo narių: 
Neregistruotų vartotojų: 845
Iš viso užsiregistravę: 73575
Naujausias narys: 
Šiandien apsilankė: 4360
2024 m. vasario 14 d. 23:28:52
Yra daug dalykų apie post-punką, kurių nežinau, bet noriu sužinot. Taip aš atėjau į šį The Damned albumą, nes aš pamačiau tarp 2023-iaisiais išleidžiamų albumų sąrašų šį vardą, o apie šią grupę aš žinau tik iš jų reputacijos, aš abejoju, ar bent kokią dainą esu girdėjęs.
Negaliu pasakyti, kad likau nusivylęs. Man albumas iš esmės imponuoja didžiąja savo dalimi, tiek kiek sugęsta link pabaigos, nes man visas tas panko ir ska poskonis Leader Of The Gang dainoj mane stačiai atmuša, o bene vienintelė baladė, albumą uždaranti Roderick, man yra gan nuobodi, gal net kiek per glamūriška ir nenatūrali lyginant su kitom dainom.
Bet likusios albumo dainos, kad ir tarpusavyje kiek panašios ir šiam albumui sunku surasti savo charakterį, bet žvelgiant į jas individualiai galiu vertinti teigiamai. Labai neįprastas, intrigą pasiūlantis albumo opener'is Invisible Man. Ne mano mėgstamiausia daina, bet ta psichodelinė sekcija viduryje yra šyziškiausias momentas visame albume, labai įstringa. Bad Weather Girl instrumentinė dalis skamba kaip helovyniškas soundtrack'as. You're Gonna Realise griausmingas melotrono (arba labai gerai jį replikuojančio sintezo) garsas primena skandinavišką neo-progą, ypač Anekdoten – nesitikėjau tokios paralelės šiame albume išvesti. Tik priedainis ir bridžas gal kiek per melodingas lyginimui su Anekdoten, bet daina visumoj man patinka. Beware Of The Clown gan vykęs, įsimintinas singlas. Kiti du favoritai albume eina po to: Western Promise yra truputį nuosaikesnis gotiškas rokas (panašu į tai, ką girdėjau paskutiniame The Cult albume Under The Midnight Sun) su labai gera instrumentinė sekcija gale – vargonų ir trimito duetas nuostabus. Tikrai jaučiasi, kad Monty Oxymoron yra inovatyvus klavišininkas ir vien dėl jo norisi patyrinėti kitus The Damned albumus. O Wake Up Dead man asmeniškai daugiausiai galios įkvepiantis kūrinys, ypač priedainis. Labai patinka Captain Sensible gitaravimas šioje dainoje.
Toliau gal favoritų mažiau, Follow Me gal kiek per tiesmuka, pasiilgstu subtilesnių pragrojimų kaip ankstesnėse dainose. Bet gerą psichodelikos dozę pasiūlo Motorcycle Man – tik ta lėta melodinga užsklanda kiek nesiderina su bendru dainos charakteriu. Girl I'll Stop At Nothing irgi turi aštrios gitaros, bet albumo kontekste melodiškai neišryškėja. Na ir prieinam prie jau minėtos mažiausiai mėgstamų kompozicijų duobės.
Albumas netobulas, net geriausios dainos turi trūkumų, bet jis vis tiek solidus ir stilistika mane domina. Tikrai neatmetu galimybės pasiklausyti daugiau The Damned albumų. O šiam 8-etas su minusėliu.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas