Iš tavernos traukiantį girtuoklį
rūkas gobė tarsi aukso vilna.
Tyliai suposi rudens sūpuoklės.
Nešė žinią angelas į Vilnių...

Marškinėliai buvo plono krepo.
Zvimbė gatvės, rūmai ir malūnai.
Žengė angelas nuo savo laivo trapo
į garuojančius Vilnelės krūmus.

Dvi savaites jis tenai puotavo
su poetais, liumpenais ir kekšėm.
Šitas miestas, angele, ne tavo -
įsivaręs jį esi it rakštį.

Puolęs angele, tai ką dabar praneši?
Suodini sparnai, suskirdę kojos...
Išpūtė jis garo brūkšnį gražų
ir vėsiu sparnu liūdnai numojo:

- Nieko gero, seserys ir broliai,
liūdnas - kaip ir mano - jūsų skliautas! -
Puolė angelas į skaudžią miesto žolę -
girtas, nusiminęs ir apgautas...