Dividing Lines
Threshold

Nesu Threshold sekėjas, bet kadangi girdėjau metinėse apžvalgose gerų atsiliepimų apie šį albumą ir man krito į akį / ausį, kaip žmonės apibūdina šios grupės stilių. Tai nusprendžiau pabandyti. Įspūdis iš pirmųjų 15 albumo minučių buvo labai geras: man tikrai krito į ausį beveik simfoninio metalo atspalvį turintis ne per sunkus, kiek melodingesnis progmetalio variantas. Man primena šiemet taip pat albumą išleidusius Seventh Wonder (tik pastarieji gal kiek techniškesni) beigi pernai du albumus paserviravusius Teramaze. Toliau albumas irgi skambėjo gerai, tačiau kompozicijas su ryškiausiais priedainiais ir įsimintiniausiom aranžuotėm grupė iškėlė į albumo priekį. Lūžis įvyko maždaug ties Silenced – nepaisant įspūdingų sintezo pragrojimų toje dainoje, bet man priedainio akordų progresija iki skausmo pažįstama, kažkas iš serijos Nelly Paltinienė ir kiti estrados perlai. Ir vokalui pridėtas aido efektas kai kuriose vietose erzino. Ir The Domino Effect, būdama ilga daina, nelabai pateisino savo lūkesčių – gavau tą patį, ką jau iš esmės girdėjau albume, tik dvigubai ištempta, man nepasijautė šioje (o ir kitoje 10+ min trukmės kompozicijoje Defence Condition) daugiaplaniškumas, neįžvelgiau prasmės šioms kompozicijoms būti tokioms ilgoms. Nors abiejų dainų priedainiai tikrai veža.Iš likusių neaptartų dainų antroje albumo pusėje man niekas ypatingai nekrito į ausį, todėl mano favoritais lieka pirmosios trys dainos albume, o ypač Haunted: man patiko sprogstamas elektroninis garsas, kuris atidaro albumą, rifas labai efektingas, o priedainis visiškas singalong'as, nors duše niūniuok. 

Todėl albumui nusprendžiau parašyti 8-etą su nedideliu pliusu. Galbūt dar trūksta įsigilinimo į antrąją albumo pusę, tačiau man patrauklus skambesys neišgelbėja to, kad šis albumas panašus į 10 to paties dalyko versijų.