Gargantuan
Amplifier

Amplifier – Gargantuan muzika neturi ryškiai išreikštų melodijų ar įspūdingų rifų ar ritmikos sekvencijų (na, nebent  dalina išimtis trumpas 3 min. instrumentalas Entity). Sunku apibudinti šio albumo muziką įprastais muzikiniais terminais. Psichodelika sunkiai pasiduoda apibrėžimams, o į ją dar įsismelkia space atmosfera. Čia reikia kliautis pojūčiais ir asociacijomis. Man bendras foninis vaizdas-peizažas yra nenutrūkstantis vidutinio tempo tai stiprėjantis, tai silpnėjantis srautas kažko, kas nė akimirkai nesiliauja sūkuriavęsis ir pulsavęs. Nepavadinčiau to garso siena, kaip įprasta Devinui Taunsendui. To fono scenoje veika vokalistas Sel‘as Balamir‘as  savo balsu piešiantis žvaigždutes, figūras, ornamentus, suliejantis įvairias spalvas, visa tai nestovi vietoje, nuolat kinta. Klausytojas nemato žemės po kojomis, jis kibo erdvėje, besvoris, peršviečiamas, įtrauktas to srauto, kaip aitvaras paklūstantis jam.

Albume išskirčiau sau ypatingesnes dainas:  Invader, Blackhole, Pyramid, Guilty Pleasure. Metų topui atstovaus Invader. Albumas gerai suręstas ir suprodiusuotas. Stiprus darbas.

Amplifier‘ų Gargantuan kosminis ambientas kaip antipodas Hawkwind‘ų space rokui.

Amplifier turi savo išskirtinį skambesį - dominuojančiai lėtas tempas, grubus neprilaižytas syntprogmetalui būdingas ritminis braižas. Svajingas intymus vokalas su psichodeliniu polinkiu.

Labiausiai patikusi daina – Invader. Joje Selo vokalas nepaprastai panašus į Renaro Kauperso  iš Brainstorm.

Albumas iš pirmo karto lengvai susiklausė – aptakus, be aštrių momentų, jei neskaityti instrumentalo Entity. Du  video dainoms Invader ir Blackhole duoda bendrą vaizdą, kaip grupė atrodo scenoje, ir tik tiek.

Artimiausias analogas šiam albumui mano ausiai būtų Elder muzika. Pastaruosius turėsiu progą netrukus pamatyti ir paklausyti Mystic festivalyje.

Gargantuan vertinu 10-- . Vis tiktai dvigubas Octopus man dar nepralenkiamas.