Dead Club City
Nothing But Thieves

Iki dabar apie Nothing But Thieves žinojau gan minimaliai. Girdėjęs vieną kitą dainą iš ankstesnių albumų, bet labai neužsikabinęs. Užtat į ausį krito naujoviškas elektroalternatyvus Welcome To The DCC skambesys, tad nusprendžiau investuoti laiko į šį albumą. Gal albumas visumoj ir nelaimi didelių mano simpatijų, tačiau pozityvo apie jį galiu pasakyti. Man patinka šios grupės aranžavimas ir požiūris į produkciją. Tam tikrus elektroninius garsus išgauti jiems tikriausiai reikėjo nemažai pažaisti su studijiniais efektais, tas jaučiasi ir jau minėtoj Welcome To The DCC ir, sakykim, Do You Love Me Yet? Foreign Language turi labai patrauklią boso ir sintezo simbiozę, tačiau net neabejoju, jog bent 50-čia procentų prie tokio gero skambesio prisideda post-production'o efektai. Aišku, yra ir kita medalio pusė – ilgainiui toks labai elektronizuotas roko skambesys gali pradėt erzint. 

Garsų paletė atveria duris ir tam, kad albumas gan dinamiškas: svyruojam tarp giliai elektroniškų Welcome To The DCC ir Foreign Language, atmosferiškų Green Eyes :: Siena ir Talking To Myself, labiau konvenciškai altrokiškų Overcome ir Keeping You Around ir nubėgam iki gan sunkių Members Only ir Pop The Balloon. Pastarosios dvi dainos yra mano mėgstamiausios albume, o ypač Pop The Balloon – tai bene didžiausias albumo pliusas. Grupė šitoj vietoj nusprendė eiti va bank ir iškart ant penktos pavaros pilnai nuspaudę gazą pjauna į kalną su tokiais mėsingais rifais. Priedainyje rifas neįprastai stoja ant off-beat'o (jei mušamųjų beat'as yra 1-2-3-4, tai rifas stoja 2-am dūžyje). Ir kadangi pati mušamųjų partija sinkopuota, priedainis tampa ne tik sunkus, bet ir vingrus. Mane tokia muzika tiesiog veža. Ir po to labai geniali vidurinė sekcija – tokia moody sekcija, kurioje vėlgi tas produkcijos judesys, kaip palengva stoja sintezai, atsitraukia gitara ir mušamieji ir visą tą slėpiningą transformaciją užmuša su griausmu stojanti dainos repriza. Žodžiu, Pop The Balloon yra kompozicinė, inžinerinė ir kūrybinė Nothing But Thieves pergalė šiame albume, bet gaila, kad su kitom dainom nepavyko nieko tokio genialaus padaryt. Tik Members Only galbūt priartėjo prie to su labai turtinga gitaros sintezo simbioze ir įsimintina melodija. 

Do You Love Me Yet? ir Welcome To The DCC dar pavadinčiau kiek įdomesnėmis albumo dainomis, bet, pavyzdžiui, man pirma albumo pusė (nuo Overcome iki City Haunts) yra gana neišsiskiriantis altrokas. Green Eyes :: Siena gal atmosferiškai ir įdomi, tačiau iš kitos pusės muzikaliai gan tuščiavidurė daina. Talking To Myself irgi gan užmarši. Albumas bendrai imant neatlaiko kompozicijos fronte, nepavyko parašyti daug įtikinančių dainų ir gera instrumentuotė ne visur gelbėja.

Nusprendžiau šiam albumui rašyti 7-etą su pliusu, nors ir norėjau kažkaip datempti iki 8-eto. Bet kažkaip jis man pernelyg išbalansuotas kokybės prasme, kad galėčiau pasiryžti rašyti balu aukščiau.