Epicloud
Devin Townsend

Būna tokių albumų, kurie neskamba, neskamba, iki kol neiššoka viena puiki daina ir nuo to momento albumas, atrodo, atranda savo vagą ir ja laisvai teka. Epicloud yra bene chrestomatinis tokio įspūdžio pavyzdys. Man nesiseka suprasti, kas vyksta albume iki Kingdom: turime gan progresyviai chaotišką True North, beveik pankišką Lucky Animals, popsavą Save Our Now ir jokia daina nedvelkia kompleksiška Devin'o natūra, labiau skamba kaip Devin'o bandymas nevykusiai pamėgdžioti save. Bet Kingdom pramuša ledus. Nepaisant to, kad tai sena kompozicija iš Physicist albumo (šito iki pat šiandien nežinojau), bet čia ji įrašyta ir suprodiusuota švariau, kūrinys dėl to naujai atgimsta. Ir po to puiki, lengva Divine, stiprūs numeriai Grace ir More! (mano dvi mėgstamiausios kompozicijos po Kingdom albume). Po Lessons miniatūros stoja Hold On, kuri yra daug geresnis bandymas nei Save Our Now su noru asimiliuoti subtilų baladinį progmetalio skambesį su poproku. Na ir Angel įdomus numeris, nors nėra tarp mano mėgstamiausių. Taigi, man Epicloud labai dvilypis: iki Kingdom manęs nejaudina ir tai albumo pusei būčiau linkęs rašyti 7-etą, o antrai albumo pusei būčiau linkęs rašyti 9-etą, todėl vidurkis išeina 8-etas. Nepretenduoja į mėgstamiausius DT albumus, šiek tiek hit and miss albumas, bet Devin'o eksperimentavimas, net jei kiek prisvilęs, yra įdomus ir inovatyvus.