____________________
36 years of tears. ///
Mums likimo primesta kančia nėra tokia skausminga kaip ta, kurią suteikia svetima valia. /// (Artūras Šopenhaueris)
Iškart konstatuoju: ne mano mėgstamiausias Bjork albumas. Aš buvau kiek skeptiškas dėl Utopia ir, tiesą sakant, nemanau, kad Fossora aplenkė Utopia. Jie abu man yra hit and miss albumai: dalis kompozicijų yra puikios, dalis tiesiog neišspaudžia jokios emocijos. Tokio vieningumo ir konceptualumo kaip Vulnicura šiame albume nėra.
Albume labiausiai norėtųsi pagirti tai, kad čia yra dvi labai smagios, trumputės kompozicijos, kur vyrauja vokalas (tiesa, gerokai apdirbtas per vokoderį). Tai Mycelia ir Trölla-Gabba – jos suteikia daug spalvingumo albumui, o ir nostalgiškai primena Medulla albumą. Mycelia yra mano mėgstamiausia kompozicija visame albume. O labiau išplėtotose kompozicijose ryškesnės žvaigždės yra Atopos ir Fossora. Atopos kompozicijoje gerai dera ramesnės ir skambesnės dalys, vokaliai skamba stipriai, ritmas pagaulus. Fossora yra išmoningai parašyta kompozicija: smagus motyvas kamerinio styginių / pučiamųjų orkestro stiliumi užveda dainą, bet jį po truputį išstūminėja avangardinis elektroninis chaosas, kuris kulminuoja antrojoje dainos pusėje.
Likusi albumo dalis ganėtinai sudėtinga. Štai Victimhood atmosfera labai pagauli ir rezonuoja su manimi, tačiau kompozicija per 7 minutes ridenimosi taip niekur ir nenuveda, Bjork į šį kūrinį man rods iš per daug ambientinių pozicijų pažiūrėjo. Ancestress irgi turi potencialo, bet ji vėl į nieką neatveda, trūksta kaitos, kulminacijos. O kitose dainose tos kaitos gal net kiek per daug, kaip vat Freefall, kur tik pabaigoje nusistovi ryškesnis muzikinis motyvas. Taigi, nerastas aukso viduriukas dinamikos aspektu yra tai, kas, mano nuomone, labiausiai skandina šį albumą žemyn.
Rašau tokį patį balą kaip ir Utopia – 8-etą. Keli kūriniai pateks į mano asmeninį Bjork grojaraštį, bet manau, kad šio albumo visgi laukia Utopia likimas (nuo 2017-ųjų jo taip ir nebuvau pasileidęs).
____________________
36 years of tears. ///
Mums likimo primesta kančia nėra tokia skausminga kaip ta, kurią suteikia svetima valia. /// (Artūras Šopenhaueris)
Šiuo metu naršo narių: 
Neregistruotų vartotojų: 473
Iš viso užsiregistravę: 73647
Naujausias narys: 
Šiandien apsilankė: 930
2022 m. gruodžio 23 d. 16:16:22
Dar viena gera video recenzija radau:
____________________
36 years of tears. /// Mums likimo primesta kančia nėra tokia skausminga kaip ta, kurią suteikia svetima valia. /// (Artūras Šopenhaueris)
2022 m. spalio 11 d. 21:48:16
Iškart konstatuoju: ne mano mėgstamiausias Bjork albumas. Aš buvau kiek skeptiškas dėl Utopia ir, tiesą sakant, nemanau, kad Fossora aplenkė Utopia. Jie abu man yra hit and miss albumai: dalis kompozicijų yra puikios, dalis tiesiog neišspaudžia jokios emocijos. Tokio vieningumo ir konceptualumo kaip Vulnicura šiame albume nėra.
Albume labiausiai norėtųsi pagirti tai, kad čia yra dvi labai smagios, trumputės kompozicijos, kur vyrauja vokalas (tiesa, gerokai apdirbtas per vokoderį). Tai Mycelia ir Trölla-Gabba – jos suteikia daug spalvingumo albumui, o ir nostalgiškai primena Medulla albumą. Mycelia yra mano mėgstamiausia kompozicija visame albume. O labiau išplėtotose kompozicijose ryškesnės žvaigždės yra Atopos ir Fossora. Atopos kompozicijoje gerai dera ramesnės ir skambesnės dalys, vokaliai skamba stipriai, ritmas pagaulus. Fossora yra išmoningai parašyta kompozicija: smagus motyvas kamerinio styginių / pučiamųjų orkestro stiliumi užveda dainą, bet jį po truputį išstūminėja avangardinis elektroninis chaosas, kuris kulminuoja antrojoje dainos pusėje.
Likusi albumo dalis ganėtinai sudėtinga. Štai Victimhood atmosfera labai pagauli ir rezonuoja su manimi, tačiau kompozicija per 7 minutes ridenimosi taip niekur ir nenuveda, Bjork į šį kūrinį man rods iš per daug ambientinių pozicijų pažiūrėjo. Ancestress irgi turi potencialo, bet ji vėl į nieką neatveda, trūksta kaitos, kulminacijos. O kitose dainose tos kaitos gal net kiek per daug, kaip vat Freefall, kur tik pabaigoje nusistovi ryškesnis muzikinis motyvas. Taigi, nerastas aukso viduriukas dinamikos aspektu yra tai, kas, mano nuomone, labiausiai skandina šį albumą žemyn.
Rašau tokį patį balą kaip ir Utopia – 8-etą. Keli kūriniai pateks į mano asmeninį Bjork grojaraštį, bet manau, kad šio albumo visgi laukia Utopia likimas (nuo 2017-ųjų jo taip ir nebuvau pasileidęs).
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2022 m. spalio 8 d. 21:26:22
____________________
36 years of tears. /// Mums likimo primesta kančia nėra tokia skausminga kaip ta, kurią suteikia svetima valia. /// (Artūras Šopenhaueris)