Firehose Of Falsehoods
O.R.k.

Atgal į 90-ųjų alternatyvaus roko klestėjimo laiką. O.R.k. - Firehose Of Falsehoods  savo stilistika daug kur panašus į „Soundgarden“ ar „Stone Temple Pilots“ kultinius albumus.

O.R.k. alternatyvaus roko stilius turi savo formulę, tai pasunkinti funky tipo rifai priedainiuose, o posmuose kuriama švelni prislopinta atmosfera. Aštresnėse dalyse O.R.k. vokalisto Lorenzo Fornasari šiurkštus,  energingas vokalas suskamba visai kaip Chriso Cornello.

„Blast of Silence“ po santūraus posmo  a la The Pinapple Thief smogia priedainiu iš sunkaus metalo su galingu rifu, šiurkščiu vokalu ir gitaromis - alternatyvios lavos srautas. Stipri albumo pradžia. „Hello Mother“ – puškuojantis bosas, vokalas nuo apsvaigusio niurzgėjimo šokčiojantis į maištingą protesto šūksnį tarp kurių trumpai pasigirsta Alice In Chains būdingas „eeeau“. Po to kažkodėl krentama į duobę. Nesupratau dainos tikslo. „The Other Side“ – nervinga įžanga, tada atmosferinis epizodas (labai gražus), už jo chaotiškas kiek psichodelinis be melodijos alternatyvaus roko/hard roko koliažas.  Būtų visai nieko kūrinys, jei turėtų šiokį tokį stuburą. „16,000 Days“ – atsargi krištolinė įžanga ir elegantiškas Lorenso (Lefo) išdainavimas paskiemeniui „nuosavu“ balsu. Per vidurį daina turi nuostabų instrumentalą, į pabaigą  progresyvaus roko perliukas – priedainis kur vokalui antrina jo paties chaotiškos skeveldros. Anksčiau nepastebėtas dainos konstrukcijos išmąstytas subtilumas. O jau tas pabaigoje fade out „Just afraid to fall asleep“.  Viena gražiausių dainų. „PUTFP“ vėl energinga metalo/roko energija pakaitom su melodingu posūkiu (panašių triukų girdėjau Gleno Hughes naujame albume). Intarpuose prasimuša progresyvus rokas su įsimintina, netikėta melodija, kuri užvaldo visą dėmesį. Antra daina verta 10 , ją pasirinkau atstovauti albumą. „Seven Arms“ – tai southern rock kūrinys su keistu vokaliniu sprendimu pradžioje, vėliau išbujojančio iki Roberto Planto aimanų „Led Zeppelin“ stiliumi. Keistas hibridas, turint omeny, kad jame dar jaučiasi modernizmo grūdas. „Beyond Reach“  niūrios nuotaikos, melancholiška Stingo stiliumi atlikta daina. Ekspresyvesnėse vietose atgaunanti savąjį  nuosavą veidą. „Mask Becomes The Face“  įžanga širdies ritmo mušamieji su hipnotizuojančiu Lefo balsu lėtai nepastebimai išauga į vieną įsimintiniausių albumo momentų (pirmos dvi priedainio eilutės). Dar šioje dainoje pasireiškia Porcupine Tree gitaristas John‘as Wesley  su labai gražiu solo, kurį vainikuoja Lefas vokalizu a la Great Gig in the Sky. Dar vienas 10-ukas. „Dive In“ visai kitokio plauko kompozicija. Tai landšafto kūrimas erdviniais potėpiais iš lėto ritmo, dream/lofi vokalo ir nutolusio trimito. Viskas tingiai rutuliuojasi čia priaugdamas sluoksnių, tai vėl juos prarasdamas. Atrodo kad jau nieko ekstremalaus nenutiks, bet ne, atsiranda sinkopuoto ritmo alternatyvaus roko intarpas, kuriam užgesus visą erdvę užvaldo melancholiškas  ambientas iš Lefo dausose plevenančio balso ir dar toliau nusidanginusio trimito. Prisipažinsiu, ta vieta mane užburia iki transo. Tai ilgas, įtraukiantis kūrinys, net jei viskas vyksta labai lėtai, bet albumo užsklandai tobulas. Dabar jau gailiuosi, kad albumui skiriau 10 vietą pagrindiniame tope. Matyt tokia naujoko dalia, užleisti vietą grandams.

Rekomenduoju The Pineapple Thief, Soundgarden, Alice in Chains, Stone Temple Pilots, Pain of Salvation, Porcupine Tree gerbėjams ir ne tik jiems - visiems.