Naujienos
|
Dienoraščiai
|
Stiliai
|
Grojaraščiai
Diskusijų temos
|
Kūryba
|
Vartotojai
|
Komentarai
|
Dainų tekstai
|
Gairės
|
|
|
|
Komentarai (3)
Susijusi muzika: pasirinkti
Suraskite ir pridėkite norimus kūrinius, albumus arba grupes:
Susijusi muzika: pasirinkti
Copyright 2001-2025 music.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.
2025 m. liepos 29 d. 02:18:14
Kramsnojau šį albumą geras kelias savaites. Nepažįstu The Weeknd repertuaro, bet mane visuomet pusėtinai žavėjo jo produkcijos pasirinkimai ir kartkartiniai polinkiai į retro pop muziką, kuri kupina disko, fanko ir R&B elementų. Nusprendžiau atakuoti šį albumą, nes man visai patiko į top40 nominuotos dainos Baptized In Fear, Open Hearts ir Drive.
Kaip dažnai būna su tokios masyvios trukmės albumais, jis man per ilgas. Kas dar blogiau, aš galiu aiškiai identifikuoti lūžį, nuo kada įdomus albumas tampa nebeįdomiu: tai yra sulig Open Hearts pabaiga ir Opening Night pradžia. Galvoju, nu gal mano attention span'as jau visai sugedęs, bet bandžiau šį albumą virškinti dalimis, t.y. pasileisti iškart nuo Opening Night arba netgi nuo dar toliau. Bet išvada ta pati: pirmos septynios dainos + viena kita iš tolesnės albumo dalies sudarytų labai stiprų neilgą studijinį albumą, kurį vertinčiau stipriu 9-etu. Bet 70% albumo yra vandenėlis, praskiedžiantis 30% sukoncentruotos kokybiškai suprodiusuotos ir sukomponuotos pop muzikos tyrės.
Wake Me Up nenustoja būti viena mano mėgstamiausių dešimtmečio pop dainų, apie ją detalų mano komentarą galite rasti dainos profilyje. Trumpai reziumuojant, ši daina yra The Weeknd pergalė tiek kompozicijos, tiek aranžuotės, tiek produkcijos frontuose, negalėčiau būti užprašęs geresnio opener'io albumui. Cry For Me pasiūlo gan melodingą R&B skambesį su gera darna tarp modernesnių ir labiau retro stiliaus sintezatoriaus skambesių. Sao Paulo vienas įdomiausių albumo numerių, beveik klubinis acid funk'as. The Weeknd vokalų partijos daugiau siūlo melodingesnę perspektyvą, bet Anittos vokalo partijų manipuliacijos primena grynų elektronininkų eksperimentus (bene labiausiai – modernesnius The Chemical Brothers darbus, tokius kaip No Geography). Na ir duetas Baptized in Fear ir Open Hearts – šios abi dainos individualiai skamba gerokai prasčiau negu kartu, o geriausiai jos sužiba klausantis viso albumo: tiesiog geriausiai atsiskleidžia R&B lėtūno Baptized in Fear transformacija į agresyvesnę fanko elementų turinčią elektropop'o dainą Open Hearts. Netgi tie trumpi linker'iai I Can't Fucking Sing ir Until We're Skin & Bones albumo kontekste susiklauso gerai, pasiūlo gerus perėjimus tarp dainų ir nesijaučia kaip filler'iai (nes labai dažnai contemporary pop / hip-hop albumuose tokių miniatūrų būna ir dažniausiai jos sudaro filler'io įspūdį).
Negaliu pasakyti, kad sulig Opening Night albumas staiga nuvažiuoja į dausas ir tampa nebeklausomas. Tiesiog nuo šio momento sunku atrasti dainų, kurios būtų panašiai gerai sukomponuotos kaip Wake Me Up ar Baptized By Fear / Open Hearts ar būtų tokios inovatyvios kaip Sao Paulo. Galbūt yra įdomių inovatyvių muzikinių elementų, pavyzdžiui, visa atmosferinė, bene Pink Floyd'ų The Wall primenanti garsų paletė Reflections Laughing dainoje, bet ji labai fragmentuota ir nesudaro gero kompozicinio vienio. Gerų elektroninių manipuliacijų esti Big Sleep dainoje (aiškiai Giorgio Moroder įtaka), bet vėlgi, gan ekscentriškas koliažas visumoje. Take Me Back to LA atvirkščiai, turi labai dėsningą pop dainos struktūrą ir hooky motyvą, tačiau ji nėra tiek originali kiek pirmosios albumo dainos. Net milijardą perklausų Spotify pasiekęs Timeless hitas, neskaitant gan hiphopiško, įsimintino ritminio motyvo, daug savyje kažko neturi (nors gražūs kulminaciniai sintezatoriaus taktai, neneigsiu). Kažkiek jaučiu frustraciją, kai labiausiai hiphopinę natūrą turinti daina eilinį kartą tampa didžiausiu hitu. Ritminė struktūra yra visiškai išstūmus harmoniją ir kompoziciją iš prioritetų eilutės muzikos industrijoje šiame amžiuje.
Tai antroje pusėje taip niekas ir nepriartėja prie albumo pradžios gėrio. Arčiausiai nebent Drive, gan atmosferiška pop baladė su įtikinamu crescendo (stiprėjimu) dainos eigoje. Beveik norėčiau, kad Drive būtų albumą uždaranti daina, nes lyginant ją su kita balade Hurry Up Tomorrow man pirmoji yra stipresnė ir aiškesnė. Hurry Up Tomorrow gan rafinuota daina melodiškai, bet nepasiūlo norimos kulminacijos albumui.
Esu linkęs pirmam trečdaliui rašyti stiprų 9-etą (nu tokius 9,3), o likusiems dviems rašyti 7-etą. Skaičių 9,3, 7 ir 7 vidurkis yra 7,77 – kitaip tariant, 8-etas su minusu. Maždaug taip ir jaučiuosi apie albumą visumoje, esu patenkintas šita matematika.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2025 m. vasario 17 d. 16:10:41
5/10
2025 m. vasario 17 d. 08:22:54
7/10
____________________
Under The Iron Sea