Hero
Amarok

Po pirmos perklausos iškart supratau, kad tai bus mano vienas mėgstamiausių šių metų albumų. Aš jį perklausiau jau minimum 10 kartų. 7 solidžios, niekuo viena kita nenusileidžiančios dainos, albumo trukmė man visiškai optimali: šiek tiek daugiau nei 40 minučių, albumas neprailgsta ir baigiasi kaip tik ten, kur jis ir turėtų baigtis. Sulaukti iš modernios grupės ne per ilgo albumo šiais laikais yra šventė. 

Sakyčiau, kad Hero yra intensyviausiai skambantis Amarok albumas iš pastarųjų trijų. Hunt ir The Storm buvo gana atmosferiniai, bet labai geri albumai, o čia esama aštresnio, alternatyvų roką primenančio rifavimo, kokį galėjai išgirsti nebent titulinėje The Storm albumo dainoje. Šičia jo esama ir It's Not The End, ir Surreal, ir The Dark Parade dainose. Nors sakyčiau, kad Amarok nuo savo šaknų nenutolo, albume vis dar daug Gilmour'iškų gitaros peizažų, melodijos lengvos, primenančios tuos pačius Pink Floyd arba Marillion. Tačiau ko čia dar esama nemažai, tai elektroninių momentų, kurie pašviežina šį albumą: Hail! Hail! AI tas ypač justi, bet Hero, The Dark Parade, Surreal irgi turi tų sintetinių, bet malonių ausiai motyvų. Ir aš dievinu boso kai kuriuos momentus šiame albume, ypač Hero gale vienoje vietoje jau prieš paskutinę gitaros solo taip su jėga išstoja bosas.

Mėgstu visas dainas albume. Jei reiktų pasakyti kokį priekaištą, tai sakyčiau, kad What You Sow galbūt yra per daug chaotiška ir per daug atmosferinė daina, ją kiek sunkiau suvirškinti nei kitas dainas albume. The Orb turi nuostabią melodiją, primenančią senuosius lengvo progroko grandus (The Moody Blues, Barclay James Harvest, gal net žiupsnelis bitliškumo esama). Hero yra daina, kuri net ir Pink Floyd diskografijoje sužibėtų. The Dark Parade ir Hail! Hail! AI yra turbūt labiausiai eksperimentiniai gabaliukai: pirmasis dėl įmantrių ritmų ir griausmingo skambesio, antrasis dėl masyvaus elektronikos panaudojimo aranžuotėje. Vis tik jei reiktų išsirinkti favoritus, tai turbūt būtų pirmosios dvi dainos: It's Not The End ir Surreal. It's Not The End turi vežančią posminę dalį, o priedainis turi kažką tokio, kas išlaiko įtampą dainoje. Nors akordų progresija, jei gerai girdžiu, yra tiesiog I-IV-V, bet galbūt detalėse slypi esmė. Ir ta įtampa pasiteisina, nes finalinis instrumentalas yra progroko fiesta. Surreal yra be galo įsimintina, sintezas ir elektronika sudėlioja puikius akcentus, o tarpuose įsiterpia griausmingi gitaros pragrojimai Porcupine Tree stiliumi. 

Albumui 10 balų.